| |
|
|
|
Parašė B. S.
|
Louis de Broglie yra prancūzų Akademijos narys ir Mokslų Akademijos sekretorius, Nobelio premijos laureatas, Sorbonos gamtos mokslų fakulteto ir Henri Poincare instituto profesorius. Moderniam moksle jis gretinamas su Einšteino ir Heinsen-bergo vardais. Šį greitai 60 metų amžiaus sulauksiantį mokslininką minime, norėdami parodyti, kad ne tik atomine bomba ir Einšteino teorijos šiandien dar vertos išlavintų žmonių dėmesio.
Louis de Broglie gimęs 1892 Bre-tanijos grafų šeimoj. Jo gimine amžių bėgyje davė politikų ir karo vadų, tačiau mokslinė karjera tradiciniam aukštesniam luomui pasidart-siektina tik pačiais naujausiais laikais. Taip joje ir iškilo šie du mokslininkai (be Louis de Broglie beveik lygiai žinomas yra jo brolis Maurice). Abiejų brolių de Broglie mokslinė karjera gana skirtinga nuo daugumos žymesnių mokslininkų, ypač Vokietijoj, kurie iš studentų nenutraukdami tęsia savo studijas ligi profesūros. Maurice de Broglie ėjo mokslą laivyno mokykloj ir baigė laivyno karininku. Bet kai 1911 m. Belgijoj įvyko kongresas naujiems fizikos laimėjimams apsvarstyti ir teorijoms suderinti, to kongreso sekretorium jau buvo Maurice, palikęs laivyną ir atsidėjęs elektrono elektros krovinio ir kitokiems matavimams. Jaunesnysis brolis Louis tada domėjosi istorija, kurios studijas po dvejų metų baigė licenciatu, paskui dar dvejus metus skyrė teisei. Paskui, jam esant apie 21 metų, vyresnio brolio darbai, visi tie elektronai ir kvantai pradėjo dominti ir jį. Tada jis ėmėsi skaityti Henri Poincare knygų, paskui studijavo matematiką ir ruošėsi gamtos mokslų licenciatui. Tai pasiekęs, iškilus pasauliniam karui, buvo mobilizuotas ir atliko tarnybą Vadijo telegrafijoj, kur įgijo daug patyrimo savo fizikos studijoms. Tą patyrimą jis pagal reikalą papildydavo brolio fizikos laboratorijoj, ieškodamas eksperimentinių davinių, šiaip jis visados liko teoretiku.
Pagrindinis jo įnašas į mokslą yra šis: anksčiau buvo žinomos dvi šviesos teorijos: šviesa suprantama kaip dalelės ir šviesa kaip bangos. Pirmas supratimas ėjo iš Newtono, antras iš Auguste Fresnel. Vieniems faktams tiko pirmas, kitiems antras aiškinimas. Dalelių arba korpuskularinė šviesos teorija ypač išryškėjo ryšy su Max Planck kvantų teorija. Bet šios dvi šviesos teorijos juk prieštaravo viena antrai, ir tas prieštaravimas vedė į nusiminimą fizikus, kurie niekaip nemokėjo jo suderinti. Mintis, kaip tą prieštaravimą suderinti ir iš dviejų teorijų padaryti sintezę, pirmiausia ir kilo jaunam Louis de Broglie. Jis sykiu suprato reikalą išplėsti šią sintezę ir materijos sričiai: kaip šviesa turi sykiu ir dalelių ir bangų pobūdį, taip ir kiekviena pirmiausia, sakysim, mažiausia materijos dalelė, kaip elektronas, turi sykiu ir bangos pobūdį, šitai jis dėstė savo 1924 doktorato tezėj, kuri davė pradžią labai modernei teorinės fizikos šakai — bangų mechanikai. Ir elektroninis mikroskopas, kuris yra lyg ir techninis tos grynai matematinės teorijos pritaikymas, yra pagrinduose jo sumanytas, o realizuotas vokiečio Busch 1923 m. Cia pati de Broglie pagrindinė idėja: elektronai kaip materijos dalelės sykiu veikia kaip bangos (tokios bangos būtinai reikalingos mikroskopo veikimui). Ir kadangi tos bangos žymiai trumpesnės už šviesos bangas, tai jomis naudojantis galima pasiekti aiškaus ir detalaus regėjimo, didinant net ligi 50,000 kartų.
Tačiau daugiausia reikšmės turėjo de Broglie duota pradžia vadinamai bangų mechanikai, kurią toliau išvystė austras Schroedinger, anglas Di-rac, vokietis Heisenberg ligi sudėtingos ir labai specialios materialinės teorijos. Populiarios idėjos iš čia yra kvantinis arba netolydinis veikimas, indeterminizmas mikroskopiniuose reiškiniuose, ir pagaliau materijos tapatybė su bangomis. Cia, žinoma, neturi būti užmiršta, kad ši tapatybė yra tik funkcionali, arba veikimo arba gal matematinė tapatybė, bet ne buvimo arba esmės tapatybė. L. de Broglie mano, kad tos esmės arba realybės mes pažįstame tik tai, lyg kad atspindžius savo jutimuose. Bet ta realybė yra, ir galimas šioks toks mūsų proto atitikimas jai, — kitaip mokslas neturėtų prasmės. Jis mano, kad fizika pakaitomis pergyvena savo susipainiojimo ir paskui vėl nušvietimo laikotarpius. Mes taip pat pergyvenam sumišimo laikotarpį, bet galimas daiktas greitai vėl iškils koks vieningumo ir suprastinimo genijus.
Kitas jo teigimas: gamtos mokslas nėra vienintelis protinis veikimas ir jis negali užimti visą vietą civilizacijoj. Neužmirškim, kad mūsų, prancūzų, krašte jis Renesanso amžiuj kilo iš senosios literatūros ir humanistinių mokslų, šalia jo, pav., yra menas. Tačiau tikra, kad mokslas šiandien užėmė žymiai svarbesnę vietą negu kiek anksčiau. Bet užtat mokslininkai labiau turi skaitytis su savo darbų pasėkomis. Vienok mokslininkas laimi atradimus ne rūpindamasis praktinėmis savo darbų išvadomis. Jean Perrin sakydavo, kad jeigu tyrinėtojams būtų kas davęs uždavinį išrasti prietaisą, leidžiantį matyti žmogaus kūno vidų, X spindulių niekada nebūtų atradę.
Dabarties mokslo darbas reikalauja siaurų specialistų, kurie bendradarbiautų tarp savęs. Tačiau atrodo, kad didieji teoriniai atradimai, kaip kvantų ir reliatyvumo teorija, bangų mechanika, yra padaras sintetinių protų, pajėgiančių peržengti ankštus specialybės rėmus ir pasinerti į didžiąsias istorijos filosofines sroves. Gamtos mokslininkas sujungtas su humanistu, toks, atrodo, yra idealus atradėjas. Toki buvo praeitam amžiuj Ampere, Curier, Berthelot, Poin-care, tačiau mokslų iškilimas privertė juos išnykti. Louis de Broglie yra vienas iš nedaugelio tų, kurie iš mokslinių žinių visumos pajėgia susidaryti sintetinį vaizdą (Pogal Revue de Paris, mai 1950).
B. S.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
