| |
|
|
|
KAD ATRAKINČIAU DAINŲ SKRYNELĘ |
 |
 |
 |
IŠ LIETUVIŲ POEZIJOS ANTOLOGIJOS
APGARBSTYMAS MOTINOS (RAUDA)
Motinėle tu mano, aš tau pasikloniosiu į pačias
kojeles, kurios mane užaugino, į pačias rankeles,
kurios mane užnešiojo, į burnelę, kuri mane užkalbino,
darbelių išmokino.
O dar tokių neišmokino, kaip tu pati mokėjai:
o, tu visus darbelius nudirbai, o, tu mus visus
užauginai, tu mus visus patiešijai, tu mus visus
priglaudei.
Palikai siratą, kaip antelę ant vandenėlio; o aš
po vargelį, kaip po purvynėlį; aš po ašarėles, kaip
po vandenėlį; sunkus suolelis siratėlių; į suolelį sėdau,
suolelis linko.
O aš nueičiau į žalią girelę, o aš pastočiau
po žaliu berželiu; berželio šakelės nemeilios, berželio
šakelės taip labai skaudžios.
Motinėlė, puikorėlė, kad aš neprakalbinu, kad aš
neprašnekinu, o kodėl tu nepratari nė žodelio, o
tavo širdelė į akmenėlį pavirto; gana tu kalbėdavai,
gana meili būdavai; o aš paprašyčiau girių gegelę,
kad man padėtų prakalbinti.
Mano bočeli, maža motės sylelė, mažas josios
viekelis, atkelk Vėlių vartelius, atdaryk Vėlių
dureles, imk už baltų rankelių, pasodink į Vėlių
suolelį.
Motinėlė, maža tavo sylelė, mažas tavo viekelis,
tolima tavo kelionėlė, tamsus tavo budinkėlis,
tamsūs tavo nameliai be durelių, be stiklo langelio.
O, tu nematysi pavasarėlio išauštant, o, tu negirdėsi
girių gegelių kukuojant; užžels tavo takeliai žolynėliais,
užries dobilėliais; o aš nenusieisiu nei ant jokių
atlaidėlių, nei ant jokių jomarkėlių.
Pr. Šrubauskis (1617-1680)
JUOZAPAI, PAMAŽU
(iš "Širdies Balso", vertimas)
DĖK ing ėdžias šieno
Glėbelį bent vieną,
Taisyk vietą Berneliui,
čystos Panos Sūneliui.
Neverk, Pana čysta,
Tų vargų bendrysta
Tegul mus nuramina
Ir širdis palinksmina.
Jėzau suvystytas,
Gulėk paguldytas
šitai tose ėdžiose,
Piln šieno pridėtose.
Gulėk, o sviesiausis.
Užmik, o Brangiausis,
Mumus mielas Sūneli,
O gražiausias Vaikeli!
Asilas ir jautis,
Viešpatį pajautęs,
Ateidami kvėpavo
Ant Sutvertojo savo.
J. Želvys (1822-1866)
1. SVIETO PRADŽIA
Esi be lygio, tikras karalius,
Ne vienas,—amžins, gražus, visagalis;
Taipog ir aukštas, o išmintingas,
Kaip tiesas, geras, labiaus meilingas:
žmogus ir angels taip Tavy tiko,
Jog dangui, žemei užgimti liko.
Kol tapo vis tas, mums Raštas sako,
Ten šešios dienos ar trūkiai kako.
Stebuklas, kokio akis nemato:
Vos tar Sutvertoj's,— it žodį prato,
Iš nieko kelias balų gilybė,
Peklos nelygiai juoda baisybė:
Vanduo ir žemė, ugnis ir oras
Be rėdo maišos toli nedoras,
Gret šmukso, dribso, biauriai valoti,
Pirmi ai daiktai, lyg neviežoti ...
Tamsos išilgui, kol koks karvelis,
Tek Dvasia Dievo. Regi — svietelis!
Miglų ir kalnų naši ritiniai
Jau glaudžias linkui nakties krūtinei:
Šviesiausias šarmas aušt, padarytas,—
Tau vakars pirmas ir pirmas rytas.
K. B. Rimavičius (1801-1874)
UBAGŲ BALIUS
DAUGEL buvo tokių dienų, kad ubagai uliavojo,
Kad čierkeles su arielka iki dugno klojo.
"O jūs pačiose mūsų bobos, gerkit visos be trivogos,
Dabar laiko yra!"
Kai apkaito anų kaktos, pradėjo bučiuotis
Ir po penktą ir po šeštą vienas kitam duotis;
"O jūs pačios, mūsų meilės, gerkit visos, rykit seiles,
Negaila arielkos!"
Petras štukas, jau užtraukęs, ėmė strapinėti,
O Stojukas Čekanauskas bobas kibinėti;
O tas kukis Tadeušas, net jo kreta kapeliušas,
Drožė kazokėlį.
O didgalvis Mateušas palei pečių stūkso
Ir, nuleidęs rudus ūsus, vos vos gyvas snūkso;
Pradėj judint vieną kinką, sako: "Brolau, man patinka...
Eisim šokinėti".
O Trampikas Bonifacas į Taduką žiūri,
Nematančiai savo pačiai į pašonę dūrė:
"Ar tu junti, mano Rože, kaip Tadukas tancių drožia,
O mudu ar eisim?"
Anų pačios sėdėdamos rankom plojo.
"Kaip tai mums gražu žiūrėti, kai kazoką drožia;
Tavo patsai yr žvalesnis, musėt būtų kiek jaunesnis,
Ba greičiau pašoka".
Į tą balių susirinko ir tokių bobučių,
Jog pristatė pilną kerčią tik vienų lazdučių;
Ar tai raišos, ar kuprotos, ar tai našlės, ar ženotos,
Visos šokinėjo.
O ant galo kaip ten buvo, negali žinoti.
Tik girdėjom, kad jau liepė patalėlį kloti;
Ėjo visi giedodami, aukštyn kojas kilnodami
Iš visos sylos.
Enrikas Budrius (1788-1852)
PAVASARIS
SNIEGO drobė sutirpst, skraistė natūros deng
Žemės rūbą žaliai; tūkstančių tūkstančiai
Gaun būtybę iš naujo,
Saulės spindulius gerdami.
Medžiai vėl atsigij', pupelės sprogst linksmai,
Atver vaisių duris, žiedą gimdydamos;
Iš krūtelių natūros
Pasisotin kiek gyvastis.
Pempės bluzgin sparnus, džiaugias pavasaris,
Vyturėlių balsai skambin be paliovos,
Gulbės traukia per orą,
Tėvą aukštąjį girdamos.
S. Norkus (1841-1913)
TU, ARIELKA
Tu, arielka, tu pilkoji, iš kur tu atėjai,
Tegul tave ten ir neša viesuliniai vėjai!
Tegul geria, tegul laka tave ten šėtonai,
O ne žmonės, ne lietuviai, ne lietuviai ponai!
Tu pragaro gaspadinė, tu velnio sesyte,
Visų griekų, viso vargo veislinga patytė,
Išviliojai ne iš vieno, ką tiktai turėjo,
Ne viens viską pralėbavęs su lazdele ėjo;
Ne viens žydui atidavęs visą turtą savo,
Už šmotelį sausos duonos juodbarzdžiui tarnavo.
Tu karčiamoj sėdėdama einančius vilioji,
Išeinantiems patvoryje patalą pakloji;
Iš motinos, gaspadinės sumaišius jai protą,
Darai tikrą kaimo kiaulę ir dar pabalnotą...
Tu, arielka, tu pilkoji, žmonių piktintoja,
Kas su tavim bičiuliaujas, tas proto nustoja.
O. tu ilgai žmones gundai ir einančius gaudai,
Susigavus jiems ant veido pečvietę išspaudai; J
au iš veido tarną tavo pažinsi kiekvieną,
Nes kas geria arielkėlę, kaip veršelis pieną,
Tas išpurtęs kaip ridikas ir sunkiai kvėpuoja,
Tankiai nosis kaip pussirpė slyva mėlynuoja,
Protas klysta, kojos stingsta, galva, rankos dreba,
O ne vieną tu, arielka, paguldai į grabą!
Vienus šalčiu susaldinai, kitus prigirdinai,
Tretiems gerklei užsidegus, ūmai pastipdinai.
O kiek barnių, o kiek vaidų namuose pakėlei,
Kiek nulaužei rankų, kojų, kiek nosių nuskėlei!
Margalis (1877-1921)
TEESIE TAVO VALIA
NEBVEIKIU jau, Viešpatie, Tau prieštarauti!
Man uždegė širdį Tavoji kantrybė,
Patraukė savęsp begalinė gėrybė...
Man gėda, kad Tau nemokėjau tarnauti.
Iš gailesčio alpdamas, puolu ant kelių,
Aukoju Tau išgales proto ir valią;
Su meile paskirtą man priimu dalią —
Laimingą gyvatą ar naštą kryželių.
Kiekvienas iš mūsų svetys tink ant svieto,
Keleivis ištremtas iš savo tėvynės;
Ir Tavo tik skirtoje vargdamas vietoj,
Nueis ten, kur atilsio, laimės šaltinis.
Klausyt tad Tavęs ketinu nuo šio laiko!
Kaip Tėvui, Tau pavedu sielą ir kūną..
Bausk, plak nusikaltusį, baustiną vaiką,
Tik duok pažadėtą už grabo karūną!
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
