|
|
PASTABOS LITERATŪRINĖS POLEMIKOS KLAUSIMU |
|
|
|
Parašė Julius Banaitis
|
Labai dažnai mūsų spaudoie linksniuojama vadinamoji "grafomanijos problema" ryškiau iškilo tik Vokietijoje, vadinasi, tremty. Normaliais laikais ši problema nebuvo tokia aktuali, nors grafomanų tikrai nebuvo mažiau. Tik emigracijoje, išnaudodami viešojo kultūrinio gyvenimo organizmo sutrikimą, grafomanai iškilo į paviršių, ypač periodinėje spaudoje. Rašytojų Draugijos visuotinio suvažiavimo metu Augsburge nemažas šio rango "rašytojų" skaičius mėgino savo padėtį legalizuoti, įstodami į minėtą Draugiją. Deja, jiems ten nevisai pavyko. Padavusiems prašymus kandidatams, balsavimo procedūros metu išėjus iš salės, vienas žinomas mūsų humoristas su šypsena siūlė balsuoti "už", nes priešingu atveju pakilsiančios visuotinio vartojimo reikmenų (spekuliacijos objektų) kainos, tuo netiesiogine forma ragindamas neįsileisti šios rūšies "kūrėjų" savo tarpan. Tačiau buvo ir kitokių nuomonių.
Amerikoje ši problema iškilo dar ryškiau. Spauda dar labiau negu Vokietijoje užversta grafomanų gaminiais. Keletas blaivesnių pasisakymų prieš buvo nustelbti ištiso orkestro grasinimų ir plūdimosi. Reikia pabrėžti liūdną tiesą, kad bent spaudoje pirmu smuiku groja jų šalininkai. Todėl nenuostabu, kad vienas iš jų kanadiškėje "Nepriklausomoje Lietuvoje" drįso išdidžiai sušukti, kad, esą, per vėlu ką nors kalbėti, nes visos vietos esančios grafomanų jau užimtos.
Profesinis šarlatanizmas visose srityse ir visomis priemonėmis naikinamas. Tik mūsų literatūroje gyvuoja nepajudinama išimtis. Tik mūsų spauda ir literatūra pakenčia profesinį šarlatanizmą ir yra tikras nepavykėlių pays de Cocage. Nesugebėjęs atlaikyti griežtų kurios nors profesijos reikalavimų, tūlas x ar y ramiausiai pasidaro rašytoju, nes čia jis tikrai nebus iššifruotas. Legenda, kad rašyti gali kiekvienas, jam leidžia "sėkmingai turtinti mūsų tremties literatūrą".
Kodėl taip yra? Pirmiausia todėl, kad mūsų plačioje visuomenėje ir rašytojų sluogsniuose yra stipriai įsigalėjusi oficialiai nepasirašyta tylos konvencija, savo autoritetu draudžianti viešą ir atvirą pasisakymą tokiu atveju, jeigu jis būtų griežtai neigiamas. Šios konvencijos nesilaikantis "revoliucijonierius", kaip nusižengęs žaidimo taisyklėms, turi laukti sankcijų. Egzistuojant šiai neoficialiai institucijai, visi ginčijami klausimai perkeliami į užkulisį, kojos mindomos tik po stalu, o šiaip matai išieškotai maloniomis šypsenomis spindinčius veidus ir spaudoje skaitai tik malonybinius straipsnius.
Sankcijų taikymo procedūra būna sekanti: kritikos paliestas autorius rašo valdžios atstovams ir šiaip įtakingesniems asmenims laiškus, suminėdamas savo nuopelnus krašto gerovei kelti, suregistruoja žaizdas, gautas kovose, ir atsargiai insinuoja, ar tik jo veikalo kritika nebūsianti už svetimus pinigus parašyta, ir ar ji kartais neturinti tikslo šviesių asmenybių juodinimu, t. y. objektyvia kritika, mažinti moralinį tautos atsparumą. (Ir jam beveik visuomet pavyksta sugraudinti oficialias širdis.) Šalia to, autorius organizuoja spaudoje kritiko likvidavimą, kuriame šis puolamas pačiomis tamsiausiomis priemonėmis.
Taigi, tylos konvencijos šalininkai norėtų iš kritiko padaryti tik klusnią, už siūlų tampomą iškamšą, dos-tojevskinio Lebedevo tipo garbintoją ir autorių nuopelnų, amžiaus bei šeimos padėties žinovą. (Vienas "garsios" knygos autorius skundėsi aukštiems autoritetams, kad recenzijos sukompromitavusios jo šeimos laimę ir pasidarę nebeaišku, ar žmona ir toliau jį pakęsianti). Vadinasi, kritikui siūloma ir moralisto kėdė. Jų manymu, išėjus naujai knygai, recenzentas turėtų ne tik nuodugniai išstudijuoti autoriaus žygius, amžių, fizinį stovį, bet, priedo, samdytis ir privatų detektyvą jo šeimos tvirtumo laipsniui nustatyti. Komiškai skamba, bet taip yra. Tik kas gi ims visas tas šalutines pareigas ?
Galima, aišku, sutikti, kad nepalanki kritika gali turėti nemalonių, o kartais ir tragiškų pasekmių autoriaus asmeniniame gyvenime. Vadinasi, tam tikra moralinė problema čia egzistuoja. Ir pastebėtina, kad šią problemą ypač paaštrina vadinamoji atlaidi kritika, nemėgstanti sakyti tiesos į akis, nes be reikalo palieka iliuzijų, kurios vieną dieną, atsitrenkusios į objektyvią kritiką, vistiek sudūžta.
Grafomanų įsigalėjimo problemos rimtumą paremia ir tas faktas, kad kiekvienas normalios kritikos mato taikymo bandymas, jų kūrybą vertinant, susilaukia "keršto" įvairaus plūdimo forma!
Štai neseniai Henrikas Nagys Kanados savaitraštyje "Nepriklausomoj Lietuvoj" paskelbė "1950 metų lietuvių grožinės literatūros knygų apžvalgą", kurioje viena kita knyga buvo silpnai įvertinta. Ką gi geresnio Nagys galėjo pasakyti, pavyzdžiui, apie Gliaudos "Ave America!"? Kuo gi jis kaltas, jei iš debiutavusių 1950 metais poetų tik Balys Rukša ir Pranas Kozulis verti rimtesnio dėmesio? Apžvalgos pradžioje Henrikas Nagys išdėsto savo pažiūras, kurios, be abejo, savo pagrinde yra teisingos, nes remiasi pagrindiniais literatūros kritikos dėsniais, ir tik smulkmenose galėtų būti ginčijamos. Ten Nagys pabrėžia, kad literatūros kritikai neįdomu, "nei kiek nemigo naktų, nei kiek sveikatos, nei kiek pinigo ar popieriaus sunaudota rašant šį ar aną kūrinį. Ji klausia tiktai ir tiktai vieno: kokia yra atspausdintojo kūrinio menine vertė?" ("Nepriklausoma Lietuva" 1951 m. 1 (195) nr.). Šio principo jis ir laikosi savo apžvalgoje. Savaime suprantama, kad meninės vertės ieškojimas silpnų kūrinių autoriams yra nepriimtinas. Dėl to, neilgai trukus, buvo paskelbta visuotinė mobilizacija, ir "Naujienų" skiltyse pradėta generalinė ofensyva prieš Nagį. Šitos ofensyvos plūdimosi formų detalus pavaizdavimas, manau, čia nereikalingas, nes kiekvienas gali susipažinti tiesiog pačiose "Naujienose". Tik norisi pastebėti, kad "Naujienų" polemistai visiškai iškrypo iš vėžių ir savo replikas pavertė asmens plūdimu, ir dėl to jų skelbiamos "mintys" negali būti rimtų diskusijų objektu. Tam tikra dalis kaltės tenka ir pačioms "Naujienoms", kurios, gerbdamos laisvo žodžio principą ir duodamos išsitarti visiems, leido nukrypti nuo pagrindinės temos (literatūrinės kritikos klausimo) į asmeniškumus. Nė viename iš "Naujienose" paskelbtų ir prieš H. Nagį nukreiptų straipsnių nebuvo iš esmės ir rimtai nagrinėjami Henriko Nagio "1950 metų lietuvių grožinės literatūros knygų apžvalgos" teigimai, nekalbant apie motyvuotą jų sugriovimą. Visi naiviai kabinasi prie asmeninio įvardžio "mes", vartojamo vietoje "aš", argumentuodami nuvalkiotais anekdotais; vadina Nagį vieninteliu išminčiumi ir t. t., žodžiu, naudojasi visa primityviausia argumentacija, vengdami rimto, dalykiško tono ir dėmesio centrą į techniškas klaidas sukoncentruodami. Kokia iš to nauda? Jokios. Tik perskaičius jų straipsnius aiškiai matosi, kad visas šitas plūdimasis yra ne kas kita, kaip tik slapyvardėmis prisidengusių, Nagio apžvalgoje nepalankiai įvertintų, autorių kerštas.
Prancois de la Rochefoucauld, kalbėdamas apie polemikas, teigia, kad visuomet abi pusės turinčios tiesos. Aiškus dalykas, kad nepalankiai vertinami autoriai turi tam tikros teisės įsižeisti asmeniškai, nes šį reikalą taip arba kitaip nusprendžia kiekvienas individas pats, tačiau viešas nepasitenkinimo reiškimas dėl nepalankios kritikos yra daugiau negu brutalus nusikaltimas viešojo gyvenimo dėsniams. Henrikas Na-gys jų darbus vertino ne iš privataus stalčiaus paėmęs, bet paskaitęs juos viešai paskelbtose ir už pinigus pardavinėjamose knygose. Viešas paskelbimas gi reiškia autoriaus sutikimą, kad jo kūriniai gali būti kiekvieno viešai vertinami. Ir savaime aišku, kad autoriai neturi teisės nurodyti, kaip jų kūryba turėtų būti vertinama.
Daugumas skaitytojų, matydami aukščiau apibūdintą polemikos išsigimimą, kategoriškai pasisako prieš polemiką apskritai. Nepriimtinas tik plūdimasis, bet ne polemika. Priešingai, literatūrinė polemika yra viena iš pačių normaliausių literatūrinės kasdienybės formų. Literatūrinis gyvenimas yra viešas dalykas, todėl ir visos bendresnio pobūdžio problemos, nebetelpančios kiekvieno šios srities darbuotojo asmeninės kompetencijos ribose, ne tik gali, bet ir turi būti diskutuojamos viešai. Teigimas, kad ginčais literatūros nesukursi, laikytinas viešojo literatūrinio gyvenimo paneigimu apskritai. Tyla šiuo atveju yra savotiškas sąmokslas ir netiesioginis grafomanijos aprobavimas. Palaimintos izoliacijos politika yra naudingesnė. Tai kiekvienam aišku. Bet turi gi kas nors kovoti su dulkėmis. Ir Nagiui jį puolusiųjų autorių kūrinių pastatymas viename lygyje, pav., su Vincu Krėve būtų buvęs naudingesnis, ir, vietoje nuolatinio plūdimo, jis būtų sulaukęs tiek pat pagyrimų. Tačiau jis pasisaką už atvirumą ir objektyvumą, ir čia yra didžiausias jo polemikos nuopelnas.
Daug kas mano, kad grafomanai "literatūros nesugriaus" ir "išnyks savaime". Tai yra tiesa "sub specie aeternitatis". Bet negalime pamiršti šios dienos. Negalime tingiai laukti istorijos patarnavimo, nes šitokis inertiškumas taip pat savaime bus tos pačios istorijos nubaustas.
Julius Banaitis
|
|
|
|