| |
|
|
|
SUTELKUS KATALIKIŠKĄJĄ SPAUDĄ |
 |
 |
 |
|
Parašė Juozas Alaušius
|
"Aidų" leidėjai nesenai ryžosi naujam dideliam žygiui — perimti jungtinio katalikų laikraščio leidimą,. Sujungus "Darbininką" su "Amerika" ir "Lietuvių žiniomis", naujasai "Darbininkas" jau pora mėnesių išeina iš Brooklyno. Čia Tėvai Pranciškonai kuria naują lietuviško žodžio centrą.
Netrūko katalikiškos minties savaitraščių. Bet nevisada nestoka turi pozityvią prasmę. Dažnai ji reiškia tik jėgų išskaldymą ir tuo pačiu kiekybės apmokėjimą kokybe. Taip iš dalies buvo ir šiuo atveju. Turėjo Bostono katalikai "Darbininką", turėjo New Yorko katalikai "Ameriką", turėjo Pittsburgho katalikai "Lietuvių žinias". Bet neturėjome stipraus katalikiško laikraščio nei bostoniečiai, nei newjorkieciai, nei pittsburgiečiai, nei pagaliau visi kiti Jungtinėse Valstybėse gyvenantieji lietuviai katalikai. Nėra nieko, ką būtų galima už tai kaltinti. Atvirkščiai, kiekvienas šių laikraščių laikėsi tik dideliu jų leidėjų idealizmu. Bet, nežiūrint viso šito, ir pats didžiausias idealizmas nepajėgė sėkmingai nuveikti tų kliūčių, kurios visų pirma kilo iš perdidelio jėgų iš-skaldymo. Neįmanoma buvo sutelkti tokį skaitytojų skaičių, kuris būtinas sudaryti laikraščiui įmanomą finansinę atramą. Tuo pačiu nebuvo įmanoma sudaryti pajėgesnį redakcinį kolektyvą. Nebuvo nė kalbos apie redakcinį kolektyvą, nes vienas ir tas pats žmogus šalia redakcinio darbo turėjo dar ir kitų pareigų. O tokiose sąlygose ir pats kūrybingiausias žmogus noromis nenoromis paverčiamas tik amatininkišku žinelių ran-kiotoju.
Kitaip klausimas sprendžiasi dabar. Pirmiausia: sutelkus tris laikraščius į vieną, jau savaime sutelkiami ir skaitytojai. Turime mintyje senuosius, bet lygiai ir naujuosius skaitytojus. Reikia gi tikėtis, kad stiprus katalikiškas laikraštis susilauks dėmesio ir iš tų, kurie gyvendami toliau nuo Bostono, New Yorko ar Pittsburgho mažiau domėjosi šiuose miestuose leidžiamais laikraščiais, nes iš dalies visi šie laikraščiai ir buvo daugiau ar mažiau skirti tik šių vietovių žmonėms. Bet svarbiausia yra tai, kad naujieji leidėjai iš karto duoda naujajam "Darbininkui" pakankamai gausų ir nekvestionuotinai kompetentingą redakcinį kolektyvą. Nėra abejonės, kad šisai patenkins visų mūsų lūkestį susilaukti pajėgaus katalikiško laikraščio. Sąlygos gi visos duotos. Todėl reikia tikėtis ir dedamų vilčių pateisinimo.
Štai kodėl skiriame šiam katalikiškų laikraščių sutelkimui didelės reikšmės. Pirmiausia šiuo faktu turi džiaugtis katalikai, nes tai juos tiesiog liečia, žinoma, šis džiaugsmas reikalauja atsisakyti "lokalinio patriotizmo". Visa pagarba šiam pastarajam, nes jis gaivino entuziazmą visų tų, kurie ligšiol nešė katalikiškosios spaudos leidimo naštą. Pilnai suprasčiau tuos bostoniečius ar tuos pittsburghiečius, kurie apgailestautų, kad jie savo mieste nebeteko tokio šviesos židinio, kokiu yra kiekvienas laikraštis. Bet nesuprasčiau, jei šis žmogiškai suprantamas apgailestavimas, nebūtų nuveiktas bendro reikalo supratimu. Yra atėjęs metas, kada šiame krašte gyvenantieji katalikai galime duoti, nors ir tik sutelktinėmis jėgomis, tokį laikraštį, kuris tinkamai mus atstovautų ir visa jėga spinduliuotų katalikiškosios minties šviesą į mūsų visuomenę.
Iš antros pusės manau, kad šiuo faktu turi lygiai džiaugtis net ir tie, kurie jaučiasi katalikams abejingi ar net priešingi. Gali iš karto šis mano konstatavimas pasirodyti keistas. Bet tai tik liudytų, kaip dažnai mūsuose džentelmeniškumo jausmas gresia išblėsti. Neišmanau apie politinę kovą. Gal joje ir galioja geismas turėti reikalo tik su pasigailėjimo vertu priešu (nors, regis, pasigailėjimo jausmas nėra politikų kultivuojama dorybė). Bet idėjinė kova, vykstanti kultūrinėje plotmėje ir kultūrinėmis priemonėmis, nori turėti reikalo tik su šviesiu ir šita prasme stipriu priešu, nes tik šiuo atveju įmanomas prasmingas tiesos drauge ieškojimas, o ne tik piktas svaidymasis sofistiniais argumentais. Visiškai nesidžiaugiu, kad mūsų kairioji visuomenė (jei šį kartą išsireikšti politikų terminu) neturėjo savo šalkauskio. Laikau dideliu visos tautos nuostoliu, kad tasai žmogus, kuris savyje slėpė viltį išaugti kairiesiems" tuo, kuo Stasys Šalkauskis buvo "dešiniesiems", mirė pačioje jaunystėje. Kalbu apie amžinos atminties Ramūną Bytautą. Grįžtant nuo šio bendresnio pastebėjimo į spaudos klausimą: kaip aš noriu, kad tas ar kitas mano skaitomas, bet man svetimos dvasios laikraštis būtų šviesus, taip manau, kad ir tie, kurie jaučiasi katalikams abejingi ar priešingi, turėtų panašiai laukti, kad ir bet kuris katalikų laikraštis būtų iš tiesų stiprus priešas — stiprus reiškia: pajėgus savo kūrybinės minties šviesa. Šita tad prasme manau, kad katalikų pastangą pakelti savo spaudos lygį sveikinamai galėtų sutikti net ir tie, kurie jiems yra svetimi.
Ak, tas šaltas žodis: "svetimas"! Bet jei ir negalime jo iš mūsų kalbos pašalinti, galime ir turime bent neužmiršti, kad, nežiūrint visų "svetimumų", visi esame sujungti vienos bendros kovos už lietuvybės išlaikymą. Užtat, nežiūrint visų idėjinių skirtingumų, ir turime visi lygiai džiugiai sutikti kiekvieno lietuviškos minties židinio pastangą skaidriau žėrėti.
čia pagaliau ir slypi visa prasmė mūsų džiaugsmo, kuriuo sveikiname katalikiškos spaudos sutelkimą. Vienybė pati savaime dar maža sako. Tiesa, kad vienybė yra galybė. Bet galybė nelygi galybei. Yra šviesos ir yra tamsos galybė. Vienybė visada reikalauja įprasminimo aukštesnių vertybių turiniu. Ir kada sakome, jog džiaugiamės susilauksią pajėgaus katalikiško laikraščio, šiuo žodžiu ("pajėgus") manome ne ką kita, kaip bekompromisiškai aiškų lietuvišką nusistatymą. Katalikybė yra meilės religija. O kas gi meilės esmė, jei ne besąlyginė ištikimybė ? Ir nebūtų didesnio nesusipratimo, kaip katalikybės vardan likti abejingam mūsų žūties pavojun atsidūrusiai tautai. Nutautėjas katalikas — tai savo katalikybę išduodąs nesusipratėlis. Tiesa, kad rūpestis amžinosios sielos išganymu sureliatyvi-na visus pasaulinius rūpesčius. Bet savo tėvų bei savos tautos išdavimas nėra gi kelias į išganymą.
Gali patetiška deklamacija pasirodyti, jei kas imtųsi lietuviškam laikraščiui linkėti būti lietuviškos minties židiniu. Jei leidžiamas lietuviškas laikraštis, savaime parodoma, kad imamasi darbo iš lietuviškos širdies. Bet nelaimė yra, kad ir pačios širdys pasiklysta ten, kur visa alsuoja svetima nutautinimo valia. Kiek visi norėtume lietuvybę išlaikyti, tiek betgi nejučiomis ir patys pasidarome kalti dėl lietuvybės mumyse išblėsimo. Tai ir sukuria paradoksinę padėtį: kiek galima laisvai bendromis frazėmis kalbėti apie lietuvybę, tiek betgi darosi pavojinga paliesti klausimus konkrečiai. Kai kalbi tik bendromis frazėmis, visi jaučiasi pagiriami. Bet jei prabiltumei konkrečiau, tuojau pat atsilieptų šimtai "paliestųjų". Todėl ir linkstame tylėti. Bet ši tyla ir yra pats puriausias dirvonas klestėti nutautėjimo piktžolynui.
Pirmas dalykas, jei norime rimtai pasipriešinti nutautėjimo grėsmei, tai turėti drąsos pralaužti tai tylai, kuri bijo dvasių išskyrimo, kuri visiems lygiai dalina kovotojų dėl lietuvybės titulus, kuri lygiai šiuo titulu garbina ir tuos, kurie iš tiesų lietuvybę morališkai slopina. Pigu tylėti. Bet reikia didelės drąsos tiesai pasakyti, nes tiesa — ne panegirikų dalintoja, o greičiau rūsti sąžinė. Todėl taip giliai žmonėse įsišaknijusi tieses baimė. Ir reikia be galo tyrios meilės tiesai, kad tiesos baimė būtų nuveikta ar bent sutramdyta, žinoma, bepigu teisti kitus. Čia tiesos baimė pranyksta. Tačiau tikra sąžinė teisia ne kitus, o tik save pačią. Reikia turėti drąsos ir į save pačius tiesiai pažiūrėti. Tas nepopuliaru, gali būti pasakyta. Dievaži, sutinku, niekada tiesa nėra populiari. Todėl ir leidžiamės kitų teisti, užmiršdami evangelinį perspėjimą, kad kitų teismas iš tiesų virsta savęs pačių teismu.
Tėvai Pranciškonai, perimdami jungtinio katalikų laikraščio leidimą, tuo pačiu pasiėmė ir didelę moralinę atsakomybę už katalikiškosios visuomenės atstovavimą kovoje dėl lietuvybės. Nelengva bus šios atsakomybės našta. Visi tai iš anksto regime, nes iš anksto matome, kiek reikės didelio krikščioniško idealizmo eiti tiesiu principų keliu — vadovautis tiesos meile, o ne tiesos baime. Bet Tėvų Pranciškonų lietuviška valia, parodyta jau "Aidų" idėjine linija, mums teikia vilties, kad ir visai jų leidžiamai spaudai nestokos bekompromisinės ryžties kovai už mūsų krikščioniškosios tautos gyvybę. Todėl ir mums visiems belieka šią jų pastangą aktyviai paremti. Juozas Alaušius
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
