|
|
Skaitytojų laiškai redakcijai amerikiečių spaudoj yra sena tradicija, šiuose laiškuose pasireiškia visa skirtingų ar net tiesiog priešingų žvilgsnių skalė. Bet dėl to ši skaitytojų reakcija ir sudaro dažno amerikiečių laikraščio labiausiai visų skaitytojų peržvelgiamą skiltį.
Mūsų spaudoj sunkiai sekasi įgyvendinti šį santykiavimą tarp laikraščio ir skaitytojų. Gal būt, dėl to, kad sulaukiama 1. banalių pagyrimų, kurie gali būti malonūs redaktoriams ar atitinkamų straipsnių autoriams, bet kurie neišvengiamai yra nuobodūs skaitytojams, 2. naivių priekabių, kuriose iš straipsnių išskaitoma dalykų, kurių juose iš tikrųjų nebuvo, ar grubios, tiesiog užgaulios polemikos; pagaliau 3. nemokama glaustai pasisakyti, o įsileidžiama į ilgus šnekėjimus, kurių nebegalima laiškais laikyti.
Nenorime užsisklęsti nuo skaitytojų. Priešingai, mielai skirtume vietos skaitytojų balsams dėl tų klausimų, kurie žurnale iškyla. Tačiau reikia, kad skaitytoją laiškai būtų:
1. trumpi (laiškai, o ne straipsniai),
2. dalykiški (pačius klausimus liečia, o ne asmenis girią ar peikia),
3. pagrįsti (turį pagrindą pačiuose straipsniuose, o nesą savivališkai "išskaitytos" išvados).
Šį kartą duodame tris atsiliepimus. Pirmasis yra paimtas iš asmeniško laiško redaktoriui ir dėl to yra pažymėtas tik Skaitytojo parašu. Jis savo glaustumu yra tikras pavyzdys, kaip skirti laišką nuo straipsnio (gali būti atsiliepiama ir atskiru straipsniu, bet tai jau yra atskiras reikalas). Trečiasis atsiliepimas yra duodamas sutrumpintai, daugtaškiu atžymint išleistąsias vietas. Jo autorius K. S. Karpius yra nuoširdus senosios išeivių kartos patriotas veikėjas ir rašytojas, trisdešimt metų (1918-48) redagavęs "Dirvą". Jis teisingai kelia reikalą bendrai dirbti lietuviškąjį darbą. Tačiau, redakcijos nuomone, ir A. Rimvydas visiškai nesiėmė jaunimo kurstyti prieš senimą, o savo 1965 metų apžvalgoje tik ryškino mūsų visuomeninius rūpesčius. Skaitytojai galės lengvai pasitikrinti, palygindami K. S. Karpiaus laišką su A. Rimvydo straipsniu.
Nieku būdu redakcija nelaiko kiekvieno spausdinamo straipsnio "šimtanuošimtiškai" atitinkančiu jos nusistatymą. Be abejo, juo labiau tai galioja skaitytojų atsiliepimams.
Red.
Amerika ir Lietuva
Stebina mane mielo A. Rimvydo samprotavimai "Aidų" šių metų 1 nr. apie Amerikos vyriausybės rolę Lietuvos laisvės byloje! Jei ir nieko daugiau Amerika nebūtų padariusi, bet jeigu davė 10 žmonių darbą Amerikos Balse, jei davė 10 žmonių progą dirbti Laisvės Komitete, tai jau yra pozityvus dalykas, nes tie žmonės yra atpalaiduoti nuo fabrikų ir gali būti naudingi kam pozityvesniam. Jei neišnaudojom tų sudarytų sąlygų, tai esam patys kalti...
Skaitytojas
Baimė, bet ne pagarba ar mažas domėjimasis
"Aidų" kovo numeryje buvo išspausdinti dėmesio verti komentarai "Dėl veiksnių konferencijos Clevelande pareiškimo", kuriuose autorius apgaili, kad mūsų veiksnių pareiškimai ar deklaracijos paprastai nebūna komentuojami, nekreipiamas pakankamas dėmesys jiems. Jam nevisai aišku, ar taip elgiamasi iš didelės pagarbos veiksnių žodžiui, ar iš mažo domėjimosi tokiais pareiškimais. Man gi atrodo, kad netrūksta visuomenėje nei tos pagarbos nei domėjimosi, bet viešai atsiliepti ... bijomasi. Baimė yra didelė ir beveik visuotinė. Ar neužtenka jau mūsų tarpe visų tų apšaukimų komunistais, raudonais, ružavais, išdavikais, pardavikais, kolaborantais ? Tema, tiesa, labai gili ir paini, tauta ir toliau lieka krašte izoliuota nuo Vakarų ir toliau murkdoma rusiškai komunistinėje rutinoje. Bolševikai, aišku, patenkinti, kad mūsiškė išeivija barasi, koliojasi savo tarpe ir vis nepajėgia visu rimtumu pradėti svarstyti klausimą, kaip geriau padėti tautai išlikti vakarietiškų tradicijų ir idėjų skleidėja sovietizacijos ir rusifikacijos skaudžiose replėse. Kol ateivis kolonistas Lietuvoje dar jausis esąs svetimoje šalyje, svetimos kultūros ir civilizacijos aplinkoje, tol nebus pavojaus ir lietuvių tautai išnykti rusiškai bolševikinėje tautų masėje. Ir vargas biis mūsų tautai, kai vieną dieną sovietinis kolonistas pradės jaustis Lietuvoje (ir visame Pabaltyje) esąs kaip namuose, tarp sau lygių kultūriniai ir dvasiniai sulygintų ir paniekintų žmogiškųjų būtybių. Bet, grįžtant, prie tos baimės, būtų ne-prošalį paminėti, kad ir tų komentarų autorius tepasirašo tik inicialais, na ir šio laiško rašytojas naudoja tik slapyvardį.
Al. Gimantas
Senimas ir jaunimas
Aidų nr. 1, 1966 m., A. Rimvydas straipsnyje "žvilgsnis į 1965 metus", džiūgaudamasis mūsų jaunimo žygiais gegužės 15 d. Vašingtone ir lapkričio 13 d. New Yorke, teigia, kad, jaunimui nuveikus tokius didelius darbus Lietuvos atveju, senimui lieka tik liautis vadovavus savo senoms organizacijoms ir trauktis jaunimui iš kelio. Lyg stengiasi padrąsinti jaunimą pareikšti senimui: Mes jaunimas nesiskaitysim ir nedirbsim kartu su jumis, jūsų organizacijose, bet jūs nedrįskit mums nepritarti ir neremti, jeigu mes ką vėl spontaniškai sugalvosim ir paskelbsim vykdą!. ..
Tą A. Rimvydo nuvertinimą senimo ir jų organizacijų, o jaunimo kėlimą į debesis skaitau panaudojimu Aidų mūsų visuomeninės veiklos slopinimui, dirbančių žmonių pažeminimui. (Pabrėšiu. kad tuo netaikau nuvertinti jaunimo pastangas, rašau įrodymui Rimvydo netakto).
Nuneigiamas net ir bandymas jaunimą įtraukti į senųjų organizacijas, esą, vieno kito įtraukimas iš jaunųjų klausimo neišsprendžia, n~s senųjų daugumoje jaunųjų mažumai nėra ko veikti. (Kas draudžia jaunimui daugumoje eiti į veiklą senimo organizacijose ?) . . .
Iš to rašinio gaunasi įspūdis, lyg senųjų organizacijos nepajėgė nei veikti, nei sumanyti, lyg Lietuvos laisvinimo klausimas užmirštas, užmarintas — tam tai pakilo jaunimas savo demonstracijas pravesti (ir laimėjo ?).
Atsargiau su tokiomis išvadomis.
Lietuvos laisvinimo laikotarpis tęsėsi gentkartė iš gentkartės nuo 1795 metų, o niekur istorijoje neužtinkame, kad jaunimas būtų pastūmęs senimą ir pats pasiėmęs vadovybę. Visais laikotarpiais prie ankstyvesnių ir vadovaujančių stojant kitiems, jaunesniems, vis buvo pripažįstama vadovybė, ir darbas buvo tęsiamas.
I Pasaulinio Karo metu, čia, kaip tada sakyta, trečdalyje tautos išeivijos, veikla už Lietuvos nepriklausomybės atgavimą buvo išplėsta visomis pusėmis. Tačiau nuo pat pirmutinių suvažiavimų-seimų iki paskutinių demonstracijų gauti Lietuvai de jure pripažinimą, nebuvo spaudoje veliami sakiniai, kad senesnieji turi pasitraukti, kad nesugeba dirbti... Visi — ir jaunimas, ir senimas — prieš akis turėjom tik vieną didį reikalą ir jo vykdymui visi sutilpom į vienas organizacijas. Ee jokių varžytinių už vadovybes, jaunimas ir senimas ėjo petis į petį, ir visiems tinkamiems buvo vieta ir darbo dalis ...
II Pasaulinio Karo eigoje kartojosi tas pats: dirbo išvien senimas su jaunimu. (Dabartine galvosena, tie, kurie dabar laikomi jaunimu, gali netrukus būti apšaukti nesugebančiais jaunesnių už juos).
Rimvydas reiškia pasitenkinimą, kad jaunimas privertė senimą "siekti to paties". Bet pabaigoje pridėjęs sakiniuką, "Ką jis (jaunimas) veiks toliau, mes nežinome", nubraukia iki tol pasakotas reikiamas į jaunimą dėti viltis. Darbas pasilieka toliau nenutraukiamai tęsti vėl vyresniesiem", seniesiems veiksniams, nors be demonstracijų. Anot to posakio, dantis pakabinus laukti kokį kitą spontanišką pasišokimą jaunimas sugalvos, neprasminga. Visai ne taip eina tautos ir krašto laisvinimo darbai.
Sugalvojus žygius Vašingtone, paskiau New Yorke, reikėjo pinigų, ir daug pinigų. Juos sudėjo senimas. Senimas, gyvenąs troškimais atsiekti Lietuvos išlaisvinimo, nepasakė, kad iš tų šiaudų bus maža grūdų, bet atidarė kišenius. Jeigu vieni, pirmesni iki tol daryti bandymai nieko nedavė, gal šiuo bus kiek laimėta. Paties jaunimo toli per maža savo jėgomis ką pravesti, tai "privertimas" senimą remti jų žygius reiktų laikyti laime, o ne "laimėjimu".
Užuot pareikšti dėkingumą senimui už sudėtus dešimtis tūkstančių, Rimvydas reiškia pasidžiaugimą išprievartavimu...
Ilgų, tolimos, nepermatomos ateities pastangų akivaizdoje, mums reikalinga bendrinimas jaunimo ir senimo jėgų. Šių dienų sąlygose Vašingtone gausis vienas ir tas pats atsakymas, ar memorandumą įteiksi po manifestacijos, ar pasiusi paštu.
Kadangi ir senimo organizacijų turime per daug tam vienam tikslui, užuot dirbus paskirai, jaunimo jungimasis į bendrą darbą su senimu būtų daug sėkmingesnis, taigi nesveika kurstyti jaunimą laikytis nuošaliai.
Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresas irgi neapsieis be senimo paramos. Tai vis parodo reikalingumą bendravimo, o ne laikyti senimą tik pinigų maišais.
Visuotinis laisvojo pasaulio jaunimo bendradarbiavimas reikalingas akivaizdoje plintančio dabartinio jaunimo nutautimo, nubirėjimo nuo mūsų .. . Dalyvavimas, susipažinimas gali duoti ir dar tos naudos, kad kelios porelės, susipažinusios, sukurs lietuviškas šeimas. Bet ir tuo klausimu toli ne visas jaunimas rūpinasi, bet senimas, jų tėvai.
Dabar, kaip jau patyrėme, kartojasi tas pats, kas buvo ankstyvosios išeivijos laikais: tėvų susigraužimas, ašaros, sielgraužos dėl vaikų vedybų su kitataučiais. Kaip tas skaudu, duodu vieną pavyzdį iš ankstyvosios išeivijos: mano žmonos šeimoje iš jos tėvo ir motinos pusių viso dvylikos čiagimių jaunuolių tik ji viena ištekėjo už lietuvio...
K. S. Karpius
|
|
|
|