TU ESI MANO ŽEMĖ
Tu esi mano žemė.
Į siaurą tavo stuomenį
remiasi sunkios mano pėdos.
Kiekvizną rytą
dizna nusilenkia man tavo veidu —
ir kas naktį mano plaukai,
tos liaunos lietaus atžalos
išsilieja tavo sapnuose
Tavyje atradau
visą vasaros perteklių.
O vienkartine dovana!
Lapų šviesuliai ir gėlės
Ir tiktai dabar, pirmą kartą, rudeniui atėjus
(kai maniau jog su saule esu tavęs
nebetekusi) —
į kietą, suakmenėjusį medžių liūną
bežiūrėdama supratau,
kaip giliai —
kaip neatšaukiamai toli
esi įsišaknijęs mano kraujo gyslose.
LIŪDESYS
Aš liūdžiu vasaros. —
Vaisiaus pasotinančio apvalumo.
Ir sodų, nubanguojančių povų
šešėliais
Rožės,
Kuri vakar atgulusi pilnais skruostais
nekėlė —
Ir jūros.
Aš liūdžiu jūros.
GĖLĖS VAZOJE
Taip,
tu nugalėjai,
ištvėrei,
Žalsganoji.
Per akmens,
uolos amžius
gyva išlikai:
saulę žarstydama.
Ieva
į tave žiūrėjo —
taip kaip aš dabar
žiūriu;
Vasarvidžiui
tavo žiedlapiuose
skriejant
Ar sušuks man šviesa,
rytmečiui atėjus?
Baltaveide —
Ar išpraus?
BAIMĖ
I
Ak,
kaip aš galiu
savo sielą
priderint prie
amžinųjų dalykų
ji neklusni,
ji kaip paukštė,
ji visada dega —
II
Vienas tavo
pažvelgimas
atspindi manyje
pavasario sodus -
skendinčius
gaivioj kvaptyje
Ji plukdo mane
su savim
ir neša
Kančios oazė!
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
