Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KULTŪRINIS BENDRAVIMAS SU LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas


Maskvos iniciatyva
1925.VIII.3 Maskvoje buvo sudaryta Sovietų Sąjungos Draugija Kultūriniams Ryšiams su Užsieniu. Ji turėjo užsieniečiams globoti biurą, knygų pasikeitimo su užsieniu biurą, spaudos biurą, parodų biurą, susiartinimo renginių biurą, fotonuotraukų biurą, mokslo sekciją, pedagogikos sekciją, studentų sekciją ir kai kurias kitas ryšiams reikalingas priemones. Teritoriniu atžvilgiu draugijos veikla buvo padalyta į septynis skyrius: (1) vidurio Europos, (2) Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, (3) Airijos, Britanijos, (4) Danijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, (5) Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, (6) Artimųjų Rytų, (7) Tolimųjų Rytų.

Draugija mezgė ryšius ne tik su tomis valstybėmis, kurios buvo pripažinusios Maskvos sovietinį režimą ir palaikė diplomatinius santykius, bet ir su tais kraštais, kurie Rusijos sovietinio režimo nebuvo pripažinę ir diplomatinių santykių su juo neturėjo. Draugijos iniciatyva jau 1927 buvo sudaryta "American Society for Cultural Relations with Russia", nors JAV tuo metu sovietinio Rusijos režimo dar nebuvo pripažinusios ir diplomatinių santykių tarp Vašingtono ir Maskvos dar nebuvo.

Draugijos globoj gana gausūs sovietiniai turistai buvo išleidžiami į užsienį, ir užsieniečiai turistai įsileidžiami į Sovietų Rusiją. Draugijos rūpesčiu nevienas užsienietis turistas buvo sužavėtas tuo, ką patyrė sovietuose. Amerikietis S. Trone iš General Electric Co. po savo apsilankymo rašė: "Viskas, ką pamačiau, prašoko ne tik apskritai užsienio įsivaizdavimą, bet ir mano paties lūkesčius". Kitas amerikietis, Čikagos universiteto profesorius Douglas teigė, kad "nė viename Europos krašte po pirmo pasaulinio karo darbininkų materialinė padėtis nekilo tokia apimtimi ir tokiu tempu, kaip Sovietų Rusijoje". O Yale universiteto sociologas Dawes tikino amerikiečius, kad "pasaulyje nėra kito tokio krašto, kur gyventojai taip paveikiai dalyvautų valstybės valdyme, kaip Sovietų Rusijoje". Savo ruožtu anglų, prancūzų, vokiečių kalbomis leidžiamais savaitiniais biuleteniais draugija "švietė" ne tik užsieniečius turistus, bet per savo atitinkamus bendradarbius ir ryšių partnerius užsienyje stengėsi pasiekti ir platesnius sluoksnius, pirmiausia intelektualus. Tie biuleteniai, be kita ko, rašė ir apie GPU (Go-sudarstvennoje Političeskoje Upravlenije, vėliau tapusi NKVD) "darbo komunas", kuriose "viešpatauja visiška laisvė, be grotų ir be sargybų".

1929 ir Lietuvoj buvo sudaryta Draugija SSSR Tautų Kultūrai Pažinti. Jos paskutinis pirmininkas buvo J. Paleckis.

1939 prasidėjęs antrasis pasaulinis karas nutraukė daugelio valstybių visokius tarpusavio santykius: diplomatinius, ūkinius, kultūrinius. Tačiau būdinga, kad po karo Sovietų Sąjunga, užuot stengusis savo kultūrinius ryšius su užsieniu atgaivinti, atvirkščiai, stengėsi nuo užsienio aklinai atsiriboti. Tur būt, dėl to, kad per karą apsčiai nririiusi svetimų žemių ir žmonių, grobiui suvirškinti buvo reikalinga uždarumo ir tam, populiariu Churchillio pasakymu, nuo Štetino iki Triesto nuleido "geležinę uždangą".

Ši "uždanga" aklinai nuleista išsilaikė iki 1958, nors pirmieji plyšiai joje pasirodė jau 1956, kai Sovietų Sąjungos kompartijos XX suvažiavime buvo suniekintas Stalinas, netrukus po to buvo paleistas 1947 sudarytasis kominformas, Suomijai grąžintas Porkkalos uostas ir Bulganinas su Chruščiovu apsilankė Britanijoje ir vizitavo karalienę, o Stalino iškeiktasis Tito apsilankė Maskvoje.

1957 gruodžio 12 Sovietų Sąjungos atstovas Jungtinių Tautų pilnačiai pirmą kartą užsiminė apie draugiškumo dvasios reikalą ir galimybę Sovietų Sąjungos santykiuose su Jungtinėmis Amerikos Valstybėmis, o po kelių dienų, gruodžio 21, tą patį pakartojo Chruščiovas Sovietų Sąjungos Aukščiausio Sovieto posėdžiui Maskvoje. Faktiškai tai buvo tik atskleidimas jau visus metus ėjusių JAV pasitarimų su Maskva kultūrinio bendravimo klausimais. Kaip atsimename, tie pasitarimai baigėsi 1958 sausio mėn. pasirašytu vadinamu Lacy - Zarubino susitarimu dėl kultūrinio bendravimo dvejų metų (1958-59) programos. 1956 pradžioj pasirašyta jau penktojo dvimečio (1966-67) programa. JAV kultūrinio bendravimo su Sovietų Sąjunga keturių dvimečių programų vykdymas yra išryškinęs dėmesio vertų patyrimų bendravimo tikslų, organizacijos bei galimybių atžvilgiu.

Amerikai pagrindinis bendravimo motyvas yra "tiltų" statymas į uždarą sovietų visuomenę, Sovietų Sąjungai — svetima valiuta, kapitalistinės technologijos pranašumų patyrimas, sovietinės sistemos ir politinės koegzistencijos propagavimas.

Bendravimo organizacija Amerikoje yra privataus pobūdžio: Tarpuniversitetinis Apmokamų Kelionių Komitetas, Mokslinių Draugijų Taryba, Amerikos Mokslų Akademija. Sovietų Sąjunga jau 1958 vasario mėn. pertvarkė aukščiau minėtą valdinę Draugiją Kultūriniams Ryšiams su Užsieniu iš vadinamos sąjunginės organizacijos į vadinamą respublikinę - sąjunginę organizaciją, pavadintą Draugiškumo ir Kultūrinių Santykių su Užsieniu Draugijų Sąjunga. Atseit, vietoj tik Maskvoj veikusios Draugijos Kultūriniams Ryšiams su Užsieniu dabar buvo sudarytas "draugijų" tinklas visose Sovietų Sąjungose "respublikose" su vadovaujančiu centru Maskvoje. Be to, specialiai Amerikos reikalui dar buvo sudarytas valdinis Sovietų Sąjungos — JAV Santykiavimo Institutas.

Bendravimo galimybės Amerikoje yra veik neaprėžtos, išskyrus aiškius karinio saugumo objektus. Sovietų Sąjungoje, atvirkščiai, galimybės yra tik išimtis iš uždarumo. Amerikoje sovietinis mokslininkas turi plačiausią judėjimo ir bendravimo laisvę, taip pat šaltinių naudojimo laisvę. Kitaip Sovietų Sąjungoje. Pvz. bibliotekos pareigūnas, patikrinęs JAV mokslinio stipendininko turimą bibliotekos kortelę, sprendžia, ar prašomą knygą ar kurią archyvinę medžiagą jam duoti ar neduoti. Toliau Amerikos mokslinio stipendininko, taip pat ir kiekvieno turisto padėtį Sovietų Sąjungoje ypač sunkina sovietų administracinis priekabumas ("administrative harassment") ir KGB ("Komitet Gosu-darstvennoi Bezopasnosti") pareigūnų pastangos verbuoti KGB bendradarbius. Ne mažiau kaip 75 proc. amerikiečių mokslinių stipendininkų ir dažnas turistas yra šių KGB pastangų taikinys. Paprastai šios rūšies susidūrimai viešumos nepasiekia. Grįžusieji ir savo "išpažintį" atlikę atitinkamoms JAV įstaigoms mokslininkai ir turistai tuos savo ryšius su KGB paprastai ir baigia be įklimpimo ir įklampinimo. Bet kai kas ir įklimpsta. Newyorkiete turistė N. B. 1962 Maskvoj pateko į KGB pinkles ir savo "išpažintį" atitinkamoms JAV įstaigoms atliko tik 1963. Maždaug metų būvyje jau buvo spėjusi pasiųsti KGB septynis slaptus pranešimus ir, tarp ko kita, įklampinti vieną New Yorke gastroliavusio rusų baleto baleriną, kuri new-yorkietės draugijoje buvo neatsargi neigiamai prasitarti apie Nikitą.

Vienas ryškesnių sovietinio priekabumo psi-vyzdžių yra Yale un-to prof. F. C. Barghoorno, tuo metu buvusio ir Amerikos — Sovietų Sąjungos kultūrinio bendravimo programų nustatymo patariamosios komisijos nario, 1963 areštas Maskvoje. Gal mažiau žinomas, bet panašu* atvejis buvo ir su Californijos universiteto proi. L. S. Feuer, kuris po savo penkių paskaitų Sovietų Sąjungos Mokslų Akademijos Filosofijos Institute, jau besėdant į lėktuvą grįžti Amerikon buvo KGB sulaikytas ir penkias valandas kamantinėtas apie savo susitikimus ir pokalbius su rusais akademikais.

Ne tik mokslinio stipendininko, bet ir kiekvieno turisto kiekvienas žingsnis Sovietų Sąjungoje yra sekamas, stebimas ir registruojamas. Tam tarnauja specialūs įtaisai (specialūs veidrodžiai, infraraudonieji fotoaparatai, TV kameros,  mikrofonai  ir kt.)  ir,  svarbiausia,  visur esanti, neišskiriant nė kultūros ir mokslo įstaigų, seklio patyrusi akis. Būdinga, kad, kai sovietų mokslo ir kultūros sluoksniuose pradėjo reikštis šiek tiek nuoširdaus palankumo kultūriniams ryšiams, administracinis priekabumas padidėjo.

Kad bendravimo programoje Sovietų Sąjungai pirmiausia rūpi patirti Amerikos technologinę pažangą ir, savo ruožtu, indoktrinuoti Amerikos mokslinius stipendininkus sovietų socialinėmis idėjomis, rodo ir faktas, kad 90 proc. sovietinių mokslinių stipendininkų, siunčiamų į Ameriką, yra technologai ir matematikai (tarp jų ir Vilniaus universiteto rektorius), ir 90 procentų Sovietų Sąjungos įsileidžiamų amerikiečių mokslinių stipendininkų yra literatūros, kalbotyros, visuomenės mokslų specialistai. Per keturių dvimečių bendravimo programas tik dviem amerikiečiams ekonomistams moksliniams stipendininkams buvo duota sovietinė viza, bet nė vienam žymesniam amerikiečiui technologui. Nors formaliai kultūrinis bendravimas turėtų vykti reciprociteto pagrindu, faktiškai Maskva jo visai nepaiso, ir tik JAV tuo atžvilgiu nuolaidumas gelbsti nuo bendravimo nutrūkimo. Ir JAV spauda paprastai nutyli bendravimo nesėkmes.

Nepaisant JAV pastangų, lig šiol negaunamas Maskvos sutikimas JAV knygoms ir periodikai Sovietų Sąjungoje pasirodyti.

Kultūrinio bendravimo programas Sovietų Sąjunga turi ir su eile kitų valstybių: Austrija, Belgija, Britanija, Indonezija, Italija, Japonija, Norvegija, Olandija, Prancūzija, Švedija ir daugeliu naujųjų Afrikos valstybių. Mutatis mu-tandis praktika yra ta pati, kaip ir su Jungtinėmis Amerikos valstybėmis.


Šiluvos koplyčios kairioji siena.
V. K. Jonyno kūrinys (mozaika)

Kultūriniai ryšiai su satelitais
Lygiagrečiai Sovietų Sąjungos kultūrinių ryšių iniciatyvai su laisvuoju pasauliu ir vadinamieji Sovietų Sąjungos satelitai — Bulgarija, Čekoslovakija, Lenkija, Rumunija, Vengrija — pakėlė savąsias "uždangas". Sovietų Sąjungos pavergtųjų tautų laisvės kovos egzilinės organizacijos tuo taip pat susidomėjo. Kultūrinių ryšių klausimas pateko į Pavergtųjų Europos Tautų Seimo darbotvarkę. Ir seimo atitinkamose komisijose, ir pilnaties diskusijose 1958.X.23 ypatingai buvo pabrėžti trys dalykai: (1) per kultūrinius ryšius į laisvąjį pasaulį plačiu mastu nevaržomai infiltruosis sovietinė propaganda ir, sudarydama įspūdį, kad Rytų - Vakarų įtampa yra galutinai neutralizavusis ir padėtis sovietų pavergtuosiuose kraštuose visiškai sunormalėjusi ir nusistojusi, laisvąjį pasaulį moraliai nuginkluos sovietų pavergtųjų tautų laisvės kovos atžvilgiu; (2) sovietų kultūriniai ryšiai su laisvuoju pasauliu, įtaigodami pačias pavergtąsias tautas, kad laisvasis pasaulis palaiko joms užkartus sovietinius režimus ir yra visiškai abejingas pavergtųjų tautų laisvės kovai, šią kovą demoralizuos; (3) kultūrinių ryšių neigiamybes gali atsverti tik visiškas reciprocitetas juos praktiškai vykdant.

Kaip atrodo šios pavergtųjų seimo prielaidos po septynerių metų kultūrinių ryšių praktikos? Jungtinių Amerikos Valstybių kultūriniai ryšiai su satelitine Bulgarija prasidėjo tik 1960. Kasmet apie 50 JAV mokslininkų, menininkų ir sportininkų apsilanko Bulgarijoje. 1963 sutarta keistis studentais. Kasmet apie 100 bulgarų apsilanko Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Nuo 1960 kasmet apie 100-150 amerikiečių turistų trumpam vizitui užsuka Čekoslovakijon. Nuo 1963 Čekoslovakija kasmet pasikviečia 10-15 amerikiečių profesorių paskaitoms. Apie 200 čekoslovakų kasmet aplanko Jungtines Valstybes. Daugiausia mokslininkai, tarptautinių mokslinių suvažiavimų dalyviai. Nuo 1958 apie 250 amerikiečių kasmet trumpai apsilanko Lenkijoje, o Ameriką kasmet aplanko apie 400 Lenkijos studentų, profesorių, technikos ir žemės ūkio specialistų, menininkų bei sportininkų. Apie pusė jų yra įvairių JAV institucijų stipendininkai. Jų vizitai trunka nuo 2 iki 12 mėnesių. Nuo 1959 Rumuniją aplanko atskiri amerikiečiai menininkai, o Ameriką kasmet aplanko nuo keliolikos iki keliasdešimt Rumunijos mokslininkų ir profesionalų, dažniausiai tarptautinių konferencijų dalyviai. Nuo 1958 Vengriją kasmet aplanko tarp 30 - 80 JAV mokslininkų, dažniausiai tarptautinių suvažiavimų progomis. Nuo 1962 keliasdešimt vengrų paskaitininkų, stipendininkų ar įvairių tarptautinių kongresų dalyvių kasmet apsilanko Amerikoje.

Šiluvos koplyčios dešinioji siena.
V. K. Jonyno kūrinys (mozaika)

Nepalyginti platesnis satelitų kultūrinis bendravimas vyksta su laisvąja Europa, pirmiausia su Austrija, Belgija, Britanija, Prancūzija ir Vokietija. 1965 Bulgarija turėjo 580.000 vakariečių turistų, Čekoslovakija — 744.000, Lenkija — 190.000, Vengrija — 300.000. Rumunija atskirai vakariečių turistų skaičiaus nėra paskelbusi, o bendrai iš Rytų ir Vakarų turėjo 260. 000 turistų.

Apskritai apie laisvosios Europos ryšius su satelitais dėmesio vertų pastabų randame vokiečių "Ost Europa" mėnraščio 1966 sausio numeryje. Žurnalas primena, kad vakariečių turistų didžioji dalis veik neturi sąlyčio su vietine visuomene, išskyrus taksininką, viešbučio kambarinę ar restorano padavėją. Tam dvi priežastys: vietinės kalbos nemokėjimas ir satelitinių vyriausybių segregacinė politika. Vakariečiams atskiri viešbučiai, atskiri paplūdimiai, atskiri restoranai ir pramogos. Vis dėlto nemaža vakariečių turistų, ypač austrų ir vokiečių, į Bulgariją, Čekoslovakiją ar Rumuniją vasaroti vykstą savais automobiliais ir pakeliui apsistoja savo palapinėse su visais laikinio gyvenimo reikmenimis. Sąlytis su vietos gyventojais tada neišvengiamas, ir segregacija neįmanoma.

Šalia turistų, kasdieniu reiškiniu esą laisvųjų ir pavergtųjų europiečių mokslininkų bendri susirinkimai. Pasak "Ost Europa", nevisada "rytietis" pasirodąs bendrame susirinkime, jei tas vyksta laisvojoj Europoj. O kartais kuris ir dalyvaudamas arba tylįs, arba teigiąs dalykus, kurių neteigtų, jei nejaustų pavadžio, kurį ten, namie, tam tikra ranka laikanti. "Ost Europa" nuomone, "niekada nereikia pamiršti, kad atitinkamos (satelitinės) vyriausybės šiems žmonėms vizą išvykti duoda su nusistatymu, kad užsieniuose jie liaupsintų komunizmo palaimą ir namo parsivežtų vakariečių tyrimų ir patyrimų paslaptis". Būdinga, kad vizas į laisvąją Europą lengviau gauną gamtos mokslų negu socialinių mokslų atstovai.

Nepaisydama satelitinių režimų trukdymų, laisvoji Europa esą veržte veržiasi dalyvauti satelitų pramonės mugėse.

Beveik nekliudomos pasiekiančios satelitų klausytoją Austrijos, Britanijos, V. Vokietijos radijo transliacijos. Sunkiau televizijai. Ji pasiekianti tik satelitų pakraščius. Neretas svečias satelituose yra laisvosios Europos teatro, orkestro, cirko gastrolės, taip pat Vakarų filmas ir knyga, jei ne originalu, tai vertiniu. Tuo tarpu Vakarų periodikai, išskyrus komunistinę, "uždanga" nepakelta.

Aukščiau minėti satelitų langų pravėrimai į Vakarus, "Ost Europa" nuomone, pavergtąjį europietį įgaliną abi Europas tarpusavy palyginti. Ir ką jis regi? Satelitiniai režimai iš paskutiniosios stengiasi laisvajam europiečiui sudaryti daug aukštesnio lygio kasdieninio gyvenimo patogumus, nei kad vietiniai gyventojai turi. Patys vakariečiai, net karą prakišę ir visokį bankrotą patyrę vokiečiai atrodo kaip tikri milijonieriai. Tad kiekvienam aišku, katra Europa pirmauja. Be to, satelitų langų pravėrimas į Vakarus siejasi su pavergtosios Europos dvasine fermentacija, su satelitinių intelektualų bo-dėjimusi oficialiąja pasaulėžiūra ir kūrybai privalomu metodu. Pasak "Ost Europa", tai reiškia "Westwind ueber Osteuropa" (Vakarų vėjas rytų Europoje). Žurnalas tiesiog nepasisako, ar ir kiek tas "Vakarų vėjas rytų Europoje" veikia laisvosios Europos nuotaikas bei nusistatymus pavergtosios Europos politinės padėties pakeitimo ar įtvirtinimo atžvilgiu, ar ir kiek tatai demoralizuoja, ar, atvirkščiai, drąsina ir konsoliduoja pačių pavergtųjų tautų laisvės siekimus. Tačiau "Ost Europa" pateiktų duomenų bendras įspūdis kalba už kultūrinio bendravimo teigiamą poveikį satelitams.

Kultūrinis bendravimas su okupuota Lietuva
Maskvai 1958 pertvarkius savo "sąjunginę" Draugiją Kultūriniams Ryšiams su Užsieniu į "respublikinę - sąjunginę" Draugiškumo ir Kultūrinių Santykių su Užsieniu Draugijų Sąjungą, tarp JAV lietuvių pradėjo rodytis lietuviai, Sovietų Sąjungos pareigūnai pasiuntinybėje Vašingtone arba Sovietų Sąjungos spaudos korespondentai Jungtinėse Tautose New Yorke. Lygiagrečiai "Tėviškės Žiburių" New Yorko bendradarbis pradėjo skelbti (1958.X.16 ir 23), kad okupuotai Lietuvai Maskva paliekanti vis daugiau atsakomybės, atseit, sovietinėms respublikoms Maskva teikianti daugiau savivaldos, kad, antra vertus, Amerikoje tiek viešoji opinija, tiek politiniai bei kultūriniai sluoksniai Lietuvos bylą ignoruoją, atseit, Lietuvos laisvės kovoje JAV neturi reikšmės,  todėl tikras nusistatymas — "išlaikyti dabartinį status quo ir stengtis už-megsti kaip galima geresnius ryšius su Sovietų Sąjunga", atseit, kapituliuoti. Ir išvada: organizuojame kultūriniams ryšiams su Lietuva draugiją, kuri "organizuos išeivijos lietuvių kultūrinį bendravimą su Tėvyne: ruoš parodas, gastroles, intelektualų ir profesionalų vizitus, skatins jaunimo korespondenciją, apsikeitimą kultūriniais filmais ir 1.1.".

Laisvųjų lietuvių bendravimo su okupuota Lietuva iškilusiems neaiškumams išsiaiškinti ir bendriesiems principams paryškinti 1958.XI.7 ir XII.5 klausimą svarstė Lietuvos Delegacija Pavergtųjų Europos Tautų Seime, dalyvaujant Lietuvos generaliniam konsului J. Budriui. Vaitiekūnas, pristatydamas klausimą, nurodė, kad laisvųjų lietuvių privatus bendravimas su okupuota Lietuva jau kuris laikas vyksta be politinių implikacijų. Tačiau paskutiniu laiku atsirado iniciatyva organizuoti viešo pobūdžio kultūrinius ryšius. Svarbiausia, reiktų išsiaiškinti: (a) ar galimas laisvųjų lietuvių abipusiškai organizuotas viešo pobūdžio kultūrinis bendravimas su okupuota Lietuva, neimplikuojant Lietuvos santykių su Sovietų Sąjunga bei Lietuvos valstybines egzistencijos laisvajame pasaulyje? (b) ar leistinas bendravimas, nepaisant bet kurių implikacijų minėtiems santykiams ir Lietuvos valstybinei egzistencijai ?

Bielinis: Abipusiškai organizuoto viešo pobūdžio kultūrinio mūsų bendravimo su okupuotu kraštu iniciatyva veikiausiai yra išėjusi iš okupanto. Mūsų visuomenei reikalingas autoritetingas įspėjimas, kad ant tos meškerės per neapdairumą nepakibtų nieku dėti lietuviai. Santykiavimas leistinas tik toks, koks nei tiesiog, nei netiesiog nestiprintų Lietuvoje okupanto padėties.

Gen. konsulas Budrys: Okupantas atkakliai mėgino savo agresiją prieš Lietuvą įteisinti, Lietuvos piliečius Raikydamas Sovietų Sąjungos piliečiais ir stengdamasis perimti jų bylas dėl palikimų šiame krašte. Toms pastangoms nepasisekus, dabar užsukta naujos rūšies akcija — organizuoti ryšiai. Abipusiškai organizuotas išeivijos kultūrinis bendravimas su okupuota Lietuva nesuderinamas su Lietuvos valstybine egzistencija laisvajame pasauly ir vestų į Lietuvos diplomatinių bei konsulia-rinių misijų panaikinimą.

Brakas: Lietuvos valstybinei egzistencijai, tiksliau sakant, jos likučiams laisvajame pasaulyje yra pavojingas net ir privatus laisvųjų lietuvių bendravimas su okupuota Lietuva, nes ilgainiui įpratina žiūrėti į okupacinę krašto padėtį kaip į nuolatinę ir galutinę. Abipusiškai organizuotas bendravimas būtų Lietuvos teisinės padėties žlugdymas. Visuomenė turi apie tai būti įspėta.

Trimakas: žiniomis iš Lietuvos, ten žmonės esamą padėtį laiko okupacija, kuri betgi truks ilgai. Todėl supranta reikalą prisitaikyti esamoms sąlygoms. Laisvojo pasaulio lietuvių taikstytis su tenykšte padėtimi niekas neverčia. Abipusiškai organizuotiems viešo pobūdžio kultūriniams ryšiams su išeivija kraštas yra abejingas. Be to, dažnas bijo su tuo susijusių visokių provokacijų. Tokių ryšių praktika kenktų Lietuvos valstybinei "egzistencijai čia, laisvajame pasaulyje, ir stiprintų inkorporacijos neteisę tenai, okupuotoje Lietuvoje.

Brazaitis: Pasinešimas į visokio pobūdžio ryšius su okupuotu kraštu yra rezistencinio pavargimo išdava. Jo pasirodo net ten, kur, rodos, neturėtų būti. Pvz. kai kieno rūpestyje, kaip reikės į Lietuvą nugabenti arkivyskupo Skvirecko palaikus palaidoti, kai jis mirs. Ryšiams svarbu, su kuo tie ryšiai.

Svarstymų išdavoje buvo priimtas laisviesiems lietuviams įspėjimas, kuris, be kita ko, priminė šiuos keturis dalykus:

(1)    "Sovietų peršami laisviesiems lietuviams kultūriniai mainai su Lietuva nebūtų laisvo pasirinkimo kultūrinis bendravimas. Juos tvarkytų ir nustatytų Maskva pagal bendras kompartijos direktyvas, nes visi santykiai su užsieniais yra Maskvos žinioje".

(2)    "Organizuoti laisvojo pasaulio lietuvių kultūriniai mainai su Lietuva faktiškai būtų santykiavimas su okupanto organizacijomis ... ir pirmiausia tarnautų okupanto be atvangos siekimui įteisinti agresijos padarinius Lietuvoje".

(3)    "Lietuvos į Sovietų Sąjungą įjungimo laisvojo pasaulio valstybės nepripažino ir nepripažįsta... Tas nepripažinimas yra stiprus ginklas kovoje dėl Lietuvos suverenumo vykdymo atstatymo".

(4)    "Laisvųjų lietuvių pareiga vengti visko, kas galėtų kenkti Lietuvos tarptautinei teisinei ir politinei padėčiai".

Viešumai šie priminimai buvo paskelbti su Lietuvos Delegacijos Pavergtųjų Europos Tautų Seime pirmininko V. Sidzikausko, sekretoriaus dr. A. Trimako ir narių: J. Audėno, K. Bielinio, M. Brako, J. Brazaičio, dr. Br. Nemicko, V. Rastenio, Pr. Vainausko, J. Valaičio ir V. Vaitiekūno parašais (Darbininkas, 1958.XII.10). Tai buvo pirmoji veiksnių "raketa", nušvietusi laisvųjų lietuvių pozicijas kultūrinio bendravimo su okupuota Lietuva fronte. Per praėjusius septyneris metus jų buvo neviena. Kai kurios jų ypač vertos dėmesio.

1961 pradžioj vienas iš Lietuvių Rezistencinės Santarvės steigėjų laisviesiems lietuviams vėl priminė:

"Pasinaudodami vadinamu bendradarbiavimu kultūrinėje plotmėje ir įvairiais kultūriniais mainais tarp lietuvių išeivijos ir komunistinio režimo Lietuvoje, sovietiniai okupantai mėgintų sugriauti užsienio lietuvių ligšiolinį vieningą nusistatymą Lietuvos okupacijos atžvilgiu ir jos vedamą akciją tai okupacijai pašalinti, tuo būdu siekdami iš viso sunaikinti politinę lietuvių išeiviją" (Darbininkas, 1961.1.24).

Tų pat 1961 pabaigoj Vliko sesijos rezoliucija vėl persergėjo laisvuosius lietuvius:

"Organizuotas laisvųjų lietuvių bendravimas kultūriniais ir kitokiais reikalais su okupacinio režimo organais ar jo agentūromis Lietuvoje reikštų Lietuvos aneksijos pripažinimą" ;
"Tai būtų ne kas kita, kaip savanoriška talka Sovietų Sąjungai legalizuoti agresiją prieš Lietuvą ir josios inkorporavimą į Sovietų Sąjungą" (Draugas, 1961.XII.6).

Truputį orakuliškas buvo 1963 Lietuvos Nepriklausomybės Talkos pasisakymas: "Bendradarbiavimui, kaip kapituliacijai prieš smurtą — aiškus ne; ryšiams ir santykiams su lietuviais Lietuvoje, kaip priemonėms bent netiesioginei rezistencijai prieš smurtą — taip. Ar, kada ir kaip tokie ryšiai bei santykiai vykdyti, kokie būdai ir kokios priemonės jiems vartotinos — nėra nei viešų svarstymų, nei viešų nutarimų dalykas" (Dirva, 1963.111.1).

Užtat visai raiškus "Metmenų" redaktoriaus K. Drungos pasisakymas:

"Identifikuojantis su Lietuvos laisvės siekiu ir solidarizuojant su pavergtaisiais okupuotoje Lietuvoje, principu būtų — neatmesti jokios galimybės, jei tik yra užtikrinimo ar tikimasi per ją pasiekti ko nors teigiamo..." "Mes neprivalome būti naivūs, manydami, jog Maskvos meilė mūsų tautiniams rūbams ar šokiams davė leidimą Vilniui skelbti 'kultūrinio bendradarbiavimo' obalsį. Laužyti pavergtųjų nugarkaulį dar ir emigracijos smulkinimu yra 'kultūrinio bendradarbiavimo' siekis, slenkąs lygiagrečiai su 'taikingos koegzistencijos' tikslais ..." "Kultūriškai per 'kultūrinį bendradarbiavimą' nei okupuota Lietuva mums, nei mes jai nieko negalime duoti. Tikriems kultūriniams ryšiams reikia laisvo abipusiškumo. Reti pasikeitimai paskirais menininkais ar menininkų grupėmis yra bereikšmiai. Tai yra tik apsimetimo kurtuazija 'taikingos koegzistencijos' vaidyboje ..." "Tūkstančiai laiškų ir siuntinių yra padarę žymiai daugiau negu optimistiškiausiai būtų įmanoma įsivaizduoti 'kultūrinio bendradarbiavimo' galimybių rėmuose ..." "Baimintis, kad tokie (platesni, grupiniai santykiavimai su okupacine valdžia — Vt. Vt.), iš anksto tektų pasakyti, labai reti ir dar tik eventualūs atvejai galėtų pasitarnauti okupaciniam režimui Lietuvoje įsiteisinti, pagrindo vargu ar yra..." (Metmenys, 1963 Nr. 6, p. 170-174).

Ir paskutinė "raketa" kultūrinio bendravimo su okupuota Lietuva fronte yra 1966.1.22 veiksnių pasitarimo atsišaukimas. Jame dėmesio verti šie penki konstatavimai:

(1)    "Savo dvasiniam, kultūriniam bei tautiniam tapatumui su savo tauta išlaikyti laisvieji lietuviai privalo kuo glaudžiau bendrauti su Lietuva".

(2)    Okupacinės sąlygos krašte "sudaro kliūtį laisviesiems lietuviams normaliai bendrauti su Lietuva".

(3)    "Sovietų Rusija visais būdais ir visomis progomis stengiasi   sunaikinti   Lietuvos   Respublikos   tęstinumą

(Lietuvos valstybinę egzistenciją laisvajame pasaulyje — Vt. Vt.) ir pasiekti Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą tarptautinį pripažinimą".

(4)    "Lietuvos Respublikos tęstinumas ir Lietuvos įjungimo į Sovietų Rusiją nepripažinimas yra reikšminga atrama kovoje sovietinei okupacijai pašalinti".

(5)    "Laisvųjų lietuvių bendravimas su vadinamos LTSR' pareigūnais, įstaigomis ar organizacijomis būtų tolygus Lietuvos Respublikos tęstinumo ir Lietuvos įjungimo į Sovietų Rusiją nepripažinimo atsisakymui" (Draugas, 1966,1.25).

(Bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai