Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GEN. ST. RAŠTIKĮ PRISIMENANT PDF Spausdinti El. paštas


Rugsėjo 13 sulaukė 70 metų amžiaus divizijos generolas Stasys Raštikis. Nors šios eilutės rašomos jau beveik mėnesiui praslinkus po šios datos, ligšiol šią sukaktį mūsų spaudoje prisiminė tik Darbininkas. Nuo 1955 dėstydamas JAV kariuomenės kalbų mokykloje Monterey, Kalifornijoje, gen. St. Raštikis gyvena nuošaliai nuo lietuviškosios bendruomenės centrų. Be to, ir pačios dabar turimosios pareigos neleistų jam plačiau visuomeniškai reikštis lietuviškojoj visuomenėj. Tačiau nieku būdu jis dėl to nėra nugrimzdęs užmarštin ir nebeatsimenamas. Net ir norint būtų sunku gen. St. Raštikį užmiršti: tiek jis susijęs su Lietuvos nepriklausomo gyvenimo paskutiniuoju penkmečiu, kad savaime jo vardas visada iškyla, kai vienaip ar antraip liečiamas tas istorinis laikotarpis.

Kaip Darbininko apžvalgininkas teisingai pastebėjo, gen. St. Raštikis istorinėje perspektyvoje rodosi labiau nei bet kas sutapęs su Lietuvos keturiais laikotarpiais: "Lyg Raštikio šeimos likime būtų simboliškai    susitelkusi    atsikuriančios Lietuvos heroj ika, kuriančios Lietuvos demokratinio principo konfliktas su autoritetiniu, pavergtos Lietuvos skausmas, tremties klajonės" (Darbininkas, 1966IX.16).

I pas. karo metu tarnaudamas rusų kariuomenėje, jis baigė Tifliso karo mokyklą 1917 ir liko Kaukazo fronte ligi karo pabaigos. Grįžęs Lietuvon, 1919 pradžioje stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo kovose prieš lenkus ir bolševikus ir buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. Kovose su bolševikais buvo du kartus sužeistas. Antrą kartą sunkiai sužeistas, pateko į nelaisvę, iš kurios grįžo tik 1921 pavasarį per kalinių pasikeitimą.

Tarnaudamas kariuomenėje, jis toliau mokslinosi: įsigijo brandos atestatą, baigė veterinariją Kauno universitete (1929) ir Vokietijos generalinio štabo akademiją (1932). Išsimokslinęs ir pareigoms atsidėjęs, jis po studijų baigimo nepaprastu greičiu kilo karinėje karjeroje: 1933-34 laikotarpyje jis iš 5 pėstininkų pulko vado pakilo III pėstininkų divizijos štabo viršininku, generalinio štabo valdybos viršininku, vyriausio štabo viršininku. Pagaliau nuo 1935 pradžios jis tapo Lietuvos kariuomenės vadu ir ėjo šias pareigas ligi 1940 sausio mėn. (o balandžio mėn. buvo paleistas į atsargą).

Visi sutinka, kad, vadovaudamas Lietuvos kariuomenei, gen. St. Raštikis ją perorganizavo, sumodernino ir perginklavo (pik. K. Ališausko konstatavimas Lietuvių Enciklopedijoje). Tai pripažįsta ir neseniai pasirodžiusios A. Smetonos monografijos autorius pik. Vaclocas Šliogeris: "Gen. St. Raštikis, kaip kariuomenės vadas, turi labai daug didelių nuopelnų: jis įvykdė mūsų kariuomenės perorganizavimą, sutvarkė mobilizacijos planus karo pavojaus atveju, 1935-1939 m. laikotarpyje atstatė visuomenėje kiek pašlijusį pasitikėjimą mūsų kariuomene, jis labai daug prisidėjo ugdant tėvynės meilę ir pasiryžimą kraštą ginti tiek kariuomenėje, tiek ir mūsų jaunojoje kartoje" (V. Šliogeris: Antanas Smetona, p. 134).

Tačiau, ištikus nelemtims, Lietuvos kariuomenė nebuvo pašaukta krašto ginti. Tai tragiškas tiek gen. St. Raštikio, tiek visos Lietuvos likimo aspektas. Naivu ir neteisu būtų dėl Lietuvą užgriuvusių nelaimių patiems save kaltinti. Tačiau, šiaip ar taip, istorinės tautų katastrofos kreipia žvilgį į tuos, kurie jų metu turėjo daryti lemtingus sprendimus. Prieš daug klausimų stovi ir gen. St. Raštikio sprendimai. Gal pats pagrindinis klausimas yra tas, kurį kelia ir minėtasis pik. Vc. Šliogeris: ar buvo tikslinga, prasidėjus II pas. karui, pasitenkinti tik daline mobilizacija, ar nebuvo pragaištinga tuojau pat demobilizuotis, nors prieš akis stovėjo pirmosios derybos su sovietais? "Mano nuomone, — rašo pik. Vc. Šliogeris, — tada demobilizuodami savo kariuomenę mes pasidavėme" (op. cit., p. 137).

Kiek kur kokius sprendimus lėmė kariuomenės vadas ir kiek kur juos darė respublikos prezidentas kaip vyriausias ginkluotųjų pajėgų viršininkas, sprendžiąs "mobilizaciją, karą ir taiką" (pagal 1938 m. konstituciją)?

Istorikų uždavinys atsakyti šį klausimą, kiek tai bus įmanoma. Tačiau aplamai aišku, kad galutinai sprendimai turėjo būti abiejų sutarti.   Todėl   neteisu   klausimą alternatyviškai kelti — kuris kaltas? Viena, dėl to, kad iš viso netenka kaltės ieškoti, kur galima tik aiškintis atitinkamų sprendimų motyvus. Antra, dėl to, kad už bendrą sprendimą negalima vieno kurio atsakingu laikyti. Kurie imasi vieną kaltinti, "juodindami" antrą, patys nesusivokia, kad lygiai juodina abu.

Praeitį galima aiškintis, o ne teisti. Toks yra istorinis žvilgis. Deja, pas mus dažnai ir tai, kas gali būti tik istoriniu aiškinimusi, paverčiama šiandienos partine kova. Tai galioja tiek prez. A. Smetonai, tiek gen. St. Raštikiui.

Kaip savo paties kraštui ginti rengtos kariuomenės nepanaudojimas, momentui atėjus, sudaro vieną gen. St. Raštikio likimo tragišką aspektą, taip antrą jo likimo tragišką aspektą sudaro autoritetinėje santvarkoje jo puoselėtas demokratinis nusistatymas, kad kariuomenė neturi būti verčiama vienos partijos politiniu įrankiu. Nors tokio demokratinio žvilgio puoselėjimas nepalankioj autoritetinio režimo aplinkoj gen. St. Raštikiui teikia tik garbę, tačiau kaip tik dėl jo mūsų tam tikri sluoksniai stengiasi gen. St. Raštikį kiekviena proga niekinti ir plėšti jo garbę (lyg tiek pat būtų išaukštinama A. Smetoną, kiek nužeminama gen. St. Raštikį).

Nors ir paradoksiškai skamba, gen. St. Raštikio nelaimė buvo į-sigytas moralinis autoritetas tiek kariuomenėje, tiek visuomenėje. Iš pradžių gen. St. Raštikio paskyrimas kariuomenės vadu visuomenėje buvo sutiktas su abejingumu, teturint prieš akis jo per žmoną susigiminiavimą su prezidentu. Tačiau netrukus dalykai pasikeitė. Lygiai traktuodamas visus lietuvius, t. y. nesiimdamas kariuomenės versti partinės politikos įrankiu, gen. St. Raštikis savaime laimėjo simpatijas toj tautos daugumoj, kuri ilgėjosi Lietuvos grįžimo į laisvos demokratinės santvarkos kraštą. Bet kaip tik šis jo demokratinis žvilgsnis į kariuomenės paskirtį sukėlė jam opoziciją to meto režimo šalininkuose. Kaip anksčiau minėtasis pik. Vc. Šliogeris konstatuoja, "kiek susidariau įspūdį, tautininkai naujai iškilusiame gen. St. Raštikio asmenyje įžiūrėjo gana rimtą varžovą. Tai buvo viena priežastis, o kita, gal net svarbesnė buvo ta, kad gen. St. Raštikis nebuvo tautininkas, bet pasidarė populiarus visuomenėje, net opozicijos vadų tarpe" (op. cit., p. 142). Iš tautininkų gen. St. Raštikiu nepasitikėjimas persikėlė ir į prezidentą. Pik. Vc. Šliogeris toliau pasakoja: "Vieno pasikalbėjimo metu A. Smetona nustebino mane pirmą kartą pareikšdamas nepasitenkinimą gen. St. Raštikiu. Ne dėl to, kad jis būtų pradėjęs blogiau eiti savo pareigas, jis jas ėjo labai gerai, bet užtat, kad ėmęs politikuoti ir palaikęs artimus santykius su opozicijos žmonėmis, ypač su krikščionių demokratų vadais bei jiems giminingomis organizacijomis. Tas mano pasikalbėjimas su prezidentu buvo 1938 m. rudenį, jau po tais metais birželio 28-29 d. Kaune įvykusio didžiojo pavasarininkų kongreso, kada Lietuvos kariuomenei (husarams) buvo į-teikti 46 šautuvai, atžymint pirmuosius žuvusius savanorius pavasarininkus kovose prieš bolševikus" (op. cit., p. 143).

Čia ir teko gen. St. Raštikiui nuvilti abejus: vienus dėl to, kad ėmėsi "politikuoti", antrus dėl to, kad nesiėmė politinio vaidmens.

Ano meto režimo šalininkai gen. St. Raštikį vadino "politikuojančiu generolu"; net ir dabar jo konfliktą su prezidentu tebeaiškina politiniu noru pirmauti (A. Smetonos biografo A. Merkelio žodžiais tariant, būti Lietuvoje persona prima), žinoma, nebūtų jam buvę iš šių žmonių priekaišto dėl "politikavimo" ir "be atodairos" siekimo pasidaryti visuomenėje populiariam, jei gen. St. Raštikis būtų likęs aklu tautininkų įrankiu, o kitos lietuviškosios visuomenės atžvilgiu būtų atžariai laikęsis. Deja, gen. St. Raštikis iš tikro stengėsi lygiai visus vertinti ir tuo būdu saugoti kariuomenės politinį neutralumą.

Ir vėl — deja! Stengdamasis likti tik kariu ir savo įgyto autoriteto nenaudodamas politiniams tikslams, gen. St. Raštikis daug ką nuvylė ir iš tų, kurie pirma buvo jautę jam simpatijų. Kai pirmieji gen. St. Raštikį kaltino "politikavimu", tai antrieji iš tikro laukė, kad jis imtųsi politinės akcijos. O gen. St. Raštikis jos nesiėmė nei tuo metu, kai buvo kariuomenės vadu, nei kada vėliau. Tas pats A. Merkelis, kuris stengiasi gen. St. Raštikį nužeminti ir jo konfliktą su prezidentu aiškina tik "nežabota ambicija", cituoja ministro K. Bizausko pasipiktinimą paskutiniajame nepriklausomos Lietuvos vyriausybės posėdyje: "Ė, lietuviški generolai, nemoka išnaudoti padėties ir nusikratyti" ...

Todėl, atrodo, Darbininko apžvalgininkas pagrįstai konstatavo: "Kas tikėjosi, kad gen. St. Raštikis, kariuomenės vadas, pavartos karines jėgas režimui pakeisti — apsiriko. S. Raštikis ne iš tų tokių. Jis iš demokratinių natūrų, kurios nesiima smurto teisėtai tvarkai laužyti; kurios mėgina veikti savo moraliniu svoriu, įtikinėjimu".

Jei iš tiesų beišsivystąs konfliktas tarp respublikos prezidento ir kariuomenės vado kur nors nelemtai atsiliepė ano meto lemtingiems sprendimams, tai buvo tragiška. Tačiau   tai   ne   pagrindas   tuodu žmones ir dabar visą laiką daryti priešais, lyg ir dabar jie savo tarpe tebekovotų, kurio sprendimas kuriuo atveju buvo teisingesnis. Tiek A. Smetona, tiek gen. St. Raštikis daug dirbo savo tautai, trokšdami jai šviesesnės ateities. Bet nė vienam nebuvo lemta herojų likimas: užuot herojinės aukos, abu turėjo išgerti tremties kančią, ir tai sudaro jų abiejų tragizmą.

Gen. St. Raštikio tragizmas — kario, norėjusio likti tik kariu, bet neišvengiamai patekusio į savo meto politinę įtampą. Tragizmas kariuomenės vado, ugdžiusio savo kariuose patriotinio heroizmo nusiteikimą, bet pergyvenusio, kaip laisvė buvo išplėšta be kovos, be kraujo lašo. Tragizmas žmogaus, nešusio istorinę atsakomybę savo sprendimais, bet negalėjusio nulemti, kas buvo galingiau už jo sprendimus; įėjusio tautos istorijon, bet ne pergalės valandą, o pralaimėjimo posūkyje.

Ar prezidento A. Smetonos, ar gen. St. Raštikio tragizmą liečiame, liečiame savo pačių (tautos) tragišką istoriją. Galime iš istorinės perspektyvos svarstyti jų sprendimus, bet jiems priklauso mūsų pagarba ir tada, kai vienus ar kitus jų sprendimus statome klausimo ženklan. Yra daug ko visiems pasimokyti iš istorijos, o pirmiausia vieno — netęsti praeities kovu dabartyje.
Todėl, reikšdami visus gerus linkėjimus 70 amžiaus metų aulau-kusiam gen. Stasiui Raštikiui, linkime ne tik dar ilgų metų, bet ir kiek galint istoriškai objektyvesnio visų žvilgio į jo asmenį ir vaidmenį mūsų nepriklausomybės sutemų išvakarėse.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai