| |
|
|
ŠLAVIKO MIRTIS
I
Dangoraižiai lekia į dangų,
kurio nėra.
Tik juodumoj akloj
aistringai blykčioja
žaliai ir raudonai ir mėlynai dažyta coca-cola.
Pasiremi paskutiniosios karčiamos palangės
pavargusia ranka
ir išpleti akių mėlynę
ir bėgi švytinčiais langais į viršų,
kolei apsunkusi galva žemyn nupuola.
Naktis išniekinta negailestingai —
nei mėnesienos, nei žvaigždžių;
bažnyčių kupolai spalvom išbraižytoj tamsoj —
tarytum katilai
žmogėdrų milžinų.
Langai, langai, langai. . .
Ir mėlynai ir raudonai dažyta coca-cola.
Ir pervertas strėle
Prudential Life Insurance.
Norėtumei mažos pašiūrės,
kuriai grąžintum seną skolą,
mokėdamas su kaupu
ilgai, ilgai, ilgai . . .
Prie karčiamos, dangoraižių papėdėje,
žmogus — mažytis, mažuliukas, mažas.
O jo gyvenimo miražas,
didesnis už visus dangoraižius ir visą miestą,
patsai sau laidotuvių giesmes gieda.
II
Tenai, kur nulėkė dangoraižiai,
kur nėr dangaus,
kur raudona strėlė ir juoduma ir coca-cola,
kur nebėra į viršų kelio,
aukštų aukščiausioje tarpulangės kiaurymėje
žmogus, —
reklaminių šviesų smagaus
juokavimo užpultas, —
raudonas, mėlynas ir žalias,
klaikiai sušvysteli ir juodas rymo.
Nesužinoti niekam, ką jis mato
iš taip aukštai
šitos išniekintos nakties žaismėj.
Gal tik šluota,
jau dešimt metų
didžioji draugė ir prasmė
visų sudužusių į šipulius miražų,
galėtų pasakyti ką.
Bet ir jinai šią naktį numesta.
Sena, aptriušusiaist nubrūžintais šeriais,
delnais nuzulintu, nutrintu kotu
šluota
nupurtintų pagaugais, šiurpuliais,
jeigu išduotų
visas kančias, ilgiausiomis naktim šnibždėtas,
visas viltis, ieškojimus, praradimus,
kaip maldą tariamus vardus brangius,
visus teisybės vingius, užvingius, kelius
ir ilgesį, kuriam nėra pasauly vietos.
Žmogus pavargo kūkčioti apsikabinęs šluotą
ir numetė į šalį.
Užtat dabar tarpulangės kiaurymėj blykčioja
klaikiai raudonas, mėlynas ir žalias.
III
Staiga vienai akimirkai, lyg amžinybei,
nuščiuvo gatvė,
lyg krūptelėjo milžinai dangoraižiai,
lyg išplėtė akis langų daugybė,
ir stabtelėjo valkata,
atsigręžė vagis,
ir aiktelėjo trys nakties mergelės
į ten,
kame raudonas, mėlynas ir žalias
žmogus palinko,
lyg dangų dengdamas
skvernų sparnais,
ir išskėtė rankas apsikabinti žemei.
Tai ne akmens kritimas,
ne kalnas ūžteli,
ne sulinguoja bokštai,
tatai likimas
žmogaus,
kančioj užtroškusio,
didžiulio miesto grindiny sudūžta.
Visa išniekinta naktis
sustoja,
tarytumei samdyti grabnešiai,
ir žiūri.
Tiktai aukštai, aukštai, aukštai
spalvingai ir ramiai
milijoninį kartą juokiasi
strėle pervertas
Prudential Life Insurance.
Sekundė siaubo prašvilpė
tarytumei nebuvus.
Ir vėl susmuko girtas karčiamos palangėj,
ir nulingavo valkata savais keliais,
ir laužiasi vagis į brangenybių krautuvę,
ir nuklegėjo trys nakties mergelės.
Tiktai šluota iš paskutinio aukšto mato
dar niekad neregėtus burtus:
cemento grindinyje
aplinkui žmogų buvusį
siūbuoja ąžuolai, berželiai, liepos
ir žydi tūkstančiais žiedų
jurginai, levažandžiai ir nasturtos.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
