|
|
Vokiečių dramaturgo R. Hoch-hutho pjesės "Vietininko" (Der Stellvertreter) sukeltas pop. Pijaus XII juodinimo sąjūdis tebesitęsia. Pati pjesė eilinė, kaip daugelis kitų, ir ne dėl jos meno visų pirma ginčas vyksta. Turime reikalą ne su menine polemika, o su politiniu meninės kūrybos piktnaudžiavimu. Neatsitiktinai ši pjesė Įžiebė erzelį, nes pats autorius svarbios moralinės problemos sprendimą neatsakingai susiejo su neteisingu apkaltinimu žmogaus, neseniai mirusio ir palikusio šventą atminimą.
Palikus autorių nuodaliai, nejaukiai akis krypsta i tuos, kurie, atrodo, tik ir laukė progos pasinaudoti šia pjese "atsigriebimui" už tą dėmesį, kurio visame pasaulyje susilaukė Pijaus XII įpėdinis. Lyg būtų buvę negalima pakęsti Jono XXIII laimėto palankumo, neat-svėrus jo Pijaus XII juodinimu! Todėl ir regime amžiną žmogaus širdies suskilimą: džiaugiamasi Jono XXIII įkūnytu ekumeniniu visiems broliškumu, bet tuo pačiu metu nejučiomis jį išduodama, lyg vilkams bepuolant draskyti velionį Pijų XII. Aukštinama vieną pažeminti antram.
Aštriai į visa tai pažvelgia prancūzų autorius Alexis Curvers veikale "Le Pape outrage", išleistame prieš metus laiko. Vieną kitą iš jo minčių perteikiame, nors ir jose jaučiama daug poleminio įkarščio. Pačią pjesę jis visiškai nuvertina ("niekas nematė nuobodesnio, vulgaresnio ir pamavaikiškesnio dalyko") ir laiko tik "politinės machinacijos produktu". Sunku spręsti, kiek pats pjesės autorius buvo įkvėptas politinių siekimų. Bet nėra abejonės, kad jo pjesė iš tikro tapo "grubus agitacijos ir propagandos įrankis".
Domimės šioje vietoje ne pačia pjese, o joje vykdomu apkaltinimu Pijaus XII, nes dėl to ir vyksta ginčas.
Ar teisinga sviesti Pijui XII tuos kaltinimus, kuriuos jam sviedžia vokiečių dramaturgas? A. Curvers šiam klausimui atsakyti cituoja žydų istoriką Max I, Dimont: "Yra faktas, jog žydai, kaip visi kiti, pradžioje visiškai nežinojo to 'ga, kurį naciai laikė paslaptimi. Kai žiaurioji tiesa ėmė kilti aikštėn, žydai, kaip visi kiti, iš pradžios nenorėjo tikėti, kad žmonės galėtų taip nežmoniškai elgtis. Pagaliau apie 1943 m. jie pradėjo įsitikinti, kad apie mirties stovyklas ėję gandai buvo daugiau negu teisingi. Bet tada jau buvo pervėlu organizuoti efektyvią rezistenciją ... Bet, prieš leisdamiesi sunaikinti, kodėl žydai neužmušė vieno ar poros nacių? Jie tai darė, bet trumpą laiką. Naciai buvo per klastingi. Jie žinojo žydų meilę savo vaikams. Kaip buvo atskleista Nūrnbergo ir Eichmanno byloj, kiekvieną kartą žydui parodžius mažiausią pasipriešinimo ženklą, naciai ne jį kankino, o jo ar kitų žydų vaikus" (Les juifs, Dieu et l'histoire, 1964, p. 407).
A. Curvers toliau šiaip analizuoja Pijaus XII kaltės klausimą:
"Pijus XII, visiškai kaip žydai, pradžioje nieko nežinojo; paskui buvo painformuotas, kai buvo pervėlu; pagaliau buvo priverstas atsargiai elgtis iš represijų baimės, šiaip ar taip, ir jis 'apie 1943 m.' pradėjo ne tik 'įsitikinti', bet ir aktyviau intervenuoti negu anksčiau ir aiškiau, negu bet kas kitas, kalbėti, kiek tik buvo galima ir naudinga.
Kokiu būdu jis vienas būtų galėjęs anksčiau už mus ir visus atidengti visą žiaurią tikrovę, kurios neįsivaizdavome ir mes, arčiau jos būdami? Kaip jis galėjo įspėti šią tikrovę, kai ji liko paslaptis visiems valstybių vadams ir visoms bažnyčioms, neišskyrus sinagogos vadų, kurie New Yorke turėjo daugiau priemonių, negu Pijus XII Romoje, pasiinformuoti ir pakelti savo balsą? šios baisios tiesos mums neatskleidė nė viena ir iš tų galybių, kurios daugiausia buvo suinteresuotos ją viešumon iškelti: nei Londono radijas, jei ponai Rooseveltas ir Churchillis, nei rusų propaganda. Nei masonerija ir žmogaus Teisių kairiosios lygos. Nė žodžio nepašnibždėjo nei neutraliosios valstybės, nei tarptautinis Raudonasis Kryžius, nei diplomatų korpusai, nei ' šveicarų telegrafo agentūra".
Todėl koks pagrindas iš visų išskirti tik Pijų XII ir jį apkaltinti? Iš tikro Pijus XII padėjo žydams, kiek tik galėjo. Kaip toliau A. Curvers konstatuoja:
"Iš tų, kurie sugrįžo iš kacetų, nė vienas niekam, o ypač popiežiui, neprikaišiojo jų neįspėjus prieš iliuziją, kuri buvo visų bendra. Priešingai, tada tesigirdėjo padėka — iš Izraelio ir visų Europos kraštų plaukė į Vatikaną oficialūs ir privatūs pagarbos pareiškimai Pijui XII tų žydų, kuriems jis buvo padėjęs savo intervencijomis, be abejo, slaptomis. Daugelis šių dėkingumo liudijimų buvo lydimi privatinių ir kolektyvinių vizitų, dovanų, muzikinių pagerbimų, kaip 1945 gegužės 26 Beethoveno IX simfonija, diriguojant Paul Kletzki, atlikta 94 žydų muzikų iš 14 kraštų, 'pareikšti šventenybei dėkingumą už didingą humanišką darbą, antrojo pasaulinio karo metu išgelbstint daugelį žydų'. Ir Romos vyriausias rabinas tada viešai šlovino 'popiežiaus didelį gerumą lr didžiadvasiškumą', kuriam jis ir daugelis kitų žydų turi būti dėkingi už gyvybę".
Tokie yra faktai, kurių šiandien nebenorima prisiminti. Keisčiausia, kad visa ši Pijaus XII niekinimo kampanija pradėta, po dvidešimties metų. Kiek joj yra ciniško oportunizmo, A. Curvers iliustruoja patirtimi Pinhas Lapido, kuris buvo Izraelio konsulas Milane, dar tebegyvenant Pijui XII. štai ką jis pareiškė "Le Monde" korespondentui (1963.XII.13):
"Galiu patvirtinti, kad asmeniškai popiežius, šventasis Sostas, nuncijai ir visa katalikų Bažnyčia iš tikros mirties išgelbėjo nuo 150. 000 ligi 400.000 žydų. Kai Venecijoj buvau priimtas monsinjoro Roncallio, vėliau tapusio Jonu XXIII, ir kai jam išreiškiau mano krašto dėkingumą už jo veiklą gelbstint žydus, kai buvo nuncijus Konstantinopoly, jis kelis kartus mane pertraukė priminti, kad kiekvieną kartą jis veikė pagal įsakmų Pijaus XII nurodymą. Aplamai sunkiai suprantu, kad dabar Pijus XII puolamas, kai per ilgus metus jam buvo tik pagarba reiškiama. Ant rytojaus po Romos išlaisvinimo aš pats priklausiau žydų brigados kareivių delegacijai, kuri buvo popiežiaus priimta perteikti padėkai už tai, ką jis žydų naudai padarė, vardu Žydų Agentūros kaip pasaulio sionistų sąjūdžio vadovaujamojo organo".
"Le Monde" išspausdino šį Pinhas Lapido pareiškimą, bet drauge pasistengė jo reikšmę sumažinti pastaba, kad šis "karštas Pijaus XII atminimo gynėjas" esąs savo krašte "beveik vienintelis" tokios pažiūros.
Neteisinga Pijų XII įtarinėti simpatijomis nacizmui. Nei jis simpatizavo, nei galėjo simpatizuoti tiems, kurie persekiojo ir pačią Bažnyčią. Taip pat neteisinga skelbti, kad Pijus XII šio persekiojimo akivaizdoje tylėjo ir nekėlė prieš jį balso. Daug kartų popiežius tai kėlė. Savo kalboje kardinolų kolegijai 1943 birželio 2 Pijus XII aiškiai kalbėjo apie "baimingus maldavimus visų, kurie dėl savo tautybės ar rasės turi pakelti sunkiausius bandymus ar net be savo asmeninės kaltės yra pasmerkiami eksterminacijai".
Popiežius lygiai rūpinosi visomis nacių persekiojimo aukomis. Kitas klausimas, kiek naciai paisė popiežiaus. Kaip Pijus XII toje pačioje kalboje karčiai konstatavo, Kristaus Vietininkas, tereikalavęs pasigailėjimo ir nuoširdaus grįžimo į elementarines teisės ir žmoniškumo normas, atsidaužė į duris, kurių joks raktas negalėjo atidaryti".
Negalint to visiškai nuneigti, Pijus XII kaltinamas, kad turėjęs aiškiau, griežčiau, ne taip diplomatiškai pasisakyti. Lyg iš anksto į šį beatodairiškumo reikalavimą Pijus XII atsakė toj pačioj kalboj: "Visi žodžiai, kuriais šiuo reikalu kreipiamės į kompetentingą autoritetą, kaip visi mūsų vieši pasisakymai, turi būti rimtai pasverti ir išmatuoti pačių aukų naudai, kad, priešingai mūsų intencijoms, jų padėtis nebūtų pasunkinta -ir padaryta dar nepakenčiamesnė". Nacių beatodairiškumas iš tiesų reikalavo būti išimtinai atsargiais. Kai olandų vyskupai 1942 liepos mėn. paskelbė kolektyvinį laišką, pasmerkdami antisemitizmą, susilaukė tik to, kad paskubino deportaciją apsikrikštijusių žydų, kurie ligi tol Olandijoj gyveno. Todėl savo slaptame laiške Berlyno vyskupui von Preysingui Pijus XII atvirai rašė: "Paliekame pareigas einantiems ganytojams vietoje spręsti, ar ir kiek represijų pavojus ir kitos aplinkybės, susidarančios iš karo ilgumo ir psichologijos, pataria atsargumą, nepaisant pagrindo intervenuoti, išvengiant didesnių blogybių. Tai yra vienas iš motyvų, kodėl ir Mes Patys apribojame savo pasisakymus. Patirtis, kurią turėjome 1942 m., leisdami laisvai paskelbti tikinčiųjų naudojimuisi popiežiškuosius dokumentus, tą nusistatymą pateisina, kiek galime tai matyti". Tame pačiame laiške Pijus XII sveikina Berlyno vyskupą už jo padarytus drąsius žygius ir džiaugiasi žinia, kad "katalikai parodė daug meilės prispaustiesiems žydams".
Kokia teisė to viso akivaizdoje apkaltinti Pijų XII? A. Curvers ironiškai analizuoja šį popiežiaus apkaltinimą: "Prikišama Pijui XII nešaukus, ir tai įrodoma, cituojant datas ir aplinkybes, kur jo vieno balsas skambėjo anksčiau už kitų; prikišama nepakankamai kalbėjus ir 'niekada aiškiai nepasmerkus' persekiotojų, ir tai įrodoma 'slaptomis instrukcijomis', kurios plaukdamos iš Vatikano paskatino Bažnyčią išgelbėti dešimtis tūkstančių persekiojamųjų visuose Europos kraštuose; prikišama efektyviai neveikus, ir tai įrodoma diplomatiniu nuosaikumu, kurį popiežius sąmoningai rinkosi, kad neužtrauktų perkūno, kuris iš karto būtų sunaikinęs visas pasisekimo galimybes. Kokie tada priekaištai būtų pasipylę popiežiui, pasirinkusiam labiau savo garsą negu aukų išgelbėjimą?".
Pjesės autorius "Le Monde" skiltyse 1963 gruodžio 19 bravūriškai dėstė, kad popiežius, nepabūgęs prabilti, "būtų tikrai pasiekęs pozityvų rezultatą — būtų galėjse įspėti Europoje neišskaičiuojamas šeimas ... Ir taip daug krikščionių būtų pagelbėję žydams, žinodami, kas jų laukia". A. Curvers į tai atsako: "Be abejo, Gestapo, paglostytas anatemos, būtų leidęs dvasiškijai laisvai perteikti tikintiesiems popiežiaus žodį ir, prieš krėsdamas vienuolynus, būtų davęs juose besislėpusiems žydams laiko kitur pasiieškoti saugesnių slėpynių! — Ir nieko nėra paprasčiau, kaip meluoti būtajame sąlyginiame laike: iš tikro daugelis krikščionių padėjo žydams, ir priešinga prielaida todėl iš karto sudūžta".
Kai Pijus XII mirė 1958 m., iš visur plaukė jam pagarba. O dabar beveik taip pat visuotinai šokama jį juodinti. Ar iškilo faktų jam apkaltinti? Ar atsirado dokumentų kaltei paremti? Uoliai jų ieškoma. Nieko neradus, bandoma remtis nacių (!) diplomatų raportais. Iš tiesų, A. Curvers žodžiais, "vienintelis naujas faktas" tėra pati juodinimo kampanija — "iš nieko sukurta milžiniška didelė mistifikacija, šedevras, dėl kurio ir daktaras Goebbelsas būtų turėjęs iš pavydo pabalti".
Kvalifikuodamas Pijaus XII juodinimo akciją "cinišku oportunizmu", A. Curvers kreipia dėmesį į tai, kad pradėta Pijų XII niekinti kaip tik tuo metu, kai užsimota išnaudoti politines perspektyvas, atsivėrusias su Jono XXIII inovacijomis. "Iki debesų aukštinamas Jonas XXIII, kurio tylą kartais dengė šypsnys. Su purvais maišomas Pijus XII, kurio tyla įtariama są-mokslininkavimu. Abi šios tylos lygiai pateisinamos. Tik Jonas XXIII buvo geriau už Pijų XII informuotas apie faktus, prieš kuriuos panašioje situacijoje jis tarytum primerkė akis. Nors faktai yra tokio pat pobūdžio, bet jie nebėra toje pačioje pusėje: budeliams atlaidumas yra girtinas dalykas pas gerąjį popiežių Joną XXIII, kai aukos yra krikščionys, bet piktajam Pijui XII priskiriamas atlaidumas yra nusikaltimas, nors ir kokia absurdiška hipotezė apie Bažnyčios sugyvenimą su budelių partija, šėlusia ir prieš ją. štai ligi kokio šizofrenijos laipsnio gudri propaganda privedė visiškai pasimetusios viešosios opinijos dvasinį mechanizmą".
Todėl A. Curvers triukšmingą R. Hochhutho pjesės visame pasaulyje garsinimą aiškina politine subversija (benusidėvint B. Brechtui, "reikėjo naujo įrankio naujai ofenzyvai") ir ironiškai klausia, kada antikatalikiškajame teatre prieis eilė būti savo ruožtu apkaltintam ir Jonui XXIII kaip savo tyla atsakingam už pusėje pasaulio vykstantį visų tikinčiųjų, krikščionių ir žydų, mahometonų ir budistų, persekiojimą. Dėl budistų A. Curvers ironiškai priduria: "Turiu mintyje tuos bloguosius budistus, kuriuos tyliai išnaikino Kinijoj, Tibete ir šiaurės Vietname, o Pietų Vietnamo budistai, kaip reikiant susiorganizavę į 'tarptautinius komitetus' prieš vyriausybę, turėjusią nelaimės būti katalikiška laikoma, yra tapę geraisiais budistais, kurių galima gailėtis ligi naujo įsakymo".
A. Curvers toliau tęsia savo ironiją: "Nuo kurio laiko jau esame laisvi apgailėti Stalino aukas pagal įsakymą tų pačių, kurie jas laikė šlykščiomis gyvatėmis. Gal būt netoli diena, kai seniai nuleista uždanga pasikels ir nuo kitų aukų, kurių masinis sunaikinimas bus likęs tokia pat gerai saugota paslaptimi, kaip žydų paskutiniojo karo metu. Pagaliau bus atidengta ir persekiojamųjų bažnyčių bendroji kankinystė — tylos bažnyčių, kurias šiuo vardu vadiname dėl to, kad jos labiau dūsta nuo mūsų negu nuo savo tylos. Taip, atėjus, šiam momentui, bus mums vaizduojama agonija ir Kinijos misionierių, pakartų už kojų, ir pusnynuose sušaudytų lamų, ir popų bei vienuolių, laukiančių gyvenimo galo kalėjimuose, pamišėlių namuose ir koncentracijos stovyklose, gal būt, net ir Afrikoj dingusių krikščionių ... Be abejo, kai partijos linijos naujas posūkis reikalaus sukurti naują mitologiją ir atrasti naują atpirkimo ožį, marksistinis dramaturgas tradiciškai apkaltins naują popiežių sąmokslininkąvimu nešaukus, kaip lygiai jis būtų galėjęs būti apkaltintas perdaug šaukęs. Net nereikės nė naujos pjesės rašyti — pakaks tik pakeisti vardus scenoj".
Ironijos kartėlis stumia A. Curvers į perdėjimus, toliau pvz. lygiai aštriai užsipuolant ir prancūzų katalikų rašytoją F. Mauriac. Bet aplamai jis pasako ir daug tiesos. Karti, labai karti yra ir ši ironiška tiesa: "Yra gerų ir blogų persekiojimų, bet nei visada, nei visur tai nėra tie patys persekiojimai. Visa — tai gerai juos pasirinkti, būtent demaskuoti tik piktuosius persekiojimus tinkamoj vietoj ir tinkamu momentu". Tinkama vieta — Europa, nes tik čia antisemitizmas ir rasizmas yra nusikaltimai, o kitur tai "visiškai natūralu ir iš anksto atlestina". Tinkamas momentas — tai "po visam, kai galima būti tikriems, jog per vėlu sulaikyti smerkiamąsias žiaurybes, t. y. kai persekiojimai jau yra seniai pasibaigę".
Šiaip ar taip spręstume dėl karčios A. Curvers ironijos, jis ne be pagrindo nurodo: "Jau dvidešimt metų be paliovos kasdien visomis priemonėmis vaizduojamos hitlerinės žiaurybės, lyg jos būtų pačios paskutinės ir lyg Europa ir Bažnyčia turėtų daugiau raudonuoti kentėjusios tas žiaurybes, negu didžiuotis prieš jas besipriešinusios. Mums plačiai atveriamos visos šiandien tuščių pragarų durys, kad mūsų žvilgsnis būtų nukreiptas nuo tų pragarų, kurie dabar prikimšti aukų ir vis jomis pildosi, kartais net visiškai arti mūsų".
Palikę nuošaliai A. Curvers kritiką, taikytą R. Hochhutho pjesei, savo išvadą taip suglaudžiame. R. Hochhuto pjesė yra neteisi Pijaus XII apkaltinimu tylėjus, nes faktiškai šis popiežius netylėjo dėl nacinių persekiojimų, o kėlė savo protesto balsą, nors ir labai atsargiai. Tačiau ir ši pjesė galutinai patarnauja tiesai, iškeldama moralinę atsakomybę ne tik už pačių dalyvavimą žiaurybėse, bet ir už tylą dėl jų. Todėl ir visus tuos, kurie džiaugiasi šia pjese dėl joje draskymosi prieš Pijaus XII tariamą tylą ar nepakankamą protesto balso kėlimą, ši pjesė turi galutinai pastatyti prieš klausimą, ar ir šiandien jau visi nesame kalti tylėdami dėl to, kas dedasi mūsų pačių dienomis. Kiek dabar visi keliame savo protesto balsą prieš mūsų laiko žiaurybes? Ar tylėdami nevirsta kaltais ir tie, kurie tik abstrakčiai garbina laisvę ar jaudinasi tik dėl praeities? Ar karštas piktinimasis teisiamuoju Pijumi XII nedengia tik savo pačių šalto abejingumo? Klausimas kreipiasi ne tik į tuos, kurie priešingi katalikų Bažnyčiai, bet ir į kai kuriuos pačių katalikų sluoksnius. Tylėti visada patogiau, todėl tyla ir gundo visus savo abejingumą pridengti "platumu". Sulaukus pjesės, skirtos Pijui XII, lauktina pjesės visų pažadinimui iš tos tylos, kurion šiandien supamės.
PS: jau šį apžvalginį straipsnį gavus ir surinkus, pasirodė žinia, kad straipsny cituotasis žydų autorius Pinhas E. Lapide po dviejų metų studijų parengė veikalą, kuris netrukus išeis antrašte The Last Three Popes and the Jews. Pagal šį žydų mokslininką, Pijus XII išgelbėjo 860.000 žydų gyvybių. (Red.)
|
|
|
|