Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Namai—pragarai (Feljetonas) PDF Spausdinti El. paštas
Imkim kad ir Rastapkevičiaus nuosavų namų istoriją. Vežiko arkliu padirbėjęs porą metų, susiglaudė pinigų depozitui, neturėdamas atliekamo laiko nė apsidairyti, kur kas ir kaip, vien degdamas troškimu kuo greičiau atsiimti šeimą iš stovyklos. Nekilnojamo turto agentas, pasinaudodamas vieno vakaro tamsa, nuvežė Rastapkevičių į Ekzeterio priemiestį ir dūrė su pirštu į vieną padėvėtą namiūkštį: še raktas ir mokėk rankpinigius! Girdi, rytoj bus per vėlu — tokių, kaip tu, tūkstančiai apipuls mano raštinę dar saulei nepatekėjus.

Ant rytojaus Rastapkevičius, apžiūrėjęs apylinkę, pamatė, kad pateko į tikrą šiukšlyną: tvoros ir pastatai atrodė lyg po stipraus žemės drebėjimo arba tik ką atšaukus bombardavimo aliarmą. Gatvėse trūko tiktai degančio fosforo ir žmonių lavonų.

Namų stogas buvo tol geras, kol švietė saulė, o lietui ėmus pilti, reikėjo stumdyti lovas iš kampo į kampą, beieškant sausesnės vietos akims sumerkti, gi susėdus prie pusryčių stalo, žiūrėk, į puoduką jau ir nutįso nuo lubų rudo vandens čiurkšlė — nereikia nė arbatžolių!

Vienu žodžiu, prasidėjo tikras muzikos festivalis: į kibirus pliumpsi bosu, į geldą — baritonu, į bonkas (jeigu kartais pataiko pro gurklį) — gaiduku, tačiau visus balsus permuša Rastapkevičienės dramatinis sopranas:

—    Velnias mus čia nešė į tą pragarą! Rastapkevičių pragaro ugnis dar karščiau
įsiliepsnojo, kai paaiškėjo, kad lietaus nesulaiko ne tiktai stogas, bet ir sienos. Prakrapštę tinką, tuoj surado ir priežastį: vietoj plytų ar akmenų tenai buvo prigrūsta smėlio, sumaišyto su alaus bonkų skeveldromis, drožlėmis ir pakulomis. Medžiagos, atskirai paėmus, gal kai kam ir būtų naudingos, bet, bendrai sudėjus, nesudaro ansamblio.

O dar čia, nustojus lyti ir atsiradus daugiau laiko tolimesniam susipažinimui su naujaisiais namais, Rastapkevičius vieną dieną, eidamas koridorium, žiūri, kad jo kairė koja įstrigo.

—    Kipšas gi dabar mane čia traukia! — suriko jis, vaduodamas iki aulų panertą batą.
Koją ištraukė, bet batas liko pogrindy.

—    Termitai! — suriko Rastapkevičienė, traukdama vyro batą iš sukorėjusių grindų. — Sukrims jie ne tik mūsų gyvenimą, bet ir santaupas!

Rastapkevičius užkamšė termitų išvalgytas grindis, apklojo pigiu linoleumu, aptinkavo sienas, kad neišsisvertų pakulos, palaukė saulėto metų laiko ir vieną rytą nuėjo į Adelaidės geležinkelių stotį, kur buvo atgabentas naujas graikų emigrantų transportas. Nusižiūrėjęs vieną šeimą su penkiolika vaikų, tėvams pasiūlė savo namus, nuvežė juos į Ekzeterį, ir jau tą pačią dieną buvo atlikti pardavimo dokumentai, Rastapkevičiui pro agento raštinės langus vis baukščiai žvalgantis, kad tuo tarpu nepradėtų lyti.

Laimingai išsikrapštęs iš šiukšlyno, Rastapkevičius ėmė derėtis namus geroje apylinkėje su apkarpytom pievaitėm, raitytinės geležies tvorom. Va, agentas atveža jį į vieną tokį namą, Rastapkevičius prikiša ausį prie vaškuotų grindų, krumpliu apskambina visas lentas, atsiliepia sveiko medžio aidas; krapšto sienas, kol apsikruvina nagus, viskas kieta parajai, nė pluoštelio pakulų. Ir neperka anksčiau, negu prasideda lietus. Ir dar ne bet koks lietus, bet su perkūnija, kiaušinio didumo ledais ir magaryčioms — 65 mylių greičio vėju. Būtų dar laukęs gero žemės drebėjimo, bet agentas nesutiko laukti.

—    Na, še pinigai! — tarė Rastapkevičius, kai pasibaigė perkūnija.

Bet ar manote, kad pragaras išsidvėsė apsigyvenus geroj apylinkėj? Priešingai, reikalai dar prikliau pašvinko siera ir smala. Geri namai geroj gatvėj, vadinasi, geri baldai, geri tarpsieniniai kilimai, geras šaldytuvas ir visa kita gerų daiktų litanija, kuriai niekuomet nepasakysi amen.

Kišenės, stalčiai, spintos, garažo lentynos, unriniai kuparai prisipildė popieriukų, pakvitavimų, išsimokėtinų sutarčių, paraginimų, grasinimų kalėjimu. Pašto dėžė neužsidaro dieną naktį, kas eina pro šalį, tas ir meta. Rytoj įnašas už skalbimo mašiną, poryt — už pūkines duknas, Rastapkevičienei vis plakant vyrą naujų reikalavimų botagu, kurio kirčiai užpildo visą laiką, nesunaudotą dvidešimt keturių valandų bėgyje. Likusios šešios valandos miegui taip pat neatneša poilsio: stveria už gerklės, lipa plaukuotas ant krūtinės, smaugia, dusina; bėgi — nepabėgi, rėki — neišrėki, spiri su koja, žiūrėk, pabudus žmona jau klykia: ko gi čia, arkly, spardaisi!

Smala ir siera pasiekė virimo temperatūrą, kai žmona ėmė užmuštinai reikalauti pirkti trigubą pliurninką, kaip ji buvo nusižiūrėjus spalvotame moterų žurnale: nespėji sukišt indų, ir jie patys išsiplauna, nė neprikišus savo dažytų nagų, be to, dar patys ir nusišluosto; telieka sausom rankom juos sužardyt indaujoj! Ši dainelė išzvimbė Rastapkevičiui ausis: traukiniu važiuojant vagonų ratai dudeno, fabrike įjungtos staklės dūzgė, autobuso motoras birbė vieną ir tą pačią meliodiją — pliurninkas, pliurninkas, pliurninkas. Net bosui kartą kažką įsakius, Rastapkevičius automatiškai suvebleno: ką, pliurninką? Beprotnamį tau, o ne trigubą pliurninką, — pamąstė bosas, durdamas pirštu sau į smilkinį.

Tad Rastapkevičius, išgirdęs, kad lietuviai rengias įsigyti bendruomenės namus, vieną rytą, išspirtas iš lovos, kol atsikėlė nuo žemės, spėjo pagalvoti:

—    Įsigeidė pragaro ir bendruomenė! Aha, Adelaidėj gyvena apie 300 lietuvių šeimų, jos susikrausto į vienus bendrus namus, vadinasi, 300 Rastapkevičienių vienoj vietoj!

Kelintas iš eilės namų įsigijimo komitetas nespėjo susirinkti pirmo posėdžio, žiūrėk, jau susikimba už krūtinių ir, neprieidamas vieningos nuomonės, vienbalsiai atsistatydina. Vieni nori pirkti gatavą namą, kiti — statytis patiems, treti nori, kad kiti jiems pastatytų, ketvirti — pirma griauti senus ir statyti naujus, penkti — nei griauti nei statyti, o tik žiūrėti, kaip kiti griauna ir stato.

—    Va, ar aš nesakiau? Pragaras užvirė dar neįsigijus namų! — kikeno Rastapkevičius, vieną rytą bėgdamas į autobusą dar su kiaušinio trynio trupiniu ant viršutinės lūpos.

Po ilgų tampynių bendruomenė, nors ir smarkiai apkrėsta bedievių, nusipirko . . . baptistų bažnyčią su maudymosi baseinu ant scenos vietoj altoriaus.

—    Nieko nepadės ir vietos šventumas, tuoj įsiveis velniai! — numojo atpakalią ranka Rastapkevičius, tartum šiuos pastaruosius gainiodamas ten, kur jie priklauso. — Išsidvės visas šventumas tą pačią akimirką, kai bažnyčios slenkstį peržengs 300 Rastapkevičienių!

Bendruomenė kaip termitai kibo į darbą. Išpumpavo švęstą vandenį iš baseino, kad neprigertų tautiniai šokikai ar neįvirstų įsidainavusi solistė, moterų sekcija atžvagino puodus ir samčius, skautai ėmė kūrenti laužus ant vaškuotų grindų, sporto klubas dviem sunkvežimiais atsigabeno taures, organizacijos ėmė šokti ir gerti, ramovėnai rengė rudeninius manevrus, o chorvedys, žiūrėk, jau gainioja iš salės šachmatininkus, trumpai tariant, vienas malonumas laikyt lietuvybę.

Rastapkevičienė vieną šeštadienio rytą ir sakys savo vyrui:

—    Tu čia pabūk su vaikais, o aš važiuosiu į bendruomenės namus padėt sekcinėms ponioms, vakare savaitgaliukams remti komiteto balius . . .

—    Na, dabar tai jau bus gražu! — vienas sau pamąstė Rastapkevičius, visai dienai paleistas atostogų iš pragaro. — Lauksime žinių . ..

Ir sulaukė žinių, broliukas tu mano!

Vieną sekmadienio rytą vėlai kėlėsi Rastapkevičienė po kaukių baliaus. Vyras atnešė lovon pusrytėlį ir, jo nuomone, linksmą naujieną.

—    Žmonele, tavo trigubam pliurninkui jau turiu suglaudęs šimtelį, nedaug teliks išsimokėti!

Bet žmonos nuomonė buvo kitokia:

—    Kokį trigubą pliurninką? Žiūrėk, sekcijos ponios, ne bet kokios ponios, inteligentės, bendruomenės namuose teturi aprūdijusį vandens kraną su nusilupinėjusia kriaukle, ir tai patenkintos, o mūsų pliurninko pakaks, kol gyvi būsim. Šimtą svarų išleisim kilnesniems tikslams.

Sekanti bomba sprogo, kai Rastapkevičius sužinojo, kad jo žmona išrinkta moterų sekcijos vicepirmininke. Po to sekė ir pati atominė: Rastapkevičienė paaukojo sutaupytą šimtinę bendruomenės namų praplėtimui ir tuo buvo aukso raidėmis užrašyta į garbės rėmėjų knygas.

Radioaktyvinės dulkės pasipylė į Rastapkevičiaus akis, jis iki šios dienos vaikščioja apmuolęs, neišrišdamas aritmetinio uždavinio:

—    Vieną pragarą padaugini iš trijų šimtų pragarų, ir gauni dangų! Ir skaitiklis ir daugiklis tvarkoje, o rezultatas — nei šis, nei tas!

Va gi Rastapkevičius kartą nuvažiuoja į lietuvių namus atsiimti žmonos, ir, žiūri, erdviose virtuvės patalpose ant minkštasuolių susėdę šeimininkės katra lukštena žirnius, katra paleidinėja žalius kiaušinius pyragams, katra rūko cigaretes, katra dažosi nagus, katra pasakoja sultingas naujienas apie savo kaimynus. Ir visų veideliai žydėte žydi palaima, meile lietuvybės išlaikymui.

Ir pasakykit, ar tai ne dangus?

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai