Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GENOCIDO NUSIKALTIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. VAITIEKŪNAS   

Homocidas — žmogžudystė. Genocidas — giminės išžudymas. Genos yra graikų kalbos žodis, reiškiąs giminę, gentį, kiltį. Cide iš lotynų kalbos žodžio caedere — žudyti, užmušti. Genocido terminas atsirado tik po antrojo pasaulio karo ryšium su nacinio genocido nusikaltimo promotorių ir vykdytojų bylomis tarptautiniame kariniame Niurnbergo tribunole bei atskirų sąjungininkų kariniuose teismuose, ir ryšium su pastangomis genocido nusikaltimą užkardyti ir bausti lygiai taip kaip yra kardomi ir baudžiami žmogžudystės—homocido nusikaltimai.

Mes žinome eilės tautų ir kultūrų išnykimą iš gyvenimo scenos. Vienos jų, pasiekę didelių kūrybinių laimėjimų, ilgainiui betgi išsisėmė, suseno, neteko veržlumo ir tapo grobiu svetimiesiems. Kitos tapo aukomis savo galingesniųjų kaimynų plėšraus groboniškumo. Tik dėl to, kad jos buvo per silpnos spirtis galingesniųjų prievartai, buvo sutriuškintos. Per visą žmonių giminės istoriją raudona gija driekiasi kilčių, giminių, tautų tarpusavinės kovos. Tačiau ligšiol nė vienas istorijos amžius nėra slegiamas tokios šiurpios genocidinės hipotekos, kaip mūsasis. XX-sis amžius, be kitų sau būdingų požymių, į istoriją nusineš ir labai ryškų genocidinio nusikaltimo bruožą. Šio šimtmečio kaikurių politinių sistemų (bolševizmo, nacizmo) apgalvotas, susistemintas ir planingai vykdomas tautinių, etninių, rasinių, religinių, politinių grupių naikinimas praeityje neturi sau lygaus pavyzdžio.

Neanalizuojant motyvų nė priežasčių, galima tik konstatuoti, kad apskritai nacinis genocidas nepalyginti daugiau jaudino pasaulio sąžinę ir kėlė viešosios opinijos reakcijas, kaip bolševikinis, nors pastarasis ir laiko ir apimties atžvilgiu pralenkia pirmąjį. Šiandieną nacinis genocidas jau yra praeities dalykas. Jo reiškinius galime matyti tik filmose. Atvirkščiai yra su bolševikiniu genocidu. Jo įkvėpėjų ir vykdytojų nusikaltimai ne tik kad nėra ligšiol užkardyti, bet vis daugiau plečiasi. Iki antrojo pasaulio karo bolševikinio genocido teritorija ribojosi Sovietų Sąjungos sienomis. Sovietų Sąjungai okupavus Estiją, Latviją, Lietuvą, Rytų Vokietiją, o jos satelitais padarius Albaniją, Bulgariją, Čekoslovakiją, Lenkiją, Rumuniją, Vengriją, — bolševikinio genocido sistema išplėsta ir į šiuos kraštus. Bet bolševikinis genocidas tebesiplečia ne tik savo teritorijos atžvilgiu, bet ir savo naikinamuoju intensyvumu ir savo geoncidinių priemonių rafinuotumu.
Bolševikinio genocido pradžia sutampa su 1917 m. lapkričio 7 d. įvykusia Rusijoje bolševikų revoliucija.
Tada Rusijos valstybės valdžią pagrobė bolševikų partija. Nuo to meto iki dabar pačios Sovietų Sąjungos sienose bolševikinio genocido aukomis vien tik tautiniu etniniu pagrindu yra tapę:
1.    Senųjų suomių-ugrų apie 400,000. Ši labai aukštos skandinavų kultūros giminė buvo nutrinta nuo žemės paviršiaus 1922/23 metais.
2.    Savo tautinio savarankiškumo siekusios Dono ir Kubanės kazokų giminės buvo sunaikintos tarp 1928 m. ir 1930 m.
3.    Kerčės pusiasalyje buvusi graikų etninė grupė apie 8000 žmonių buvo deportuota į ark-tikos sritis ir ten sužlugdyta.
4.    1940 m. buvo likviduota Pavolgio vokiečių respublika, apie 800,000 žmonių, juos deportavus lėtai mirčiai į arktikos sritis.
5.    1944 m. buvo likviduota Krymo totorių respublika ir per 700,000 šio krašto švelnaus klimato gyventojų, lengvai apsirėdžiusių, buvo deportuota į arktinę Aziją. Didžioji jų dalis išmirė jau pekeliui.
6.    1945 m. tokio pat likimo susilaukė Čeče-nų-Ingušų respublika Kaukaze su 600,000 savo gyventojų.
7.    Tais pat 1945 m. buvo likviduota vadinamoji autonominė Karačajevo sritis ir jos gyventojai be pasigailėjimo sunaikinti.
8.    Ukrainiečiai skaito tik tarp 1931 ir 1950 metų yra netekę per 70,000 savo šviesuomenės, per 10,000 dvasininkų, tarp jų ir metropolito Lipkovskio, ir per 10 milijonų savo tautiečių.

II-ojo pasaulio karo eigoje Sovietų Sąjungos įtakoje atsidūrusiųjų tautų likimas neleng-vesnis. Iš Lenkijos esą deportuota per 1,300,000. Iš Lietuvos apie 550,000. Panaši padėtis Estijoje ir Latvijoje. Šiais metais suintensyvinta genocidinė akcija Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje.

Bolševikinio genocido tikslai ir priemonės

Bolševikinio genocido tikslas yra dvejopas: (a) ''nepataisomą" elementą sunaikinti biologiškai ("uništožit"), prieš tai panaudojus jį kaip nemokamą darbo jėgą; (b) "pataisomąjį" elementą (čia pirmoj eilėj turima galvoje jaunimas) įstatyti į tokias gyvenimo sąlygas, kuriose jis susiformuotų bolševikiniu masės žmogumi. Pirmuoju atveju turime biologinį genocidą, antruoju — kultūrinį.

(a) Kas daro žmogų bolševikinei sistemai netinkamą ir "nepataisomą"? Bolševizmui yra nepakenčiamas savarankiškas žmogaus asmuo. Bolševikinei sistemai nepakenčiamas yra žmogus, kuris savarankiškai galvoja, kuris pats stebi gyvenimo reiškinius, juos gretina tarpusavy ir daro logiškas išvadas, kurios, žmogaus nelaimei, nevisada sutampa su partijos nustatytąja generaline linija. Bolševizmui tėra reikalingi masės žmonės, t. y. žmonės be savo "Aš", be savo asmeninio galvojimo, asmeninės valios, asmeninio jausmo. Bolševikinei sistemai reikia žmonių, galvojančių, norinčių, jaučiančių tik su mase, per masę ir masėje, kuriai normas, kryptį ir stilių nustato partijos generalinė linija.

Tačiau žmogaus asmuo subręsta ne su diena, bet su dešimtmečiais. Suniveliuoti žmogaus asmenį yra beveik negalima. Gali pats žmogus mėgint prisitaikyti, bet vistiek jo dvasioje nuolat rusens, kaip žarija pelenuose, asmens savarankumas ir tinkamesne proga blykstels proto, valios ar jausmo savarankišku aktu. Bolševikai tatai gerai supranta ir todėl bolševikinėje sistemoje neturi pasitikėjimo tos kartos žmonės, kurie yra brendę vadinamoj buržuazinėje santvarkoje. Bolševikai nepasitiki net savo įžymiais veikėjais, mokslininkais, politikais, brendusiais ne bolševikinėje sistemoje, nes yra pavojaus jiems atkristi į savarankiško žmogaus būseną. Tokiems "pataisyti" bolševikinė sistema težino vieną tikrą būdą — juos sunaikinti biologiškai.

Bolševikinio režimo pradžioje vadinami buržujai ir kontrrevoliucininkai paprastai buvo naikinami masinio šaudymo būdu. Tuo metu plačiai buvęs pasklidęs bolševikinis šūkis "K stenkie"!

(prie sienos) — geriausiai to meto bolševikinio genocido vykdymo būdą paaiškina. Bolševikų valdžiai Rusijoje įsistiprinus, genocido vykdymas buvo ištobulintas. Ilgainiui buvo išdirbta ir išryškinta labai aiški genocidui vykdyti sistema. Pagal šią sistemą genocidinės aukos, prieš jas nužudant, turi visas savo jėgas atiduoti sovietinei statybai. Tuo tikslu žmogaus organizmui sunkiai pakeliamose šiaurės poliarinių sričių, Azijos dykumų ir kitų laukinių sričių sąlygose NKVD sudarė ištisą tinklą koncentracijos stovyklų GULAG (Glavnoje Upravlenije Lageriai) žinioje. Šitose stovyklose NKVD (eventualiai MVD ir MGB) pareigūnų nutarimu, be jokio teismo sprendimo, laikoma dešimtys milijonų žmonių iš pačios Sovietų Sąjungos, iš Sovietų Sąjungos okupuotų ir satelitinių kraštų. Šie visi žmonės skirti neišvengiamai lėtai mirčiai. Bet prieš jiems mirsiant jų darbo jėga panaudojama tų sričių miško darbams, geležinkeliams tiesti, kanalams kasti, anglies ir rūdos kasyklų darbams, kariniams įtaisymams statyti. Šiuo būdu bolševizmas išsprendžia lygtį su dviem nežinomaisiais: sunaikina sovietinei sistemai nepatikimą elementą ir atlieka milžiniškas statybas tokiose srityse, kuriose normaliomis sąlygomis kas nors statyti būtų arba per brangu, arba iš viso neįmanoma.

(b) Bolševikinėje sistemoje pasitikima tik savos "gamybos" žmogumi, kurio sieloje įspausta "Made in Soviet Russia". Šio bolševikinio žmogaus apipavidalinimas prasideda jau nuo lopšio. Jau vaikų darželiuose "vaikai auklėjami komunistine dvasia, jiems skiepijama meilė Leninui ir Stalinui, socialistinei tėvynei". Vienas iš pagrindinių bolševikinio ugdymo uždavinių — išugdyti jaunąją kartą "proletariato diktatūros ir proletarinio socializmo dvasia", "atskleisti jaunuoliui žmonijos vystymosi kelią į komunizmą". "Aukštoji mokykla apginkluoja studentus pažangiausiu pasaulyje tarybiniu mokslu, formuoja jų materialistinę pasaulėžiūrą, auklėja juos tvirtais marksistais-leniniečiais, atsidavusiais savo socialistinės tėvynės (Sovietų Sąjungos. V. V.) patriotais". Kad tikrai jaunoji karta išaugtų ištikima bolševikinei sistemai, tvirta marksizmo-leninizmo nusistatymu, bolševikinis auklėjimas stengiasi įdiegti ir išugdyti jaunuolių meilę viskam, kas rusiška, ir neapykantą viskam, kas ne bolševikiška ir ne rusiška, kas vakarietiška. Bolševikinės sistemos žmogui vakarų menas, mokslas, literatūra, filosofija turi būti grasios, kaip dvokią puvėsiai. Tik bolševikinė rusų kultūra jam turi būti tikra kultūra. Jis turi žinoti tik rusus mokslininkus, išradėjus. Todėl mokyklų vadovėliuose vaikai ras, kad transformatorių išrado rusas Kraginas, garo mašiną — rusas Polzunovas, lėktuvą sukonstruavo — rusas Možaiskis ir t.t. O kad vis dėlto tie "supuvusieji" vakarai neveiktų bolševikų formuojamo žmogaus, tai nuo jų reikia griežtai atsiriboti. Todėl vakarų klasikai turi būti išmesti iš bibliotekų, drama — iš teatrų, muzika — iš koncertų programos.

Bolševikinei rusų kultūrai pažinti ir pasisavinti yra būtina mokėti rusų kalba. Todėl kitataučiai jau iš mažens verčiami savo gimtąją kalbą pakeisti į rusiškąją. "Tarybinė mokykla nuo pirmųjų dienų skyrė didžiausią dėmesį rusų kalbai . . . Rusų kalba buvo įvesta pradinėse mokyklose ir visose vidurinės mokyklos klasėse". '"Pradinę mokyklą baigusieji mokiniai turi mokėti tiek rusų kalbos žodžių, kad galėtų suprasti paprastąją gyvąją kalbą, rusiškai reikšti savo mintis apie jiems žinomus aplinkos reiškinius, turėti elementarinį įgudimą rusiškai skaityti ir rašyti". "Abiturientai aukštojoje mokykloje lengvai naudojasi moksline literatūra rusų kalba". Užtat "tarybinė mokykla buvo atpalaiduota nuo religijos pamokų... nuo buržuazinio visuomenės "mokslo", nuo sauso senųjų kalbų kalimo". (Visos šios citatos iš Žiugždos-Knyvos knygos "Švietimas Tarybų Lietuvoje").

Kadangi religija yra vienas iš stipriausių veiksnių žmogaus nusistatymus ir nuotaikas formuojant, o Bažnyčia — viena iš patvariausių atramų tautinėms tradicijoms bei papročiams išsilaikyti, tai labai suprantamos bolševikų pastangos religijos ir Bažnyčios vaidmeniui sutvarkyti. Arba tas vaidmuo turi būti pajungtas tarnauti bolševikiniam režimui (pravoslavų bažnyčia Rusijoje yra pajungta bolševikų tarnybai), arba tas vaidmuo iš viso turi būti iš gyvenimo eliminuotas. Lietuvoje bolševikams teko pasirinkti pastarąjį kelią. Bažnyčios vaidmeniui iš karto lemiamai pakirsti buvo parinktas ir atitinkamas metodas: likviduoti vadovybę. 1946 m. vasario 19 d. suimtas ir pasmerktas mirti Telšių vyskupas V. Borisevičius. Tų pat 1946 m. gruodžio mėnesį suimti ir deportuoti Telšių vyskupas augziliaras P. Ramanauskas ir savo metu Sovietų Sąjungoje kalintas vyskupas-kankinys T. Matulionis. Kiek vėliau suimtas ir deportuotas Vilniaus arkivyskupas M. Reinys. Nėra tikrų žinių tik apie likimą Panevėžio vyskupo. Bet iš to fakto, kad į Maskvos "taikos paradą" bolševikai iš Lietuvos buvo nusigabenę tik kan. Stankevičių, galima spręsti, kad Lietuva nebeturi nė vieno pareigas viešai einančio vyskupo. Apie religijos ir Bažnyčios vaidmens iš gyvenimo eliminavimą galima spręsti ir iš to, kad okupuotoje Lietuvoje ne tik "tarybinė mokykla atpalaiduota nuo religijos pamokų", bet iš nepriklausomojoj Lietuvoj buvusių 1646 dvasininkų bėra likę tik apie 100, t. y. apie 6%. Iš buvusių nepriklausomoj Lietuvoj 1202 bažnyčių dabar bėra naudojamų pamaldoms tik apie Vi. Pats pamaldų lankymas bažnyčiose apdėtas dideliais mokesčiais valstybės naudai. Kiekvienas einąs į bažnyčią privalo nusipirkti valdinį bilietą. Valdžia taip pat yra nustačius, kad bažnyčios gali būti naudojamos tik per tam tikrą atstumą viena nuo kitos.

Greta mokyklos, religijos ir bažnyčios, didelį ugdomąjį vaidmenį atlieka draugijos, spauda, teatras, filmas, radijas. Todėl suprantama, kad sovietinė sistema visus šiuos veiksnius yra tvirtai pajungus kultūrinio genocido tarnybai. Nežiūrint didelio lietuvių atsparumo, bolševikai skelbia, kad Lietuvoje jau turi 14,000 komjaunuolių ir 135,000 pijonierių. Kadangi jokios atsvaros prieš šią akciją pastatyti negalima, tai ilgainiui jos genocidinis poveikis Lietuvos jaunimui gali padaryti didelės žalos. Nors dalis periodikos išeina dar lotynų raidėmis ir lietuvių kalba, bet savo dvasia toji spauda nieko bendra su tautinės kultūros ugdymu neturi. Tai tik lietuviški rusų ruporai. Dramos teatras taip pat pajungtas bolševikinei rusų dvasiai. Filmos tik rusų gamybos. Jų tendencija grasiai probolševiki-nė ir prorusiška. Radijas — tik Maskvos radijo aidas.
Visos šios kultūrinio genocido priemonės jaunąją kartą turi atpratinti nuo savarankiško galvojimo, norėjimo, jautimo. Jaunimas turi subręsti robotais, turinčiais mąstyti, veikti ir norėti, kaip partija, atseit politbiuras nustatys. Turi būt nužudytas jaunimo troškimas objektyvaus pažinimo, nes bolševikinei sistemai reikia nužudytos sielos žmogaus, automatiškai vykdančio partijos liniją, aklai nekenčiančio visko, kas ne pagal partijos mastą ir kryptį. Kultūrinis genocidas liečia kelis šimtus tūkstančių Lietuvos jaunimo.

Genocido vykdymas

Biologiniam genocidui vykdyti bolševikinė sistema turi nustačiusi konkretų planą, turi iki smulkmenų išdirbusi to plano vykdymo taisykles, turi sudariusi griežtai centralizuotą vykdomąją organizaciją su NKVD komisaru (dabar su MGB ministeriu) priešakyje, su operatyviniais štabais vadinamų sąjunginių respublikų centruose ir operatyvinėmis trejukėmis miestuose, valsčiuose ir kaimuose.

Apie genocidinės veiklos planingumą galima spręsti jau iš to, kad, pvz., Baltijos kraštams genocidinės akcijos planavimo skyrius prie NKVD buvo sudarytas dar prieš antrąjį pasaulio karą, 1938 m. Tam planavimui vadovavo vėliau Lietuvos okupavimui dirigavęs Dekanozovas. Genocido vykdymo planingumą aiškiai rodo ir NKVD 1939 m. spalių 11 d. potvarkis Nr. 001223 dėl numatytos genocidinės veiklos Baltijos kraštuose. Potvarkio data rodo, kad atitinkamos Sovietų Sąjungos įstaigos dar prieš Baltijos valstybių okupaciją jau turėjo pavedimą visai konkrečiai pasirengti numatomoms tuose kraštuose genocidinėms operacijoms.

Suprantama, kad tik principinius genocido vykdymo klausimus sprendžia aukščiausiasis bolševikinės sistemos organas — politbiuras. Pati genocido vykdymą organizuoja ir prižiūri NKVD. Nuo 1941 m. NKVD padalinus į dvi ministerijas: MVD (vidaus reikalų) ir MGB (valstybinio saugumo), genocido vykdymas yra MGB uždavinys glaudžiai bendradarbiaujant su MVD įstaigomis. Kiek centralizuotas genocido vykdymas ir kaip uoliai toji genocido vykdymo centrinė seka ir kontroliuoja savo padalinius atskiruose kraštuose, matyti iš Sovietų Sąjungos NKVD (vėliau NKGB) komisaro Merkulovo 1941 m. gegužės 3 d., įsakymo Nr. 4-4-9174 Lietuvos NKGB komisarui Gladkovui, kad pastarasis nedelsdamas pasirengtų masinėms lietuvių deportacijoms į tolimąsias Sovietų sritis. Tatai taip pat matyti iš to paties komisaro Merkulovo 1941 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 77 Lietuvos NKGB komisarui Gladkovui dėl sudarymo krašto centrinio operatyvinio štabo masinėms deportacijoms iš Lietuvos vykdyti ir dėl paskyrimo vykdomųjų trejukių deportuojamiems suimti. Lietuvos NKVD komisaras Guzevičius ar vėliau genocido vykdymą Lietuvoje perėmęs NKGB komisaras Gladkovas, ką darydami genocido reikalu, darė pagal Maskvos instrukcijas. Savo 1940 m. lapkričio 28 d. bendraraštyje Nr. 0054 Guzevičius, įsakydamas vietinėms NKVD įstaigoms "imti ataskaiton antisovietinį elementą", remiasi minėtu 1939 m. spalių 11 d. Maskvos potvarkiu. Juo taip pat remiasi ir Gladkovas savo 1941 m. balandžio 25 d. bendraraštyje Nr. 0023 dėl "ataskaiton paimtųjų" sekimo bei tikrinimo. Tas pats Gladkovas, sudarydamas masinėms deportacijoms iš Lietuvos vykdyti vyriausią operatyvinį štabą iš savo pavaduotojo Bykovo, pirmininko, ir narių NKGB slaptojo skyriaus viršininko Kolevo, NKGB sekimo skyriaus viršininko Bakulino, jo pavaduotojo Medvedjevo, kontržvalgybos skyriaus viršininko Popovo, jo pavaduotojo Gerasimavičiaus, III-ojo NKGB skyriaus viršininko Ivanovo ir 2 NKVD atstovų (Guzevičiaus paskirtų milicijos viršininko Gu-zejevo ir NKVD dalinių pulkininko Nikolino), taip pat vykdė tik Sovietų Sąjungos NKVD komisaro Merkulovo patvarkymą.
Genocido vykdymo centralizaciją patvirtina ir žinomosios Sovietų Sąjungos NKVD vicekomisaro Serovo 1941 m. sausio 21 d. ir 1941 m. birželio 4 d. instrukcijos, labai smulkiai nustačiusios visą deportacijų vykdymo eigą. Šios instrukcijos pavaizduoja ne tik genocido vykdymo organizacijos visišką priklausomybę nuo Maskvos, bet ir paties vykdymo detalų apskaičiavimą. Viskas numatyta: ir stropus numatytų aukų sekimas ir tikrinimas jų pačių namuose pasinaudojant ar sanitarinių inspekcijų titulu, ar telefono tikrinimo pretekstu, ir reikiama rašomąja medžiaga apsirūpinimas, ir saugojimas, kad sargyboms mobilizuoti žmonės nesirodytų viešai ir nekeltų įtarimo, ir nurodymas dirbtinio motyvo, kodėl vyrai savo imamus daiktus turi skyrium pakuotis nuo šeimos daiktų, ir 1.1., ir 1.1. Lietuvos NKGB viršūnėms nuo savęs nereikėjo nieko pridurti ir aiškinti. Užteko tik tas Maskvos instrukcijas pažodžiui perduoti savo pareigūnams apskrityse, kad genocidinė mašina pradėtų savo naikinamąjį darbą.

Šitoji mašina turi veikti be triukšmo. Masinėms deportacijoms pasirengimas turi būti maskuojamas, kad nelaiku nesukeltų žmonėse panikos. Nustatytą dieną numatytos aukos turi būti surinktos anksti rytą, paprastai švinant. Vykdomosios trejukės vadovas, sargyboms užėmus deportuojamojo butą, turi patikrinti pagal turimą savo sąrašą asmenų tapatybę, pasakyti jiems, kad jie deportuojami, duoti laiko pasiimti maisto ir drabužių. Pasirengimo laikas ir galimų paimti daiktų kiekis priklauso nuo trejukės vadovo. Žmoniškesnis vadovas duos iki kelių valandų laiko, leisdamas pasiimti daiktų, kiek gali auka panešti. Žiaurus vadovas duos keliolika minučių pasirengti, teleisdamas pasiimti kiek duonos su savim, daugiau nieko. Žmogus, patekęs į genocido mašiną, netenka ne tik laisvės ir teisės į savo turtą bei savo verslą, bet apskritai nustoja buvęs laikomas žmogum. Su juo elgiamasi kaip su bet kuriuo nevertingu daiktu. Todėl vykdytojams visai nesvarbu, kad genocido aukos, vistiek katros lyties, kurio amžiaus ir kokios sveikatos, be pastogės šals ir alks ant vėjo ir lytaus ištisas dienas, laukdamos, kol bus pakrautas į gyvulių transporto vagonus. Vykdytojams nesvarbu, kokiam stovy savo auką jie ras. 1948 m. gegužės 22 d. deportacijų metu Leipalingio valsčiaus vykdytojai, radę begimdančią savo auką, palaukė, kol kūdikis gimė, ir tuoj pat naujagimį ir motiną pakrovė į kieme laukiantį sunkvežimį drauge su kitais deportuojamaisiais. Vykdytojams visai nesvarbu, kuri dalis genocido aukų bus nurašyta jau pakeliui. Juk tai nepataisomas elementas, visokiu atveju skirtas sunaikinti.

Pasiekę savo paskyrimo vietą, genocido aukos surūšiuojamos. Laimingiausios yra tos moterys ir vaikai, kuriems taikoma laisvoji tremtis (volnaja sylka). Jie paleidžiami tam tikram rajone "laisvai" verstis. Nors jie nieko neturi, nemoka vietinės kalbos ir juos supa žiauri, neturtinga, svetima aplinka, bet jiems dar paliktas vilties spindulėlis. O gal dar ... Ir jų daug neatlaiko jau pirmaisiais metais. Bet kai kam pasiseka užsikabinti, kaip anai kalnų eglės sėklai uolose. Dau blogiau toms genocido aukoms, kurioms skirta stovykla. Ir stovyklos nevienodos: vienos — bausmės, kitos — darbo, bent oficialiai. Tačiau ant kiekvienos stovyklos vartų neregimai išrašytas anas Dantės pragaro angos įspėjimas: kurie čia patenka, tepalieka anapus savo viltį! Autentiški duomenys rodo, kad iš kiekvieno transporto Vorkutos srities stovyklose per pirmuosius kelis mėnesius miršta tarp 50-60'/( genocido aukų. Estų pastorius Juhkentalis, buvęs deportuotas 1941 m. į Kotlo (šiaurėje) srities stovyklą, liudija, kad šios srities stovyklų kaliniai dirba kasdien ne mažiau kaip 12 vai. Jis pats dirbo prie aerodromų statybos ir miško darbų. Kaliniai gyvena sugrūsti mediniuos barakuos. Jokios sanitarinės priežiūros. Jokios pagalbos ligoje. Daug kalinių miršta dėl stokos tinkamų drabužių (šalčio būva iki — 50 C) ir maisto,
 

KORMENDI  ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS

E. Kormendi meną studijavo Budapešte ir Paryžiuje. Jis savo darbų parodas yra surengęs bemaž visose svarbesnėse Europos sostinėse, o jo kūrinius galima rasti įvairiuose muziejuose.
Prieš kelerius metus Kormendi atvyko j Ameriką ir dėsto meną Notre Dame universitete.

 
nors šios srities stovyklose pilna maisto norma dienai yra 800 gramų duonos ir 2 litrai sriubos (faktiškai karšto vandens). Daviniai iš Nyžne-najimsko srities stovyklų taip pat liudija, kad kaliniai turi dirbti nuo tamsos iki tamsos "taigoje". Jie gyvena barakuos, miega ant grebėstų, be čiužinių ir antklodžių. Iki darbovietės turi klampoti per purvą arba sniegą 3-4 kilm. Pilna dienos maisto norma — 400 gramų duonos ir 2 litrai karšto vandens. Mirtingumas labai didelis, ypatingai žiemą, kai šaltis siekia iki —50 C. Dėl įšalusios žemės lavonai tuo metu kraujami į kūgius ir laidojami tik pavasarį. Apie bolševikinio genocido stovyklas apsčiai autentiškos medžiagos yra paskelbę D. J. Dalinas, Nikolskis, Kravčenka ir eilė kitų. Nors apie jas dar nėra kino filmų ir fotografinių nuotraukų, bet iš autentiškų liudijimų vaizdas yra visai aiškus. Skirtos lėtai mirčiai genocido aukos pastatomos į nepakeliamas sąlygas: 400 gramų duonos, dažnai su žymia dalimi nemaistingų priemaišų, 1 ar 2 litrai tariamos sriubos, su sušalusiomis ar supuvusiomis bulvėmis, 12 valandų sunkus darbas miške, stoka tinkamo drabužio ir dideli šalčiai, stoka tinkamo poilsio ir minimalinių sanitarinių sąlygų netrunka palaužti ir stipriausią sveikatą. C kai sveikata palūžta, kalinys nestengia padaryti darbo normos. O nepadaręs darbo normos, negauna maisto normos ir sveikata dar labiau silpsta. Tuo būdu kalinys patenka į mirtininkų gretas, ir kelio atgal jam nebėra. Ir taip diena dienon, metai iš metų bolševikinė genocido mašina ryja milijonus sovietinei sistemai "netinkamų", "nepataisomų", "kontrrevoliucininkų", "buožių", "nacionalistų", "sabotažninkų", "nukrypėlių nuo linijos", vyrų, moterų, vaikų. Iš Daugų valsčiau deportuotųjų 131, po metų 24 jau buvo mirė, t. y. apie 24 mirtį buvo gautos žinios Lietuvoje, o apie kiekos mirtį nesužinota! Dažnos deportuotos šeimos likimą pavaizduoja tremtinės F. N. 1946 m. gruodžio 4 d. laiškas:
"Ir vėl žiema. Aš jos taip bijojau . . . Nebūtų prasmės gyventi, jeigu ne viltis grįžti. . . Kartais taip sunku pasiryžti toliau gyventi. Yra baisu klausytis naktį, kai Kastytis (mažas F. N. sūnelis) šaukia: "Mama, duonytės..." Po kurio laiko jis vėl užmiega. Mažą gabalėlį duonos jis galės gauti tik kitą dieną per pietus . . . Bulvės vienintelis maistas. Jas perkame po 5 rublius už svarą . . ."

Antigenocidinė kova

Savaime suprantama, kad genocidinė XX-ojo amžiaus žmonių giminės rykštė turėjo sukelti krikščioniškosios kultūros tradicijose išaugusio demokratinio Vakarų humanizmo reakcijas. Reikia džiaugtis, kad tos reakcijos nepasibaigė tik Niurnbergo tarptautinio tribunolo sprendimu ir bausmėmis nacinio genocido vykdytojams už nusikaltimus žmoniškumui. Tų reakcijų padarinys yra Jungtinių Tautų chartos kaikurie nuostatai, Jungtinių Tautų visuotinio susirinkimo 1946 m. gruodžio 11 d. nutarimas, kad genocidas yra nusikaltimas tarptautinei teisei, Jungtinių Tautų visuotinio susirinkimo 1948 m. gruodžio 9 d. priimtoji genocido nusikaltimui užkardyti ir bausti konvencija, Jungtinių Tautų visuotinio susirinkimo 1948 m. gruodžio 10 d. priimtoji visuotinė žmogaus teisių deklaracija.

Jungtinių Tautų chartoje skaitome: "Jungtinių Tautų Oragnizacija . . . dar kartą patvirtinti savo tikėjimui pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus asmens garbingumu bei vertingumu, vyrų bei moterų ir didžiųjų bei mažųjų tautų teisių lygybe", turi tikslą "vykdyti tarptautinį bendradarbiavimą, sprendžiant tarptautines ūkinio, socialinio, kultūrinio ar humanitarinio pobūdžio problemas, ir sužadinant bei padrąsinant pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms visų, be skirtumo rasės, lyties, kalbos ar tikybos". Ogi Jungtinių Tautų chartos 55 str. nustato, kad Jungtinės Tautos privalo siekti "visuotinės pagarbos žmogaus teisėms, ir kad šios teisės bei pagrindinės laisvės visų žmonių, be skirtumo rasės, lyties, kalbos ar tikybos, turi būti vykdomos", taigi turi būti realios ne tik proklamuotos.

Pagrindinių žmogaus teisių surealinimo, jų realios apsaugos siekdamos, Jungtinės Tautos savo visuotiniame susirinkime 1946 m. gruodžio 11 d. nutarė, kad genocidas yra tarptautinis nusikaltimas ir sudarė specialų komitetą genocido nusikaltimui užkardyti ir bausti tarptautinio įstatymo projektui parengti. Tatai buvo padaryta, ir Jungtinių Tautų visuotinis susirinkimas 1948 m. gruodžio 9 d. priėmė genocidui užkardyti ir bausti konvenciją, kuri šiandien, ją tam tikram skaičiui Jungtinių Tautų narių—valstybių ratifikavus, yra tapusi tarptautiniu įstatymu. Konvenciją sudaro 19 straipsnių. I nustato, kad genocidas, tiek taikos, tiek karo metu, yra nusikaltimas tarptautinei teisei. II — kad genocidu laikomas kiekvienas veiksmas, siekiąs sunaikinti visai ar iš dalies tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę: (a) žudant jos narius, (b) sunkiai žalojant juos fiziškai ar dvasiškai, (c) sudarant jų gyvenimui tokias sąlygas, kurios vestų juos prie visiško ar dalinio fizinio sunykimo, (d) preventyviai varžant gimimus, (e) prievarta atimant vaikus. III — kad yra baustinas: (a) genocidas, (b) sąmokslas genocidui vykdyti, (c) tiesioginis ir viešas kurstymas, (d) pasikėsinimas, (e) bendrininkavimas. IV — kad nusikaltę genocidu baustini, nežiūrint, ar jie būtų konstitucijos vykdytojai, viešųjų tarnybų valdininkai, ar privatūs asmens. V — konvencijai vykdyti valstybės išleidžia atitinkamus įstatymus. VI — kad genocido nusikaltėlius gali teisti nusikaltimo padarymo vietos teismas arba tarptautinis baudžiamasis tribunolas. VII — kad genocido nusikaltėliams netaikoma ekstradicijos klauzulė liečianti politinius nusikaltimus. (Politiniai nusikaltėliai, kaip žinoma, neišduodami). VIII — kad kiekvienas konvencijos dalyvis gali šauktis kompetentingų Jungtinių Tautų organų imtis pagal Jungtinių Tautų chartą atitinkamos akcijos atitinkamiems genocido veiksmams užkardyti. IX nustato, kad konvencijos dalyvių ginčai dėl konvencijos interpretavimo, taikymo ir vykdymo, neišskiriant ir klausimų dėl valstybės atsakingumo už genocidą, bet katrai ginčo šaliai pareikalavus, pateikiami Tarptautinio Teisingumo Tribunolui spręsti. Dėl šio nuostato Sovietų Rusija, Sovietų Gudija ir Sovietų Ukraina, pasirašydamos konvenciją, padarė prierašą, kad eventualūs ginčai gali būti perduoti Tarptautinio Teisingumo Tribunolui spręsti tik abiem ginčo šalims sutikus. Aišku, kad Sovietų Sąjunga jaučia galinti būti kaltinamuoju ir todėl iš anksto apsisaugo j a nuo bylos Tarptautinio Teisingumo Tribunole. X-XIX nustato, kurie konvencijos tekstai yra autentiški, konvencijos pasirašymo, ratifikavimo, įsigaliojimo, keitimo ir jos atsisakymo tvarką.

Žinoma, genocido konvencija efektyviai tik tada galėtų pasireikšti, jei ją ratifikuotų, atseit savo krašto įstatymu padarytų Sovietų Sąjunga. Tačiau to laukti netenka. Todėl genocido konvencija daugiau yra tik ateities normos, kai naujas Niurnbergo tribunolas teis bolševikinio genocido inspiratorius ir vykdytojus. Todėl nereikalingas atrodo ir kai kieno uolumas, kad Jungtinės Valstybės ratifikuotų genocido konvenciją, ypač dabar, kai ji jau yra virtusi tarptautiniu įstatymu. Tatai antigenocidinei kovai nieko pozityviai nepridėtų, o praktiškai tik antigenocidi-nės kovos fronto vieningumui gali pakenkti, dali pastangų nuo kovos su sovietiniu genocidu nukreipiant pašalinei kovai.

Jungtinių Tautų charta, genocido konvencija, kai kurie kiti tarptautiniai aktai mini pagrindines žmogaus teises ir laisves. Tačiau kas tos per teisės ir laisvės—niekur nebuvo įsakmiai nustatyta. Jungtinių Tautų visuotinis susirinkimas, 1948 m. gruodžio 10 d. paskelbdamas visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, tas teises ir laisves kodifikavo. Jų pačios pagrindinės: (1) Kiekvienas turi gyvenimo, laisvės ir asmens saugumo teisę. (2) Niekas negali būt laikomas vergijoj nė baudžiavoj. (3) Niekas negali būt kankinamas; arba žiauriai, nežmoniškai ir degraduojamai traktuojamas ar baudžiamas. (4) Visur ir visada kiekvienas turi teisę į pripažinimą savo asmens teisiškumo. (5) Niekas negali be teisėtos vados būti suimtas, sulaikytas arba ištremtas. (6) Kiekvienas turi teisę, kad jo byla dėl teisių ar prievolių, arba dėl jo apkaltinimo būtų sprendžiama viešai nepriklausomam ir bešališkam teisme, išlaikant šalių lygybę. Kiekvienas kaltinamasis preziumuojamas nekaltas, kol jo kaltė bus nustatyta viešame teisme, suteikus jam visas apsigynimo galimybes. (7) Niekas negali būti baudžiamas už veiksmus ar apsileidimus, kurie jų darymo metu nebuvo nusikalstami pagal krašto ar tarptautinius nuostatus. (8) Niekas negali būti sunkiau baudžiamas, kaip bausmė buvusi nusikaltimo metu. (9) Kiekvienas turi teisę laisvai judėti ir savo gyvenamąją vietą laisvai pasirinkti valstybės sienose. (10) Pilnamečiai vyrai ir moterys, be skirtumo rasės, tautybės, religijos, turi teisę tuoktis ir kurti šeimą. (11) Kiekvienas turi nuosavybės teisę. (12) Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir tikėjimo laisvę. Tatai implikuoja laisvę keisti tikėjimą ir įsitikinimus, taip pat laisvę vienam ar bendruomenėje, privačiai ar viešai savo tikėjimą išpažinti, jį skelbti, praktikuoti, atlikti jo pareigas. (13) Kiekvienas turi teisę į žodžio ir žinių gavimo, neišskiriant nė užsieninių žinių, laisvę. (14) Tėvai turi pirmumo teisę spręsti, koks auklėjimas turi būti teikiamas jų vaikams.

Tačiau kad šios visuotinėj žmogaus teisių deklaracijoj kodifikuotos pagrindinės asmens teisės ir laisvės neliktų tik gražiai skambančiomis formulėmis, kaip kad yra atsitikę su Atlanto chartos skelbtomis tautų teisėmis ir pažadais "atstatyti suverenines teises ir savivaldas tų, kuriems jos būvo prievarta atimtos", reikia valios ir ryžto tas paskelbtas teises realiai ginti, dėl jų kovoti, prireikus nevengiant nė didelių aukų. Todėl antigenocidinė kova iš tarptautinių chartų ir deklaracijų turi nusileisti į tarptautinės antigenocidinės opinijos suaktyvinimą ir su-visuotinimą. Deja, šiuo atžvilgiu ligšiol dar besame daugiau pageidavimų ir planavimų srityje, ne akcijos. Pasitaikančioji akcija kaip D. Rous-set, ar atskirų tautinių organų, kaip VLIKas, yra daugiau partizaninė ir pastovaus, intensyvaus ir veiksmingo tarptautinio antigenocidinio sąjūdžio sukelti negali. Džiugi pažanga šiuo atžvilgiu yra paskutiniu metu čia, Jungtinėse Valstybėse, pradėti bendri egzilų antigenocidinės veiklos žygiai. Jeigu šios kovos vadovybėn pasisektų įjungti Laisvosios Europos Komitetas, susidarytų ne tik palankios sąlygos tarptautinei antigenocidinei opinijai, bet ir realios prielaidos formaliam Sovietų Sąjungos apkaltinimui genocidu Jungtinių Tautų forume.

Be abejojimo, tiek tarptautinė antigenocidinė opinija, tiek netgi eventualus Sovietų Sąjungos apkaltinimas genocidu Jungtinių Tautų forume esamomis sąlygomis bolševikinio genocido vykdymui tegali daryti netiesioginio poveikio. Norint realiai bolševikinį genocidą sustabdyti, reikia pakeisti pati sovietinė sistema, o tatai implikuoja Sovietų Sąjungos kapituliaciją.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai