| |
|
|
|
ŽVILGSNIS Į NENURIMSTANTĮ LAUREATĄ |
 |
 |
 |
 J. Gliaudos 60 metų sukakties proga
Kai išgirstam, kad rašytojas švenčia šešiasdešimties metų amžiaus sukakti, mums tuoj prieš akis iškyla ir toli į praeitį nuvingiavęs to žmogaus kūrybinis kelias. Mums atrodo, kad šešiasdešimtas rašytojo gimtadienis turi ženklinti maždaug ir keturiasdešimties metų jo kūrybinio darbo jubiliejų. Bet kartais būna ir kitaip, štai Jurgis Gliaudą į mūsų literatūrinį gyvenimą atėjo dar palyginti neseniai, o šiais metais jau mini savo šešiasdešimtą gimtadienį.
Kūrybinių ir amžiaus metų santykis nebūtinai turi nulemti žmogaus pasiekimus. Kai kas tik trumpu, vos kelių metų sublizgėjimu Įrašo savo vardą svarbios literatūros lenton. Kai kam užtenka tik vieno veikalo savam kūrybiniam neužmirštamumui laiduoti. Šiuo metu dar būtų per drąsu Gliaudą statyti į mūsų literatūrinių nemirtingųjų galeriją. Tačiau per savo kūrybos penkiolikmetį ir pastangų intensyvumu, ir pasiekimais Gliaudą išsiskaptavo sau neužginčijamą vietą dabartiniame mūsų literatūros gyvenime. Užtat ra'ytojo amžiaus sukaktuvių proga verta trumpai prisiminti gerokai kontraversinį jo kūrybos kelią, verta bent skubotu mostu dirstelti į jo kūrybą.
Į mūsų literatūros sceną Jurgis Gliaudą atėjo labai staigiai, be jokio rimtesnio Įspėjimo, be įžanginių, paruošiamųjų pasirodymų. Atėjo jis beveik niekeno ir nekviestas, ir kaip anie svečiai biblinia-me palyginime, taikė į pačias pirmąsias vietas, nelaukdamas, kol kas nors ragins slinktis aukščiau. Gliaudos staigus iškilimas, o taip pat ir įsipilietinimas literatūriniame krašte buvo glaudžiai susijęs su "Draugo" romano konkursu. Laimėjęs pirmąjį konkursą 1951 m. romanu "Namai ant smėlio", J. Gliaudą susilaukė nemažos reklamos iš pačių konkurso rengėjų, kuriems rūpėjo išpopuliarinti tą instituciją užtikrinti jos tęstinumui. Nežiūrint propagandos, premijuotasis romanas buvo sutiktas gana šaltai. Tradiciški literatūros sluoksniai ir patriotiškai nusiteikę skaitytojai raukėsi dėl nelietuviškos romano tematikos, o estetinio polinkio kritikai gana skeptiškai žiūrėjo į romano stilių, rodantį sunkų kalbos valdymą ir daug įprastinių, debiutantiškų nesklandumų.
Sprendžiant iš rašytojo tuometinių pasisakymų ir jo viešosios laikysenos, atrodė, kad jis yra labiau linkęs tikėti konkurso rengėjų reklama, negu pamokančiu kritikų žodžiu. Be abejo, jam atrodė, kad jau pats premijos laimėjimas yra neatšaukiamas bilietas į visuotinai gerbtino ir neliečiamo rašytojo kėdę. Užtat Gliaudą išėjo į viešą disputą su savo kritikais, kaltindamas juos svarbaus kūrinio nesupratimu ir ignoravimu, nepagailėdamas kandžių replikų literatūrinių žinovų adresu. Tokia laikysena negalėjo sužadinti didelių simpatijų debiutavusiam autoriui kuklumo dorybę dar vis tebepripažįstančių literatų rate.
Santykiai tarp Gliaudos ir jo kritikų dar labiau paaštrėjo, jam nusinešus ir antrojo "Draugo" konkurso laurus. Nežiūrint to, kad premijuotas romanas "Ora pro nobis" buvo daug silpnesnis net ir už pirmąjį, antrosios premijos paskatintas, autorius dar labiau užkietėjo savisvarbos nuotaikoje. Į-žvalgesniams mūsų literatūros vertintojams, susispietusiems tuo metu apie "Literatūros lankų" žurnalą, rodėsi, kad pakartotini laureato išsišokimai ir publicistinė reklama prašoko mandagumo ribas ir kad atėjo laikas priminti aną palyginimą apie pirmųjų vietų rin-kimąsi, šeimininkui nekvietus. Tame žurnale atspausdintoje ilgoje recenzijoje buvo nepagailėta kietų žodžių ne tik "Ora pro nobis" romanui, bet ir pačiam autoriui. Tuo rašiniu buvo lyg ir sucementuota jau gerokai paplitusi nuomonė, kad Gliaudą nėra joks rimtas ra" y toj as ir jog iš jo kūrybos nieko vertingo negalima tikėtis nė ateityj. Daugelyje literatų šis an-tigliaudiškas sentimentas buvo toks stiprus, kad jo sušvelninti nepajėgė nė tolimesni autoriaus veikalai, literatūrine verte žymiai prašokę jo pirmuosius bandymus.
Savotiškas literatų boikotas nedaug ką pakenkė Gliaudos tolimesniam populiarėjimui grynai visuomeninėj literatūrinio gyvenimo plotmėj, neužkirto jam kelio laimėti dar du "Draugo" konkursus, žurnalistų dauguma visuomet stovėjo laureato pusėje — jis jiems rodėsi savotišku laimėtoju prieš visą mūsų literatūrinį "establish-ment", savotišku herojumi, nusipelniusiu pagyrimo ir pagarbos. Publicistinės propagandos padedamas, Gliaudą įsitvirtino mūsų literatūriniame parteryje, tačiau ložėje jis ir toliau liko persona non grata. Anksti susidariusi neigiama kritikų nuomonė ir tam tikras jų uždarumas temdė bešališką žvilgsnį į Gliaudos kūrybinius pasiekimus. Dėl to dar ir šiandien jo kūrybinis įnašas nėra susilaukęs objektyvaus įvertinimo. Gliaudą dar ir šiandien yra apsuptas iš vienos pusės liaupsinančiais žurnalistais ir gerbėjais, o iš kitos — tylinčiais literatūros žinovais.
Įžengęs literatūrinėn dirvon tik savo amžiaus keturiasdešimtmetyje, Jurgis Gliaudą išvystė nepaprastą kūrybinį intensyvumą, beletristiniu produktyvumu prilygdamas net Alei Rūtai. Per pastaruosius penkiolika metų jis išleido devynias knygas: poezijos bandymus, beletristinių gabalų rinkinį, publicistinį - istorinį reportažą ir šešis romanus. Gliaudos kūrybinis takas neina tiesia linija, bet žemyn-aukštyn šokinėjančia linija, primenančia akcijų rinkos kreives. Jo kūrinių lentynoje šalia vieno iš geriausių mūsų romanų rasime vieną iš silpniausių, šalia tikro romano — romanu pakrikštytą publicistiką, šalia originalaus požiūrio — tradicinį literatūrinio žmogaus nepaisymą. Užtat bet kokį Gliaudos kūrybinį vidurkį išvesti yra labai sunku, stačiai neįmanoma. Todėl tenka žvelgti į kiekvieną jo kūrinį atskirai, o jo literatūrinį įnašą sverti tik geriausiais, turinčiais daugiausia galimybės išlikti veikalais. Tuo būdu tenka ribotis romanais "Šikšnosparnių sostas" ir "Ikaro sonata", gal dar kiek dėmesio skiriant ir veikalams "Delfino ženkle" ir "Namai ant smėlio". Neužsiminus apie eilėraščių knygelę "Ave America", apie noveles "Gęstanti saulė", apie romanus "Ora pro nobis" bei "Raidžių pasėliai" ir literatūriniame kontekste apie "Agoniją", didelės skriaudos nebus padaryta nei mūsų literatūrai, nei pačiam autoriui.
Nėra abejonės, kad "Šikšnosparnių sostas" yra brandžiausias J. Gliaudos veikalas, visa galva pra-šokstąs mūsų romano pilką vidurkį. Jame autorius vaizduoja tremtinį - pensininką, vargstantį ir kenčiantį jam svetimoj Amerikos aplinkoj, šalutiniais personažais, tarp kurių matome dailininką, rašytoją, teisininkus, gydytoją, namų savininką, jaunimo atstovus, romanas atveria gana platų mūsų naujosios išeivijos vaizdą, ją kankinančias dilemas, blaškymąsi, neviltį. Tematika, taip artima mūsų dabartiniam gyvenimui, kurį mes esame linkę iki kraštutinumų dramatizuoti, yra labai pavojinga literatūriniam veikalui. Pavojinga užtat, kad mažesnio rašytojo rankose tokia tema lengvai gali nuslysti į lėkštą epochos pavaizdavimą, užmirštant patį žmogų, leidžiantis į verkšlenantį sentimentalumą ir patriotinę patetiką. Gliaudą šiom didelėm pagundom atsispyrė, pagrindinę veikalo kryptį lenkdamas vieno žmogaus atskleidimui, prasmingam žvilgsniui ne tik į jį supančią aplinką, bet ir į jo vidų. Užsibrėžtą sunkų uždavinį autorius išsprendė be rimtesnių suklupimų. Romano protagonistas pavaizduotas ne tik įtikinančiu, gyvu personažu, bet ir literatūriškai tvirtu žmogumi, nepakartojamu individu. Veikalo sąrangoje žmogus visur stovi pirmoj vietoj, niekur nėra aukojamas gyvenamosios tikrovės iliustravimui ar autoriaus tezių įrodymui. Socialiniai, politiniai ir kiti vaizduojamojo laikotarpio motyvai niekad neįsiveržia į pirmąjį veikalo planą nepriklausomai nuo žmogaus, bet yra glaudžiai pajungti efektyviam žmogaus atskleidimui. Toks bekompromisinis dėmesys individui kaip "šikšnosparnių soste" yra retas radinys mūsų bežmogėje prozoje. Užtat šj Gliaudos veikalą neabejotinai tenka rikiuoti į geriausių mūsų romanų gretas.
"Ikaro sonatą", vieną iš nedaugelio jokios premijos nelaimėjusių Gliaudos romanų, tam tikra prasme tenka laikyti eksperimentiniu veikalu. Jis stebina ne tiek konkrečiu literatūriniu laimėjimu, kiek autoriaus sugebėjimu nenukristi į absurdo bedugnę, laviruojant plonu siūlu tarp žaidimo fantazijomis ir prasmingo tikrovės atskleidimo. Konstrukciniu atžvilgiu romanas suklijuotas iš kelių, paraleliai dėstomų epizodų, turinčių tik silpnai suaustą vidinį ryšį, be aiškaus išviršinio panašumo, šiuo atžvilgiu, bent mūsų rate, romanas yra gan originalus. Daugelis į jį žvelgė kaip į literatūrinę M. K. Čiurlionio biografiją, be reikalo apkrautą ilgom įtarpom iš skurdžios ir nevisai realios amerikietiškos aplinkos — meno "beatninku" sferos. Iš tikro pagrindinis žvilgsnis į žmogų "Ikaro sonatoje" kaip tik buvo vedamas tuose amerikietiškuose epizoduose. Čiurlionio biografiniai bruožai tarnavo tik aprašomai problematikai paryškinti. Nors pasirinkto kompozicinio metodo prasmingumas ir kelia nemažai abejonių, visgi tenka pripažinti, kad ir šiame romane Gliaudą žmogaus nepalaidojo, pajėgdamas bent dalinai atverti jo kaip kūrėjo maištą ir pralaimėjimą savo ribotai prigimčiai.
Nei paskutinis, nei pirmasis J. Gliaudos romanas neprilygsta čia paminėtiem dviem veikalams. Romanas "Namai ant smėlio", kuris prieš porą metų buvo išverstas anglų kalbon ir susilaukė šiek tiek dėmesio, pasižymėjo mumyse neįprasta tematika ir neperdaug vartojamu betarpiu vaizdavimo būdu, o taip pat ir susikoncentravimu į vieną personažą. Tačiau nei metodo, nei žmogaus atskleidimo atžvilgiu autoriaus mėginimai pilnai nepavyko. Romane jautėsi per didelis schemiš kūmas ir įtikimumo stoka. Užtai tas veikalas, nelemtai laimėjęs premiją ir tuomi apsunkinęs Gliaudos įsipilietinimą rimtų rašytojų tarpe, buvo daugiau pažadas, negu ištesėjimas. Paskutinis sukaktuvininko romanas "Delfino ženkle", kuriuo šiais metais autorius vėl nuskynė "Draugo" konkurso laurus, stiliaus atžvilgiu pasirodė žymiai stipresnis, žmogaus atskleidimas detalėse čia taip pat ryškiau užčiuopiamas. Tačiau, autoriui pastačius savo personažus į labai jau atsitiktinę situaciją, veikalas nustojo visuotinumo žymės ir nepajėgė sumegzti vaizduojamų tikrovės skeveldrų ir žmogaus gilesniu prasmingumo ryšiu.
Gliaudą mūsų literatūriniame gyvenime yra įdomi asmenybė ne tik savo kontraversiškumu, ne tik nenumaldomu veržlumu į pripažinimą, bet kartu ir neįprasta savo amžiaus ir kūrybinės linijos kombinacija. Tarp daugybės "Draugo" konkurso pagimdytų, premijuotų ir nepremijuotų romanistų, anksčiau su kūryba mažai ką bendro turėjusių, o pradėjusių rašyti jau žilam plaukui kalantis, Gliaudą užima neužginčijamai vyraujančią poziciją ir talentu, ir produktyvumu, ir atsiektais rezultatais. Iš šio, pasak V. A. Jonyno, mūsų literatūrinio "Volksturmo", Gliaudą vienintelis išaugo į dėmesio vertą rašytoją. Tenka stebėtis Gliaudos kūrybiniu jaunatviškumu. Iš pusę šimtmečio nugyvenusio rašytojo, rodos, nesitikėtume per didelio ieškojimo ir kūrybinio augimo. Tačiau Gliaudą nuo pat pirmosios savo knygos niekas nestovėjo vietoje, nesikartojo, akylai stebėjo dabartinę mūsų ir pasaulio literatūrą, mokėsi iš jos, kaip mokėsi ir iš savo klaidų, nors to viešai ir neprisipažindamas. Nuolat ieškodamas naujų vaizdavimo būdų, mėgindamas įvairią konstrukcinę techniką, neužsidarydamas vienodoj tematikoj, Gliaudą liudijo savo kūrybinį dinamiškumą.
šių sukaktuvių proga "šikšnosparnių sosto" autoriui linkėtina nenusigąsti apvalaus metų skaičiaus ir prisiminus, kad amžius nedaug ką bendro turi su vidinės jaunystės laipsniu, skverbtis į dar svaresnius laimėjimus mūsų literatūrai, mūsų lietuviškam romanui.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
