| |
|
|
|
AKMENYS IR SIELOS, ARBA BESIRŪPINANT LIETUVIŠKA KNYGA |
 |
 |
 |
|
Parašė Juozas Alaušius
|
Laukiame Kultūros Fondo, tikėdamiesi, kad jis pagaliau sutelks mūsų jėgas ir kultūrinei veiklai. Laukiame, lyg stebuklo. Bet iš anksto aišku, kad ir Kultūros fondas negalės stebuklų padaryti. Daug dalykų galės atlikti organizuota iniciatyva. Bet liks daug dalykų, kurie ir toliau priklausys nuo privačios iniciatyvos. Todėl ir lieka aktualus klausimas: kiek privati iniciatyva gali padėti mūsų tautinės kultūros išlaikymui ir ugdymui ?
Nenoriu tačiau šį kartą būti abstraktus, ir todėl, užuot tautinės kultūros, noriu kalbėti tiesiai apie knygą. Žinoma, nenoriu būti palaikytas tokiu siauru "knygininku", kuris iš viso kultūrą suvestų j knygą. Ne viena knyga yra kultūrinės kūrybos priemonė. Bet vis dėlto knygai tenka bene pirmasai vaidmuo, nes jos tarpininkavimu naudojasi ir rašytojai, ir pedagogai, ir filosofai, ir mokslininkai. Per knygą šie visi gali prabilti į savo tautą. Deja, beveik ironija skamba šis konstatavimas, jei jį taikyti mums. Pasiseka dar vienam kitam rašytojui paleisti viešumon vieną kitą knygą. Prel. Pr. Juras sudarė sąlygas Prof. A. Maceinos balsui. Bet — tai ir viskas. Ir jei tektų mus vertinti tik mūsų knygomis, negalėtume palankaus sprendimo tikėtis.
Kodėl tokia padėtis? Nėra ko kaltinti leidėjus, ar, teisingiau, jų stoką. Be abejo, jei turėtume savo tarpe tokį knygos idealistą, kokiu buvo Sakalo leidėjas, mūsų knygos padėtis ir čia būtų šviesesnė. Bet, apskritai imant, leidėjų nestinga. Pagaliau leidėjai tėra knygos prekybininkai: jei knyga bus geras biznis, niekada netruks leidėjų. Bet jei čia knyga nėra geras biznis, sunku būtų kaltinti ir skaitytojus. Proporcingai imant, ir mūsuose knygas skaitančiųjų skaičius nėra mažesnis, kaip kitose tautose. Niekur knyga nėra masinio vartojimo prekė. Tik vienas skirtumas: kai didžiosiose tautose pakanka minimalinio tiražo net ir specialiai knygai, tai mus ir pati populiariausia knyga negali pasiekti tokio tiražo, kuris ne tik padengtų technikines knygos atspaudi-mo išlaidas, bet ir leistų autoriui atsilyginti už darbą.
Paliečiau honoraro klausimą, kuriuo neseniai buvo kilęs toks pasipiktinimas. Pakako rašytojams savo suvažiavime šiuo klausimu pasisakyti, kaip bent kartą rado bendrą kalbą ir tokių laikraščių redaktoriai, kurie šiaip jau įpratę vis išsiskirti. Kiekvienas pagal savo matą pagrasino rašytojams, kad pats šio klausimo iškėlimas esąs nusižengimas prieš Dievą, tautą ir liaudį. Vargiai kas bedrįs ateityje vėl į tą patį nusikaltimą įpulti po tokio viešo su-draudimo. Jei kūryba tėra žaismas, kaip skelbė mūsų filosofas A. Maceina, kaip galime už žaismą reikalauti atlyginimo? Nežinau, ar iš tiesų kūryba yra žaismas. Bet, be abejo, ir Prof. A. Maceina neginčys, kad ir žaismas reikalauja gaišti laiką. O visi gi žinome, kad laikas— pinigas. Jei pats kūrimas ir žaismas, tai darbas yra bent pats rašomąja mašinėle barškinamas, kol savo "žaismą" įrašė į popierių.
Bet palikime šį nelemtą klausimą, ir būkime ramios sąžinės, jog už "žaismą" negalima reikalauti atlyginimo. Tačiau ir palikus nuošaliai šį klausimą, stovime prieš tą patį niūrų faktą: sunku mūsų knygai išeiti viešumon. Tiesa, dažnai mūsų laikraščiai pranešinėja, kad X. Y. rašo ar jau parašė tokią ir tokią knygą. Bet visos tokios žinios neturi nė tokios prasmės, kokios turi panašūs pranešimai, kad tokia ar tokia karalienė jau ruošiasi tapti motina. Kai paskutinieji pranešimai paprastai pasirodo teisingi, tai pirmieji iš tiesų savyje slepia tik pasityčiojimą. Yra prasmės pranešti tik, kad knyga jau spausdinama, nes tada jau yra vilties jai pasirodyti (jei nebuvo skelbimas perankstyvas). Bet tai, kad X. ar Y. parašė knygą, dar nieku būdu nereiškia, kad iš viso ji kada nors bus viešumon paskelbta. Nelengva net ir tokiems mūsų rašto žmonėms, kurie jau plačiai iš seno žinomi. Bet dar sunkiau išeiti viešumon naujoms jėgoms. Belieka joms arba pačioms rūpintis leidėjo pareigomis (o dažniau prekybinis apsukrumas sutinkamas pas grafomaną, negu tikrą rašytoją), arba pirma kuo kitu išgarsėti, kol kuris nors leidėjas jau bus įtikintas turįs reikalo su visuomenę intriguojančiu autorium.
Kaip rasti išeitį iš šios padėties? Kas liečia leidėjus, pirmiausia tektų viena pasakyti: kada sava knyga negali rasti kelio viešumon, leisti bet kokius vertimus yra nusikaltimas prieš savus autorius. Kas buvo normalu savame krašte, nebėra normalu čia. Reikėjo vertimų Lietuvoje, kad susipažintume su kitų kraštų kultūriniais lobiais. Bet dabar turime progos šiuos lobius pasiekti pačiuose šaltiniuose: esame pramokę vokiečių kalbos, dabar mokomės angliškai. Kuriems tad galams verstis j savą kalbą tai, ką galime daug pigiau paskaityti svetima kalba? Ypačiai tai beprasmiška atrodo, kai neretai turi konstatuoti, jog ir patys šie vertimai be galo nerūpestingai atliekami. Tikro skandalo buvo vertas A. Koestlerio "Nulio ir Begalybės" vertimas. Bet, matyt, niekam neatėjo į galvą palyginti tariamąjį vertimą su originalu. Dabar gi skaičiau, kad ir Dickenso "Princo ir elgetos" vertimo kalba esanti nedovanotinai bloga. Iš tokių vertimų jokios naudos nėra, o tik aiški žala: ne tik užkirtimas kelio kuriam nors savųjų autorių, bet ir netikslus ar gramozdiškas svetimųjų rašto perteikimas. Kam man skaityti Steinbecko "Tarp vyrų ir pelių" lietuviškai, jei už 25 centus galiu pasiskaityti patį originalą? Gal netektų šio klausimo kelti, jei visokių tokių vertimų pasitaikytų tik vienas kitas. Bet, deja, taip nėra. Visoki vertimai užima pernelyg jau daug vietos mūsų spaudiniuose. O, pavyzdžiui, tokia, palyginti, bene pati pajėgiausia tremtyje leidykla, kaip Lux beveik išimtinai vertėsi tik įvairiais vertimais. Tiesa, ir ši leidykla savo reklaminiuose lapeliuose buvo įsirašiusi patriotinių motto. Deja, vertimais, atseit svetimųjų turtu, savos tautinės kultūros neišlaikysi.
Palaikant visa, kas anksčiau pasakyta, tenka ir šiandien padaryti tik vieną išimtį, kuri ir buvo turėta mintyje. Būtų įnašas į mūsų tautinę kultūrą tik tokių kūrinių vertimai—kurie yra tapę visos žmonijos turtu. Bet ir šiuo atveju tokios prasmės turėtų tik toki vertimai, kurie kaip tokie (kaip vertimai į mūsų kalbą) būtų mūsų kūrybinės dvasios išraiška. Tokiais vertimais laikau Ilijadą su Odisėja ar Don Kichotą. Praturtintų mus, jei šalia jų turėtume ir Dieviškąją Komediją (jos vistiek neturime, nors ir buvo tuo vardu pasirodžiusi viena knyga) ar didžiąsias Šekspyro dramas.
Dar labiau tai, ką sakėme dėl vertimų, galioja ir dėl grafomaninės "gamybos". Jei dėl vertimų, berods, dar niekas nebuvo pasisakęs, tai dėl grafomanų buvo savo laiku kilusios tikros audros. Normaliose sąlygose netektų ir šio klausimo kelti. Kur kviečiai, ten ir kūkaliai. Niekada neišnaikinsi grafomanų. Išskirs juos nuo rašytojų tik istorinė užmirštis. Asmeniškai imant, tenka grafomanų tik gailėtis, nes tai ligonys. Todėl ir nėra ko daug ant jų rūstauti. Amžinybės žvilgiu, jie visai nepavojingi: jei nesuvedžioja jie dabarties, dar labiau nepajėgs suvedžioti ateities. Bet dabartinėse mūsų sąlygose, kada iš viso knygai sunku išeiti, pavojingi pasidaro ir grafomanai: kiekvienas centas, kuris išleidžiamas grafomaninei gamybai, tuo pačiu nutraukiamas nuo viešumos vertos knygos. Kai sąlygos yra normalios, tai grafomaninė gamyba pradingsta nepastebėta, nes sveikųjų visada yra daugiau, negu liguistųjų. Bet šiuo metu, negalint knygai laisvai viešumon išeiti, grafomaninė gamyba pradeda užimti pernelyg sau nepelnytą vietą. Regime tai šiuo metu. Vienam kitam iš mažiau ryškių grafomanų pasiseka sau už kūmus pasitaikinti ir kurį nors leidėją (leidėjai niekur nėra specialistai kritikai, bet užtat paprastai kitur jie ir turi savo specialius patarėjus). Kuris pakankamai turtingas, pats išleidžia savo "kūrybą" (o būtų atskiros psichologinės studijos verta tema, kaip talento grūdelis grafomane .gali pasirodyti puikiomis mielėmis sėkmingai biznio karjerai). Gi kuris ^neturtingas, tas kviečia prenumeratorius savo knygai iš anksto, graudendamas, jog negali likti nepagerbtas ir neatlygintas jo gyvenimo triūsas. Bet koks bebūtų viešumon prasiveržimo kelias, grafomaninė gamyba visada kelia nemalonaus įspūdžio. O šiuo metu tai yra ne tik nemalonus įspūdis, bet ir graudus. Neseniai turėjau vieną tokios rūšies knygą savo rankose: puikiai įrišta, puikus popieris, puiki spaustuvės technika — beveik 700 puslapių po-pierio veltui! O jei šios knygos au-torius-leidėjas būtų turėjęs sveikos nuovokos visą tą popierių paaukoti lietuviškai knygai, galėtų būti sveikinamas kaip didžiai nusipelnęs lietuviško žodžio mecenatas. Deja, kas turi sveikos nuovokos, tas ir nebus grafomanas — žinos, ką gali ir ko negali imtis.
Ką pasakyti skaitytojui, beieškant mūsų knygai skaidresnės ateities? Pirmiausia tą patį, ką ir leidėjui: neleisti lietuviškos knygos užgožėti vertimams ar grafomaninei gamybai. Jei leidėjai kartais neparodo lietuviškos nuovokos, jie turi būti pačių skaitytojų priminti, kad šie ištroškę lietuviško žodžio ne svetimųjų lobiui ar grafomaniniams tauškalams. Kas liečia pastaruosius, skaitytojas ne visada gali iš anksto žinoti, ką jis perka, čia ir iškyla periodinėje spaudoje dedamų recenzijų uždavinys. Sunku betgi būtų teigti, kad mūsų spauda nebūtų šiuo atžvilgiu be priekaištų. Vargu kitaip ir gali būti, kai kartais pasiseka grafomanui pačiam atsisėsti į redaktoriaus kėdę ir tuo būdu gauti laisvas rankas ne tik pačiam švaistytis nemokšiškomis recenzijomis, bet ir kitus visus mokyti savo "išminties". Daug buvo lieta rašalo dėl grafomanų. Bet, regis, tik vienas A. Petravičius buvo pernai vasarą pakėlęs balsą prieš grafomanų mecenatus. Klausimas nėra nustojęs savo aktualumo nė šiandien.
Toliau: principiškai neskolinti dabar ..išeinančių lietuviškų knygų. Sunku pakelti skaitytojų skaičių. Kiekviena knyga kreipiasi į tam tikro lygio skaitytojus. Gali beveik visi "įkąsti" romaną, bet tik nedaugelis bus pajėgūs poezijos ar filosofijos knygai, čia ir yra ribos, į kurias turi atsidaužti akcija skatinti knygai interesą. Bet svarbu, kad kiekvienas, kuris tokį interesą turi, nepasigailėtų dolerio pats tai knygai įsigyti. Jei norime, kad lietuviška knyga galėtų pasirodyti, tai ir turime ją pirkti. Verstis tik knygų skolinimu šiuo metu būtų negarbingas lietuviškos knygos skriaudimas. O knyga tokia bejėgė: nenueisi nei į kiną, ar teatrą be bilieto, o knygą gali lengvai gauti pasiskolinti. Turėtų būti mūsų šūkis: negalima knygos skolinti, bet galima ją dovanoti. Gražus dovanų paprotys. O šiame krašte jis ypačiai stiprus. Nesikratome jo ir mes. Belieka, kad šį paprotį mes sujungtume su mūsų lietuviškosios knygos pastanga išlaikyti mumyse gyvą tautinę sąmonę. Tegu knyga būna dažniausia mūsų dovanų visomis progomis!
Pagaliau: reikią ryžtis už lietuvišką knygą mokėti tokią kainą, kuri neišvengiama jai išleisti. Mes vis žvalgomės į kitų tautų knygas, ir stebimės, kokios pigios jų knygos. Tai tiesa tik iš dalies. Pigūs tėra tie leidiniai, kurie paleidžiami milijoniniais tiražais. O visos tos knygos, kurios tokio tiražo negali turėti dėl vienokių ar kitokių motyvų, anaiptol nėra pigios. Esu pirkęs tokių brošiūrų (tiesa, dailiai įrištų), kuriose teksto nebuvo daugiau, kaip viename ilgesnių straipsnių mūsų žurnale, ir esu už jas mokėjęs po tris dolerius. Tenka greičiau stebėtis, kokios pigios mūsų knygos. Žinodamas mūsų knygos tiražą, svetimšalis turėtų tai laikyti tiesiai nesuprantama mįsle. Mums gi ši mįslė yra aiški: įkalkuliuojama į knygos kainą tik spaustuvės išlaidos, bet paliekama autorių atlyginti istorijai. Niekada lietuviška knyga negalės atlyginti savo autorius. Bet reiktų, kad ir mūsų autorius būtų bent varganai atlygintas. Galioja tai, žinoma, ir periodinei spaudai. Bet kad tai būtų įmanoma, turi patys skaitytojai suprasti, jog tai priklauso ir nuo jų.
Prileiskime ir idealius leidėjus, ir idealius skaitytojus, vistiek mūsų knygos padėtis liks tragiškai sunki, nes prislėgta mažo tiražo. Reikia mūsų knygai mecenatinės globos. Bet iš kur rasti mecenatų ? Atkreipė mano dėmesį vienas faktas. Mėgsta žmonės šioje šalyje būti atžymimi, lyg čia, šioje žemėje, išgarsinti darbai būtų svaresni randami ir Viešpaties Teisme. Nejučiomis šios šalies įtaka stipriai atsispindi ir mumyse. Nuolat laikraščiuose, kaip šis ar anas švenčia gimimo, mokslų baigimo, visuomeninio darbo ar kitus jubiliejus. Pasitenkinama dažnai tik paprastais pagerbimo rautais. Bet neretai, nepasitenkinant tokių iškilmių praslinkimu "be ženklo", tomis progomis išleidžiami ir atitinkami veikalai, skiriami pagerbti jubiliato ir jo bendruomenės darbams. Išeina šios rūšies veikalų ne taip jau mažai. Ne vienas jų yra tekę ir man skaityti. Kai kurios šių knygų buvo tiesiai prabangiškos (ypačiai man prisimena viena tokia knyga, kur buvo atskiri lapai tos knygos rėmėjų pavardėms surašyti: auksinis — aukojusiems 50 dolerių, sidabrinis — 25 dolerius, ir trečias paprastas — mažiau). Tačiau: nors daug šių knygų buvo prabangiškos, nė vienos nepamenu (iš patekusių man į rankas), kuri būtų buvusi skoninga. Jos visos man darė įspūdį, kad jomis žmogus ne tiek pagerbiamas, kiek nekrikščioniškai išgiriamas, lyg ne-begaliotų Kristaus perspėjimas, kad dešinė ir kairė' nesižinotų. Atrodė, lyg šis Kristaus perspėjimas būtų pakeistas reikalavimu, kad kiekvienas žingsnis būtų žinomas ne tik kairei ir dešinei, bet ir visam svietui. Žinoma, toki šiame krašte papročiai, toki ir mes pasidarome. Bet vistiek man kilo mintis: ar nebūtų daug didesnis žmogui savęs pagerbimas, jei jis tą ar kitą savo brangią šventę susietų ne su kokia pa-negyrika, o su tos ar kitos visiems reikšmingos knygos išleidimu? Man atrodo, kad tai būtų daug gilesnis žmogaus pagerbimas: kai siaurai asmeninė biografija ar autobiografija (mačiau ir tokią) neišeina iš siauros apylinkės, tai bendro intereso knyga padarytų jubiliato vardą lygiai brangų ir visiems' tiems, kurie skaitys šitaip išleistą knygą. Tas pats galioja ne tik atskiriems žmonėms, bet ir vienokioms ar kitokioms organizacijoms. Ir jos daugiau pasitarnautų lietuviškos kultūros reikalui, jei sutaupytų dalį popieriaus nuo perdaug jau kartais nereikšmingų visokių savo sujudėjimų aprašymo. Yra tokių organizacijų, kurios jau yra išleidusios savo istorijas net po tris šimtus puslapių. O galėjo pakakti penkiasdešimt puslapių tam reikalui. Būtų ir skoningiau, ir prasmingiau.
Keliu šią mintį, nes nenorėčiau jos laikyti visiškai neįmanoma. Yra gi žmonių, kurie keliamą reikalą yra supratę. Ne vieną knygą yra išleidęs Prel. J. Juras. č. Sasnausko kurinius nesenai išleido kun. Voicie-kauskas. Kun. P. Karalius žadėjo skirti premiją už veikalą, skirtą lietuviškos veiklos istorijai čia (toks platesnis veikalas kaip tik ir atstotų visus aukščiau minėtus jubiliejinius leidinius). Kodėl šie skaidrūs pavyzdžiai turėtų likti tyruose šaukiančiu balsu?
Esu pavadinęs šį straipsnelį "akmenys ir sielos". Kilo ši antraštė iš klausimo: ar nedaugiau buvo rūpesčio skirta namams, negu dvasiai? Didelį pasiaukojimą skelbia visi tie pastatai, kuriuos randame visose mūsų kolonijose. Bet būtų skaudu, jei šis didelis pasiaukojimas liktų beprasmiškas. Būtų beprasmiška, kad kas buvo sau statyta, pasirodytų kitiems pastatyta. O namai yra abejingi: kokį užrašą uždėsi, to jie ir bus. Svarbu, kad kas buvo brangu tėvams, liktų brangu ir vaikams. Gi tam reikia, kad vaikai paveldėtų ne tik namus, bet ir dvasią. Nežinau gilesnės priemenės dvasiai perduoti, kaip lietuviškos knygos. Todėl ir reiktų, kad jai būtų paskirtas visas reikiamas dėmesys.
Juozas Alaušius
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
