Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYSKUPO MOTIEJAUS VALANČIAUS BIOGRAFIJOS BRUOŽAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VACLOVAS BIRŽIŠKA   
Jojo 150 metų gimimo, 100 metų įsivyskupavimo ir 75 metų mirties sukakties proga

8.
Po 1831 m. sukilimo rusų valdžia buvo jam atėmusi teisę savarankiškai vyskupiją valdyti. Savaime aišku, kad tokiai padėčiai esant, bažnytinė drausmė daug kur susvyravo ir įsivyravo daug visokių negerovių, juo labiau, kad ir rusų administracija, stengdamasi iškelti įvairius valdžiai atsidavusius karjeristus, dar labiau griovė bažnytinę tvarką. Valančiui visų pirma ir teko tas negeroves šalinti.

Jo padėtį sunkino ir toji aplinkybė, kad jis pirmas apėmė du kartus padidintą vyskupiją, kada 1847 m. konkordato nuostatais senasis jos plotas buvo išplėstas į visą, prieš trejus metus įkurtą Kauno guberniją, o prie jos dar buvo prijungti ir Kuršo katalikai, daugiausia latviai. Visi tie naujai prijungti plotai seniau buvo valdomi didžiulės Vilniaus vyskupijos, kurioje įvairių negerovių, ypač nuo vyskupo Masalskio laikų, buvo atsiradusių daug daugiau negu Žemaičiuose. O ir šiaip buvo nemaža skirtumų dviejų vyskupijų santvarkoje. Tad visa tai, kas buvo negero, reikėjo skubiai pašalinti ir pataisyti, o skirtingų tradicijų plotus sulieti į vieną darnų organizmą. Reikėjo su tuo darbu skubėti, nes rusų administracija visas tas negeroves panaudodavo savo pravoslavijai ir rusiškumui Lietuvoje stiprinti.

Reikėjo Valančiui įtempti visą savo energiją ir išeikvoti daug darbo, kol jam pavyko tas negeroves pašalinti ir tinkamai naujai prijungtus plotus sutvarkyti.

Varnių seminarijos rektorium jis pastatė jauną ir gabų kunigą Aleksandrą Beresnevičių, bet po kelerių metų jo nustojo. Mat, rusų administracija, patikrinusi seminarijos darbą, nustatė, kad rusų kalbos ir literatūros dėstymas, naujai įvestas į reformuotas seminarijas, Varniuose nesąs tinkamai pastatytas, nes klierikai visai silpnai tekalbą rusiškai. Čia buvo pakaltintas rektorius Beresnevičius, ir jam teko išsikelti į Vilniaus vyskupiją. Tiktai 1858 m. vyskupui Valančiui po ilgų pastangų pavyko jį ne tik grąžinti savo vyskupijon, bet ir pravesti savo sufraganu. Bet jo pagalba jam neilgai teko naudotis, kadangi po dvejų metų Beresnevičius buvo paskirtas Petrapilio Dvasinės Akademijos rektorium ir dėl to turėjo išvykti į Rusiją.

Užsibrėžęs sau labai plačias veikimo ribas, vysk. Valančius aiškiai matė, kad savo vieno pajėgomis jis viso darbo nepajėgs atlikti. Tad jam visų pirma rūpėjo susirasti gabių jaunesnių padėjėjų. Jų jis daugiausia ieškojo tarp savo buvusiųjų akademijos ir seminarijos auklėtinių. Ir tokių nemažai susirado. Tai buvo kunigai Juozapas Silvestras Dovydaitis, Jeronimas Rač-kauskis, Otonas Praniauskis, Justinas Dovydaitis ir tas pats Aleksandras Beresnevičius. Iš jų visų artimiausi vyskupui buvo abudu Dovydaičiai. Jie jam turėjo ir nemažą įtaką. Dėl to kiti kunigai Valančiaus veiklos laikotarpį ligi sukilimo kartais tiesiog vadindavo "rerum Davidi-cum" — Dovydų (Dovydaičių) valstybe. Tačiau toks vardas nebuvo teisingas, nes jie abudu buvo tik savarankiški vyskupo sumanymų ir idėjų vykdytojai.

Bendradarbių ir padėjėjų ieškodamas, Valančius išeidavo ir iš savo vyskupijos ribų. Vilniuje jo leidinių spausdinimą kurį laiką prižiūrėjo Vilniaus seminarijos rektorius kun. Antanas Kitkevičius-Kikutis, tos pačios seminarijos profesorius (1878—1882 m.) ir rektorius kunigas Juozas Abelevičius ir tas pats, jau anksčiau minėtas, tuo laiku šv. Jono bažnyčios vikaras kun. Vincentas Prijalgauskis.

Iš tolimųjų Varnių negalėdamas tiesiogiai valdyti Kuršo katalikų, jis savo darbo dalį ten pavedė Žemgalos dekanui, Ilukšto klebonui kunigui Juozui Tamulevičiui, tikrajam kun. Juozo Silvestro Dovydaičio broliui Dionizui Dovydaičiui, kuris savo laiku, mokslus eidamas, buvo įsibajorines Tamulevičiaus vardu.

Bet ir šiaip jis stengėsi savo vyskupijon atitraukti kiekvieną gabesnį kunigą, ypač žemaitį, kurių daug buvo Rusijos vyskupijose išsklaidyta. Ilgus metus jis stengėsi grąžinti buvusį Maskvos vikarą, vėliau gi Saratovo dvasinės seminarijos rektorių kun. Juozą Želvavičių-Želvį. Bet tiktai 1865 m. rusų vyriausybė buvo sutikusi jį patvirtinti Žemaičių vyskupijos pralotu. Tačiau, besiruošdamas grįžti, Želvys apsirgo ir 1866 III 26 ten pat Saratove ir mirė.

Savo vyskupijoje prastumdamas priekin visus gabesniuosius, jis čia ypatingą dėmesį kreipė į tuos, kurie parašydavo kokią tikybinę liaudžiai skiriamą lietuvišką knygelę. Tuo būdu buvo anuomet susidaręs įsitikinimas, kad norint pas Valančių avansuoti, būtinai reikia ką nors ir lietuviškai parašyti. Tai kitus, neturinčius nė jokių literatūrinių gabumų, vis dėlto suragindavo rašyti. Ne visi tie raštai praturtino dar negausią mūsų anų laikų literatūrą. Daugelis jų taip ir liko rankraščiais, kartais ir negavusiais vyskupo aprobatos, bet kiti tuo būdu prasistūmė ir į rašytojų eiles.

Užtat senųjų kunigų tarpe ėjo gan griežtas sijojimas. Vyskupas buvo ypač negailestingas įvairiems karjeristams, kurių nemaža buvo likusių dar iš Gintilos laikų ir kurie daugiausia po 1863—1864 m. sukilimo stengėsi atsiremti rusų administracija. Kartais per ištisus metus Valančius su tokiais karjeristais kovojo, vis negalėdamas jų iškelti iš jų užimamų vietų, kadangi administracija jį pakaltindavo, esą, jis tą ar kitą kunigą skriaudžias už jų palankumą valdžiai. Vis dėlto iš kiekvienos tokios kovos jam pagaliau pavykdavo išeiti laimėtoju, ar nustumiant tokį neklaužadą į kokią nereikšmingą filiją ar altariją, ar iš viso priverčiant savo vyskupiją apleisti. Vienas tokių buvęs Gasparas Chmielevs-kis, kuris ne tik kad rėmėsi policija, bet, norėdamas savo pusėn ir vyskupą palenkti, dėjosi ir lietuvių literatūros mėgėju, rinkdamas medžiagą savo ruošiamam lietuvių kalbos žodynui. Tačiau ir jis pagaliau buvo priverstas pasitraukti į Liuciną Vitebsko gubernijoje. Dėl to Liucino jis ir savo rankraščiu likusį žodyną buvo pavadinęs Liucine.

Norėdamas sulieti dvi skirtingų tradicijų (Vilniaus ir Žemaičių) vyskupijos dalis, Valančius, tarp kita ko, atitinkamai kilnodavo abiejų dalių kunigus, žemaičius siųsdamas į rytus, o rytiečius į vakarus. Dėl to kartais pradžioje kildavo nesusipratimų ir su parapijiečiais, kada jie negalėjo priprasti prie naujai atkelto kunigo tarmės (kokios nusistojusios lietuvių kalbos tuo laiku nebuvo). Bet ilgainiui prie to visi priprasdavo. O ir pats Valančius savo ganytojiniuose atskiroms parapijoms laiškuose stengėsi prisiderinti tai tarmei, kuria kalbėjo vietos žmonės. Pastebėjęs trūkstant aukštaičiams skiriamos tikybinės literatūros, jis, tarp kito, 1852 m. buvo pavedęs Naujadvario filijalistui kunigui Juozui Ze-nevičiui išversti ne žemaičių, bet aukštaičių tarme ("lietuwiszkai") J. Želvio lenkiškai parašytą katekizmą, kurį paskiau Valančius savo lėšomis ir išleido.

Susirūpinęs ir tuo, kad daugelio, ypač senesniųjų kunigų, bendrasis ir teologinis išsilavinimas, gautas dar senose, misijonierių vedamose seminarijose, yra labai neaukštas, jis įsakė visuose dekanatuose įsteigti vadinamąsias dekana-lines bibliotekas. Norėdamas padėti nesiorien-tuojantiems knygų rinkoje kunigams atrinkti tinkamas toms bibliotekoms ir šiaip skaityti knygas, jis per keletą pirmųjų savo vyskupavimo metų buvo pavertęs vyskupijos raštinę kaip ir kokiu knygų platinimo centru, nuolatos siuntinė jusiu visiems klebonams pranešimus apie naujai pasirodančius veikalus  ir siūlydamas  juos pirkti. Noroms nenoroms, tokius paraginimus gavę, klebonai, kurių kiti anksčiau nė vienos knygos į rankas neimdavo, dabar bijodamiesi vyskupo akyse pasirodyti nemokšomis, tas knygas pirkdavo. Tačiau ilgainiui tą platinimo darbą perėmus Vilniaus knygininko Zavadskio Varniuose įsteigtai filijai, lengviau atsiduso ir vyskupijos raštinė, nusikračiusi jai svetimo darbo, ir kiti klebonai, kurių skaitymo vyskupas toliau jau nebegalėjo kontroliuoti. Tiktai tas vyskupo pravedamas knygų platinimas turėjo ir vieną, mūsų akimis žiūrint, stambų minusą. Mat, tos visos platinamos knygos buvo spausdintos išimtinai lenkų kalba Vilniuje ar Lenkijoje. Ir jo laikais daugelis klebonijų buvo užverstos tais lenkiškais veikalais, o tai ilgam dar palaikydavo tų klebonijų lenkiškumą, kuris ir šiaip iš seno ten vyravo. Tiktai nuo 90-ųjų XIX a. metų pamažu į parapijų klebonijas pradėjo veržtis ir lietuvių kalba.

9.
Visas 25 metų Valančiaus vyskupavimo laiko tarpas, žiūrint jo darbų pobūdžio, gali būti paskirstytas į dvi beveik lygias dalis — prieš-sukiliminį (1850—1863) ir posukiliminį (1864— 1875). Ir pirmajame laikotarpyje tekdavo jam nuolatos susidurti su įvairiomis jam administracijos statomomis kliūtimis, vis dėlto ne tik grynai bažnytinėje, bet ir visuomeninėje dirvoje Valančius galėjo plačiai savo iniciatyvą pritaikyti ir veikti taip, kaip jam liepė jo, vyskupo ir Lietuvos sūnaus, pareigos. Veikti atvirai, nesislepiant. Tai buvo tikra žodžio prasme kuriamasis Valančiaus veiklos laiko tarpas.

Antrasis etapas — tai atviros ir slaptos su rusų vyriausybe ir jos agentais kovos laikotarpis tuo metu, kada rusų vyriausybė atvirai stojo į Lietuvos rusinimo ir pravoslavinimo kelią. Jei tačiau šioje srityje tai vyriausybei nedaug tepavyko laimėti, tai čia kaip tik nemažai vyskupo Valančiaus taktikos nuopelnų.

Vyriausiuoju savo, kaip vyskupo, uždaviniu savaime laikydamas religinį liaudies auklėjimą ir katalikų tikybos tvirtinimą krašte, Valančius šioje srityje nemaža ir atsiekė, ypač pirmajame savo veiklos peri j ode. Nors jis nesekė savo pirmatakais, o iš dalies ir kaimyniniais vyskupais, daugiausia tikinčiuosius valdžiusiais tiktai aplinkraščiais, bendraraščiais, įsakais ir pan., betgi tokios rūšies raštų pats buvo paskelbęs keletą kartų daugiau, negu kiti visi drauge. Savo pagrindiniu uždaviniu laikė nuolatinį asmeninį kontaktą su tikinčiaisiais. To jis siekdavo, nuolatos vizituodamas atskiras savo vyskupijos dalis ir tų vizitacijų metu, be sutvirtinimo sakramento teikimo, įeidamas į visas vizituojamų parapijų reikalų smulkmenas, pašalindamas pastebėtas vietoje negeroves ir judindamas vietinę iniciatyvą, ypatingai bažnyčių statymo reikalu. Nei blogi keliai, nei darganos ar pūgos negalėjo nuo tų vizitacijų jo sulaikyti, nors kartais jos kėlė pavojų jo gyvybei. Pvz., 1855 m. rugpiūčio 14 d. važiuodamas iš Vadaktų į Baisogalą, tiltui įlūžus, jis vos neprigėrė. Pikti liežuviai paskiau pasakojo, kad tiltas įlūžo neišlaikęs lydėjusio vyskupą praloto Bytauto, kuris pasižymėjo tiesiog kolosaline kompleksija.

Pats nuolatos vizituodamas, jis to paties laukė ir iš kitų vyskupų. Pvz., savo užrašuose sužymėjęs taip jam artimo arkivyskupo Holo-vinskio nekrologą, jis vis dėlto jo dideliu minusu, kaip arkivyskupo, laikė tai, kad šis per visą savo arkivyskupavimo laiką neaplankė nė vienos savo vyskupijos.

Su tomis vizitacijomis buvo susieti ir jo pirmieji to laikotarpio raštai. Jau 1850 m. jis savo lėšomis išspausdino 10,000 egzempliorių parašytos nedidelės, 12 puslapių knygutės "Pamokinimas apey Sakramentą Dirmavones", o 1852 m., "Žinią kajp reikia atlikti spavviednę isz wisa amžiaus", kurios iš viso pasirodė trys leidimai, išspausdinti keliolikos tūkstančių egzem-liorių skaičiuje.

Ypatingą dėmesį jis kreipė į naujų bažnyčių statymą ir senųjų remontavimą. Jis kaip ir nujautė, kad greitai ateis tokie laikai, kada vyriausybė stengsis visas jas išnaikinti ar paversti pravoslavų cerkvėmis. Nuolatos tuo reikalu ragindamas parapijiečius ir erzindamas turtingesnių dvarininkų ambicijas išsiskirti iš kitų tos ar kitos bažnyčios pastatymu, jis pasiekė, kad vien jo vyskupavimo laikais buvo pastatytos 25 naujos bažnyčios ir 20 senų medinių buvo iš pagrindų atremontuota. Tačiau po 1863—1864 m. sukilimo rusų administracija čia visiškai surišo jam rankas, nes buvo paskelbtas bendras įsakymas, kad tiek naujoms bažnyčioms statyti, tiek senoms remontuoti būtina gauti kiekvienu atveju gubernatoriaus leidimą. O tų leidimų jis faktiškai ir neduodavo. Vis dėlto kartais ir pavykdavo laimėti. Savo užrašuose jis apsako, kokiu būdu, pvz., buvo gautas leidimas Vainuto bažnyčios statybai užbaigti. Šią bažnyčią savo lėšomis parapijiečiai buvo pradėję statyti dar prieš sukilimą, bet nesuskubo jos baigti. Muravjovo draudimas jas laisvai statyti juos užklupo, kai bažnyčia tebuvo pakilusi ligi stogo. į paties vyskupo prašymus duoti leidimą darbui baigti gubernatorius vis neigiamai atsakydavo. Tuomet Vainuto parapijiečiai savo iniciatyva sumanė paieškoti kitų kelių tam leidimui gauti. Jie pasiuntė į Kauną vietos faktorį, klebono favoritą Hir-šą, kurį žmonės net altarista vadino. Šis, atvykęs pas vyskupą, tiesiog pareiškė, esą, negalimas daiktas, kad su rusais nesusitartum už pinigus. Gavęs vyskupo leidimą pamėginti ir šiuo keliu eiti, jis per vietinius pirklius žydus pasiekė gubernatoriaus raštinės valdininkus ir, sumokėjęs 100 rublių kyšio, per keletą valandų gavo leidimą, kurio teisėtu keliu negalima buvo gauti per keletą metų Vėliau ir pačiam vyskupui nekartą teko tos priemonės sėkmingai griebtis ne tik santykiuose su Kauno gubernatoriais, bet net ir su pačiu sukilimo malšintoju Muravjovu.

Nuolatinį ryšį su tikinčiaisiais, be vizitacijų, vyskupas palaikydavo ir daugybe įvairiomis progomis rašytų ganytojinių laiškų. Vien tiktai iš laiko tarpo ligi 1865 m. žinom tokių lietuviškų laiškų apie 30. Vėliau jie išnyko, nes 1864 m. Muravjovas paskelbė draudimą susinešant su vyskupija vartoti lenkų kalbą, o 1865 m. jo įpėdinis Kaufmanas tą draudimą pritaikė lietuvių kalbai. Tų laiškų tarpe, be bendrų, visai vyskupijai skiriamų, yra eilė būtoviniu požiūriu labai įdomių, atskiroms parapijoms rašytų. Panašių laiškų kitais laikais, jau Valančiui mirus, iš viso nežinom. Kiti jų mums yra įdomūs ir Valančiaus santykiui su liaudimi, jo kalbai (dažnai jis čia rašo atitinkamos parapijos tarme), stiliui ir kt. apibūdinti.

Be laiškų, rašytų blaivybės reikalais, čia tenka atkreipti dėmesį į tokius, kaip 1854 IV 15 laiškas dėl kalbų "apej wajnas, sumiszimus, ne-pakajus", 1856 X laiškas Kartenos parapijiečiams, juos barant už paprotį pakaruokliams kirsti galvas, 1856 VIII 21 visiems apie meškininkus, 1857 XII 5 dėl Žemaitijoje paplitusių plėšikavimų ir vagysčių, 1861 V 5 Grūšlaukio parapijai, barant ją už tai, kad ji netesėjo duotojo savo pažado aprūpinti vikarą, 1861 III 8 laiškas Bru-navos parapijiečiams apie besibastančius jų tarpe įvairius tikybinius šarlatanus, pagaliau 1867 III 8, t. y. jau veikiant anam Kaufmano draudimui susinešti su vyskupijos gyventojais lietuvių kalba, rašytas Balninkų parapijai. Šį laišką, kurį man teko iš rankraščio "Mūsų Senovėje" 1938 m. N. 2 (7) paskelbti, kaip ypač būdingą Valančiui, čia ir pakartojame. Jis visas rašytas paties vyskupo ranka, tuo tarpu kaip daugeliui kitų laiškų jis tenurodydavo bendrą turinį, o jį parašydavo kuris iš jo sekretorių, ir po to Valančius dar jį ištaisydavo. Paprastai laikoma, kada visi tie Valančiaus ganytojiniai laiškai, kurie buvo paskelbti "Šiaulėniškyje Senelyje", buvo parašyti to "Senelio" autoriaus kunigo J. S. Dovydaičio.

Štai tas laiškas:
. . ."Asz Motiejus Walanczauskis isz Die-wa ir Sostą Apasztolu milestas Zemaicziu Wiskupas Givvintojams Balniku parapios pa-swejkinima ir pala j minima siuncziu.
Pasakisiu jums tikrą tejsibę: todiel klau-sikit prideranczej. Atjemis isz Balninkų ku-negą Baczanski, negalėjau atrasti Letuwoj ku-nega noręnti buti jusu klebonu. Dielko ta j? Dielej to, jogiej kunegaj žinoję nedoribę žmonių tos parapios. Wos Žemaycziusi atradau szios dienos Dziakona Opulski, kurs ir neno-riedamas manęs paklausė.

Atwažiawes i Balnikus Dziekonas Opuls-kis atrada bažniczę aplajstą, todiel apkloję jos stogą, istate naujus langus, pribudawoja nau-ję zokrastiję, padirbina ir paauksije altarius, dawe naujės lubas, iszmalawoja wisą bažni-
 
P. VAŠKYS      KELIONĖJE (Terrakota)

czę, apmūriję szwentariu; pastate Kalwaria, iwede atpuskus ir iszmurije warpnicze. Wis taj dirbant brastwinikaj su parapii padieje; bet giwentojej miestele BalnikU netikt nepa-dieje, bet dar nakttimis grobstė plitas su kal-kiejs pabrikaj bažniczes pirktas.
Dar Dziekonas Opulskis pastate klebanije, kietis, ladaunę, kloną ir uždijge sodną. Tus budinkus dirbant niekas nepadieje. Kiek war-ga datire Dziekonas, kiek rozu iszala wazinie-damas i miszkus kirsti materiola; žina jo berniuką j, kurie paprastaj draug su juo dirba.
Wis taj dirbdamas iszlejda sawa pinigu IfiOO r. Kad dar to neuszteka pažiczije dau-giaus ne tukstantę, kan tikt pri jussu uždirba, wis taj ideje i pabriką bažniczes. Padaugino szwentas drapanas bažnicziaj jusų, kajpo taj arnotus, kapas ir tejp tolaus. Iszmokina daugel wajku skajtiti, dawinieje kningiales be pinigu, iszmokina katekizmas ir pažinimą wie-ros. Bet kajp iszsimokiejot jam už jo proces ir wis kan giara par trilika metu jums padarita?

Szitaj sarmata ir sakiti: paklausi wiena neiszmintinga jauna kunigiale, kurs jums arielka dawe, iszkielet ant klebana sawa ne-tejsingas apkalbas, skundiet man daugiel rozu, be kokia rejkala nurasziet nebūtus dajktus, iszwaret gaspadinie ir kitą szejminą, dar sakot j ogi e j klebanas tus tegal turieti berniukus, kurius jus duoset, žadat iszkirsti dar sodną klebana. Tejp tad klebanas, jusu piemuo, jusu mokitojas ir tiewas bajoru gimęs tur buti mažiasnis už jusu biarnus, užu jusu pijokus, už jumis artojus. Jus galėt pasamditi koki norėt berniuką ar mergaitę; o klebanas to negali. Kami taj regiejot? Kurioj parapijoj gir-diejot tejp žmanis darant su klebanu sawa? Žinot, jogiej jumis milu, wienok tejp nedoru wajku sawa milet negalų. Žinau, jog tarp jusu ira ir gieru parapionu, bet užwis negiari ira Balniku gaspadarej. Sztaj Dziakanas nebnor pri jusu buti, meld, kad jam duoczio kur ka-mendoriaus wieta — tejgi paklausis ji atimsiu ji ir duosiu kitur jam wieta, kami rasiu diel jusu kunega? Jus tu j aus sakisit — iszmetiem wiena iszmesma ir kitą. Oj wajkaj tejp da-ridamis, bijakietes korones Diewa. Žinom, jogiej tie pri smerties netur kunega, kurie swejki budamis jo ne szinawo.

Todiel dabar perprazikiet Dziekana, rasi susimils ir paliks pri jusu; jej nepaliks, ilgaj buset be kunega.
Brostwinikaj wiraj iszmintingi, dielej jusu onora nelajkikiet brostwoj pijakų — iszmes-kiet jus isz draugisties sawa. Patis budamis protingais, nedalejskiet, kad pikti žmones kri-widitu klebana jusu. Nedalejskiet, kad jo pie-was nuganitu, kad i jo jawus lajstu galwijus sawa. — Turekieties wisuometu wienibes su klebanu sawa ir ginkiet ji nu neprietelu. To nu jusu nor jus wiskupas ir piemuo. Paka-jus Wieszpati ir tegul bus su jumis. Amen. Motiejus Wiskupas. Kauni 1867 m. Kowa 8 dienoj."

10.
Greta to tiesioginio bažnytinio veikimo, Valančius tuo pačiu laiku varė ir nemažesnės svarbos visuomeninį darbą, nors ir susijusį su bažnytiniu. Ir šioje srityje ligi 1863 m. sukilimo jo veikla administracijos buvo labai mažai varžoma, nors vis dėlto kitose srityse jam teko susidurti ir su administracijos, o kitais atvejais ir su dvarininkų pasipriešinimu, kuriam nugalėti tekdavo pavartoti visus diplomatinius sugebėjimus.

Pats iš liaudies kilęs ir giliai jos sunkią buitį atjautęs, jis, tik vyskupijos sostą apėmęs, ypatingą dėmesį atkreipė į tos liaudies kultūrinį kėlimą, visų pirma į tinkamą parapinių mokyklų sutvarkymą. Daug kur Lietuvoje tos mokyklos veikė ir anksčiau, tiek Žemaičių, tiek ir Vilniaus vyskupijoje. Jau vyskupas Juozapas Arnulpas Giedraitis, o paskiau ir pavyskupis Si-manas Giedraitis nekartą atitinkamais bendraraščiais ragino klebonus kurti parapines mokyklas, nes pati rusų vyriausybė visoje vėlesnio-je Kauno gubernijoje buvo įsteigusi vos keletą, pradžios mokyklų, ir tai vien valstybinių dvarų baudžiauninkų vaikams skiriamų. Tačiau prie Valančiaus pirmatakų visas parapinių mokyklų kūrimo darbas buvęs paliktas vien klebonų nuožiūrai. Visų tų mokyklų organizavimas ir tvarkymas buvo susijęs su išlaidomis, kurias turėjo padengti patys klebonai iš parapijų pajamų  Be to, buvo nemaža rūpesnių, surandant mokytojus. Todėl daug kur tos mokyklos veikė tik sporadiškai, atsiradus kokiam energinges-niam klebonui ar vikarui, o šiems kitur išsikėlus, dažniausiai ir pačios mokyklos apmirdavo.

Valančius į šį darbą žiūrėjo daug rimčiau. Tuo reikalu jis nerašė kokių bendrų aplinkraščių, nors jo archyve buvo išlikęs tiesiog milžiniškas dėl tų mokyklų steigimo ir išlaikymo susirašinėjimas beveik su visais Žemaičių vyskupijos klebonais. Jis nesitenkino vienu mokyklos įsteigimo faktu, bet iš kiekvieno klebono reikalavo kasmetinio, vėliau ir du kartus per metus, smulkaus pranešimo apie mokyklos buitį ir veikimą. Pastebėjęs, jog tuose pranešimuose kartais būdavo sąmoningai kiek išpučiamas mokinių skaičius, jis tuojau pradėjo reikalauti, kad pranešėjai nesitenkintų bendrais skaičiais, bet ir pavardėmis visus mokinius ir mokines surašytų Tuo būdu jis savo rankose turėjo visai patikimas žinias apie kiekvienos mokyklos padėtį. Jau 1854 m. viename savo raštų Kauno gubernatoriui jis nurodė, kad jo vyskupijoje veikia 197 parapinės mokyklos su 5,910 mokinių (vienoje tik Kauno gubernijoje, be Kuršo). Ilgainiui šis skaičius žymiai padidėjo. Šių mokyklų įtakoje ir suaugusiųjų tarpe pamažu neraštingumas buvo pradėjęs nykti. Tuo būdu ir viso krašto kultūrinis lygis žymiai pakilo. Norėdamas tai patikrinti, Valančius porą metų prieš sukilimą per tuos pačius klebonas pravedė ir savotišką raštingumo statistiką, iš kurios paaiškėjo, kad jau tuo laiku buvo tokių parapijų, pvz. Rietavo, kur beveik visi suaugę buvę raštingi. Tuo žvilgsniu anais laikais Žemaitija buvo pralenkusi ne tik kitas Lietuvos, Lenkijos, juo labiau beraštės Rusijos sritis, bet ir galėjo drąsiai lygintis ir su daugeliu Vakarų Europos kraštų.

Kadangi toms mokykloms trūko tinkamų mokyklinių vadovėlių, nes jos daugiausia tenkinosi nuolatos pakartodamos po kelStą sykių metuose "Mokslu skaytimo raszto lietuwiszko", o ir tikybai dėstyti jos neturėjo vaikams pritaikytų vadovėlių, tai Valančius parapijos mokykloms pats 1852 m. išleido "Istoriją Szwentą Senojo Istatima", kurią savo lėšomis išspausdino 10,000 egzempliorių skaičiuje. Jos pareikalavimas buvęs toks didelis, kad 1855, 1858 ir 1860 metais teko ją vėl pakartoti. Tačiau 1865 II 4 Muravjovo įsakymu ji buvusi uždrausta, nors savaime nieko priešvalstybinio joje negalėjo būti. Valančiaus paragintas, kunigas A. Lukša šią knygutę 1857 m. buvo išvertęs į latvių kalbą ir paties vyskupo lėšomis ji buvusi išspausdinta 4,000 egzempliorių skaičiuje.

Tiek toms pačioms mokykloms, tiek ir suaugusiems buvo skirtas jo parašytas "Žiwatas Jėzaus Kristaus Wieszpaties musu", kurio, jo žodžiais, jis buvo 1853 m. išspausdinęs net 45,000 egzempliorių (oficialinėmis cenzūros žiniomi; išspausdinta tiktai 14,000). 1859 m. ir šią knygą išvertė į latvių kalbą. Bet labiausiai išpopuliarėjo jo 1858 m. išleisti "Žiwataj Szwętuju, tu, kuriu vardajs Žemayczey už wis gieb wadintis". Ši knyga buvo kaimo skaitytojų tiek pamėgta, kad spaudos draudimo laiku ją teko net septynis kartus persispausdinti. Šiame veikale jis patraukdavo savo stiliaus savybėmis ir ypatingai kaimiškai ūkininkišku pačių šventųjų gyvenimo apibūdinimu.

Pagaliau tiems patiems skaitytojams buvo skirta ir jo "Prade ir iszsipletimas kataliku ti-keima", išleista 1862 m., ir 1864 m. iš karto dviem leidimais paleista "Dawatku kniga". Buvo jis ir dar šį bei tą tuo laiku parašęs, bet ne viską išspausdino. Pvz., kai kam susirūpinus pagarsėjusios "Bromos atwertos ing wiecznasti" pakartojimu, Valančius neleido jos iš naujo spausdinti dėl įvairių, jau savo laiką atgyvenusių, ten įdėtų "pasakų" ir pats buvo sumanęs paruošti jos visai ištaisytą leidimą. Sako, kad tai jis ir buvo atlikęs, bet neišspausdinęs. To jo darbo ir rankraščio nebeliko.

Rusų cenzūrai Vilniuje prikibus prie senųjų kantičkų, nes cenzūros referento, buvusio katalikų kunigo Antano Petkevičiaus, pareikšta nuomone daugelyje vietų šios kantičkos esančios nukreiptos tiesiog prieš pravoslavų tikėjimą, vyskupas ir jas peredagavo ir 1855 m. išleido "Szwentu Giesmių" vardu, pašalinęs iš jų viską, prie ko cenzūra buvo prikibusi, ir šiaip dar kiek ištaisęs. Tuo vardu jos buvo penkis kartus perspausdintos, bet 1858 m. dar kartą iš pagrindo jis ištaisė, pridėjo kai ką savo ir A. Baranausko "Artoju giesmes szwintas". Tai jis pavadino vėl Kantičkomis ir išleido, po prakalba jau savo vardą padėjęs. Šios, iš senojo Šrubausko "Balso Širdies" išaugusios Kantičkos, ligi spaudos draudimo laikų buvo penkis kartus išspausdintos, o spaudos draudimo laiku buvo beveik kas metai kartojamos.

Mokyklinėje savo politikoje Valančius vien žiūrėjo, kad tokios mokyklos veiktų kiekvienoje parapijoje ir kad jos apimtų kiek galima didesnį vaikų skaičių. Bet savęs nelaikydamas kokiu švietimo vadovu, jis jau nesirūpino tuo, kaip ir ko ten vaikai yra mokomi, jei nebent, kaip jau matėme, parūpindamas vaikams tinkančių tikybos vadovėlių. Tai ir šios mokyklos veikė senu nusistojusiu trafaretu. Nuo pat savo stojimo \ parapines mokyklas daugumas vaikų buvo pratinamas pereiti į lenkų dėstomą kalbą, kadangi ji, esą, vaikams atveria kelią į platesnį gyvenimą. Lietuviškai buvo mokomos daugiausia mergaitės, nes jos visos beveik likdavo tame pačiame kaime, ir tie berniukai, /tūrių tėvai nemanė toliau siųsti į mokslus. Visi kiti buvo mokomi lenkiškai, o kitur ir rusiškai. Buvo ir tokių senų tradicijų klebonų, kurie mėgindavo tik lietuviškai tesimokančius vaikus ir poterių mokyti jau lenkiškai. Bet kadangi tuo laiku lietuviškose knygose buvo nepakeistas vartojamas tas pats lenkiškas raidynas, tai vaikai, pramokę lenkiškai skaityti, tuo pačiu išmokdavo ir lietuviškas maldaknyges ir kitas knygeles paskaityti. Aritmetika buvo taip pat tose mokyklose dėstoma, tačiau nebuvo parūpinta nė vieno lietuviško aritmetikos vadovėlio.

Didelių sunkumų buvo ir su mokytojais. Jokių specialinių mokytojams paruošti mokyklų dar čia neturėta. Bet be mokytojo nebuvo ir mokyklos. Taigi savo laisvalaikiu mokytojavo patys klebonai, daug kur vikarai, kitur vėl raštingi vargoninkai, gimnazijos mokslą dėl įvairių priežasčių nutraukę gimnazistai, seminarijų klierikai atostogų metu ir panašūs grynai pripuolami "mokytojai". Tačiau tokia padėtis anais laikais buvo ne tik Žemaičių vyskupijoje, bet ir visoje Lenkijoje, jau nekalbant apie Rusiją, kur nė tokių mokyklų beveik visai dar nebuvo. Bet kaip ten bebūtų, kiek trūkumų būtų turėjusi toji parapinių mokyklų sistema, vis dėlto jos šioje vyskupijoje buvo apėmusios beVeik visus mokyklinio amžiaus vaikus. Tai žymia dalimi ir nulėmė spaudos draudimo ir kovos už savo spaudą likimą: raštinga liaudis negalėjo be savų knygų verstis ir įvairiomis priemonėmis patį draudimą sugriovė.

Šis gražiai išaugęs darbas sukilimo metu iš karto buvo sugrautas atitinkamu Muravjovo įsakymu, kuris likvidavo visas parapines mokyklas, o jų vietoje pradėjo kurti jau valdines, grynai rusiškas pradžios mokyklas. Bet ir šioje, kaip ir kitose savo darbo srityse, Valančius pradėjo ieškoti priemonių kovai su žalinga, jo nuomone, tų valdinių mokyklų įtaka ir rūpinosi tokia mokymo sistema, kuri nebūtų valdžios kontrolėj .

Dar tuo laiku, kada visos tos parapinės mokyklos žydėjo, į Valančių, kaipo liaudies švietėją, buvo atkreipusi dėmesį ir rusų vyriausybė. Kada ji 60-ųjų metų pradžioje buvo pasiryžusi iš pagrindų reformuoti visą savo labai netobulą mokyklų sistemą, prieš ją įvedant, ji kreipėsi į visą eilę visuomenininkų ir švietėjų, prašydama jų patarimų mokyklinio darbo srityje. Kitų tarpe atsiklausta ir Valančiaus nuomonės. Išdėstydamas tuo reikalu savo pažiūras, Valančius sąmoningai nutylėjo savo mokyklas ir tepatardavo vyriausybei aukštesniosiose mokyklose įvesti lenkų kalbos dėstymą.

11.

Kita Valančiaus visuomeninio darbo sritis, kuri jį ypatingai jau ir anais laikais išgarsino, buvo blaivybės akcija.
Savo užrašuose jis pats buvo palikęs šiokių tokių informacijų apie to sąjūdžio pradžią. 1858 m. rudenį vizituodamas savo vyskupijos pietinę dalį, vyskupas aplankė Jurbarko ir Skirsnemunės parapijas. Čia jis rado visus žmones blaivius. Jurbarko klebonas Mikalojus Kervelis pirmasis buvo įvedęs savo parapijoje blaivybės broliją, kuri iš karto turėjo tokį pasisekimą, kad visi be išimties čia metė gerti. Kunigo Kervelio pavyzdžiu pasekė Gaurės klebonas Janutavičius ir Skirsnemunės klebonas Baracevičius. Jų akcijos pasėkomis susižavėjęs, vyskupas, iš čia nuvykęs į Eržvilką ir Tauragę, jau pats paragino žmones pasekti savo kaimynų pavyzdžiu ir mesti gerus, o grįžęs į Varnius, sumanė tą akciją išplėsti ir į visą vyskupiją.

Tuojau pats paruošė knygutę "Apej brost-wą blajwistes arba nusiturieima", kurios savo lėšomis išspausdino net 40,000 egzempliorių, Kad tokiu tiražu nenugąsdinus valdžios, oficialiai teparodyta 10,000 egzempliorių. Kada ši knygutė buvo visoje vyskupijoje išplatinta ir pažadino visuotinį blaivybės brolijų visose parapijose įkūrimą, tai vietinė administracija susigriebė ir knygutę uždraudė pardavinėti. Tą draudimą Valančius tuoj aplenkė, sekančius du jos leidimus išspausdinęs jau ne Vilniuje, bet Klaipėdoje.
Pats vyskupas savo užrašuose konstatuoja, kad jau 1858 m. pabaigoje, taigi nuo blaivybės akcijos pradžios vos keliems mėnesiams praėjus, "nieks Žemaičiuose negėrė". Nurodymas čia vien žemaičių, o ne visos vyskupijos, kuri apėmė ir žymią aukštaičių dalį, patvirtina faktą, kad Žemaičių vyskupijos srityse, anksčiau priklausiusiose Vilniaus vyskupijai, šis sąjūdis nebuvo vi-tuotinis ir ten įgyvendinti blaivybei reikėjo daugiau darbo. Vis dėlto šioji blaivybės akcija greitai išėjo iš Žemaičių vyskupijos ribų. Nors ir ne taip plačiai, jos pavyzdžiu mėgino sekti abidvi kaimyninės — Seinų ir Vilniaus — vyskupijos. O ir pačioje Rusijoje vyskupo Valančiaus akcija kai kuriose vietose sukėlė didelį susidomėjimą ir bandymus ką nors panašaus organizuoti. Tik nei tose vyskupijose, nei Rusijoje neturėta savų Valančių. Tai ir iš tų bandymų nieko rimto neišėjo.

Ir pačioje Žemaičių vyskupijoje tekdavo nemaža kliūčių nugalėti, kad šią akciją sėkmingai pravedūs. Visų pirma tekdavo nugalėti "girtuoklius". Jiems ir buvusios visur įsteigtos bažnytinės blaivybės brolijos, į kurias stengtasi įtraukti visus suaugusius vyrus. Pasinaudojus beveik visuotiniu liaudies raštingumu, greta grynai bažnytinės akcijos griebtasi ir atitinkamos literatūros gaminimo bei skleidimo. Aplink vyskupą buvo susidaręs savotiškas blaivybės platinimo štabas, kurio svarbiausiuoju darbininku buvo kunigas Juozapas Silvestras Dovydaitis, 1858-1860 m. buvęs vyskupo sekretorium, o 1860-1864 m. seminarijos rektorium. Jis nuolatos sakydavo blaivybės pamokslus, vyskupo pavedamas rašydavo vadinamąsias "blaivybės gromatas", o savo trijų dalių "Šiaulėniškyje Senelyje" (ketvirtoji dalis — "Gyvenimas Etepo Raudnosio" — tebuvo išleista praėjus keliolikai metų nuo Dovydaičio mirties) populiaria forma propagavo tą pačią blaivybę. Greta jo į tą literatūrinę kovą prieš girtuokliavimą buvo įsitraukęs ir L. Ivinskis sava kalendoriais, kun. Kalikstas Kasakauskis, 1859 m. išleidęs knygutę apie "Girtybę ir blajwistę" ir 1861 m. "Pasaka apej pasznekesi tarp welnia yr szinkoriu", kun. Domininkas Budri-kas, 1859 m. davęs "Namų Kryžiaus" vertimą, A. Baranauskas savo "Suwejgos girtuokliu" vertimu. O Pr. Girdvainio dešimt metų prieš blaivybės įvedimą parašytos "Adinas Girtuokliu" "Pradiekiem apsakity dziawksmu yra linksmibes Pijoku Dienas gywenyma yr girtybes") virto kai tik tuo laiku nuorašuose platinamomis ir pamėgtomis "Girtuoklių gadzinkomis", kurias vėliau jau daug kas savinosi.

Vienu gyvu ar spausdintu žodžiu nebuvo galima girtuoklybės panaikinti, nes, be kitų priežasčių, ją palaikydavo ir tai, kad daugumui to laiko baudžiauninkų karčiama likdavo vienintelė vieta, kur bent trumpam laikui galima buvo pamiršti savo sunkią padėtį. Priemonių pakeisti karčiamas kokiomis kultūrinėmis pramogomis tuo laiku dar nežinota, o baudžiavos sąlygomis tokios pramogos buvo ir neįmanomos. Tad daugelis vyrų, nežiūrint iškilmingos priesaikos negerti, vis pasiduodavo senajai pagundai. Tokiais atvejais tų brolijų vadovai, vietos kunigai, nusižengusius paprastai bausdavo tam tyčia sugalvotomis bažnytinėmis bausmėmis, pvz., pagautą girtaujant versdavo keliaklupsta su pakabintu po kaklu tuščiu degtinės buteliu eiti aplink bažnyčią ar klūpoti bažnyčioje visos maldininkų minios priekyje su stikliuku dantyse, ir panašiai. Kitur uolūs jaunieji kamendoriai tokiam užkietėjusiam girtuokliui nepasigailėdavo ir bizūnų, o kiti seniūnai ir šaltojon juos pasodindavo. Ieškojusi tokių įvykių vietinė policija tuojau iškeldavo "nusikaltusiems" kunigams bylas, kurios visos buvo sprendžiamos vien administraciniu keliu, ir čia nuolatos pačiam vyskupui tekdavo įsimaišyti, užstojant atsakomybėn traukiamus kunigus. Tiek vadinamajam "Valančiaus archyve", tiek ir Kauno gubernatoriaus raštinėje išaugo ištisi kalnai šių būtoviniu atžvilgiu įdomiausių kovos dėl blaivybės bylų.

Šioje akcijoje pats vyskupas buvo tik savotiškas vadas, nustatąs bendras gaires ir laikas nuo laiko viešai prabyląs į visus tikinčiuosius vadinamosiomis "blaivybės gromatomis". Tokių "gromatų", pradedant pirmąja, paskelbta 1858 XII 24, ligi paskutiniosios 1862 VI 12, žinom devynias. Bet jų buvo ir visa eilė atskiroms parapijoms rašytų, kur vyskupas, liesdamas ir visai kitus klausimus, nepamiršdavo atkreipti dėmesį ir į tai, kad ten dar ir girtuokliai neišnyko. Tos "gromatos", kurios buvo išspausdintos Dovydaičio "Šiaulėniškyje Senelyje", paprastai yra priskiriamos tam pačiam Dovydaičiui, nors, kaip matyti iš išlikusių juodraščių, vyskupas visada nurodydavo bendrąjį "gromatos" turinį ir iškoreguodavo jau parašytą tekstą.
Kova su pačiais girtuokliais buvo dar, palyginti, lengvas visos akcijos etapas. Daug sunkiau buvo kovoti su tais, kurie iš liaudies girtuokliavimo gaudavo didelį pelną. Tuo laiku Lietuvoje iš seno dar gyvavo vadinamoji propi-
 
A.   VALESKA   RUDENIOP
 
nacijos teisė, t. y., kiekvieno žemės savininko teisė laikyti degtinės bravorą ir savo degtinę pardavinėti tiek savo žemėje pastatytoje karčia-moje, tiek ir nuosavoj karčiamoje artimiausiame miestelyje. Tų dvarų, taigi bravorų ir kar-čiamų, buvo daugybė. Savo tarpe konkuruodami, jie daug kur turėjo tenkintis vien tik savo baudžiauninkais išgerti degtinei. Neretai dvaras tiesiogiai nustatydavo kiekvienai savo baudžiauninkų šeimai metinę degtinės normą, kurią ši turėjo išpirkti. Daugelis dvarų vien tik iš degtinės teturėdavo pelno. Dabar visoje vakarinėje Lietuvos dalyje liaudžiai nustojus gerti, dvarininkai neteko ir svarbiausiojo pajamų šaltinio. Daugelis jų savaime stojo kovon prieš blaivybę ir prieš jos platintoją ir organizatorių. Kaip pasakoj a savo užrašuose pats Valančius, kai kurie ūkiškai pažangesni dvarininkai, atrėmę ūkį ne bravorais, bet šiaip naujesne žemes ūkio sistema, kaip Rietavo Oginskis, Tauragės Vasilčiko-vas, Beržėnų Čapskis ir kai kurie kiti, palaikė vyskupo akciją ir patys uždraudė savo dvaruose pardavinėti degtinę. Bet daugumas stojo prieš blaivybę. Jiems labiausiai rūpėjo, kad žmonės neatprastų nuo degtinės. Negalėdami priversti, kad pirktų, jie pradėjo nemokamai ją žmonėms dalinti. Kiti prie vieškelių paritino degtinės statines ir kiekvienam pravažiuojančiam siūlė nemokamai išgerti. Buvo ir tokių, kurie visą savo bravoruose išvarytą degtinę išdalindavo nemokamai savo baudžiauninkams. Gelgaudiškio generolienė Kaisarovienė kiekvienai trobai išdalindavo po gorčių degtinės. Panašiai elgėsi Žagarės Nariškinas, Leonardopolio Volmeris, Skaudvilės Bučinskis, buvęs Raseinių bajorų maršalka I. Bušinskis, Telšių apskrities maršalka Pilsudskis, kuris viešai nusiskųsdavo, kad kunigai savo blaivybės akcija jį pražudę.

Visas karčiamas tuo laiku nuomodavo karčiamninkai žydai, kurie papirkinėjimais stengėsi paveikti vietos policiją ir apskritai administraciją, kad ši kaip nors sutrukdytų blaivybės platinimąsi, nes ši jiems atėmusi visus pragyvenimo šaltinius. Ir pati administracija buvo ta akcija susirūpinusi, nes dėl jos visoje Kauno gubernijoje dešimteriopai sumažėjo valstybės pajamos iš degtinės akčyžės ir patentų, ir policija, Valančiaus teigimu, buvo susirūpinusi, kad blaivybė beveik visiškai išnaikino daugelį nusikaltimų. Todėl ir policijai neliko krašte darbo. Pradėta kelti bylos, kada tik buvo galima ką apkaltinti prievarta prieš girtuoklius. Tose bylose ir teko vyskupui parodyti visus savo diplomatinius gabumus, stengiantis pateisinti kai kada perdaug uolius savo idėjų vykdytojus.

Ligi pat sukilimo nei dvarininkams, nei administracijai, nei karčiamninkams nepavyko sužlugdyti blaivybės, nes viešai prieš ją stoti jie negalėjo. Mat, šios akcijos pradžioje, carui Aleksandrui II kelionėje į Vakarų Europą trumpai sustojus Kaune ir pasimačius su vyskupu, paskutinysis buvo iš jo išgavęs kaip ir pritarimą blaivybės žygiui. Tačiau sukilimui vos prasidėjus, visi blaivybės priešai pasiskubino primesti blaivybės brolijoms politinius tikslus ir pakaltinti, esą, kaip tik šių brolijų nariai valstiečiai gausiai dalyvavo atskiruose valstiečių sukilėlių būriuose. Tų kaltinimų užteko, kad sukilimo malšinti atsiųstas Muravjovas likviduotų visą akciją, uždraudęs visas bažnytines brolijas, o pirmoj galvoje — blaivybės sąjūdį.

Nustoję tų suvaržymų, kuriuos jiems uždėdavo dalyvavimas blaivybės brolijose, pamažu atsigavo senieji girtuokliai. Degtinė vėl rado kelią į liaudį. Savo testamentinėje "gromatoje" pats vyskupas Valančius guodėsi, kad jis vis dėlto tikėjosi, esą, seniems girtuokliams išmirus, o jauniesiems  nepramokus gerti, girtuokliavimas savaime išnyksiąs. Bet jis nusivylęs — girtuokliavimas vėl atgijo. Atgijo, bet jau ne taip plačiai, kaip prieš blaivybės sąjūdį — valstybės pajamos iš degtinės dar ilgai negalėjo pasiekti senojo lygio. Tik po tristešimties metų, įvedus valstybinį degtinės monopolį ir panaikinus propina-ciją, valstybė galėjo atsidusti — visos pajamos iš degtinės jau plaukė į iždą, o jos vartojimas keleriopai padidėjo.

Tuojau po sukilimo pakitėjo ir dvaro ir valstiečių santykiai, kurie irgi turėjo įtakos degtinės platinimo režimui. Žymi senųjų dvarininkų dalis už dalyvavimą sukilime buvo nubausta ištrėmimu, ar emigravo, o jų dvarai pateko į rusų kolonistų rankas, kurie jau neturėjo jokios įtakos vietos žmonėms. Kita vertus, 1861 m. paskelbtas ir nuo 1864 m. galutinai įgyvendintas baudžiavos panaikinimas nušlavė kartu ir dvarininkų galią valstiečiams — dabar jau nieks negalėjo jų versti, kad pirktų dvaro degtinę.

12.

Ši blaivybės akcija žymiai paveikė ir vyskupo santykius su bajoriška Lietuvos visuomene. Nuo pat pradžios ji vis negalėjo susitaikyti su faktu, kad "mužiko" vaikas užėmė Žemaičių vyskupijos sostą, kurį šimtmečiais laikė diduomenės atstovai ir kuris Lietuvos Lenkijos respublikos laikais šio sosto valdytojams suteikdavo vieną garbingiausių jų vietų bendrame respublikos senate. Nūn tą "mužiką" teko karietose po kraštą vežioti, iškilmėse ir įvairiuose pokyliuose pirmoje vietoje sodinti. Be blaivybės reikalų vyskupui nuolatos tekdavo įsimaišyti ir dėl santykių su baudžiauninkais.

Kaip tik pirmajame Valančiaus veiklos laikotarpyje ėjo paruošiamieji darbai panaikinti baudžiavai. Vyskupas savo ganytojiniais laiškais pranešinėjo apie atskirus tos būsimos reformos etapus. Darė jis tai ir savo iniciatyva, ir vietos administracijos prašomas. Bet tuose laiškuose jis labiausiai stengėsi nuraminti reformos nekantriai laukiančią liaudį, kuri daug kur ir bruzdėjo dėl reformos vilkinimo.

Tuo pačiu laiku prie reformos ruošėsi ir kiti dvarininkai. Vieni jų skubėjo patys savo baudžiauninkus atleisti į laisvę be žemės, kad vėliau, reformą pravedus, nebūtų kam tos žemės ir skirti. O daugelis paskutiniuosius savo pilnos galios metus stengėsi išnaudoti ir visaip baudžiauninkus skriausdavo. Šie kartais mėgindavo ir Petrapilyje teisybės ieškoti, bet niekas ten jų neužtardavo. Tokiais atvejais jie bandydavo kreiptis į savo vyskupą. Valančiaus archyve išliko nemaža tokios rūšies skundų, kartais aprašančių tiesiog šiurpius įvykius. Tačiau tokius skundus gavus, vyskupo padėtis buvo labai kebli. Jam priklausė tiktai su tikėjimu tuo ar kitu būdu susieti dalykai. Aukštesnioji administracija jam atvirai nekartą nurodydavo, kad ne į savo veikimo sritį jis neprivalo kištis. Tačiau kitos skriaudos buvo tokios žiaurios, kad jis jokiu būdu negalėjo skundų nutylėti, juo labiau, kad ir pats buvo iš to paties kaimo išėjęs. Todėl jis, tokius skundus gavęs, stengėsi tas bylas kokiu nors būdu surišti su tikėjimo ir bažnyčios reikalais. Jis tuojau per vietinius klebonus mėgino surinkti visas smulkmenas ir radęs, kad ten buvo pažeidžiama dora ar bažnytinė santvarka (pvz. verčiant dirbti sekmadieniais ar šventadieniais), jis jau visa savo vyskupo galia kreipdavosi tiesiog į nusikaltusius, reikalaudamas atitaisyti, ką dar buvo galima. Neatitaisomų skriaudų atveju jis reikalavo bent nekartoti panašių dalykų, gresiant bažnytinėms bausmėms.

Kai kuriais atvejais jis būtų šį bei tą galėjęs laimėti ir per administraciją, būtent — kada šios skriaudos buvo grynai kriminalinio pobūdžio. Tačiau jis tokio kelio vengė tiek dėl to, kad ir pati toji rusų administracija buvo ne tik negeresnė, bet ir daug žiauresnė, tiek dėl to, kad skriaudikai vis dėlto buvo jo vyskupijos nariai, o administraciją daugiausia sudarė svetimos ti-kvbos ir tautybės žmonės. Pageliau ligi baudžiavos panaikinimo jis nenorėjo savo santykių su dvarininkų visuomene drumsti ir grynai bažnytiniais sumetimais. Mat, tuo laiku bažnyčias ir parapijų personalą daugiausia išlaikydavo dvarininkai. Atviri su tais dvarais konfliktai galėjo pakirsti materialinę kitų bažnyčių padėtį. Todėl jei nebuvo nusikaltimų ar nusižengimų, vyskupas pats stengėsi tuos dvarus labiau surišti su bažnyčia. Jis neretai erzindavo kitų bajorų ambiciją, kiekvieną jų, nors ir mažiausią, patarnavimą keldamas viešumon, iššaukdamas jų konkurenciją bažnyčių statybos reikalu ir panašiai.

Baudžiavą panaikinus šiuo atžvilgiu padėtis griežtai pasikeitė. Dvarai nusmuko, o didžiausią parapijiečių dalį sudarė jau laisvi valstiečiai, kuriais ir teko labiausiai remtis. Čia jau vyskupui teko kartais labai griežtai ir savo klebonus pabarti, kada šie, priešreforminėmis nuotaikomis gyvendami ir patys dažnai iš to paties bajorų luomo išėję, įvairiuose konfliktuose tarp dvaro ir buvusiųjų baudžiauninkų senu įpratimu palaikydavo dvarininko pusę. Valančiaus archyve buvo išlikusi viena iš tokių įdomių bylų. Dėl bendrų ganyklų ar dėl miško įvykus susidūrimui tarp vieno Šilalės parapijos dvaro ir valstiečių, klebonas ps laikė dvarininko pusę ir smarkiai išbarė valstiečius. Šie pasiskundė vvs-kupui, kuris pasiuntė klebonui neoficialų laišką maždaug tokio turinio: "Suprask kieno dabar duoną valgai. Jei dar prieš keletą metų ir tave ir bažnyčią išlaikydavo dvaras, tai dabar iš dvaro vis viena nieko negausi, o suerzinęs valstiečius, pats nusibaigsi ir bažnyčios neišlaikysi. Šių ūkininkų reikalavimai teisingi, tai juos ir palaikyk, o su dvarininku nesibroliauk".

Tokių konfliktų buvo ir daugiau. Dabar vyskupas visur jau laikėsi panašaus nusistatymo.
Jei jau ir prieš sukilimą dėl blaivybės akcijos ir įsimaišymo į baudžiauninkams daromas skriaudas santykiai tarp vyskupo ir bajorijos buvo smarkiai pairę, tai Valančiui neigiamai nusistačius dėl sukilimo, tie santykiai tiek jau pablogėjo, kad kartais kitur sukilėliai ar jiems pri-jaučią grasindavo vyskupo gyvybei ir laisvei.

13.
Valančiaus padėtis kaip ganytojo, savo dvasinėje valdžioje turėjusio socialiniu ir tautiniu atžvilgiu mišrią tikinčiųjų masę ir stebimo administracijos, aplenkėjusių dvarininkų bei miestelėnų, šiame pirmame vyskupo perijode neleido jam plačiau pasireikšti grynai lietuviškoj veikloje.

Tapus vyskupu ir susidūrus su gyvenimo tikrove, greitai kitaip pakrypo dar Petrapilyje užmegsti santykiai su S. Daukantu ir bendros jų svajonės apie lietuviškos akademijos ir panašių darbų steigimą. Jis pastebėjo, kad esamomis sąlygomis visos tos svajonės yra beveik neįgyvendinamos, o be to, jos būtų galėjusios sukelti priešingą administracijos ir lenkuojančios visuomenės nusistatymą. Tačiau šioje srityje nors savo nuožiūra jis jau ir nieko nekūrė, susidūręs su svetima iniciatyva, vis kiek įmanydamas stengėsi padėti.

Jau teko minėti, kad vyskupas visur pirmyn prastumdavo tuos kunigus, kurie bent ką lietuviškai buvo parašę ar išspausdinę. Daugelį tai paragino griebtis plunksnos, o kiti, ir neturėdami jokių ypatingų literatūrinių ambicijų, sekė paties vyskupo pavyzdžiu, kuris, nežiūrint sunkių ir painių pareigų, vis dėlto plunksnos niekados iš rankų neišleisdavo. Ir kaip tik jo laikais iškilo didelis būrys naujų darbininkų lietuvių raštuose. Kiti jų dirbo ne vien tikybinės, bet ir pasaulietinės lietuvių literatūros bare. Gana čia priminti pavardes J. Čiuldos, J. Zenevičiaus, R. Jasikevičiaus. K. Skrodzkio, T. Lichodziejaus-ko, J Kurmavičiaus, E. Balevičiaus, A. Jasevičiaus, Antano, Tado ir Vincento Juzumų, O. Praniauskio, V. Šurevičiaus, P. Gomalevskio, A. Kašarauskio, P. Vereikos, J. S. Dovydaičio, J. Račkauskio, M. Miežinio, A. Baranausko, K. Kairio, P. Viksvos ir kitų. Ne vieno jų raštus pats vyskupas net ir savo lėšomis išspausdino.
Norėdamas sudaryti ir išeinančiam į pensiją Simanui Daukantui palankesnes sąlygas dirbti, ypač Lietuvos istorijos srityje, jis jį nuo 1851 m. pradžios parsikvietė pas save į Varnius ir, čia duodamas jam išlaikymą, butą ir mokėdamas jam nedidelę algą (po 22 rublius per mėnesį), jį pastatė kaip ir savo literatūriniu sekretoriumi. Tačiau po ketverių metų jie išsiskyrė. Apie tą išsiskyrimą vėliau buvo nemaža prirašyta, ir daugiausia čia buvo kaltinamas pats vyskupas Valančius. Tačiau atsiradusios vėliau korespondencijos šviesoje tie jų "konfliktai", kurie privedė prie išsiskyrimo, šiandien jau visai kitaip atrodo.

Du vieniši asmens, skirtingos visuomeninės padėties, būdų, darbo ir polinkių ir šiaip jau, palyginti, ilgai po vienu stogu sutilpo, galutinai nesusipykę. Visai vyskupijai atstovaudamas, Valančius ir iš savo artimiausios aplinkos reikalavo atitinkamos pagarbos, ne sau, kaip Valančiui, bet kaip vyskupui, o per jį ir tai Bažnyčiai, kuriai jis atstovavo. Gi Daukantui jis vis buvo tas pats jaunas Petrapilio akademijos profesorius entuziastas, svajojąs apie savo lietuvišką darbą ateity. Jis negalėjęs prisiversti nė atitinkamai Valančių tituluoti, ir jau vien šiuo pagrindu nuolatos iškildavo nesusipratimų. Daukantas buvo svajotojas, romantikas. Tokia romantiška, daug kur grynai fantastiška buvo ir jo parašytoji Lietuvos istorija. Valančius, paskaitęs jo istorijos rankraščio dalį, kurioje jis lietuviais paversdavo beveik visas senovės Europos ir Mažosios Azijos tautas, negalėjo susivaldyti nesušukęs: "Ar tu girtas buvai, kada tai rašei!" Čia vėl buvo didžiausias Daukanto ambicijos įžeidimas. Valančius, mokėdamas jam algą ir duodamas pilną išlaikymą, galvojo, kad Daukantas privaląs jam ir konkrečiu darbu atsilyginti — ar tai skaitydamas knygas ir laikraščius apakusiam kunigui, ar mokydamas Valančių vokiečių kalbos, važinėdamas tirti įvairių skundų nurodomus faktus, taisydamas siunčiamus vyskupui įvairių kunigų rankraščius ir t.t. O Daukantas žiūrėjo į Varnius, kaip į prietelišką užuovėją, kurioje jis, jokių materialinių rūpesnių neturėdamas, galės ramiai tęsti savo istorines ir kitas studijas, tęsti tarnybą savajai tautai. Abudu būdami beveik vienų metų, jie turėjo nuolatos susidurti, susipykti. Jau 1852 m. po vieno tokio susidūrimo ambicingas Daukantas užsidėjo kepurę ir išvyko iš Varnių. Tačiau Valančiaus įprašytas, jis grįžo. 1855 m. Daukantas vėl išėjo. Nors vėliau dar keletą kartų buvo Varnius aplankęs, bet vis juos palikdavo. Pagaliau abudu taip susipyko, kad jau daugiau nebesimatė. Buvo tai visai natūralus išsiskyrimas dviejų, vienose sienose nesutelpančių stambių asmenybių. Neabejoju, jei Daukanto vietoje būtų buvęs Valančius, o Valančiaus — Daukantas, rezultatas būtų toks pat buvęs.

Kaip jau matėme, kurdamas dekanalines bibliotekas ir platindamas ir šiaip kunigų tarpe įvairias tikybines knygas, Valančius buvo pavertęs kuriam laikui konsistorijos raštinę kaip ir kokiu knygų platinimo centru. Greta tų knygų, tai pačiai raštinei tekdavo platinti ir paties Valančiaus parašytas, kartais ir kitų kunigų jai tam tikslui pavestas knygas. Tačiau jis matė, kad visa tai tik apsunkina raštinę ir neįeina į tiesioginę jos sritį. Kildavo nepasitenkinimo ir tarp pačių raštinės tarnautojų, kurie buvo užverčiami begaliniu susirašinėjimu tais klausimais. Tuomet vyskupas sumanė įsteigti raštams platinti Varniuose knygyną. Tam reikalui jis nužiūrėjo Vilniaus spaustuvininką Zavadzkį. Jam ir pasiūlė Varniuose įsteigti savo knygyno fili-ją, nors pats su Zavadzkiu turėjo nemaža kivirčų, kada tas, spausdindamas vyskupo parašytas ar jo rekomenduotas kitų kunigų knygas, už darbą imdavo kartais keletą kartų brangiau, negu Vilniaus žydų spaustuvės, kurioms Valančius ir buvo perdavęs spausdinti keletą savo knygų. Zavadzkis filiją Varniuose įsteigė 1853 m. liepos mėn. Tik čia į centrą, kurio aplinkoje visi tik lietuviškai kalbėjo, jis atgabeno vien lenkiškus veikalus ir net neatvežė paties Valančiaus Vilniuje spausdintų knygų. Į tai tuojau vyskupo dėmesį atkreipė Laurynas Ivinskis. Tuomet, ganytojo paragintas, kunigas Jeronimas Rač-kauskis parašė 1853 X 6 Zavadzkiui griežtą laišką, pabrėždamas, kad šis savo netinkama lenkiška politika tik pats paraližiuoja visų (suprask — vyskupo) pastangas jam padėti čia tą kultūrinę įstaigą sutvirtinti. Noromis nenoromis Zavadzkiui teko nusileisti, papildyti savo knygų atsargas lietuviškais veikalais ir jau jais daugiausia prekiauti ne tik pačiuose Varniuose, bet ir vežiojant raštus į visus didesnius atlaidus, ypač daug jų parduodant per garsiuosius Šiluvos atlaidus. Tuo būdu pirmą kartą buvo organizuotas rimtas lietuviškų knygų platinimo centras, kurį tačiau sulikvidavo bendrosios posukiliminės represijos.

Laurynas Ivinskis buvo nuolatinis svečias Varniuose. Jis čia su vyskupu aptardavo savo leidžiamo Kalendoriaus turinį. Paskiau, sumanęs leisti laikraštį "Aitvarą", buvo Valančiaus palaikytas, bet leidimo jam spausdinti negauta. Kada ir Mikalojus Akelaitis sumanė leisti "Pakeleivingą", tai vyskupas buvo norėjęs jį paversti kaip ir blaivybės brolijų organu, specialiai blaivybei platinti. Jis buvo sutikęs ne tik tą laikraštį cenzūruoti, bet ir imti pilną už jį atsakomybę, likti kaip ir oficialiuoju redaktorium. Nežiūrint paties Valančiaus tuo reikalu rašytų prašymų administracijai, leidimas nebuvo duotas.

14.

Vyskupavimo pradžioje Valančiaus santykiai su rusų administracija buvo visai korektiški. Administracija vis dar į jį žiūrėjo, kaip į savo, rusų valdžiai ištikimą žmogų, kuris valdys vyskupiją, administracijos nurodomas ir jai pageidaujama linkme. Tačiau valdžia greitai turėjo tuo "savo" vyskupu nusivilti. Jau viena jo organizuota blaivybės akcija išsiplėtė visai nepageidaujama vyriausybei kryptimi. Rusų vyriausybei tuo pačiu laiku vis labiau besiveržiant į Lietuvą su savo pravoslaviškojo rusiškumo propaganda, tie santykiai tuojau pradėjo irti, nes čia Valančius jau jokių nuolaidų nedarė. Tiesa, atvirai prieš tą propagandą jis stoti negalėjo, bet visokiais būdais ir priemonėmis, panaudodamas kartais ir savo senąsias pažintis, įgytas vyriausybės sferose dar Petrapilio laikais, jis stengėsi paraližiuoti kiekvieną naują žalingą vyriausybės potvarkį. Nušviesti jo taktikai, kurios jis laikėsi savo santykiuose su vyriausybe, labai charakteringa buvo ir jo laikysena pamokslų cenzūravimo klausimu.

Dar 1852 m. vidaus reikalų ministeriui reikalaujant, Petrapilio Katalikų Dvasine Kolegija buvo paskelbusi potvarkį, kad visi Žemaičių, taip pat ir kitų vyskupijų kunigai, prieš sakydami pamokslus, savo rankraščiams viešai skaityti turi kiekvienu atveju gauti vyskupo apro-batą. Be aprobatos galima skaityti tik iš spausdintų pamokslų rinkinių, kuriems vartoti bus gautas administracijos sutikimas. Valančius, gavęs šį potvarkį, visai į jį dėmesio nekreipė ir net nepranešė kunigams, kad toksai potvarkis buvo paskelbtas. Pamokslai buvo sakomi sena tvarka be jokios cenzūros. Bet sukilimui įsisiūbavus, kada daugelyje bažnyčių buvo pasakyti grynai politinio turinio, prieš valdžią nukreipti pamokslai, administracija šį 1852 m. potvarkį prisiminė ir, kai kuriems kunigams visai uždraudusi pamokslus sakyti, pareikalavo iš vyskupo, kad jis nurodytų tuos spausdintus lietuviškus pamokslų rinkinius, kuriais leidžiama bažnyčiose naudotis.
Gerai nusimanydamas, kad šio reikalavimo vykdymas faktiškai suvaržys kunigų laisvę pamoksluose, Valančius savo atsakyme nutylėjo didžiulį, apie 700 puslapių, trijų dalių domininkono Rapolo Jasikevičiaus 1855, 1857 ir 1859 m. išleistą pamokslų rinkinį, kurio galėjo užtekti ištisiems metams. Jis tenurodė 1855 m. išspausdintus kun. Otono Praniauskio "Iszguldimus Evvangeliu szvventu ant wisu Nedeldienių". Bet pats atskirai apie tą rekomenduojamą rinkinį nė kunigams nieko nepranešė ir nekontroliavo, ar jis tikrai bažnyčiose yra vartojamas. Pati administracija greitai susigriebė, kad šio 302 pusla-nių rinkinėlio per maža visų metų pamokslams. Be to, sukilimą numalšinus, buvo dar paskelbtas lietuvių spaudos draudimas, kartu su draudimu vartoti bet kokias lietuviškas knygas, senaisiais rašmenimis spausdintas. Tuo tarpu Praniauskio rinkinys buvo spausdintas lotynų raidėmis. Administracijai ir susidarė kebli padėtis, kai ji, pati drausdama lotynų raides, tuo pačiu laiku reikalavo iš kunigų, kad jie nuolatos vartotų tomis draustinomis raidėmis spausdintą knygą. Taigi ji pati ėmėsi iniciatyvos parūpinti tokiam lietuviškų pamokslų rinkiniui, kuris tų trūkumų neturėtų.

Jau 1865 m. pradžioje Kauno gubernatorius pranešė vyskupui, kad Vilniaus generalgubernatorius aprobavo bažnyčioms lenkišką kunigų Bialobrzeskio ir Filipeckio pamokslų rinkinį ir pavedė vyskupui parūpinti tų pamokslų lietuvišką vertimą. Nors tie rinkiniai buvo iš seno ir bažnytinės valdžios aprobuoti, bet numatydamas, kad jų paskelbimas lietuviškame tekste galutinai suvaržys kunigų teisę sakyti pamokslus, ir kad tuos rinkinius dėl lietuvių spaudos draudimo tegalima bus atmušti vien rusiškomis raidėmis, Valančius ir šį įsakymą pradžioje ignoravo, neimdamas jokių žygių tam vertimui paruošti. Administracija nuolatos gaudavo naujų policijos pranešimų, kad įvairiose parapijose tebesakomi turinio žvilgsniu "neleistini" pamokslai, Vyskupui buvo pasiųstas pakartotinas, griežta forma surašytas reikalavimas kuo skubiausiai šį vertimą paruošti, o patiems vertėjams paskirti terminą darbui atlikti ir vertimui pristatyti.

Matydamas, kad delsimu jau nieko negalės laimėti, Valančius kaip ir nusileido. 1865 IX 30 jis sudarė vertėjų kolegiją net iš devynių kunigų, kurių tarpe ir padalijo keturis Bialobrzeskio ir du Filipeckio pamokslų rinkinius. Jisai jiems pavedė darbą baigti ligi Naujų Metų. Nors kai kurie iš numatytų vertėjų ir atsisakė, bet darbą perėmė kiti. Būdinga, kad vienu tokių vertėjų vyskupas nurodė ir kunigą Juozapą Silvestrą Dovydaitį, kuris tuo metu, atsėdėjęs kalėjimą, buvo laikomas policijos priežiūroje ir iš diena dienon laukė ištrėmimo. Valančius, jį nurodydamas vertėju ir pavesdamas jam "valdinį" darbą, norėjo tuo būdu sudaryti jam progą likti Kaune ir išvengti trėmimo. Tačiau tik trumpam laikui jį tepavyko sutūrėti, nes valdžia laikė jį itin pavojingu, ypač nuo tada, kai Varšuvos bažnytinės sferos buvo jį numačiusios Seinų vyskupo Lubienskio sufraganu. Greitai jis ir buvo ištremtas.

Nustatytam terminui tebuvę įteikti trys Bialobrzeskio pamokslų vertimo tomai, o ketvirtasis buvo baigtas vos po pusantrų metų. Filipeckio gi niekas ir nevertė: manė, kad valdžia, gavusi pirmuosius, taip ir nepastebės trūkumo. Šiuos vertimus administracija jau savo pajėgomis transkribavo rusiškomis raidėmis ir tik 1869 m. teišspausdino pirmuosius du tomus, o paskui per policiją išsiuntinėjo visiems klebonams. 1870 VI 6 Valančius, gavęs apie tai žinią iš dekanų, parašė gubernatoriui griežtą protestą, kad be vyskupo žinios kunigams siunčiamos jo nepatikrintos knygos, ir tai esą kanonais draudžiama. Jisai gi tuo pačiu laikų sudarė komisiją iš seminarijos rektoriaus Račkauskio ir profesoriaus (vėlesniojo vyskupo) Gasparo Cirtauto, kuriai ir pavedė kuo skubiausiai sulyginti spausdintą tekstą su originalu ir rasti ten kiek galima daugiau klaidų ir netikslumų. Gavęs jų pranešimą, tuojau parašė gubernatoriui, kad negalįs leisti tuo leidiniu kunigams naudotis ir jį platinti, kadangi spausdintas tekstas neatitinkąs aprobuotąjį originalą.
(Bus daugiau)

 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai