Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ JAUNIMAS PASAULIO IDĖJŲ TĖKMĖJE PDF Spausdinti El. paštas
Prieš dvidešimt dvejus metus, besitraukiant iš Lietuvos, teko pravažiuoti teritorinės ribos ženklą, žymintį sieną tarp Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto. Žinojau, kad Klaipėdos kraštas taip pat yra Lietuva, bet pats faktas, jog štai čia kartą buvo Lietuvos valstybės siena, reiškė, kad žingsnis kiton pusėn buvo didelis ir atmintinas žingsnis. Atsimenu žiūrėjęs į kelio žvyrą ant ribos, dairęsis į medžius ir lankas vienoj ir kitoj pusėj ir galvojęs, kad Klaipėdos kraštas iš tiesų yra Lietuvos žemė, nes viena ribos pusė tikrai niekuo nesiskyrė nuo antrosios. Žemė už Lietuvos tikrosios sienos turėjo būti neabejotinai kitokia.

Šitoks dalykiškas žemės suprasminimas, žinoma, yra vaiko vaizduotės darbas. Tačiau bendresne prasme savo kalboje ir galvojime mes visi mėgstame vartoti Lietuvos žemės terminą išreikšti sąvokai, kurion vienu kartu telpa Lietuvos valstybė, Lietuvos kraštas, Lietuva kaip tėvynė, Lietuva kaip tautinis vienetas. Kalbam apie žemę laisvą ir pavergtą, apie žemę krauju nulaistytą, apie meilę žemei ir žemės ilgesį. Šitaip vartojama, žemės sąvoka yra pilna simbolikos, turtinga brangiais vaizdais, poezija išpuošta.

O vienok nėra tai vien poezija. Žmogaus ryšyje su žeme esama ir gilios egzistencinės prasmės. Žemė, gamtinės aplinkos prasme, palaiko žmogaus gyvastį visiškai tiesioginiu ir kasdieniškai aktualiu būdu. Žemė, vietovės prasme, yra taip pat vienas iš šaltinių asmens tapatybės, savojo "aš" apibrėžimo. Šitais atžvilgiais žmogus su žeme yra integraliai suaugęs. Todėl nenuostabu, kad visais amžiais teisė į nuosavą žemę yra buvusi ginama pačių žmonių gyvybėmis — tai gynimas teisės į žmogiškosios būsenos integralumą, žmogaus egzistencijos savitumą. Šitaip Lietuvos žemę prieš lygiai ketvirtį šimtmečio gynė žmonės tokie pat jauni, kaip šiandien mes.

Galėtume sakyti gal, kad ir mus čia sukvietė Lietuvos žemė. Simboline prasme tai, be abejo, būtų tikslu. Vienok negalima nepastebėti, kad didelė dalis čia esančių Lietuvos žemėje iš viso nėra buvę, tur būt, didžiuma nėra su ja sutapę netgi ir vaikiškų prisiminimų vaizdais. Kas tad mus iš tikrųjų čia sukvietė? Atsakymas, be abejo, paprastas: mus sukvietė čia ne santykis su žeme, o santykis su žmonėmis; santykis vaiko ir tėvų, santykis draugysčių ir pažinčių, kurios užsimezga gretimume; pagaliau santykis žmonių, vienas kitam svetimų, bet turinčių į vienas kitą pradinius raktus bendros kalbos, bendro likimo, bendrų minčių.

Ar verta šitaip išskirti santykio su žeme ir santykio su žmonėmis sąvokas? Ar paprastas savęs identifikavimas ("esu lietuvis") neapima kartu ir lojalumo Lietuvos žmonėms, ir ryšio su Lietuvos žeme? Be abejo, tas sąvokas galima būtų taip sugretinti. Tačiau, kai žemė ir žmonės yra išskirti, kaip tai yra atsitikę mūsų — išeivių — būsenoj, pati tautinė identifikacija nebe tą patį reiškia. Suprasti tai, ką šiandien išeivijoje jaunam žmogui reiškia būti lietuviu, tenka į jo santykį su Lietuvos žeme ir Lietuvos žmonėmis žiūrėti atskirai kaip tik dėl to, kad žemė ir žmonės yra atskirti.

Santykis su žeme ir santykis su žmonėmis siūlosi skiriami ir kitu motyvu. Šių sąvokų kontraste išryškėja, mums rodosi, pagrindinė šio meto pasaulio įvykių ir idėjų tėkmė. Žmogaus santykis su žeme ir su kitais žmonėmis šiandien keičiasi sparčiu žingsniu. Tai, kas mums yra nutikę brutaliu istorijos mostu (mums nutrauktas ryšys su žeme), evoliuciniu keliu vyksta visos žmonijos raidoj. Ir tai, kuo mes pasikliaujame savo tautinėj identifikacijoj — santykio su žmonėmis glaudumu, — virsta kiekvieno žmogaus būsenos esmine apraiška.

Ligi šiol kone kiekvienam žmogui esminės įtakos jo tapatybės formavime yra turėjusi kaip tik gimtoji žemė — tėviškės, vietovės prasme. Jei pramoninė revoliucija žmogų iš dalies ir palaipsniui atpalaidavo nuo tiesioginio sąlyčio su žeme, nuo kasdieninio jai priklausymo, tai priklausymas žemei vietovės prasme liko ligi šio šimtmečio. Išskyrus retą laimės ieškotoją, sūnų palaidūną, žmogus gimė ir liko savo gimtoj vietovėje, arba toje vietovėje liko jo giminė, siekdama jį su vietove glaudžiu ryšiu. Taigi, asmens tapatybė buvo sąlygojama kaip tik jo sutapimu su žeme, su vietove. Pajutimas savo individualybės, savo laisvės, išbandymas savo valios vyko toje vietovės aplinkoje. Savojo "aš" išgyvenimas reiškėsi akyliu pajautimu, kas sava ir kas svetima — esu laisvas, esu individas, esu aš, o ne kitas, nes štai čia mano žemė, čia mano vieta, o ten tai — svetima žemė, ten kitas pasaulis.

Be abejo, ir šiandien dar daug kur ir daug kam toks sutapimas su žeme yra asmens tapatybės pagrindas. Tačiau linkmė yra aiški, ir tėkmė sparti tolyn nuo sąlyčio ir sąryšio su žeme, ne vien kaip gyvasties palaikytoja, tęstinumo užtikrintoj a, bet ir kaip asmens tapatybės sąlygotoją. Mėgstama sakyti, kad pasaulis esąs sumažėjęs. Iš tiesų, šio meto vietos ir laiko matai yra visai kiti, negu jie buvo netgi prieš šimtmečio ketvirtį, vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Nebe nuotykis yra šiandien nuvykti į tolimiausią šalį, kai nuotoliai, kuriuos matavome savaitėmis ir mėnesiais, šiandien matuojami valandomis. Ir nebe svetimas lieka joks pasaulio užkampis, kai gyvu vaizdu kasdien galime patirti, kas jame vyksta. Šiedu technologiniai atsiekimai —galimybė veikiai judėti pasaulio nuotoliuose, ir komunikacijos tobulumas — kiekvienam sąmoningam žmogui pateikia visą pasaulį kaip jo aplinką, jo veikimo erdvę. Tos erdvės pajautimas, kaip savos aplinkos, nėra vien subjektyvus išgyvenimas; tai šio meto objektyvi realybė, nes kas vyksta šiandien tolimame pasaulio kampe, ne už mėnesio - už metų, kaip anuomet, o šiandien - rytoj paliečia ir mano būseną.

Šitaip atitokus nuo sutapimo su žeme ir šitaip išplitus aplinkai, kurioje žmogus sprendžia ir vykdo savo kasdieną, kyla klausimas: o kur tąsyk jo tapatybės inkaras? Ir jei šiandien daug kam tai gal dar skamba teoriškai, tai rytojaus jaunam žmogui jau visai konkretus yra klausimas: kas aš esu, kai visas pasaulis yra mano namai?

Ieškant rėmų, kuriuose vyksta šiandieninio žmogaus tapatybės formavimas, tenka pastebėti, kad žmogaus atsipalaidavimas nuo žemės, jo asmeninė nepriklausomybė   nuo   vietovės   yra žmonijos kolektyvinis atsiekimas. Ne savo veiksmu, o kitų žmonių dėka asmuo laisvinasi iš žemės jungo. Priklausomybė nuo žemės pakeičiama priklausomybe nuo kitų žmonių. Tam tikrame laipsnyje, be abejo, žmogus visuomet nuo kitų priklausė. Dabar betgi toji priklausomybė yra išplitusi kur kas toliau, negu šeima, gentis ar tauta. Tie patys technologiniai pasiekimai, kurie sumažina pasaulį ir išplečia žmogaus akiratį, žmogų verčia vis daugiau ir daugiau pasikliauti kitu žmogumi, ir tai ne vien savu, bet ir svetimu. Galimybė pasaulio erdvėje veikiai judėti ir proga toje erdvėje informuotis, orientuotis grindžiasi kaip tik žmonių tarpusavio ryšiais. Nėra vienam laisvės ten judėti, kur kitas nutaria vietoj sėdėti. Ir nėra progos vienam sužinoti tai, apie ką kitas tyli. Išsilaisvinimas nuo žemės varžtų yra žmogui atėjęs kaina vis didėjančios priklausomybės nuo vis didesnio skaičiaus kitų žmonių. Konkrečiu pavyzdžiu čia peršasi pasikeitusi darbo reikšmė. Jei paklausi žmogaus: kas esi?, dažnas veikiai atsako darbo terminu — esu darbininkas, esu kareivis, esu mokytojas. Būti darbininku, mokytoju, kareiviu čia reiškia tam tikrą veiksmo visumą: štai ką aš darau, ir štai akivaizdus to darbo rezultatas, ergo — štai aš. Daugelis šiandien jau nebegali taip paprastai atsakyti, nes vis dažnesnis atvejis, kada individo darbo reikšmė ir to darbo rezultatai tesuvokiami didelio kolektyvo rėmuose. Specializacijos amžiuje vieno žmogaus pastangų galutinė reikšmė nėra akivaizdi, ji yra suprantama tik visos eilės kitų žmonių darbo kontekste.



Asmens tapatybės vystymasis šiandien kaip tik ir vyksta rėmuose įvairiaspalvio santykio su vis platėjančia kitų žmonių bendruomene. Šitą santykį lyginant su žmogaus ir žemės santykiu, iškyla ryškus kontrastas. Ryšyje su žeme laisvė yra būti savarankiu, sau paties pakankamu, nepriklausomu; ryšyje su žmonėmis laisvė yra rinktis būdą dalyvauti bendravime ir tuo pasirinktu būdu kaip tik priklausyti. Santykyje su žeme tapatybė kuriasi išskyrimu, kas sava ir kas svetima, taigi — esmiškai uždarumu; santykyje su žmonėmis tapatybė vystosi įrodant savo reikšmę ir vertę kitam žmogui, taigi atvirumu. Šitą kontrastą turint minty, lengva suprasti, kodėl, atitolus nuo ryšio su žeme ir intensyvejant žmonių tarpusavio santykių glaudumui, visa eilė idėjų, išsakančių žmogaus būseną, yra kitaip suvokiamos ir kitaip surikiuotos vertybių sąrangoj. Kai kiekvieną žmogų glaudžiai paliečia kito būsena, iškyla rūpestis (gal savanaudiškas, bet vis vien rūpestis) to kito gerove, ir keičiasi socialinio teisingumo ir gerovės samprata. Šiandien į gerovę turi jau teisę ir jos niekuo neužsitarnavęs elgeta, nes nuo jo skurdo glaudžiame pasauly nebėra atsiribojimo. Kai žmogaus išplitę akiračiai grindžiasi komunikacijos laisve ir tobulumu, keičiasi požiūris į autoritetą — autoritetas lieka nebe žodis iš viršaus, o sutartinis balsas nuomonių iš šono. Kai technologiniai atsiekimai automatizacijos keliu kasmet naikina užsiėmimus bereikšmėmis smulkmenomis, keičiasi ir darbo vertės samprata; vertinamas sprendimas, atsakomybė, bet jau daug mažiau — kad ir sunka us, sudėtingo veiksmo virtuoziškas atlikimas.

Šitam pasaulyje — žmonių santykių ir tar-pusavės priklausomybės pasaulyje — save suvokti, savo tapatybę apibrėžti yra daug kebliau, negu sutapimu su žeme. Atitrūkus nuo žemės, sunkiau surasti savo vietą žmonijos tėkmėje; užgesus autoriteto šviesuliams, pačiam tenka statinėtis gaires, kurios laiduotų tiesų kelią; sunkiau suvokti ir savo vertę, savo reikšmę, kai paties darbo vaisiai įsilieja į didelio kolektyvo rezultatus. Todėl didesnis ir pavojus likti vietos neradus, kelio nenusitiesus ir savo vertės, savo reikšmės, taigi savo tapatybės nesuvokus. Yra šiandien pasaulyje iš tiesų daug betikslio žmonių stumdymosi, yra daug jaunų žmonių regimai pasimetusių žmonijos santykių komplikacijose. Maišosi žmogaus teisių ir laisvės samprata su kaprizais ir užgaidomis, kaip Berkeley studentas vardan žodžio laisvės kelia vėliavą su nešvankiu šūkiu. Maišosi teisingumo ir taikos samprata su vergiško nuolankumo ramybe, kai stojama už vadinamąją "Vietnamo taiką". Glaudžiame žmonių tarpusavio ryšy iš tiesų yra įmanoma plūduriuoti, neįmokant pareiga ir atsakomybe savo dalies už bendrą gerovę, įmanoma jaustis saugiam glaudumo su kitais pavėsyje ir pasikliaut kito asmens auka, kito atsakomybe, pareigos išpildymu.

Tačiau žmonijos būsenos glaudume slypi ir žmogiškumo didybės proga. Atjungtam nuo vargingo darbo rutinos, nevaržomam vienos siauros vietovės ribotumu, ateities žmogui prasišviečia visai nauji žmogiškosios būsenos akiračiai. Kalbama jau apie "didingąją bendruomenę", kurioj kone kiekvienam žmogui būtų įmanoma gyventi žmogišką gyvenimą, o ne vien gyvastį diena iš dienos tęsti. Įsivaizduojama tokia bendruomenė, kurioje vieno žmogaus įsiprasminimas kūrybinga būsena nereikštų kito žmogaus išeikvojimo ir kurioje esminis žmogaus dvasingumas nebūtų vien atsitiktinai laimingos mažumos privilegija, o kiekvieno žmogaus teisė. Šitokioje bendruomenėje asmens tapatybė suvokiama ne užsibrėžimu savo neliečiamybės, o savo vietos, reikšmės įrodymu pozityviu indėliu bendran aruodan.

Kalbėdami apie šitokį žmonijos santykį, tokį siekimą tobulesnio būvio, be abejo, negalime užmerkti akių faktui, kad didesnė žmonijos pusė tebėra prilenkta prie žemės, supančiota kasdieninės netikrybės ir paprasčiausio rūpesčio gyvastimi. Vargo žmogui, alkanam žmogui nėra plačių akiračių, ir jo siekimas nėra savo kūryba išsakyti, o save gyvą išlaikyti. Ar tai reiškia, kad žmonija savo visumoje dar šimtmečiais toli nuo kokio nors "didingo sambūvio"? Tačiau, kai sumažėjusiame pasaulyje viena žmonijos dalis — Šiaurės Amerika, jau ir Vakarų Europa — regis, stovi ant slenksčio vieno ar kito pobūdžio "didingos bendruomenės", tokios būsenos siekinys ir lūkestis nelieka abstraktus jokioj, kad ir labiausiai atsilikusioj, šaly. Glaudžiam pasaulyje geresnio būvio galimybė rytdieną virsta kiekvieno teise šiandien. Anksčiau teises galima buvo paveldėti arba užsitarnauti. Šiandien teisė jau reikalaujama pačiu buvimu. Tautos, kurios šiandien reikalauja nepriklausomybės, grindžia savo reikalavimą ne garbinga istorija, ne pribrendimu savarankiškai tvarkytis, o paprastu savo egzistencijos teigimu. Todėl visai galima įsivaizduoti, kad "didingoji bendruomenė" neliks tik vienos pasaulio dalies taikinys. Dėl to ir problemos, kurios "didingos bendruomenės" siekime šiandien kyla Jungtinėse Amerikos Valstybėse (pirmoj vietoj rasės problema), neišvengiamai kils pasaulinėje plotmėje ir nesiduos išsprendžiamos paprastu teritoriniu atsiribojimu. Glaudžiame pasaulyje jos tegali būti išsprendžiamos tikrai rėmuose tų pačių imperatyvų, kuriais remiasi kiekvienas glaudus ir taikingas sambūvis: žmogaus žmogui atvirumu, akylesniu pajautimu atsakomybės už svetimo gerovę, didesniu jautrumu kito žmogaus teisėms, didesne individų skirtumų tolerancija.

Jei šitoks pasaulio tėkmės suvokimas yra teisingas (tolėjimas nuo ryšio su žeme ir kaskart didėjanti žmonių tarpusavio priklausomybė), kur tąsyk šitam pasaulyje mūsų, lietuvių jaunimo, vieta, ir kokia ateities pasaulyje Lietuvos vieta?

Nenorėčiau manyti, kad suvažiavome čia siekdami vien asmeninės tapatybės. Nenorėčiau manyti, jog kebliame pasaulyje savo vietos ir reikšmės neradę, ieškome kur nors kaip nors prisišlieti, kad aiškiau mums būtų, kas esame.

Nenorėčiau taip pat manyti, kad suvažiavome vien todėl, kad kažkokiu likiminiu ženklu esame pažymėti esą lietuviais, tarytum tai būtų kokia biologinė neišvengiamybė, tarytum tautinė priklausomybė nieko bendro neturėtų su žmogaus dvasingumu, žmogaus valia ir sąmone.

Norėčiau tikėti, kad suvažiavome kaip tik todėl, kad gyvai ir akylai jaučiame savo reikšmę, savo vietą, savo vaidmenį geresnio pasaulio siekime. Šiandien būti ir jaustis lietuviu yra būti pasaulyje nepavargstančiu šviesesnės rytdienos reikalautojų, būti žmonių santykiuose teisingumo šalininku, būti laisvės ir taikos vilties reiškėju. Sąmoningu lietuviu šiandien būti yra iš tiesų tikėti, kad Dievas nėra miręs, tikėti, kad pasauliui yra galima šviesesnė rytdiena. Šio amžiaus ir ateities glaudžiame pasaulyje prasmė būti lietuviu iš tikrųjų tėra tada, jei ta tautinė būsena suvokiama kaip tik pasauliniuose rėmuose ne siaurame atsiribojime ir užsidaryme.

Galima, žinoma, sakyti, jog reikšmė būti lietuviu glūdi viltyje, kad Lietuvos žemė vėl vieną kartą bus laisva, kad toje žemėje lietuviai vėl galės laisvai egzistuoti, savarankiškai susitvarkę ir nuo svetimųjų atsiriboję. Tai viltis nepriklausomybės, nepriklausomybės tokios, kokia Lietuvai buvo išplėšta prieš šimtmečio ketvirtį.

Sumažėjusiame pasaulyje ir išplitusiuose žmogaus akiračiuose keičiasi ir tautinės nepriklausomybės samprata. Prezidentas Kennedy dar prieš penkeris metus yra kalbėjęs apie tautų savitarpio priklausomybę (interdependence) kaip sąvoką, kurios rėmuose turi įtilpti valstybinis suverenitetas. Tautos, kurios šiandien skelbiasi nepriklausomos, iš tiesų nėra pasirengę, nei tikisi būti savarankiškos. Būti nepriklausomai šiandienos naujai valstybei reiškia ne tiek nuo kitų atsiriboti, kiek laisvę savo valia rinktis kaip, kam ir kur priklausyti. Laisvųjų tautų šeimoje kasmet belieka vis mažiau ir mažiau atsiribojimo, ypač tarp tautų, kuriose sparčiausiai žengiama žmonių gerovės siekime.

Pozityvesnio turinio reikia ir laisvos Lietuvos vizijai. Lietuvos istorinės aplinkybės ir šiuo metu mūsų tautai vykdomas smurtas, suprantama, mumyse pabrėžia laisvės ir nepriklausomybės supratimą negatyvia prasme. Visais laikais į mūsų kraštą reiškė pretenzijų ir reikalavo teisių, jei ne vienas, tai kitas galingesnis kaimynas. Todėl suprantamas mūsų lūkestis atsiriboti, atsiskirti, atremti svetimųjų kėslus į mūsų kraštą, paneigti kitų užsigrobtas į jį teises. Tai mūsų viltis nepriklausomybę atgauti.

Yra betgi pavojus, jog ši teisinga teisinė sąvoka  (nepriklausomybę atgauti)  leidžia primiršti realybę, kad po šitiek metų, po visos žmonių generacijos, tautos laisvą būseną tenka sukurti, ne atgauti. Viltis nėra didelė, kad pasaulyje, kuris pasiskirstęs į tokias galiūnų stovyklas, kaip šiandien, Lietuvos pavergėjai bus kažkaip   priversti   grąžinti   jai   nepriklausomybę.

GIEDRĖ ŽUMBAKIENĖ
Erdvės Ilgesys
(emalis)

Laisvės viltis ne tokia galimybe remiasi, o remiasi geresnio pasaulio tikėjimu. Kai žmonijos pažanga reikalauja žmogaus žmogui atvirumo, komunikacijos laisvės, rūpesčio kiekvieno socialine gerove, nėra nerealu tikėtis, kad komunizmo sistema ir režimas, kuris grindžiasi uždarumu, ignorancija, kuris kurstomas socialinių neteisybių, gali pagaliau sužlugti, gal ne revoliuciniu staigumu, gal palaipsniu monolito ske-veldrėjimu, gal imperinės santvarkos inercijos praradimu, nepavykstant imperijos maitinti naujais užvaldymais.

Ar šitoks optimizmas nestato pavojun mūsų kovos už Lietuvą? Ar tai nereiškia, kad mes teturime laukti palankaus likimo, ar tai ne užmerkimas akių prieš reikalą dabar, šiandien liudyti ir skelbti pavergtos tėvynės vargą? Man rodos atvirkščiai, bent tuo požiūriu, kuriuo pasaulin žvelgia jaunas žmogus. Jauno žmogaus netraukia nelygi kova už praeities sąskaitas, ypač kai jo tapatybės suvokime nėra paliktos žemės žaizdos. Jauną žmogų patraukia ir jį angažuoja geresnio ateities pasaulio vizija, ir jauną lietuvį įpareigoja šitame geresniam pasauly įregima rytojaus Lietuva. Ateities Lietuvą suvokti, įregėti jos vietą, jos reikšmę, jos santykį to geresnio-jo pasaulio tautų šeimoje jaunam žmogui reiškia iš tiesų suvokti ir savo tapatybę, savo asmens vietą, rolę, savo identitetą žmonių šeimoje.

Kokia yra ta ateities Lietuvos vizija? Tai, be abejo, neįmanoma nusakyti vienos plunksnos vienu brūkšniu. Kaip ir kiekvieno idealo supratimas, ateities vizija nėra savo esmėje vaizdinga, ir ją taikliai suvokti tegalima bendrybėmis. Vaizdui reikia detalių, o ateities suvokime detalės tegali būti klaidingos. Drįsčiau betgi manyti, kad jauno žmogaus pozityvioj, konstruktyvioj ateities vizijoj nėra vietos vaizdui Lietuvos tokios, kuri kiltų ir statytųsi iš šių dienų pasaulio griuvėsių. Kaip ateities žmogus, jaunas lietuvis ir laisvose šalyse, ir pavergtojoj Lietuvoj, manau, nelaukia tokio pasaulio galiūnų susirėmimo, kuriame ilgiems amžiams dingtų šviesesnės žmogaus būsenos viltis. Jaunam žmogui veikiau įregima Lietuvos vieta ir reikšmė kaip tik tokiame pasaulyje, kuriame vyktų iš tiesų taikingas rytų ir vakarų pasaulio suartėjimas. Šiandien mes kratomės vadinamo taikingo sambūvio (koegzistencijos) minties, nes tai tebetarnauja komunizmo klastai. Geresniame pasaulyje, kokiuo jaunas žmogus nori tikėti, kokiame vyktų visos žmonijos artėjimas į didingąją bendruomenę, gal būt, kaip tik tokia būtų reikalinga Lietuva; reikalinga ne vieno galiūno savanaudiškiems interesams, bet reikalinga — laisva Lietuva — platesnės tautų šeimos gerovei, kaip laidas skirtingų kultūrų žmonėms artimiau vienas kitą suprasti, taigi, kaip laidas tobulesniam žmonijos sambūviui.

Suprantama, šitokią ateities Lietuvos viziją visoje jos reikšmėje nėra ir nebus lengva priimti vyresniajam, kurio gyvenimas yra sąlygotas Lietuvos praeities, apspręstas patirties glaudesnio ryšio su žeme. Sunku gali būti priimti viziją tokios nepriklausomybės ir tokios laisvės, kuri gal reikštų kultūrinę, bet ne politinę, ne žemės autonomiją, ar dar kitokio pobūdžio santykį didesnėje tautų šeimoje. Sunku priimti ateities viziją, jei joje gal nebūtų vaizdo vienkartinio laimėjimo, garbingos pergalės mūšio toje kovoje, kurią prieš šimtmečio ketvirtį pradėjo tėvynės gynėjai, kuriems nebuvo lemta išgyventi savo aukos prasmės.

Tačiau tos aukos prasmė bus kaip tik didesnė, jei ji išsipildymo atsieks tokioje rytojaus Lietuvoje, kuri bus sukurta brandi rytojaus amžiaus ir rytojaus pasaulio pagrindais. Tokiai ateities Lietuvai šiandien suvokti ir rytoj sukurti reikia mūsų jėgų, reikia mūsų žinių, reikia drąsos, kuri kiekviename žmoguje grindžiasi jo asmens tapatybės tvirtumu.

Savo reikšmę, savo vietą žmonijos raidoje suvokti linkime šiandien visiems jauniems lietuviams, ir plačiame pasaulyje, ir pavergtoj tėvynėj. Laisvosios Lietuvos viltis yra reikalinga kiekvieno tvirto žmogaus, kiekvieno taikos, teisingumo, laisvės šalininko, kiekvieno šviesesnės rytdienos liudytojo.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai