Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
CZESLAW MILOSZ APIE SAVE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Czeslaw Milosz   

CZESLAW MILOSZ, 1980 metų Nobelio literatūrinės premijos laureatas

Malonu buvo išgirsti, kad šių metų Nobelio premiją už literatūrą gavo Lietuvoje gimęs (prie Kėdainių) ir mokslus ėjęs (Vilniuje) poetas, beletristas, literatūros istorikas, vertėjas bei kritikas, diplomatas ir Californijos universiteto (Barkerly) literatūros profesorius Czeslato Milosz. Tai tarptautinio masto rašytojas, kuriam 1978 m. buvo suteikta garsioji Neustadt (Oklahomos universitetas) premija. Tuomet disidentas poetas J. Brodsky pažymėjo, kad Milosz yra "vienas iš didžiausių šio meto poetų, o gal net pats didžiausias". Nobelio premijos paskyrimo rašte gi sakoma, kad Milosz "su bekompromisiniu įžvalgumu skelbia žmogaus padėtį aštrių konfliktų pasaulyje".
Po teisės studijų Vilniaus universitete, Czeslato Milosz studijavo literatūrą Paryžiuje; vokiečių okupacijos laikais kovojo lenkų pogrindyje; dirbo Lenkijos atstovybėje Washingtone ir Paryžiuje. 1951 m. pasirinko laisvę ir apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Anglų kalba yra išleistos jo devynios knygos. Laureatas bičiuliaujasi su lietuviais. Nobelio premijos proga sveikindami laureatą, spausdiname jo biografinį pasisakymą, rašytą Juozo Kėkšto išverstai ir Literatūros lankų 1955 m. išleistai eilėraščių knygai — "Epochos sąmoningumo poezija".

Gimiau 1911 m. prie Nevėžio, netoli Kėdainių, ir mano dokumentuose, žinoma, neminima nei pievų spalva, nei dainų aidai, kurie ateidavo vakarais iš užupio kaimų. Tik sausas įrašas: Šeteiniai, Lietuva. Mokyklą ir universitetą lankiau Vilniuje. Teisių mokslus baigiau iš užsispyrimo ir noro pasiduoti disciplinai. Šis marinimasis buvo gal nereikalingas. Diplomu niekad nesinaudojau, o teisių studijas laikau elektiniu žinių rinkimu, dažniausiai tuščiu. Vienok turiu pripažinti, jog jos sukėlė manyje susidomėjimą sociologiniais klausimais, ir aš nežinau, ar man tai padėjo, ar pakenkė. Daug mieliau prisimenu gimnaziją, ypač lotynų kalbos pamokas. Mes turėjom gerą mokytoją, "galiliejietį", kaip buvo anuomet vadinami Galicijos lenkai. Jis mokėjo mokinius užkrėsti Ovidijaus ir Horacijaus meile.

Pirmuosius savo eilėraščius spausdinau studentų laikrašty Žagary . Galvodamas apie aną pradžią, sustoju ties užbrėžta likimo linija, nors mūsų polėkiai dažniausiai būna akli. Reikia sutikti, kad tuomet, kai mums atrodo, jog mes sau ant galvos dedam Laurų vainiką, jo vietoj būna tik lapuočius. Ir atvirkščiai, tai, ką mes mažiau vertinam, dažnai reiškia pastovią vertybę — ir taip iki gyvenimo pabaigos. Vieni mūsų grupės nariai iš karto kalbėjo darniai, kiti mikčiojo. Man rodos, tuomet, kai priklausiau prie tų, kurie mikčiojo, buvau arčiausia poezijos.

Mano vaizduotę suformavo lietuviškas panevėžio kaimas ir Vilniaus apylinkių miškai ir vandenys. Trakai, Žalieji Ežerai, Jašūnai — man magiški vardai. Mano santykis su Mickevičium buvo ir tebėra labai gyvas. Jame man visiškai nėra "lietuviškos egzotikos", viskas sava. Iš čia gal mano artimesnis ryšys su literatūros tradicija negu kitų "avangardinių" lenkų poetų. Manęs netenkino nei varšuvinio "Skamandro" poetika, kurioje buvo per daug dėmesio skiriama melodijai, nei avangardistų metaforiniai darbai, kurie dažniausiai baigdavosi sakinio pusiausvyros griovimu, nes sakinį sprogdindavo vaizdai.

Aš mėginau atsiremti į eilėraščio liniją ir galimai tampriau ją suveržti, kad galėtų būti neparemta rimu. Kartais man tai pavykdavo.

Mano literatūrinės veiklos pradžia sutampa su didžiosios ekonominės krizės ir Hitlerio žengimo prie valdžios Vokietijoje laikais. Aš buvau maždaug sąmoningas tuo, kas artėjo. Aš ir mano draugai buvome vadinami "katastrofistais". Dalykų tvarką, kurią mačiau aplink save, laikiau pasmerkta žūti. Šiandien mano rūšies autoriams Lenkijoje prikišama sustojimas pusiaukelėje ir nedarymas logiškų išvadų, t.y. nelaukimas šviesos iš Rytų. Tačiau mūsų eilėraščiai kartais būdavo jaudinantys, nes reiškė visuotinį siaubą, o į "Rytų šviesą" tik mažuma tetikėjo.

Čia turiu įvesti mano giminaičio Oskaro Milosz'o asmenį. Nuo pirmo mūsų susitikimo, kuris įvyko 1931 m., nuolat palaikiau su juo korespondencijos ryšius ir 1934-1935 m. dažnai matydavomės Paryžiuj. Jaunam žmogui pažintis su tuo, kurs turėjo bruožus biblinio pranašo, vaikščiojančio modernaus miesto gatvėmis, buvo didelis sukrėtimas. Savo naudai turiu pažymėti, jog aš gerai žinojau, ką turiu prieš save. Tokiems kaip jis yra taikomi Puškino žodžiai apie angelą, kuris savo išrinktiesiems deda ant lūpų anglies žariją ir į širdį duria liepsnojantį kardą, lyg gyvatės geluonį. Jo akys buvo paukščio akys, pridengtos blakstiena, kuriai pakilus trykšdavo ugnis. Plėšrusis paukštis. Aš jam esu už daug ką dėkingas. Kaip ir visa mano karta, sirgau perdėto kulto Vakarams liga, linkdamas į snobizmą. Jis mane gydė savo staigumu. Rodydavo naujųjų prancūzų poetų eilėraščius ir sakydavo, jog jie žlugimo, ne jėgos išraiška. Jo dėka daug Vakarų literatūros lenkiškų imitacijų man prarado savo skonį. Jo manymu, poezija tai toks daiktas, kuris amžių būvyje retai pasireiškia. Tik vieną kartą ji buvo pilnai apsireiškusi — Biblijoj, Dievo padiktuota. Mūsų epochos raktą jie matė Goethės "Fauste" ir labai vertino Byroną. Nuolat mane ragindavo ir liepdavo mokytis. ("Atmink, kad būti poetu reiškia visų pirma būti žmogum šviesesniu už kitus"). Turėjo aiškią Europos įvykių raidos viziją ir po pasikalbėjimo su juo 1935 m. pavasarį gyvenau tokiu siaubu, lyg visa, kas blogiausia, jau būtų įvykę. Kai tų pačių metų vasarą grįždamas į Vilnių su juo skyriaus ir reiškiau jam savo baimę, tarė: "O, dar ne tuoj. Karas prasidės 1939 m. ir tęsis penkeris metus/* "Kas tai gebės pergyventi?" "Pergyvensi".

1935-1939 m. buvo man blogi metai. Negalėjau rasti jokios išeities iš bejėgiškumo atmosferos, kuri visus kankino. Tuomet visi save apgaudinėjo, dėdamiesi nežiną į kur viskas krypsta. Tik karas mane privedė prie tvarkos, ypač 1940-44 m., kuriuos praleidau Varšuvoj, intensyviai dirbdamas. Deja, turėjau verstis be iliuzijų. Jei ryt turi įvykti pasaulio pabaiga, visvien reikia sodinti savo obelis — šiam dėsniui stengiausi būti ištikimas. 1945 m., jau "liaudies demokratijoj", vienas iš partijos literatūros specialistų pasigėręs spaudė mane ir rėkė: "Tu, paskutinis lenkų poete!" Tai buvo aitru.

Duodu tik pažymėtą datom santrauką, bet galima spėti, jog netrūko man gailesčio, nusiminimo ir kokių tik kas nori jausmų. Faktiškai mano poeziją galima suprasti kaip kovą su nusiminimu, kaip priemonę jam išvengti. Nestigo jo ir karo vyksmams pasibaigus, nors liberališkas kursas Lenkijoje teikė vilčių, kad mano įprotis laikytis ant ledo briaunos, lyg ji neturėtų sutirpti, vėl bus naudingas. Kiekvieni rašymo ir spausdinimo metai buvo laimėjimas. Šiandien, atsidūrus emigracijoj, visi mano egzistencijos pėdsakai Lenkijoje yra užbarstomi.

Įtempimai, vykstą many ryšium su įvykiais, skatino mane ieškoti naujų išraiškos formų. Naujoji poezija, kaip sakiau, yra tartum uždaryta įspūdžių ir jausmų kreidiniame rate, bejėgė ten, kur reikia formuoti mintį. Reikia išeiti iš šio kreidinio rato. Vokiečių okupacijos metu išmokau angliškai ir dėka to pažinau naują poetinį pasaulį. Technikos atžvilgiu radau, pavyzdžiui, koks lankstus yra baltasis eiliavimas ir kaip daug turinio jis gali suimti. Lenkuose retai jis buvo vartojamas, nors, tiesa, žinojo jį ir Kochanowskis ir Mickevičius. Mano idealu ėmė darytis tokia poezija, kuri leisdavo reikalavimų nekuklumą. Įtikinėdavau save ir kitus, kad nėra — pradedant paprasčiausiais kasdieniniais darbais ir baigiant sunkiausiom filosofinėm problemom — nieko, ko negalima būtų apimti eilėraščiu. Ir šiandien tebemanau, jog buvau teisus. Bet tarp tikslo, kurį sau statome, ir realizacijos, yra nuotolis. Jei kas mato "pažadėtąją žemę", ne visuomet tai reiškia, kad jis pats sugeba į ją įeiti. Kaip ten bebūtų, mano supratimas poezijos, kaip epochos sąmoningumo, mane padarė ypatingai atsparų lygiai "socialiniam realizmui", kaip ir "grynajam menui".

Akli ieškojimai, klaidžiojimai, puolimai, čia yra suimti taip, lyg visas mano gyvenimas būtų buvęs harmoningas žygiavimas pirmyn. Bet juk kiekvienas mėginimas pagauti tai, kas priklauso praeičiai, ar mes to norime ar ne, yra konstrukcija. Vidinė švieselė, kurią kiekvienas mūsų aiškiai savy mato, o kartais tik vos vos pastebi, aprašant atrodo kaip galinga ugnis.

Norėdamas pateikti būtiną atsvarą, pabrėžiu, kad pažįstu visišką suabejojimą ir krizes, kurių metu poezija man neatrodo pakankamai verta ja užsiimti. Tuomet uoliai prisijungiu prie nuomonės tų, kurie ją laiko tuščiu žaidimu. Skaitau prancūzų, anglų, lenkų poetų eilėraščius ir retai randu juose tai, kas galėtų pateisinti autorių ir spaudėjų pastangas. Atėmus atsitiktinumo momentą, kurs priduodavo poezijai žavumo, šis menas vienoje žemės rutulio dalyje pavirto į amatą "kunigaikščio favoritų", naudojančių rašytojišką vikrumą tam, kad neprarastų valdančiųjų malonės, o kitoj — į žaidimą, prieinamą tik siauram elitui, į savotiškas esperantininkų klubo pratybas.

Toks mąstymas gal tik dalinai pateisinamas. Su poezija taip kaip su meile. Nors mes ir būtume linkę teoriškai tvirtinti, kad žmonės be reikalo kelia daug triukšmo dėl nieko, betarpis patyrimas rodo, jog šis dalykas buvo, yra ir bus svarbus.

O kaip šiandien su Vidurio ir Rytų Europos poezija? Emigracijoje atsidūrė daug talentingų estų, latvių, lietuvių, lenkų, čekų, ukrainiečių rašytojų. Ar jie gebės be aplinkos, kuri jiems reikalinga kaip grybams miško pavėsis, prisidėti prie savo kalbos tobulinimo ir pažangos? (Arba yra pažanga, arba puvimas ir mirtis). Ar pasirinkimas tarp pasilikimo savame krašte ir pabėgimo nebus pasirinkimas tarp pasidavimo nešvarumo ir susinaikinimo švarumo? Čia daug kas priklausys nuo individualinių savybių. Ten, kur vienas augalas miršta, kitas moka rasti reikalingą sau maistą.

Rytų Europa, Vilnius, Mickevičius. Čia neapsieisiu nepalietęs tautybės klausimo. Kadangi gyvenu Prancūzijoje, karts nuo karto įvyksta toks maždaug pasikalbėjimas: "Tamsta esi Oskaro Milosz'o giminaitis?,, "Taip". "Reiškia, tamsta esi lietuvis?" "Ne", "esu lenkas". "Kaip tai, juk čia parašyta, kad tamsta esi gimęs Lietuvoje". "Taip, bet..." Ir prasideda ilgas aiškinimas, kurį noriausiai grindžiu Irlandijos pavyzdžiu: ten irgi dvi kalbos, vieni už gaelų, kiti už anglų kalbą, ir t.t. Visa tai nelabai patogu, nes ši geografinė-šeimyninė maišatis dažniausiai ir lieka nesuprasta. Kodėl Šveicarijoj trys, tiksliau keturios kalbos, ir visi yra šveicarai, o kitur... Reikia kantrybės.

Lietuviui skaitytojui, be abejo, visa tai lengviau pademonstruoti. Trumpai apie mano kilmę. Mūsų epocha stumia žmones į didelį maskaradą. Gėdinamasi arba bijoma prisipažinti, kuo esama. Kaimiečiai pasisaką esą darbininkais, echt-slavai žydai prisisega karabeles, aristokratai 1-osios gegužės eisenoj — kuris iš mūsų nėra to matęs. Esama mūsų epochoj būdingos baimės būti priskirtu degeneruotai visuomenės klasei. Tai nešvarios sąžinės epocha. Čia ją nugalėkim.

Giminė, kurios vardą nešioju, yra kilus iš Lužicų serbų ir pasiekus Kėdainius kolonizacijos metu, kažkur Zigmanto Augusto laikais. Anų laikų, t.y. XVI amžiaus, siekia dokumentai. Kai kurie Milosz'ai praturtėjo Sapiegos tarnyboje ir nužygiavo dar toliau į rytus, į Gudiją. Tokia Drang nach Osten istorija. Bendrai, tai buvo vidutinė bajorija, kariavusi ir kitas smulkesnes tarnybas ėjusi. Vienas Milosz nužygiavo su Napoleonu į Ispaniją, ten vedė ir liko. Kitas prarado koją 1831 m. prie Ostrolenkos ir pagarsėjo tuo, kad vienam rusų generolui, pastūmusiam jį Varšuvos viešbuty, drožė medine koja per galvą ir nutrenkė nuo laiptų. Mano dėdukas, miręs prieš mano gimimą, dalyvavo 1863 m. sukilime ir stebuklingai išvengė Sibiro. Tai buvo kaulingas, kanapinių ūsų bajoras, aistringai mėgęs medžioklę ir su užsidegimu prisidėjęs prie apylinkės gyventojų padaugėjimo. Kartų kaita vienos giminės tąsoje, keisti vaisiai, kuriuos gimdo jos visuomeninės pozicijos griuvimas, "sūnų palaidūnų", žūstančių kažkur didelių miestų kloakose arba išganymo ieškančių moksle ir mene — šios įdomios problemos beveik nėra lietę lenkų rašytojai. Thomas Mann gvildeno ją "Buddenbrokuose", William Faulkner pietinių valstybių epopėjoje. Nieks nepasižymi tokia aštria opozicija klasei, iš kurios yra kilęs, kaip "sūnūs palaidūnai". Jų intelektualizmas žymia dalimi yra sukeltas noro duoti savo gyvenimui formą priešingą tai, kurią turėjo jų tėvai.

Oskar Milosz, išauklėtas Prancūzijoje, rašęs prancūziškai, pripažino save lietuviu. Lenkų jis nemėgo. Ne lenkų apskritai, bet lenkų bajorijos, kurios blogumą jaunystėje gerai pažino, nes ji turėjo ypatingą talentą persekioti ir niekinti asmenis, iš jos tarpo kuo nors išsiskiriančius. Jam taip pat buvo svetimas kalba pagrįstas tautybės supratimas. "Gente lituanus" terminą jis ėmė pažodžiui. Briusely, kaip Lietuvos atstovas Tarptautinėj Komisijoj, mėginusioj išspręsti Vilniaus klausimą (1919 m.) iš lenkų pusės turėjo priešą profesorių Aszkenazy. Jie ginčijosi lenkiškai. Man jis rašydavo arba prancūzų arba puikia sena lenkų kalba, kurios jį išmokė jo pirmas preceptorius tūlas ponas Doboszynski.

Lankydamasis Lietuvos pasiuntinybėje, Malesherbes aikštėje, jausdavau šio pasaulio keistumą. Lietuvos pasiuntiniu tuomet buvo Klimas (Milosz jį visuomet minėdavo su didžiausia pagarba ir nuoširdaus draugiškumo akcentu). Taigi, mes su Klimu buvom gimę maždaug pusantro kilometro nuotolyje, bet tai buvo "svetima pasiuntinybė", nes aš buvau Vilniaus gyventojas, iš kitos sienos pusės. Nesibaigia paradoksai: pamatęs mano bobutę iš motinos pusės, kiekvienas ją pripažintų tikra lietuvaite; pavartęs jos asmens dokumentus pastebėtų, kad jos pavardė yra Kunat arba Kūnatas, iš Syruč arba Siručių.

Visa tai yra lyg į vandenyno gelmę nugrimzdę kontinentai. Bet pėdsakus užtrindami nieko nelaimėtume, nebent norėtume būti žmonėmis, kilusiais iš niekur. Anas Europos kampelis yra neatskiriamai su manim suaugęs ir aš nenorėčiau, kad mano vaikai jį užmirštų.

Šios knygos eilėraščiai nėra išversti į "svetimą" kalbą. Juk aš šią kalbą girdėjau aplink save vaikystėje. Juozas Kėkštas gražina mūsų bendrajai tėvynei tai, kas didele dalimi yra jos nuosavybė.

Vertė Juozas Kėkštas




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai