| |
|
|
|
PASIKALBĖJIMAI SU RAŠYTOJAIS |
 |
 |
 |
Prévert
Jacques Prévert, prancūzų poetas, pasiskolinęs iš siurrealizmo įvaizdžio ir staigmenos literatūrines priemones. Pirmas jo kūrinys — Ange gardien — buvo atspausdintas 1930 žurnale Bifur. Iš jo rinkinių žinomi: Paroles (1948), Spectacle (1951), La pluie et le beau temps (1951). Yra parašęs nemaža filmų scenarijų. Kai kuriems jo eilėraščiams muzikai sukūrė melodijas. Nuostabu, kad vienas toks jo eilėraštis buvo nepriklausomybės laikais patekęs į Lietuvą ir ten plačiai dainuojamas. Tai "Les feuilles mortes" (Mirusieji lapai). Amerikoje jis vadinasi 'Autumn leaves". M. Chapsal 1963 turėjo su juo pasikalbėjimą Paryžiuje, Montmartre, kuriame jis gyvena su žmona ir dukterimi nuosavame bute.
— Kada pradėjote rašyti?
— Aš? Labai vėlai. Pradėjau dėl Michaux ... Savo asmeniškam malonumui jis skatino, kad aš rašyčiau, nes jam taip patiko.
— Jūs nesirodote dažnai rašytojų tarpe?
— Aš visai nežinau, kas dedasi literatūros pasauly. Išskyrus Michaux, nežinau, ar pažįstu kokį rašytoją ... Kai man sako: Tai, ką jūs rašote, nėra'poezija" ... aš atsakau: "Sutinku, jūsų teisybė, aš jau seniai pradėjau tai pastebėti"...
—Ar niekad nerašėte prozinio kūrinio?
— Esu parašęs didelę knygą, vardu De l'animation des animaux humains, penkiasdešimt du tomai, kiekvienas po penkis šimtus puslapių ... Taip pat kitas veikalas vadinasi Batailles des chiens dans l'antichambre d'un dentiste.
— Ką šiuo metu veikiate?
— Rengiu knygą su Miro ... Jis daro piešinius, o aš ant jų užrašus.
— O teatras? Ar mėgstate jį?
— Kartą man kalbėjo Adamovas: "Aš labai mėgstu teatrą, dėl to niekad į jį neinu" ... Aš esu labai pamėgęs Becketto Godot; apgailestavau, kad nebuvo vienu veiksmu daugiau. Taip pat esu pamėgęs Viano Les bâtisseurs d'empire ... Bet už viską labiau vertinu Montparnaso teatro melodramas ...
— O filmas?
— Aš adoruoju filmą, aišku, Amerikos Vakarų filmą. Kadaise tai vadinosi kaubojų filmais ...
— Ką galvojate apie televiziją?
— Tai baisus dalykas, kai ji graži: aš noriu pasakyti, kai ji laisva!
— O poezija? Kaip su ja sekasi?
— Jūs žinote poeziją: ji virto žodžiu, kurį visas pasaulis mano suprantąs kaip erotizmą, kompleksą, literatūrą ... Visi sakosi einą su laiku ... Iš tikro, poezija, metafizika yra kaip ir mada: kartais idėjos dėvimos ilgos, kartais trumpos ...
— Ką manote apie meilę?
— O! Apie tai ... Negalima atsakyti ... Gal kiti gali, bet ne aš ... Be to, Jūs manęs to neklaustumėte, jeigu čia nebūtumėte atėjusi uždavinėti klausimų! .. (Tuo momentu suskamba telefonas). Alio! Ak, madame, jei aš būčiau, jei tai būtų mano galioje, aš tuojau sumažinčiau Jūsų pajamų mokesčius, aš visai juos panaikinčiau ... Tik, štai, jūs iššaukėte klaidingą numerį: aš nesu taksų rinkėjas ... Ne, ne, užtikrinu. O, madame, prašau palaukti akimirką. Sakykite, ką jūs galvojate apie meilę? ... Ji padėjo ragelį! Tai juokinga: ji palaikė mane taksų rinkėju!
— Ar ji nepasakė savo nuomonės apie meilę?
— Ne. Be to, kai kalbama apie meilę, mūsų laikais žmonės visuomet galvoja tą patį dalyką: amžiną trikampį, apgaudinėjimą. Ar žmonės apsigauna? Iš tiesų, visi turi teisę padaryti klaidą ... Iš to rašomi romanai, vaidinimai, filmai ... Man nėra meilės! Susižavėjus kokiu dalyku, yra sunku nusakyti net apytikrį savo susižavėjimo vaizdą rašte ar pokalby. Aš tuo noriu pasakyti tai, kad nieko nesu regėjęs gražesnio kaip une femme nue ... Bet kai tai pasakai, žmonės klausia: "O, žiūrėkit! Kas-? kuri? kada?" Tai slegia ...
— Kiekvienas turi savo meilę ...
— Taip, meilė yra laisva ... Meilė kvaila? Meilė aistra? Didelė meilė? Neklasifikuokime ... Meilė ... Juo labiau šis žodis kartojamas, juo mažiau jis pasako. Tai žodis, kuris tyli, žodis slaptas. Iš čia jo žavumas, visi jo žavumai. Ar jūs taip nemanote?
— Mano meilė priklauso Jūsų eilėraščiams ...
— Yra tokių, kurie kalba apie meilę, jos nepastebėdami. Tai Michaux, žmonės mano, kad jis kalba apie kitą dalyką: apie narkotiką, apie save; iš tikrųjų, jis nuostabiai kalba apie meilę. Eluard taip pat, aišku, mylėjo vieną moterį, bet mylėjo moteris: mylint vieną moterį, mylima moterys. Žinote, kodėl aš mėgstu anglų literatūrą? Dėl to, kad joje kalbama apie meilę. Pvz. Šekspyras ... Meilė jam nuostabus dalykas, tragedijos priešprieša ... Jis niekados nekuria tragedijų: jis kalba apie meilę. Yra ir kitų, kalbančių apie meilę, bet labai nedaug. Tai ne tie, kuriuos manoma tai darant, bet Zola, Proust. Nuostabus dalykas, kaip Zola mokėjo kalbėti apie vaikų meilę ...
— Kodėl šiandien manoma, kad panašaus pajėgumo rašytojai nebesukuria tokių personažų, kaip Zola ar Prousto romanuose?
— Anksčiau žmonės nepasitenkino rašymu, turėjo išgyvenimų. Jie patys buvo romano personažai. Dostojevskis — tai romano personažas, Hugo — romano personažas, Balzac, kurį aš mažiau mėgstu, — tai romano personažas ... Šiandien rašytojai yra intelekto valdininkai, jiems nieko neatsitinka ...
— Kodėl pradėjote spausdinti taip vėlai?
— Ne vėlai spausdinti, bet vėlai rašyti pradėjau.
— Ką anksčiau veikėte?
— Aš jau esu atsakęs, kai buvau klaustas: nieko.
— Nieko?
— Kartą paprašė mane parašyti savo atsiminimus. Aš pastebėjau, kad reikėjo kalbėti apie kitus, norint man kalbėti apie save ... Tai buvo nediskretiška ... Aš pavadinau knygą: Raconte pas ta vie! Motto buvo ten viena Mac Orlano frazė, kuri maždaug taip skambėjo: "Mūsų gyvenimas taip susimaišęs su kitų žmonių gyvenimu, kad mums netinka apie jį kalbėti" ...
— Ar jūs gerai pažinote siurrealistus?
— Taip, bet aš tuo metu nerašiau. Aš mėgau dykinėti, mylėjau moteris, mėgau naktį, žinote, ką aš veikiau. Aš paimdavau viešbuty kambarį išsimiegoti... O kam kitam? Aš pameluodavau, kad laukiu une petite. Kai vidurnaktį ji nepasirodydavo, reikėdavo mane prikelti. Tarnautojas vidurnaktį mane prižadindavo, sakydamas: "Ji neatėjo". Tada aš apsirengdavau, jausdavaus atsilsėjęs, atsišviežinęs, anksti atsikėlęs; aš dabar galėjau vaikščioti po visą Paryžių, gyventi jame, pamatyti Paryžių naktį ...
Simon
Claude Simon Prancūzijoje ir už jos ribų laikomas vienu iš pirmaujančių "naujojo romano" atstovų. Beveik visi jo romanai išversti į anglų ir vokiečių kalbas. Iš jų atžymėtini: Le vent, L'herbe, Le sacrė du printemps, Le palace ir ypač La route des Flandres, kuris buvo net apdovanotas 1960 m. Ekspreso premija. Ta proga turėtas su autoriumi ir šis pasikalbėjimas.
— Kaip jūs rašote? La route des Flandres toks komplikuotas kūrinys, kad norisi žinoti, kaip jis parašytas.
— Mano supratimu, tradicinis romanas visuomet buvo kurtas gerokai naiviu būdu: paprastai užteko jame atvaizduoti veiksmo ir laiko tęstinumą. Pirmame puslapy — žmogaus gimimas, dešimtame — jo pirmoji meilė, ir t. t. Man gi visai nesvarbu atvaizduoti laiko tęstinumą, bet perduoti kartu vykstantį veiksmą (simultanukumą). Tapyboje dailininkas taip pat turi suvesti į du matavimus pasaulį, kuris turi tris dimensijas. Literatūroje problema lygiai ta pati: perkelti iš vieno matavimo į kitą, būtent, atvaizduoti laike, tęstinume vaizdus, kurie atmintyje egzistuoja kartu.
— Ar manote, kad Jūsų knyga gimsta akimirksniu?
— Taip. Visi šie dalykai man ateina vienu kartu, išsiveržimais. Tik iš to atsiranda problema juos suorganizuoti.
— Ir kaip ją išsprendžiate?
— Savo L'herbe aš užbaigiau nuvykęs į Etretat su savo leidėju J. Lindonu (mat, labai greit reikėjo skaityti korektūras). Grįždamas su manimi automobiliu iš Etretat į Paryžių, Lindonas paklausė: "Ką dabar veiksite?" Aš atsimenu dar tą vietą (o tai buvo tarp Etretat ir Brėautė), kada vienu smogiu man pasirodė vaizduotėje visa knyga. Sakoma, kad ir Dostojevskiui romanai išsiskleidžia per vieną sekundę ar jos dalį ... Aš dar prisimenu posūkį, kelią, medį ... Taip, vienu smūgiu viskas man šovė į galvą ... viskas kartu, vienu išsiveržimu ... Relksacho proseniai, karas, viskas ...
— Ir arklių lenktynės, ir Corrina?
— Viskas ... Beliko tik rašyti, ir tai buvo baisiausia.
— Kodėl?
— Aš darbavausi beveik metus, nežinodamas, kaip šis romanas susikonstruuos. Norėjau simultaninės koncepcijos, bet nesuvokiau, kaip galėčiau prie jos prieiti. Aš sugrįžau į Paryžių ir staiga atradau būdą.
— Kokį?
— Spalvotus pieštukus. Taip, kiekvienam personažui, kiekvienai temai suteikiau spalvą, ir tai man padėjo sukonstruuoti visumą, nelyginant paveikslą.
— Ar tai Jūs išradote šią techniką?
— Sau — taip. Aš prasitariau apie tai kartą Lindonui. Jis man pastebėjo, kad Samuel Beckett ... jam sakęsis, jog ir jam staiga atėjusi idėja rašyti spalvotu rašalu, kai jis turėjęs dėl to sunkumų ...
— Bet kas Jus privedė prie panaudojimo spalvų?
— O, vien tik jausmas. Jeigu jūs paklaustumėte tapytojo, kodėl jis ten dėjo raudoną, oranžinę ar vyšninę spalvą ... Tik Andrė Lhote jums paaiškintų, kad šiltą toną reikia dėti šalia šalto ... Ne, recepto čia nėra!
— Ar Jūsų vizija nepasikeitė rašymo metu?
— Taip: esmiškai. Knygoje, kaip ir gyvenime, yra krūvos daiktų, kurie užmiršti ... Rašantieji apskritai vaizduojasi, kad reikia viską sužymėti ar nedaryti spragų ... Trūkstamus momentus, egzistuojančius tikrovėje, jie tuomet užpildo tam tikru pilkšvu cementu, kuris turėtų sudaryti jiems sąryšį. Man atrodo, kad tai labai klaidinga ...
— Ar nemanote, kad palikimas šių spragų skaitytojui truputį sunkina lektūrą?
— Klausykite, ar iš Van Gogh ar Picasso reikalavo, kad gatvės žmogus galėtų be sunkumo žiūrėti jų tapybą?! Aš manau, kad rašytojas neturėtų statyti sau tokių klausimų ...
— Jūsų knygose yra ištisų puslapių, kuriuose nesutinkamas nė vienas skyrybos ženklas. Kodėl?
— Jei aš taip rašau, tai todėl, kad man kitaip neišeina. Sustojimas, dedant tašką ar tašką kablelį, mane pertraukia ... Mano leidėjas ir aš dedame ženklus paskui: dedame kabliukus ir taškus ten, kur be jų susidarytų neaiškumas.
— Jūs turite mintyse, kaip pasakytumėte, pradinį savo knygos vaizdą. Bet kai Jūs savo paveiksle su ta pačia fraze einate iš viršaus į dešinę, žemyn ir į kairę, tai kartais susidaro skaitytojui sunkumas suvokti ir sekti, kur taip greit einate.
— žinau. Apie tai esu galvojęs, štai kodėl esu mėginęs ... apžvelgti, savotiškai reziumuoti pirmąją knygos visumos viziją pirmuosiuose penkiolikoje puslapių. O kas lieka — tai tik šių penkiolikos puslapių pagilinimas ...
— Kokie jūsų mėgstami autoriai?
— Aš mėgstu Conradą, Proustą, Joyce, Faulknerį ... Bet labiausiai mane yra veikę rusų rašytojai, ypač Dostojevskis ir paskui Čechovas. Visai arti mūsų — tai Celine. Jo Voyage au bout de la nuit yra didi knyga, pasirodžiusi tarp abiejų karų.
Taip pat man patinka ir Leiris: visa jo kūryba, mano išmanymu, nepakankamai žinoma. Išskirtinai pažymėtina jo knyga Fourbis su nuostabiu epizodu, kuris prasideda Vois! déjà l'ange ... ir kuris yra vienas iš prancūzų literatūros šedevrų.
Be to, aš labai vertinu A. Robbe-Grillet La jalousie. Manau, kad tai kažkas naujo literatūros istorijoje. Jį skaitys už dviejų tūkstančių metų ... Tai pirmasis ir iki tiol vienintelis bandymas grynai daiktinės literatūros ... Aš nežinau, ar visiškai jo pusėje tiesa, viskas tebėra diskutuotina, bet kiekvienu atveju tai nuostabus dalykas.
— Dar vienas klausimas. Savo dialoguose jūs dažnai nutraukiate frazę, paliekate ją netikrume, neleisdami kalbančiam personažui visko pasakyti ... Kaip jūs prie to priėjote?
— Man atrodo, kad taip kalbama ... Kasdienėje kalboje žmonės išsireiškia labai trumpai, ir tai nekliudo jiems suprasti vienas kitą. Kaip aš prie to priėjau? Dirbdamas. La route des Flandres yra mano septintoji knyga. Taip, dirbdamas, dirbdamas.
Paulhan
Jean Paulhan yra literatūros kritikas ir eseistas. Dabarties prancūzų literatūrai jo įtaka milžiniška, ypač per jo redaguojamą Nouvelle Nouvelle Revue Française (N. N. R. F.). Be to, jis yra Gallimard leidyklos literatūrinis patarėjas, žymesni jo veikalai: Les fleurs de Tarbes, Clef de la poésie, Les causes célèbres, De mauvais sujets, Braque le patron, žemiau duodamą pasikalbėjimą M. Chapsal užrašė 1963 m., kada jis buvo priimtas Prancūzų Akademijos nariu.
— Kokios rūšies esate rašytojas? Kritikas, eseistas, filosofas, romanistas lingvistas?
— Nežinau! Nežinosiu, kol bus baigta ...
— Tikras dalykas, kad padarėte didžiausią įtaką visiems rašytojams, kuriuos esate pažinęs ... Jūs atradote Jouhandeau, Lacretelle, Giono, Michaux, Malraux ...
— Aš nesu nė vieno atradęs. Geras rašytojas pats vienas save atranda ...
— Tačiau kai kurie skundžiasi, kad juos įbauginote ...
— Tai bendra visų bailiųjų yda.
— Jie priėjo iki to, kad sako, jog jūs išsterilizavote juos. Taip stipriai jie nekentė jūsų perdėto išbaigimo reikalavimo!
— Ką jūs dar atradote? A. P. de Mandiargues, Sartre ...
— Na, dėl pastarojo, tai jūs negalėtumėte, manau, pasakyti, kad aš jį išsterilizavau.
— O Camus ...
— Jis labai rūpinosi moraline tobulybe, žymiai daugiau nei literatūriniu išbaigtumu. Antra vertus, aš niekam nesu pataręs išbaigtumo ar tobulybės. Aš esu greičiau prieš ją ... Mes esame austrės, kurios neprivalo perdaug svajoti apie savo perlą.
— Ar Jūs skaitote visa, kas parašoma?
— Aš skaitau tiek, kiek galiu: tai mano užsiėmimas! Aišku, aš skaitau ir rankraščius, kurie nėra perdaug išbaigti. Rašytojai dažnai sukuria pirmąją knygą spontaniškai, o paskui jos gėdisi ... Kažkas yra pasakęs: "Rašytojas pradeda sukurdamas puikią knygą, o paskui savo gyvenimą praleidžia sekdamas save". Tai tiesa, gana liūdna tiesa. Bet tam išvengti yra išrasta retorika.
— Kodėl taip esate pamėgęs tapybą, tiek daug apie ją kalbėjęs ryšium su raštais?
— Svarbu vaizdai. Kas nesidomėtų tapyba, tas, manau, nesugebėtų iš pagrindų spręsti klausimų, kurie mums šiandien rūpi ...
— Kas Jums yra menas?
— Nežinau: aš tokio sprendimo laikausi. Paskui ateina toks momentas, kada gyvenimas ir menas sudaro tą patį dalyką.
— O literatūra?
— Aš manau, kad nuo to laiko, kai išgauni aiškią idėją, esi jau žuvęs. Ar žinote, ką Braque pasakė apie Bonnard: "Šie paveikslai, suprantate, labai gražus, net puikūs, bet koks nuobodis į juos žiūrėti!"
— Ar manote, kad išspręsti kalbos problemą reikštų išspręsti literatūros problemą?
— Visiškai aišku. Tarp jų yra sąryšis. Abu sudaro vieną dalyką ... Juk yra romanų, kurie reziumuojami vienu žodžiu.
— Ar visuomet esate atviras ir tam, kas nauja, kas sukrečia mūsų papročius? ...
— Labai to norėčiau.
— Ko laukiate iš literatūros?
—Visko. Jei pasauly yra kas dieviško ir švento, tai prie to priartėjama per literatūrą ...
— Ką galvojate apie Prancūzų Akademiją?
— Nieko. Aš joje esu. Pradedu joje būti.
— Ar ten patekote agresyvumu?
— Visiškai ne. Priešingai: aš norėčiau, kad Akademija pasidarytų dar akademiškesnė negu yra ... Norėčiau, kad ji visuomet atsimintų, ką mums yra pasižadėjusi prieš tris šimtus metų, būtent: gramatiką, poetiką, retoriką. Taip, aš esu geras stebėtojas: šiandien nematau tarp tų keturiasdešimt nė vieno gramatiko.
— Ar Jūs pats esate gramatikas?
— Ne, nevisai. Aš būčiau norėjęs dirbti su keletu draugų sudarant grammaire des idées, kuri gana artima logikai ...
— Kas sudaro šitą idėjų gramatiką?
— Taip, ją turėtų sudaryti atskyrimas protavimų ir argumentų ...
— Ar manote dalyvauti žodyno rengimo darbe?
— Turėkit galvoje, kad aš dar nesu visai įsistiprinęs Akademijoje: esu išlaikęs tik pirmą bandymą, o dar lieka du.
— Kokie?
— Na, iš pradžių būna priėmimas — kalba. Tai baisiai sunkus dalykas, kai iš prigimties nesi iškalbus, štai Montherlant jau treji metai jai rengiasi. O Porto-Riche niekados ten nepateko dėl šito dalyko. Nei Clemenceau.
— Koks yra trečias bandymas?
— A, tai sunku pasakyti. Jis vyksta slaptojoje Rūmų Salėje. Niekados joks pašalietis ten nėra buvęs įleistas ... Manau, kad tai susidraugavimo, susitaikymo seansas, žinote, kad akademikas, kartą išrinktas, turi užmiršti priešiškus savo išrinkimo incidentus. Jam reikia įsitikinti, kad išrinktas su entuziazmu visų savo konfratrų ... Tai kilnus ir taurus įsipareigojimas.
Miller
Henry Miller gana žymus amerikiečių rašytojas, ilgą laiką gyvenęs Paryžiuje. Veikalai: Nexus, Spring, Plexus, Tropic of Cancer, Tropic of Capricom, Peindre c'est aimer à nouveau ir kt. Savo romanuose jis labai nuogai vaizduoja lytinius dalykus. M.'. Chapsal turėjo su juo pasikalbėjimą 1962 m., kai jis buvo atvykęs į Balearų salas kaip jury komisijos narys skirti Formentor premijai, kurią sudaro 10.000 dolerių suma.
— Kam skirsite Formentor premiją?
— Aišku, aš negaliu Jums iš anksto pasakyti, už ką balsuosiu ... bet galiu prisipažinti, kad abų rašytojai, kuriuos norėčiau atžymėti premija, jeigu jie būtų dar gyvi, yra prancūzai — tai Celine ir Cendrars. Taip pat yra vienas žmogus, dar gyvas, kurį norėčiau išskirti iš visų kitų, jei taisyklės leistų (būti kandidatu reikia turėti atspausdinus vieną knygą tarp 1959 m. ir šiandien), — tai John Cowper Powys. Ar jis nieko jums nesako? Mano akimis — tai didžiausias anglų kalbos rašytojas, rašytojų popiežius. Jis yra sukūręs vieną romaną, kurį laikau didžiausiu iš kada nors parašytų veikalų — tai A Hastonburg Romance. Autorius linksmas kaip vaikas, kaip stebuklingas vaikas, nors ir turi aštuoniasdešimt aštuoneris metus. Norėčiau, kad prancūzai žinotų jo vardą. Taip pat aš labai vertinu R. Musil, L. Durrell ... Bet aš tyliu, nenoriu nieko sakyti ... Tai pirmieji metai, kad esu šios jury komisijos narys. Praėjusiais metais jie norėjo mane apvainikuoti ...
— Ar ką išleidžiate šiais metais?
— Taip, Buchet išleido tris knygas prancūziškai. Pirmiausia Allez-retour New York. Tai sena knyga — laiškų rinkinys.
— Kada ji parašyta?
— Apie 1935, manau. Žinote, aš esu gyvenęs čia, Paryžiuje, nuo 1930 iki 1940. Apie 1935 esu trumpai — du mėnesiu — gyvenęs New Yorke, iš kur rašiau draugui į Paryžių laiškus, pavaizduodamas New Yorko įspūdžius. Aš esu ten gimęs. Laiškai nebuvo skirti sudaryti knygai.
— O kitos knygos?
— Nedidelė knygelė apie tapybą — Peindre c'est aimer à nouveau — su mano akvarelių reprodukcijomis: vienu kartu ji buvo išleista keliuose kraštuose ... O paskui Buchet pakartojo išleidimą Le sourrire au pied de l'échelle.
— Ar jūs tapote?
— Darau akvareles, kai neturiu noro rašyti, žinote, man jau užtenka literatūros: norėčiau nuo jos pasitraukti.
— Ar tai rimtai sakote?
— Aš gerai žinau, kad niekados jos pakankamai neprikursiu! Nepajėgiu. Taip pat nebesu ja taip suinteresuotas, kaip anksčiau. Ar aš rašau ar nerašau
— Iš esmės man pasidarė tas pats ...
— Nuo kada?
— Per dešimt pastarųjų metų. Vis dėlto, aš vis tiek rašau! Sunku nuo to pabėgti, o paskui, turint talentą, reikia gerai jį sunaudoti ... Bet iš to aš nedarau didelio dalyko, kaip kadaise. Reikia pasakyti, kad turėjau kažką ant širdies, kuo man reikėjo nusikratyti.
— Kas tai buvo?
— Mano gyvenimo istorija. Aš nesu kaip daugumas autorių, kurie išranda herojus, išgalvoja situacijas. Man reikėjo papasakoti tik vieną dalyką — savo gyvenimo istoriją. Antra vertus, iš visų knygų aš labiau mėgstu tuos autorius, kurie pasakoja. Tačiau nemėgstu Stendhalio, kuris, sakoma, daug kalbėjęs apie save. Jūs, aišku, jį adoruojate?
— Kodėl "aišku"?
— Aš maniau, kad visi prancūzai prie Stendhalio kojų ...
— Nebūtinai. Tai priklauso nuo laikotarpių, šiuo metu vėl daug skaitomas Balzac ...
— Tikrai? Prancūzai nepaprasti žmonės! Jie ima ir prikelia autorių, aiškina jį nauju būdu, stebi iš naujo kampo, ir tai būna jiems nauja!
— Turima čia užtenkamai malonumo su literatūra ...
— Apie tai jūs kalbate labai vaizdžiai. Tačiau aš manau, kad perdaug yra literatūros: būtų galima pasitenkinti žymiai mažesniu jos kiekiu. Žinote, ką tuo noriu pasakyti? Perdaug knygų, perdaug knygų! ... Aš nesuprantu, kaip jūs, prancūzai, sugebate tiek daug perskaityti.
— Tikriausiai jūs skaitote daugiau nei mes.
— O ne, o ne. Skaitymu aš užsiėmiau jaunuo se savo metuose ... Dabar nebeperskaitau daugiau kaip ... sakysime, dvi, tris ar keturias knygas per savaitę ...
— Ir jūs sakote, kad skaitote nedaug!
— Aš maniau, kad jūs, prancūzai, perskaitote bent dvylika knygų per savaitę.
—Tikiu, nesiginsite, kad prancūzams jūs esate labai didelis rašytojas?
— žinau, taip, kad jūs mane mėgstate. Jūs, prancūzai, nuostabiai mane traktavote ... ir aš esu už tai jums labai dėkingas. Tačiau aš nesu kaip įprastiniai prancūzų rašytojai. Gal todėl, kad aš truputį panašus į Cendrars, kurį, be to, jūs mažai skaitote, arba į Celine. Bet aš esu mažiau kandus kaip Celine, iš viso nekandus ...
— Ar Jūs rašote ta kalba, kuri yra kasdieninėje vartosenoje?
— Mano nusistatymas taip rašyti. Kartais aš klausiu save, ar prancūzų rašytojai nėra perdaug literatiški. Net ir nebūdami labai dideli menininkai, visi prancūzų rašytojai rašo iš instinkto gražia, inteligentiška, tobula kalba. Tuo tarpu mes, anglų kalbos rašytojai, mikčiojame, vapame, gvergždžiame ... Jūs, prancūzai, turite kalbos dovaną!
— Neatrodo, kad ir Jūs stokotumėte jos!
— Tai ne taip, kaip pas jus ... Vienas didžiau-jsių mano malonumų, kai atvykstu į Paryžių, — tai klausytis žmonių kalbėjimo gatvėse: visi jie kalba gerai! JAV-se žmonės kalba, o paskui tyla, mirties tyla, niekas nebežino, ką daugiau pasakyti, tarsi tarp jų būtų atsiradusi siena. Pasikalbėjimas pas mus nėra menas, kaip pas jus.
— Ką apie Jus dabar galvojama JAV-se?
— Aš esu tam tikras objektas! Pasigailėjimo, neapykantos, meilės, nusistebėjimo, visko objektas ... Neseniai iškilo įsiūčio banga dėl Tropic of Cancer... Žinote, kad ši knyga buvo laisvai, be išbraukymų pirmą kartą išleista praėjusiais metais ... Staiga ji pasidarė bestseleriu, ir po to mes pradėjome turėti sunkumų su valdžios įstaigomis ... Iš viso jau turime 75 bylas teismuose. Jei pralaimėsime, leidėjas bus žuvęs!
— Ar neatrodo keista, kad esate puolamas ir teisiamas dėl knygos, kurią seniai esate parašęs?
— Tai buvo mano pirmoji knyga, išleista prieš dvidešimt septyneris metus. Iš tikro, truputį ironiška ... Visuomet aš jaučiu save už šios knygos. Išleidus ją iš naujo, mano pareiga buvo ją perskaityti; iki šiol niekad to nedarydavau. Aš galvojau, kad tai labai gera knyga; buvau dėl jos laimingas ir patenkintas !
— Ar rašymas pakeitė jūsų gyvenimą?
— Aišku. Esu tikras, kad jis man pasitarnavo gydomai. Jei būčiau nerašęs, šiandien gal būčiau beprotis, lunatikas! Daug dalykų man atsitiko prieš pasidarant rašytoju: daug sunkenybių, daug vargo, daug kančių ... Rašymas man sutelkė daug paguodos.
— O dabar?
— Aš esu pasiekęs pusiausvyros, nes esu padaręs, ką norėjau.
— Ką jūs galvojate apie senatvę?
— Senti — tai blogiau negu mirti. Būti senu — tai blogiau negu būti mirusiu. Bet iš tikro aš nesijaučiu senas! Aš esu senas, bet nesijaučiu senas. Išr Skyrus tą faktą, kad aš bėgu nebe taip greitai ir, pavyzdžiui, nebegaliu boksuotis, aš nejaučiu jokio fizinio skirtumo. Atsirevanšuodamas aš esu daug linksmesnis negu jaunystėje. Niekas manęs nebejaudina. O paskui — aš gyvenu diena iš dienos, ir tai yra vienintelis būdas gyventi.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
