Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRIEŠVAKARIETINĖ DVASIA DABARTINĖJE SOVIETŲ LITERATŪROJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. R.   

Sovietų literatūroje visados būta stipraus nusistatymo prieš Vakarus. Jau 1934 m. pirmajame sovietų rašytojų kongrese ždanovas ir Radekas įspėjo atstovus neflirtuoti su Prous-tu ir Joyce. Tačiau Radeko žodžiai atrodo bemaž švelnūs, kai šiandien juos perskaitai. Jis net tiek nusileido ir sutiko, kad Joyce gal esąs didelis rašytojas, o rusų beletristų jis nekaltino "vergavimu Vakarams" ir "batų laižymu". Šie išsireiškimai nūn kasdien skamba sovietų spaudoje.

Tiesiog pamišimas prieš Vakarus sovietų literatūroje itin įsigalėjo nuo 1946 m. rugsėjį mėnesio, kada A. Ždanovas "išvalė" rašytojus. Tai šiandien atrodo kaip svarbiausias sovietines literatūros bruožas 1947— 1948 m. Vargiai berasi sovietuose kurį literatūros laikraštį ar oficiozo "Literaturnaja Gazeta" numerį, kuriame nebūtų straipsnio, nukreipto prieš Vakarus. Beveik neįmanomas sovietinis romanas iš 1947—1948 m., jeigu jis riebus pasūdytas priešvaka-rietiškumu. Kai kurie šios akcijos įvykiai, liečia apskritai visą kultūrinį gyvenimą, yra atkreipę ir platesnio pasaulio dėmesį, pav., garsių kompozitorių "valymas" ar biologų ginčai, betgi esama ir kitų faktų, svetur bemaž negirdėtų.

Kaip Ždanovas 1946 m. "valė" menininkus, tur būt, kiekvienas gerai atsimena. Iš literatūrinės scenos buvo tada nušluoti Zoščenko ir poetė Achmatova, apulbyti keli mažesni rašytojai, panaikintas vienas literatūros laikraštis Leningrade, o kitas skubomis pertvarkytas. Tada pirmą kartą buvo pritaikytas "vergavimas Vakarams" ir po to vis dažniau vartojamas. 1947 m. A. Fadejevas, kuris šiandien yra generalinis Sov. Sąjungos rašytojų sekretorius, rašytojų susirinkime pasakė kalbą, puldamas vieną knygą apie Puškiną ir pasaulinę literatūrą. Tą knygą buvo parašęs kritikas Nusinovas, kuris prieš karą aukštai stovėjo komunistų akyse. Tame veikale, pasirodžiusiame 1941 m., Nusinovas drįso nagrinėti užsienines įtakas Puškinui, o tos įtakos gana ryškios ypač "mažosiose tragedijose" — "Mozartas ir Solieri", "Akmeninis svečias" ir "šykštusis riteris". Taip pat jis drįso pastebėti, kad Puškinas turėjo mažiau įtakos Vakarų Europos literatūrai, kaip Tolstojus ir Dostojevskis, ir mete mintį, jog taip esama todėl, kad pats Puškinas buvo išauklėtas Europos literatūros tradicijose, ir tai atsiliepė jo kūryboje. Toli gražu Nusinovas nebandė mažinti rusų poeto originalumo ir didybės. Vienok Fadejevui ir jo pakalikams Nusinovo nuomonė atrodė tiesiog kriminalas: Puškinui, didžiajam Rusijos genijui, negalėjo daryti įtakos Byronas, Coleridge, Walter Scott, Goethe ar kas nors kitas. Ištisas pulkas sovietinių kritikų, kurie 1941 m. nepastebėjo Nusinovo "Kaltės", dabar apspito vargšą Nusi-novą.

Fadejevas toje pačioje kalboje puolė Aleksandrą Veselovskį, žymųjį pereito amžiaus literatūros mokslininką, į kurio darbus apie rusų ir Vakarų literatūras, ypač į tų literatūrų santykiavimą, ligi to laiko sovietuose buvo žiūrėta su žymia pagarba. Dabar jis buvo apkaltintas "kosmopolitizmu", "komparatyviz-mu" (lyginamuoju metodu) ir "buržuaziniu liberalizmu". Fadejevas apkaltino eilę vadovaujančių sovietinių mokslininkų, kad jie laikosi Veselovskio. Vėl pasipylė eilė straipsnių, puolančių Veselovskį ir jo pasekėjus. Jo vardas buvo tol valkiojamas po so-. vietinę spaudą, kol "veselovskizmas" virto paniekos žodžiu. 1947 m. žurnalas "Oktiabr" paskelbė ilgą žinomo komunistų kritiko Kirpotino straipsnį, kuriame buvo sutraukti visi kaltinimai, mesti Veselovskiui. Prie jo prisidėjo ir keletas menkesnių kritikų. Vis dėlto du vyrai — mokslininkas šišmarevas ir kritikas Sklovskis — išdrįso pakelti silpną balsą. Pirmasis jų priminė, bene bus kritikai sumaišę didįjį Aleksandrą Veselovskį su jo broliu Aleksiejum, kuris parašė gana žinomą knygą — "Vakarų įtaka rusų literatūrai", kur tos įtakos iš tikrųjų truputį perdėtos.

Vienok kitame ano žurnalo numeryje (1948 m. sausio mėn.) su griausmais atsiliepė Kirpotinas tokia ilga antrašte: "Apie vergavimą kapitalistiniams Vakarams, apie Aleksandrą Veselovskį, apie jo pasekėjus ir apie reikšmingiausius dalykus". Ve-selovskis dabar buvo pavaizduotas kaip vienas prieš revoliuciją valdžiusios klasės ideologų, kuris rusų inteligentams įkalė mintį apie žemesni Rusijos laipsnį ir apie tai, kad rusai turi vaidinti "mokinių" rolę prieš svetimus "mokytojus". Pasak Kirpotino, nuo Veselovskio eina tiesi linija į "istorinį fatalizmą su visomis jo ligomis: pasyvizmu, kontempliacija, skepticizmu, "grynu mokslu". Kaip liberalas, Veselovskis "blogai suprato savo laiko ir literatūros uždavinius."

Dar smarkesnis straipsnis prieš Veselovskio pasekėjus pasirodė kitą mėnesį "Novy Mir". Jį parašė A. Ta-rasenkovas, kurio garbei tenka atradimas, kad Nusinovo koncepcijoje visai nesama marksizmo. Jei dar ir būta silpnų balsų, kurie gynė Veselovskį,   tai   galutinai   juos   nutildė 1948    m. kovo mėnesį "Kultūroj ir gyvenime" paskelbta Veselovskio ir jo "įpėdinių" ekskomunika. Kaip žinia, tas laikraštis atstovauja komunistų partijos centrinį komitetą, ir jo sprendimas palietė tokius literatūros mokslo vyrus kaip žirmunskį, Eichenbaumą, Tomaševskį, Azadovskį ir kitus. Visi jie turėjo atlikti išpažintį, kad nusidėjo kosmopolitizmu, komparatyvizmu ir buržuaziniu liberalizmu. Tie urmu varomi prisipažinimai gal ir yra liūdniausias minties kontrolės reiškinys šiandieninėje Rusijoje. Nieko panašaus nerandame 1929—1932 metų laikotarpyje, kuris laikomas vienu iš blogiausių sovietų literatūros istorijoje.

Tuo tarpu priešveselovskinė medžioklė siautė per visus 1948 metus. Menkesnieji sovietų kritikai ir žurnalistai nėrėsi iš kailio, iškeldami visokias "komparatyvizmo" apraiškas. Ypač tuo pasižymėjo "Literaturnaja Gazeta".

Štai keletas tokių kaltinimų. "Prancūzų literatūros istorijos" pirmo tomo autoriai puolami už tai, kad dažnai pabrėžia prancūzų Boileau, Moliere ir La Fontaine įtaką aštuonioliktojo amžiaus rusų literatūrai. Tas pat pasmerkimas krenta naujos "Anglų literatūros istorijos autoriams": jie drįsta kalbėti apie Swif-to, Richardsono, Sterne'o ir Fiel-dingo įtaką rusų literatūrai, ir net užsimeną apie Gorkio skolą Fieldin-gui! Eichenbaumas, vienas iš geriausių Tolstojaus žinovų sovietuose, kaltinamas nedovanotina nuodėme, kam jis svarbiausiu Tolstojaus mokytoju filosofijoje laiko "reakcionierių obs-kurantą" Schopenhauerį, o vienu "Onos Kareninos" šaltiniu išveda palaidą prancūzų literatūrą. Programose, skirtose dramos institutams, buvo drįsta užsiminti, kad žymusis rusų dramaturgas Ostrovskis naudojosi kai kuriomis priemonėmis ("atpažinimu"), kurias Moliere ir kiti Europos dramaturgai paveldėjo iš graikų! Profesoriaus Proppo veikalas apie tautosaką, 1946 m. išleistas Leningrado universiteto, buvo palygintas su Londono ir Berlyno telefonų knygomis, kadangi Proppas bemaž kiekviename puslapyje citavo tokius tarptautinius autoritetus, kaip Frazeris, Levy-Bruhl, Boas, Kraeber, Frobenius ir kiti. Jo pasakymas, kad folkloras yra tarptautinis reiškinys, buvo apšauktas nemarksistišku, "veselovs-kizmo" liekana .

Neseniai dėl "komparatyvizmo" buvo užsipulta bene geriausia rusų teatro istorija, parašyta Vsevolodskio-Gerngroso   ir   išleista   1929 m.
1949    m. sausio 24 d. kažkokia Veronika Motylevskaja autorių apibūdino "idealistu ir formalistu, nepataisomu   "komparatyvinės"   mokyklos atstovu, savo buvusioj literatūrinėj veikloj tikru Aleksiejaus Veselovskio ir akademiko Pereco mokiniu ir pasekėju, kovojančiu užsieninių, ypač vokiečių įtakų rus* teatrui čempijo-nu". Tikrai užgaulus esąs jo teigimas, kad 17 amžiuj rusų dvaro teatras prasidėjo su vokiečių trupe, nors apie tai galima rasti kiekvienoje rusų teatro ir apskritai Rusijos istorijoje.

Tokių pavyzdžių būtų galima pririnkti be galo, be krašto. 1948 ir 1949 metais panašūs puolimai buvo pradėti prieš literatūros ir teatro kritikus. Galop "Sovietų menas" užsisėdo ir ant cirko, kur vyraująs "buržuazinis kosmopolitizmas" ir "formalizmas".

Šiandien "kompartyvinis" (lyginamasis) metodas teleidžiamas tik tada, kai jis parodo rusų, ypač gi sovietų literatūros įtakas Europos ir Amerikos rašytojams. Sovietų kritikai raginami daugiau rašyti apie Tolstojaus ir itin Gorkio įtaką Drei-seriui, Upton Sinclairui ir Jack Londonui, arba Majakovskio Aragonui.

Priešvakarietinė dvasia užima pirmą vietą visose paskutinėse dramose ir beletristikoje. Tokios dramos yra K. Simonovo "Rusiškasai klausimas" arba šie mažiau žinomų dramaturgų veikalai — Romašovo "Didžioji jėga" ir Šteino "Garbės ženklas". Abu paskutinius kūrinius sovietų kritikai išgyrė už tai, kad juose parodomas akademinių sluogsnių "vergavimas Vakarams". Kontrastas tarp Amerikos ir Rusijos gyvgenimo vaizduojamas Simonovo romane "Namų ugnies dūmai". Net ir tie veikalai, kuriuose regime kitoniškus siužetus, būtinai primaišo šios priešvakarietiškos agitacijos. Toksai yra, pavyzdžiui, Pavlenko romanas "Laimė", gavęs vieną iš Stalino premijų. Pagrindinis šios knygos veiksmas eina Kryme, kur 1945 metais apsigyvena vyriausias veikėjas Voropajevas, tikras partietis ir praėjusio karo herojus. Jis dabar yra nutaręs pasitraukti iš viešumos ir atsidėti savo paties gyvenimui ir laimei. Tačiau, ligi kaulų smegenų būdamas komunistas, netrukus jis įsitraukai į pokario atsistatymo darbus, kolektyvinius ūkius ir t. t. Pavlenko išvada — asmens laimė gali būti pasiekta, vien tik nepalaužiamai atsidavus krašto ir partijos gerovei. Mums čia svarbu kitas dalykas: Jaltos konferencijos proga Voropajevas turi progos susieiti su amerikiečiais ir anglais. Tai autoriui leidžia pasirodyti su savo priešvaka-rietiškumu. Pavlenko romane maišosi visos pamazgos prieš Vakarus, kurias pilti buvo įsakyta 1946 metais. Kitas priešvakarietinis romanas yra Gr. Konovalovo "Universitetas", šios knygos vyriausias   personažas yra pašauktas įrodyti, kad rusų filosofija yra originali ir pranoksta Vakarų pasaulio mintį. Vienas veikėjas taip samprotauja: "Jei kalbėti apie filosofiją — tai kurgi filosofai? Vien tik Stalinas, bet jisai jukgi yra visa apimantis genijus".
Prieš karą ir vėliau buvo įėję į madą garbinti priešsovietinę Rusijos praeitį. Dabar taip jau nėra. Nors pasirodo istorinių romanų ir dramų, bet ir juose prasimuša toji pati tendencija prieš Vakarus. Drauge aštriai kritikuojamas rašytojų ir mokslininkų linkimas leistis į tolimą praeitį ir vengti dabartinių sovietiškų temų. Ta kritika paliete ir istorikus, šioj srity žymusis rusų istorikas Kliučevskis susilaukė tokios pat dalies kaip Veselevskis.

Ta pati nuotaika persimetė ir į poeziją. Prieš Ameriką nukreipti Dolmatovskio ir kitų eilėraščiai. Viename savo eilėraštyje Dolmatovskis vaizduoja naują Niurnbergo teismą, kada "Amerikos darbo klasė stovės su mumis", o kaltininkams bus paskelbtas mirties sprendimas.

Paskutinis priešvakarietiškumo bruožas yra nuolatiniai užsipuolimai ant Europos ir Amerikos literatūros. Prousto ir Joyce vietą, kaip dekadanso įsikūnijimo, užėmė Sartre ir Henry Miller, prieš kuriuos jokis plūdimas nėra per lengvas. Tenka ir kitiems. Juo rašytojas kritiškiau nusistatęs Sovietų Rusijos atžvilgiu, juo labiau jis maišomas su dumblais. Apie A. Koestlerį neseniai buvo išsireikšta, kad jis "dvokia", kad jo verslas — "literatūrinis provokatorius". George Orwell esąs "šarlatanas", buvęs šnipas, "įtartinas individas", kuris Anglijoje laikomas rašytoju, kadangi tenai "šlamštas turi didelį pareikalavimą". Vis tai citatos iš vieno straipsnio, pasirodžiusio "Oktiabr"   (1948 m. spalių men.).

Priešvakarietiškos tendencijos ir seniau pasitaikydavo rusų literatūroje. Antai, 1880 m. Tolstojaus ir Dostojevskio bičiulis N. Strachovas paraše knygą "Kova prieš Vakarus mūsų literatūroje". Tam medžiagos buvo apsčiai. Juk žinome ne tik slavofilus ir Dostojevskį, bet ir kai kurių to meto revoliucionierių nepalankų nusistatymą Vakarams. Vienok paskutinių amžių Rusijos istorijoje niekas nė iš tolo negali lygintis su ta kova prieš Vakarus, kuri yra apėmusi visas sovietinio gyvenimo sritis.

Gal tik šešioliktame amžiuje rastume ką nors panašaus. Tuo būdu su Stalino iškilimu visame nuogume išryškėjo šisai atžagareiviškas pobūdis, ypač kultūrinėje srityje (santrauka iš "Anti-Westernism in Recent Soviet Literature", by Gleb Struve, "The Yale Revier", Winter
1950).    A. R.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai