Parašė VLADAS ŠLAITAS
|
UGNIES LIEŽUVIAI
Jei Vakarų krikščioniškasis pasaulis
ligi šiol neišmoko gyventi pagal dieviškąjį
įsakymą
mylėk savo artimą, kaip patį save,
juo labiau materializmo išpažinėjai
(aš kalbu apie Maskvą ir Pekingą)
neatneš nieko naujo, išskyrus kraują ir
sugriovimą.
Ugnies liežuviai vaikšto rūsčiam horizonte
mūsų nelaimei.
Ir šaka,
kuri supasi vėjuj (paveikslui papildyt).
Nieko gero danguj nematau. Ir tiktai Išganytojo
nukryžiuotos ir kruvinos rankos gali atnešti
sudaužytoms mūsų širdims išganingą paguodą.
ŠIRDIES NUOLANKUMAS
Aš amžinai buvau žolės įsimylėjėlis.
Ypač švelnios ir siūbuojančios,
kuri nugali rudenį,
kuri nugali žiemą,
idant pavasarį vėl prisikeltų iš mirusių.
Ypač jinai man brangi dėl širdies nuolankumo,
kurs į smūgį atsako
švelnios rankos paglostymu,
kurs nežino, ką reiškia žodžiai
dantis už dantį
arba akis už akį.
Tai tiktai Išganytojas
buvo plakamas ir nesigynė,
buvo keikiamas ir piktžodžiaujamas,
ir piktžodžiautojus laimino.
Aš amžinai buvau žolės įsimylėjėlis.
O!
kad toks ir numirčiau!
EILĖRAŠTIS MIRUSIAI O,
mano miela!
Kiekvienas žestas
yra iš kaulų ir kraujo.
Visa,
kas buvo buvę,
šiandieną dunkso
mėlynam danguje tartum pilys, kurių išgriauti
laiko dūžiai negali.
Tavo mėlynos akys
yra tolimos deimanto žvaigždės, kurios liepsnoja
amžinam danguje, idant kartą mes vėl
susitiktume.
Tu prašei, kad tau duočiau
nemirtingumo įrodymą.
Štai:
nors tu mirusi,
bet kiek tai liečia mane,
tu po šiai dienai esi nenumirusi.
Tu tik esi atitolusi
aukštame danguje kaip žvaigždė, kuri šviečia
per naktį.
Ir vieną kartą,
kai manęs čia daugiau nebebus,
mūsų dieviškos sielos
susitiks danguje,
idant Tas,
kuris kartą mus leido,
vieną kartą mus vėl prisimintų savo malonėje.
PRISIMINIMŲ MALONĖ
Prisiminimų gatvės
yra vienintelis mano žemiškos nuosavybės
įrodymas,
ta prasme,
kad jos nuolat miega mano krūtinėje.
Ir tačiau jos priklauso ne man,
bet laikui,
nes ir jos,
kaip ir aš,
priklauso laiko malonei.
Pagal tai, kiek man teikiasi
laikas duoti iš savo malonės šviesių atminimų,
pagal tai galiu vaikščioti mirusių miestų
gatvėmis
ir giedoti litanijas.
Ir svarbiausia, kad nieko
negaliu jau daugiau nei pridėti, anei atimti:
visa, kas buvo,
amžinai ir palieka, kaip buvo.
Man tepriklauso
liūdesys arba džiaugsmas
(pagal tai, kiek aš gera
arba pikta esu padaręs).
Ir daugiau nieko.
Ir tačiau geriau prisiminti,
negu nieko neprisiminti,
nes geriau būti tariamu
seniai mirusių gatvių savininku,
negu jau nieko daugiau šitoj žemėj nebeturėti.
|