Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
III DAINŲ ŠVENTE PDF Spausdinti El. paštas
III JAV ir Kanados lietuvių Dainų Šventės 1966 m. paruošiamieji darbai vyko žymiai sklandžiau, negu antrosios. 1960 m. vasarą, antrąją dainų šventę rengiant, daugiausia iniciatyvos rodė J. Kreivėnas, kurio vieninteliai padėjėjai pradžioje buvo tik J. Zdanius ir VI. Jakubėnas. Pirmuosius būsimojo repertuaro metmenis paruošus, toliau darbas pasklandėjo. Prelato I. Albavičiaus vadovaujamas komitetas išsiplėtė, apimdamas visas reikalingas sritis. II Dainų Šventė gerai pasisekė ir nustebino klausytojus pakilusiu mūsų chorų lygiu. Dėmesio centre tada atsistojo nelengvas, su didelėmis kliūtimis išmoktas stambesnis VI. Jakubėno kūrinys "Tremtinių ir išvežtųjų giesmė" (B. Brazdžionio žodžiais "Mylėsi Lietuvą iš tolo"). Br. Budriūno diriguojamas, šis kūrinys praėjo su dideliu pakilimu, ir šiaip visoje šventėje jautėsi tautinės iškilmės nuotaika. II Dainų Šventė buvo suruošta Lietuvių Bendruomenės; ši organizacija tada buvo tik pradėjusi plačiai įsitvirtinti, ir prieš LB vadovavimą buvo pasireiškusi opozicija iš "senųjų ateivių" pusės; tačiau LB jau tada pasirodė turinti tiek autoriteto, kad nesunkiai išėjo laimėtoja.

II    Dainų Šventei praėjus ir III-ją beplanuojant, chorų vadovų tarpe pasireiškė nepasitenkinimo dėl gautojo pelno paskirstymo: buvo prikišama, kad per maža dalis skiriama muzikos reikalams. Chorvedžiai ir chorų valdybos jautėsi kaip tikrieji dainų švenčių vykdytojai; buvo kilusi idėja sudaryti chorų sąjungą, kuri pati perimtų dainų švenčių ruošimą. Žymesniems chorams tarp savęs nesusitarus, šis planas atkrito. Tačiau pats faktas gali būti priminimu, kad, dainų švenčių pelną beskirstant, lietuviškos dainos ir lietuviškos muzikos reikalams turi priklausyti neginčytina pirmenybė.

III    Dainų Šventės paruošiamieji darbai ir tolimesnis ruošimas buvo tvirtose LB rankose. Žymus senųjų ateivių veikėjas dr. S. Biežis apsiėmė būti šventės komiteto pirmininku, suteikdamas komitetui autoriteto ir kartu parodydamas didelio pareigingumo ir takto. Repertuaro
komisijos branduolį sudarė J. Zdanius, P. Armonas ir J. Kreivėnas (šis pastarasis suteikė kone visą literatūrą ir gaidų medžiagą). Pasitarimams buvo kooptuojami Čikagos muzikai, laiškais susisiekiama su kitų miestų chorvedžiais. Suprojektuotas repertuaras buvo paskelbtas spaudoje papildomoms nuomonėms surinkti.

Broniui Budriūnui buvo jau prieš porą metų užsakyta kantata. Repertuarą besvarstant, dar nebuvo visiškai tikra, ar šis kūrinys bus laiku parašytas. Todėl programa buvo sudaryta kiek platesnė. Br. Budriūnui savo veikalą užbaigus su tam tikru pavėlavimu ir 1965 m. lapkričio pradžioje jį gavus, kantata buvo muzikų komisijos entuziastiškai įvertinta. Kūrinys buvo skubos keliu atspausdintas ir sausio mėn. viduryje pradėtas siuntinėti chorams (pritrūkus, buvo jo atspausdinta ir papildomai). Nevisai lengvo ir stambaus veikalo pateikimas chorams buvo kiek per vėlyvas, nors bent geresniems chorams užtenkamas. Atsisakyti šios kantatos nebuvo galima vien jau dėl jos vertės: Br. Budriūno kantata sudarė reikšmingiausią šios dainų šventės veikalą. Iš trumpesnių dainų sunkiausias buvo VI. Jakubėno "Ožys". Susidariusių problemų akivaizdoje šventės komitetas pasiryžo likusių dainų programą kiek sutrumpinti (išbraukiant J. Naujalio "Vasaros naktis" ir J. Gruodžio "Rudenėlį").

Broniaus Budriūno kantatos "Tėviškės namai" atlikėjai yra mišrus choras, sopranas ir bosas baritonas, palydint fortepijonui. Kantata parašyta įprastu Br. Budriūno vokalinių kūrinių stilium, su gražia, natūraliai plaukiančia melodijos linija. Harmonija — santūriai naujoviška, ne konvencionalinė, švelnaus skambesio. Veikalo nuotaika — pakiliai optimistiška, vietomis švelniai lyrinė, kitur pasiekianti patetinių pakilimų. Kūrinys susideda iš keturių neilgų dalių; jo visuma užbaigta savyje, kondensuota. Pirmoji dalis yra elegiška, bet prieina prie šviesaus pakilimo žodžiais: "Stebuklingos gero Dievo rankos ieškančius namo parves". Antroji dalis prasideda energinga, dinamiška tema; jos viduryje bosas-baritonas solo arijoje šaukia "Grįžkite, grįžkite, pavergtoji tėvynė šaukia"; vėl kartojama dinaminė tema, pakiliai užsibaigianti žodžiais: "Namai, kaip karštas džiaugsmo vynas rudens naktų auksiniame sidabre". Trečioji dalis prasideda iškilmingais fortepijono akordais lyg varpais; sopranas solo dainuoja "O tėvyne, ar tai tu šauki mus"; moterų choras įsijungia "pianissimo" žodžiais "Tylią, tylią vasarvidžio naktį"; vėliau solo sopranas ir mišrus choras vysto mintį iki skaidraus pakilimo žodžiais "Aidų aidais skambės daina". Paskutinė dais įdomi tuo, kad antros dalies dinaminė melodija čia naudojama kaip fugos tema; viduryje yra labiau melancholiškas boso su choru epizodas žodžiais "Namų ieškodami, mes giedame jūsų gyvąją baladę". Veikalas pakiliai baigiasi choro ir solistų ansambliu: "Iš visų kelių tėvynė šauks mus". Teksto autorius — poetas Bern. Brazdžionis.

"Tėviškės namų" kantatos choro partijoje jaučiasi prisitaikymas prie veikalo uždavinio — būti tinkamam atlikti masiniam chorui. Balsai vedami aiškiomis linijomis, vengiama chromatizmų bei staigių moduliacijų. Ši kantata gali būti nesunkiai išmokstama mūsų pažangesnių chorų; masiniam dainų šventės chorui ji yra įvykdoma, bet gerokai sunkesnė vien savo apimtimi. Abi solo partijos reikalauja profesinių dainininkų; taip pat ir fortepijono pritarimas reikalingas jei ne virtuozo, tai bent patyrusio pianisto. Br. Budriūno veikalas yra žymus įnašas mūsų chorinėn literatūron. Savo šviesiai patriotine nuotaika jis palankiai atsvers dabartinę okupuotos Lietuvos kūrybą, kur yra prirašyta didelis kiekis kantatų, daugiau ar mažiau vertingų muzikos atžvilgiu, bet savo tekstais garbinančių įvairius dabartinio režimo siekius ar sukaktis. "Tėviškės namų" kantata gali būti lengvai atliekama ir dalimis: čia ypač tinka trys pirmosios dalys. Žiūrint veikalo visumos, galima būtų prikišti,/kad visos keturios dalys eina kylančia linkme ir baigiasi "fortissimo"; čia galima būtų pageidauti tam tikrų formalinių kontrastų. Tačiau pavieniam veikalų dalių atlikimui tai kaip tik palanku. Veikalo tekste gal kiek per gausiai kartojamas žodis "namai"; tai atsiliepė ir į choro bei solistų partijas. Bet tai tėra smulkios detalės. "Tėviškės namai" parodo mums Bronių Budriūną kaip gilaus subrendimo pasiekusį kompozitorių; jo kūryboje tai bus bene stipriausias veikalas.

VI. Jakubėno "Ožys" yra polifonišku ir laisvu būdu išplėsta trumputė dzūkų vestuvinės dainos "Ko žilas ožys bliovė, kai jį svotukai piovė" melodija. Šis kūrinys savo satyrine nuotaika ir neįprastu stiliumi (nors harmoniškai gan konservatyvus) Lietuvoje savo laiku iššaukė tam tikrų kontraversijų. "Ožys" buvo įtrauktas į projektuojamos, bet dėl karo nebeįvyku-sios dainų šventės repertuarą ir, jo dar neišpildžius, smarkiai kritikuojamas. 1937 "Ožio" premjera, įvykdyta (K. Kaveckui diriguojant) V. D. Universiteto choro, praėjo su dideliu pasisekimu; po to kūrinys buvo išmoktas geresniųjų Lietuvos chorų. Prie komplikuotesnės ritmikos pripratusiems mūsų čionykščiams chorams "Ožys" ypatingų sunkumų nesudaro. Tačiau, šalia Br. Budriūno kantatos, jis reiškė papildomą chorų apkrovimą.

Likusis repertuaras buvo išbalansuotas tarp lengvesnio žanro dainelių, kurioms atstovavo J. Gaubo "Dul-dul dūdelė" ir populiarusis St. Šimkaus "Oželis", ir tarp rimtesnių, lyriškai elegiškų dainų. Šių paskutiniųjų tarpe įdomumo sukėlė J. Štarkos (programoje klaidingai priskirtas A. Kačanauskui) "O Rambyne". Ši daina buvo itin išpopuliarėjusi Kaune 1920 rudenį; ją puikiai atlikdavęs J. Štarkos choras tada dar nebuvo įsijungęs į mūsų operą. Vėliau tas sambūris išsivystė į pirmaeilį operos chorą; talentingasis, bet itin kuklus J. Štarka nemėgdavo ruošti koncertų; dėl to jo "Rambynas" buvo visai užmirštas. Dabar jis buvo "Dainavos" dirigento P. Armono pateiktas repertuaro komisijai ir jo paties pravestas dainų šventėje. Ši įspūdinga daina yra verta tolimesnio mūsų chorų dėmesio.

Pagal ankstesnių dainų švenčių praktiką ypač svarbu paruošiamąjį žygį sudarydavo Čikagos jungtinių chorų repeticija, pravedama jau atvykusių šventės dirigentų. Šio straipsnio autoriui teko būti akompaniatorium visose trijose dainų šventėse ir jų paruošiamose paskutinėse repeticijose; užtat ir šį kartą įspūdžiai galėjo būti aiškūs ir betarpiški. II Dainų Šventėj ši Čikagos jungtinių chorų repeticija praėjo žavėtinai. Ypač puikiu išmokimu nustebino sunkiausias veikalas — VI. Jakubėno "Tremtinių ir išvežtųjų giesmė", jau repeticijoje, Br. Budriūnui vadovaujant, padariusi didelio įspūdžio; sklandžiai praėjo ir kitos dainos su kitais dirigentais. Čikagos chorai sudarė tvirtą branduolį iš kitur atvykusių choristų masėje.

Deja, šį kartą buvo kitaip. Sunku čia ieškoti kaltininkų, susidėjus į vieną krūvą įvairioms priežastims, o taip pat ir įvairiems jau buvusiems ir dar ruošiamiems parengimams, kaip Šiluvos koplyčios atidarymas Vašingtone rugsėjo mėn. ir puikiai kovo-balandžio mėn. praėjusi opera "Traviata". Tuo būdu vienas iš žymiausių Čikagos chorų, anksčiau ypač pasižymėjęs lietuviškos muzikos rėmimu, visą dėmesį kreipė į Vašingtono iškilmes, gerai išmokdamas tik savo dirigento numatytus diriguoti dalykus. Antras ne mažiau žymus choras koncentravosi tik į Br. Budriūno kantatą, likusis repertuaras, kaip atrodo, buvo "praeitas", bet ne išmoktas. Taigi, nors buvo mažesnių chorų, mokėjusių visą repertuarą, Čikagos chorų junginys jau nesudarė vieningo ansamblio. Br. Budriūno kantata, gan sklandžiai praėjus dviem dalim, įklimpo trečioje bei ketvirtoje. Autoriui dirigentui sumaniai ir dinamiškai pasidarbavus, repeticijos pabaigoje kūrinys "susilipdė". J. Kačinskui paskirtas diriguoti VI. Jakubėno "Ožys" repeticijos pradžioje, išskyrus lengvesnę įžangą, nepajudėjo nė iš vietos; po pusantros valandos darbo irgi šiaip taip pradėjo eiti. Susidariusios padėties akivaizdoje Čikagos chorai paskutinę savaitę repetavo kasdien (su vienos dienos poilsiu), parodė gerą gaidų skaitymą, greitą ritminę ir muzikinę orientaciją; tačiau nebegalėjo būti kalbos apie Čikagos chorus kaip apie sklandų bendrojo masinio choro branduolį. Dėl to buvo tikimasi pagalbos iš kitur atvykstančių chorų. Šios viltys išsipildė. Nors nėra jokio galimumo suvesti tikslią pasiruošimo statistiką, bet visai sklandžiai praėjusi generalinė repeticija parodė, kad atvykusiųjų tarpe buvo nemažai chorų, tvirtai mokėjusių visą paskirtą repertuarą.

Visos minėtos aplinkybės, suprantama, atsiliepė į dainų šventės eigą. Visumoje šventė praėjo pakankamai sklandžiai, be aiškesnių intonacinių ar ritminių nukrypimų, bet kažkaip nedrąsiai, be nuotaikos. Stipriausią dalyką sudarė Budriūno kantata; ir joje nebuvo pilno sklandumo, bet dinaminėje autoriaus vadovybėje kūrinys praėjo su pakilia nuotaika, pastatęs į pirmaujančią vietą tiek veikalą, tiek ir jo autorių kaip masinio choro vadovą. Nelengvose, aukštų gaidų pilnose solo partijose gerai pasirodė solistai D. Stankaitytė ir Rimtautas Dabšys. Fortepijonu pritarė specialiai šiam veikalui iš Los Angeles atvykusi pianistė Raimonda Apeikytė; vargonais — Vladas Jakubėnas.

J. Kačinsko vadovybėje VI. Jakubėno "Ožys' praėjo itin lėtu tempu, nedrąsiai, bet ritmiškai ir intonaciškai tiksliai, vis dėlto nepadaręs reikiamo satyriškai dinaminio įspūdžio. Šiaip ar taip paaiškėjo, kad kas 1937 m. Lietuvoje buvo sunku mūsų geresniems chorams, tas nebėra sunku dabartinėje Amerikos techniškoje aplinkumoje gyvenantiems choristams; truputį geriau susirepetavus, "Ožys" galėtų praeiti visai gerai net ir masinio choro sąlygomis. J. Kačinsko "Rauda" buvo gal naujoviškiausios harmonijos kūrinys šios   šventės   programoje.   Ir šiuo atveju atrodė, kad nesudarė sunkumų nevisai įprastų harmonijų intonacija, bet kūrinys nukentėjo dėl dirigavimo nesusipratimo: 4/8 metru, ne per greitu tempu pažymėtą dainą autorius dirigavo dvigubai greičiau, 2/4 metru. Tiek Čikagos chorų, tiek generalinėje repeticijoje šį skirtumą pavyko išlyginti, tačiau pačioje šventėje geroka dalis choro iš įpratimo įstojo dvigubai lėčiau. Pradėta iš naujo nuotaikinga "Rauda" nebepadarė jai priklausančio įspūdžio. Taip pat J. Kačinsko vadovybėje K. V. Banaičio "Paskutinis vakarėlis" praėjo sklandžiai. P. Armonas pravedė jau minėtą J. Štarkos "O Ram-byne", J. Gaubo "Duldul dūdele" ir J. Gaidelio "Dainininkų maršą". A. Mikulskis dirigavo lyrinę K. V. Banaičio dainą "Atsikėlus anksti rytelį", St. Šimkaus "Oželį" ir J. Žilevičiaus "Laisvės". Ši visa dalis praėjo korektiškai, bet, pagal plačiai girdėtas kompetetingas nuomones, nevisai drąsiai ir kiek bespalviai. St. Šimkaus "Oželyje" masinis choras ne visur pasekė dirigento kai kur vykdomas fermatas. Tiek J. Kačinsko "Raudos", tiek ir St. Šimkaus "Oželio" atvejis dar kartą parodė, kad turint reikalą su masiniu choru bet kurie dirigento laisvumai ar nukrypimai nuo visiems aiškaus rašytinio gaidų vaizdo turi būti žinomi iš anksto šventėje dalyvaujančių chorų vadovams; tai gali būti atlikta ar įdainavus juostą, ar raštu tiksliai apibūdinus jungtinio choro dirigento intencijas. Ir šiais metais centrinis komitetas buvo išsiuntęs laišką chorų vadovams minėtu klausimu; į tai atsižvelgus, būtų išvengta minėtų, nors ir nežymių, bet jaučiamų nesklandumų.

Šias pastabas minint, reikia pabrėžti, kad šio straipsnio autorius per visą šventę, išskyrus vaikų chorą, sėdėjo ne publikoje, bet prie vargonų. Užtat jei ritmiška pusė jam galėjo būti visiškai aiški, tai dinaminė (ypač, kiek tai liečia salės akustines sąlygas) — galėjo būti patirta tik iš salėje buvusių muzikoje prasilavinusių klausytojų. Akustikos srityje ne viskas buvo tvarkoje. Buvo išnuomuoti geri žinomos Wurlitzer firmos vargonai; deja, vargonų montuotojai nebuvo reikalingo lygio; skambesys nebuvo akustiškai išbalansuotas; priekyje pastatyti spintos formos garsiakalbiai visai neveikė; dalis choro negirdėjo vargonų. Fortepijonas buvo visoje salėje ir choristams gerai girdimas. Šiam reikalui paaiškėjus, antroje šventės dalyje teko vargonams pavartoti visus galimus pastiprinimus; Budriūno kantatoje vargonai buvę aiškiai girdimi. Dėl paties masinio choro atskirų balsų grupių girdimumo irgi būta nusiskundimų; atrodo, kad girdimumas milžiniškos salės užkampiuose ne visur buvo vienodas.

Išimtinai gero įvertinimo susilaukė vaikų choras. Keleto šimtų vaikų minia buvo gerai išmokyta. Atskirų parapinių bei lituanistinių mokyklų chorai buvo bendromis P. Armono ir F. Strolios pastangomis gerai patikrinti. Vaikų atliktos paprastos dainelės, harmonizuotos A. Mikulskio, F. Strolios, St. Sližio, M. K. Čiurlionio, J. Bertulio ir J. Gaidelio, praskambėjo nuostabiai tiksliai ir švariai. Akompanavo Onos Mikulskienės vedamas kanklių orkestras, akompaniamentus pritaikė A. Mikulskis. Buvo pasiektas įdomios spalvos sąskambis; prie kiekvienų kanklių prijungtas elektrinis pastiprinto jas (moderniškų gitarų pavyzdžiu) davė stiprų (kai kur net per stiprų) skambesį, bet gerai derinosi prie vaikų balsų. Vaikų chorą dirigavo Faustas Strolia. Tiek publikos, tiek salėje buvusių muzikų nuomone, vaikų choras, po B. Budriūno kantatos, sudarė įspūdingiausią ir sklandžiausia šventės dalį.

Šventės oficialioji dalis buvo neilga. Po vėliavų įnešimo ir dirigento lazdelės perdavimo (garbės dirigentas A. Aleksis), A. Kačanausko "Maldą už tėvynę" ir JAV bei Lietuvos himnus pravedė garbės dirigentė Alice Stephens. Pirmosios dalies dirigentai buvo P. Armonas, J. Kačinskas ir A. Mikulskis; vidurinę dalį užėmė vaikų choras (dirigentas F. Strolia); kantatą "Tėviškės namai", užėmusią visą antrą dalį, dirigavo autorius Br. Budriūnas. Išskyrus vaikų chorą, dainos buvo palydimos fortepijono ir vargonų dueto; šio sąstato akompaniamentai kai kur buvo padaryti autorių; penkioms dainoms juos padarė specialiai šiai šventei VI. Jakubėnas. Budriūno kantatoje vargonų partija buvo VI. Jakubėno improvizuojama. Pirmoje dalyje fortepijonu pritarė St. Gailevičius, B. Budriūno kantatoje — R. Apeikytė; vargonais — visur VI. Jakubėnas. Bendrojo choro galėjo būti per 800 dalyvių, vaikų — apie tiek pat; tikslius dalyvių skaičius nustatyti beveik negalima.

Kaip matome, šių metų Dainų Šventės muzikinė dalis susidūrė su įvairiomis numatytomis ir nenumatytomis kliūtimis bei problemomis. Šventės įspūdingumą ir iškilmingumą trukdė dar ir kitokios, ne muzikinės priežastys. Kiekvienoje dainų šventėje ar kitokiame masiniame parengime atsilanko dalis publikos, kurie jaučiasi esą daugiau piknike, negu rimtame koncerte. Tokios publikos buvo ir pirmose abejose dainų šventėse; Il-je jos buvimas jautėsi išimtinai mažai, IlI-je — jos buvo žymiai per daug. Gal būt, čia prisidėjo tai, kad drauge su dainų švente vyko pasaulio lietuvių jaunimo kongresas; gal būt, daugelis seniai nesimačiusių jų tautiečių susitiko dainų šventėje ir norėjo pasikalbėti. Milžiniška salė nėra per tobulai vėsinarna; karštas oras lauke atsiliepė ir salės viduje. Gėrimų pardavinėjimas buvo kai kur samdytojų lietuvių rankose, bet dalis (už išėjimų) pasiliko salės šeimininkų tvarkomi, su užkandžiais ir svaiginamais gėralais; šios užkandinės veikė per visą dainų šventės programą. Iš publikos patirta daug nusiskundimų dėl nuolatinio klausytojų vaikščiojimo ir garsaus kalbėjimosi, atėmusių nuotaiką ir galimumą rimtai klausytis atliekamų dainų.

Atrodo, kad drauge vykęs jaunimo kongresas atėmė dainų šventei dalį reikšmingumo. Kai kurie mūsų laikraščiai skyrė žymiai daugiau dėmesio jaunimo kongresui, negu dainų šventei. Šis jaunimo kongreso pirmavimas galėjo pasąmonėje atsiliepti į šventės rengėjus ir nejučiomis duoti tokių pasekmių, kaip nepakankamą Čikagos chorų pasiruošimą ir pan. Kaltininkų neieškome, nes jų nesurasime. Buvo padėta ir šį kartą daug darbo tiek iš chorvedžių, tiek iš choristų, tiek iš centrinio komiteto, kuris savo uždavinį atliko neblogiau, negu ankstyvesnėse šventėse. Tačiau tenka pripažinti skaudų faktą: visiems prisimenant iškilmingą ir pakilią nuotaiką II Dainų Šventėje, kur buvo su nuostaba patirta, kad mūsų chorai tremties sąlygomis ne smunka, bet jų lygis kyla, šia III Dainų Švente teko daugiau ar mažiau nusivilti. Tai liečia tiek jos muzikinį lygį, tiek ir visą nuotaiką bei minėtą publikos laikyseną.

Per daug nusiminti nereikia. Mūsų chorai nėra nusmukę — jie, faktiškai yra dar pakilę. Tai skamba paradoksiškai, tačiau kitaip negalėjo būti pasiektas vis dėlto švariai intonuotas ir gan sklandus rezultatas. Tačiau ši dainų šventė praskambėjo lyg pavojaus skambutis. Mes esame gan išlepinti tiek aplinkinio aukšto lygio amerikiečių muzikos gyvenimo, tiek ir puikiai praėjusių mūsų masinių parengimų, kaip pvz., pernykštis Verdi "Requiem" ir B. Markai-čio "Vilniaus varpų" pastatymas. Norint išlaikyti savo dainų švenčių charakterį kaip stambaus lietuvių tautinio jausmo pasireiškimą, kaip tikros šventės, o ne pikniko ir koncerto junginio, turime savo dainų šventes laikyti sklandžiame, švariame ir įspūdingame lygyje. Sekančią šventę ruošiant, reikia daug ką persvarstyti, pasinaudojant įgyta patirtimi ir stengiantis išvengti patirtų trūkumų. Neturime daryti ir per skubotų ir per griežtų išvadų. III Dainų Šventės patirtis neparodo, kad turėtume sprendžiamai keisti jų repertuarą primityvizmo linkme. Atrodo, kad galime ir toliau ieškoti pusiausvyros tarp vieno kito stambesnio bei sunkesnio kūrinio ir tarp lengvesnio, plačiai publikai ir silpnesniems chorams prieinamo repertuaro. Bet. . . Budriūno kantatos "Tėviškės namų" dydžio veikalas privalo būti pateiktas chorams bent prieš porą metų; ne todėl, kad mūsų chorai jo negalėtų išmokti per keletą mėnesių (daugelis net mažesnių provincijos chorų tai buvo įvykdę šiemet), bet todėl, kad dauguma chorų kasmet turi kitokių vietinių įsipareigojimų.

Dainų šventei tinkamos salės klausimas Čikagoje nėra taip lengvai išsprendžiamas. International Auditorium salė yra Čikagoje didžiausia; ji nėra specialiai skiriama koncertams, bet gali būti tam reikalui vartojama. Tiksliai sustatant mikrofonus, joje gali būti pasiekta patenkinama akustika. Pasisamdžius kad ir neseniai pastatytą McCormick Place salę, kurioje buvo pastatytas Verdi "Requiem", galima sutalpinti tik 5000 žmonių, o ne per 8000; tektų taip pat žymiai sumažinti ir choristų skaičių. Akustika ir ten nėra pergeriausia. Būtų gal pasiekta tuo būdu daugiau rimto koncerto atmosfera, bet sumažėtų dainų šventės, kaip tautinės manifestacijos, reikšmė. Greičiausiai teks laikytis tos pačios salės, bet pasistengti joje iki minimumo sumažinti "piknikinę atmosferą" jos pakraščiuose (visiškai tos atmosferos išvengti vargu bus galima masiniame parengime). Tų dalykų tvarkymas kartais priklauso, deja, nuo įvairių unijinių ir legalinių kliūčių; sekančios dainų šventės rengėjų uždavinys būtų tas kliūtis kiek galint nugalėti.


III Dainų Šventės svarbiausias laimėjimas yra Br. Budriūno kantata "Tėviškės namai". Šis veikalas buvo specialiai šiai progai parašytas ir iškilo į pirmaujančią vietą šventės programoje. Mūsų muzikinė literatūra praturtėjo pastovia vertybe — šviesiai patriotinės nuotaikos kūriniu. Vien jau tas faktas kompensuoja minėtus šventės trūkumus ir padaro iš jos mūsų kultūrinio gyvenimo laimėjimą. Todėl šviesiomis viltimis pradėkime ruoštis sekančiai, ketvirtajai JAV ir Kanados lietuvių Dainų Šventei; joje pasistenkime sujungti mūsų chorų kylantį lygį su pareigingu visų dalyvių suliedinimu į vieną masinį darnų vienetą; dainų šventei artėjant privalome atidėti į šalį kitus įsipareigojimus, o visas jėgas koncentruoti vienam tikslui. Mūsų dainų šventės privalo būti ne vien tautinė pramoga, bet ir tikra lietuviškos dainos meno šventė.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai