|
Parašė JUOZAS MIKUCKIS
|
I
Dulkėtą kelią
Nuklojo nubyrėję lapai.
Prieš mano liūdesio pirkelę
Nusilenkė nudžiūvę krapai.
Laukai nurimo.
žemyn, žemyn saulute slenka,
Ir pievų vystančiojo grimo
Ji pastaruosius žvilgsnius renka.
šalna — rytinė
Man šlama ilgesiu po langu.
Kadais nerimstanti krūtinė,—
Nesiveržia kovų padangėn.
II
Aš negalėčiau pasakyti,
Kad lapai per ne lyg geltoni,—
Rudens nebūta tokio kito
Ir kad spalvų per ryškūs tonai.
Ne vienas jau ruduo praskubo,
Ne pirmos lapų pakasynos,—
Daug artimų kapų įdubo,
Priblėso žiburiai masinę.
Tik šiandien medžiai pakelėse
Labiau lyg spėjo jau pasvirti,
Sugrubę lapai ir sulysę
Aiškiau vis šlama apie mirtj.
Bet, kad spalvų per ryškūs tonai,
Rudens nebūta tokio kito,
Kad lapai per ne lyg geltoni,—
Aš negalėčiau pasakyti.
III
Žydrasparne plaštakėle!
Vasaros kaitrose kėleis,
Saulėj per dienas virpėjai:
Ugnys tolimos masino...
šiandien rudenio verpėjos
Audžia tinklą pakasynom,
Ir plonutį tiesti ima
Per rugienas, per arimą ...
Nublokšta, sparnus suglaudus,
Kur linguoja tylios maudos,
Lauki viesulo stipresnio
Ir mini tą karštą ugnį —
Bučinį užvis kaitresnį
Saulės spindulių bedugnėj...
Stingsta jau sparnai virpėję ...
Niekas, niekas nemasina,
Kai jau rudenio verpėjos
Audžia tinklą pakasynom ...
IV
Langan smulkus lietus tuksena .
Tai ne pavasario šaukimas —
Tai grįžta žemėn, kas paseno,—
Nuvytusių balsai tai kimūs.
įeik paunksnin seno šilo,
Ir lapai tau rudens pakąsti
Primins mirties žengimą tylų
Ir mums ir žydinčiam radastui.
Nudžiūvusios neskleisis puokštės,
Kai šarmos tiesiasi rugienom, —
Audrų išvėtyti, nublokšti
Negrįš prie artimų kamienų .. .
Nors ugnys dar širdy rusena,
Bet girdime kapų šaukimą ...
Tai grįžta žemėn, kas paseno,—
Nuvytusių balsai tai kimūs...
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
