|
|
ŠV. PIJAUS X PASIUNTINYBĖ |
|
|
|
Parašė ANTANAS MACEINA
|
Gali šventasis žemiškajame savo gyvenime būti ir labai pasinėręs vienuolyno tyloje, kaip Kūdikėlio Jėzaus Teresė; gali jis būti atsiskyręs nuo bendruomenės, kaip Nikalojus iš Flūes, kanonizacijos aktas išima jį iš privatinio buvimo plotmės ir pastato priešais tikinčiojo pasaulio akis kaip malonės išgrynintą asmenybę, kuria ne tik mes stebimės bei sekame, bet kuri ir pati ką nors mums sako. Kiekvienas šventasis turi savo pasiuntinybę. Kiekvienas šventasis yra pašauktas atlikti tam tikrą uždavinį ne tik žemiškajame savo kelyje, bet ir dangaus garbėje. Dar daugiau: šis uždavinys nesykį visu ryškumu suspindi tiktai po šventojo mirties. Tai matyti beveik visų vadinamųjų "nežymių" šventųjų gyvenime. Buvę pamiršti žemėje, jie staiga (o kartais tik po keleto šimtmečių) sušvinta danguje.
Be abejo, mums nėra lengva atspėti, kam kuris šventasis yra pasiųstas ar siunčiamas, nes nevisados ši jų pasiuntinybė yra visuotinė ir amžina. Esama šventųjų, kurie veikia tik tam tikroje žemės erdvėje: šv. Kilianas yra labai brangus frankams, tačiau jis lieka be įtakos lietuviams. Esama taip pat šventųjų, kurių uždavinys yra pasibaigęs tam tikrame laike: šv. Pachomi-jus atliko nepaprastą vaidmenį 4-jame šimtmetyje, duodamas pradžią vienuoliniam gyvenimui; šiandien jo veiklos neregėti. Šventieji yra tarsi žvaigždės: vieni jų šviečia tik tam tikroje aplinkoje, kiti dar tik kyla, treti jau yra "užgesę", ketvirti žėri visoje padangėje. Tai yra dieviškosios malonės veikimo paslaptis. "Kiekvienam duodama Dvasios apreiškimas, kad būtų iš to naudos" (L kor 12,7); tačiau ši nauda gali būti labai įvairi. Viena tik aišku, jog nėra šventojo tik sau vienam. Kiekvienas šventasis yra miestas, "pastatytas ant kalno" ir todėl negalįs būti paslėptas (Mat 5.14). Savo šviesa jis pasauliui šį tą rodo ir šį tą reiškia.
Tai ypač reikia pasakyti apie šv. Pijų X. Gyvenęs didžio sukrėtimo metais ir sėdėjęs popiežių soste, šis šventasis yra dar mažiau privatinis, negu kuris nors kitas. Visas jo gyvenimas nuo pat kunigystės šventimų buvo skirtas žmonėms. Apie save šv. Pijus kuo mažiausia galvojo ir save kuo mažiausia vertino. Tačiau dieviškoji Apvaizda jį vedė vis augštyn ir augštyn: nuo paprasto vaikelio per kunigo šventimus, per vyskupo sostą, per patriarcho titulą, per popiežiaus pareigas į altoriaus garbę. Jau tiktai šis nuolatinis ir gana greitas kilimas be jokių asmeninių pastangų (priešingai, šio kilimo vengiant ir nuo jo bėgant!) rodo, kad su šv. Pijumi siejasi kažkokia gili pasiuntinybė; kad Viešpats nori per jį kažką pasauliui pasakyti ir parodyti; kad šis šventasis iš tikro yra mūsų amžiaus šventasis. Stabtelkime tad valandėlę ties šia nauja šventumo žvaigžde!
1.. Popiežius šventasis
Pijus X yra ne paprastas šventasis, bet popiežius šventasis. Ar tai nuostabu? Ar popiežiaus nevadiname "šventuoju tėvu"? Ar vietą, kurią vienintelę Bažnyčioje Šventoji Dvasia saugo nuo klaidos, neturėtų Ji saugoti ir nuo nuodėmės, kad ją užėmęs žmogus jau savaime būtų apdovanojamas malonėmis? Taip atrodo. Tačiau žvilgis į istoriją atskleidžia mums skaudžią popiežiaus sosto dramą. Penketą pirmųjų krikščioniškosios istorijos šimtmečių popiežiai beveik be išimties buvo šventieji. Bet jau nuo šeštojo šimtmečio prasideda lėtas, tačiau nuolatinis popiežiaus sosto pasaulėjimas. Ligi devintojo šimtmečio vidurio popiežių-šventųjų dar yra 40%. Paskui šventieji iš popiežių eilės beveik visiškai išnyksta. Nuo devintojo amžiaus vidurio ligi šešioliktojo vidurio, vadinasi, per ištisus 700 metų randame tik 5 popiežius šventuosius; nuo šešioliktojo šimtmečio vidurio ligi dvidešimtojo pradžios — tik vieną vienintelį: šv. Pijų V (popiežiavęs 1566-72). Bet štai, 20 amžiaus pradžioje Bažnyčios priekyje vėl stovi šventasis: Pijus X. Popiežiaus pareigų objektyvinis šventumas jame vėl sutampa su subjektyvinių asmenybės šventumu. Tai didis įvykis krikščioniškojoje istorijoje, ir džiaugsmas, išsiveržęs šv. Petro aikštėje Pijaus X kanonizacijos dieną, buvo daugiau, negu tik paprastas pietietiškos širdies suliepsnojimas.
Ką reiškia, jei popiežiaus sostan sėda šventasis? Prisiminkime, kas yra popiežiaus sostas. Popiežius yra Kristaus vietininkas žemėje'. Jam yra duota mokomosios, valdomosios ir pašvenčiamosios galios pilnybė. Tai Uola, ant kurios Kristus pastatė savo Bažnyčią ir kurios "pragaro vartai nenugalės" (Mat 16,18), nes ją ypatingu būdu saugo pats Išganytojas, pasilikdamas su ja per savo atsiųstą Dvasią-Ramintoją "ligi pasaulio pabaigos" (Mat 28,20). Popiežiaus neklaidingumas, kalbant jam ex cathedra tikėjimo bei dorovės klausimais, yra regimas šio pasilikimo ženklas.
1. Nesykį yra sakoma, kad popiežius yra šv. Petro įpėdinis, šis tačiau posakis yra teisingas tik istorine prasme. Religiškai popiežius atstovauja Bažnyčioje ne šv. Petrui, bet pačiam Kristui, nes savo galią jis gauna ne iš šv. Petro, bet iš paties Kristaus.
Iš kitos tačiau pusės, popiežiaus sostas yra nepaprastai atviras Dievo priešininko puolimui. Tai yra anoji kalno viršūnė, ant kurios susitiko Kristus su gundytoju (plg. Mat, 4,9). Tiesa, Išganytojas pavarė gundytoją, bet evangelistas Lukas pastebi, kad "velnias atstojo nuo Jo iki laikui" (Luk 4,13). Kitaip tariant, gundytojas buvo pasiryžęs grįžti atgal. Be abejo, negalėjo grįžti prie prisikėlusiojo ir Tėvo dešinėje sėdinčiojo Kristaus. įžengimas į dangų išvadavo net ir žmogiškąją Kristaus prigimtį nuo bet kokių velnio puolimų. Užtat velnias grįžo prie Kristaus, besiskleidžiančio žemės erdvėje ir laike: jis grįžo prie mistinio Jo Kūno, prie Bažnyčios kaip bendruomenės, prie regimosios jos Galvos. Kaip anuomet dykumoje Kristus, taip šiandien istorijoje popiežius yra kiekvieną kartą iš naujo gundomas tais pačiais dalykais: duona, dieviškąja gilia ir žemiškąja valdžia. Kiek popiežius yra Kristaus vietininkas žemėje ir regimoji Bažnyčios Galva, tiek jis nebuvo ir nebus sugundytas, nes tai yra laiduota paties Išganytojo ne tik šv. Petrui, bet ir visiems Žvejo žiedą nešiojantiems vyrams. Vis dėlto kiek popiežius yra žmogiškoji asmenybe, tiek jis gali gundytojui paklusti ir nesykį yra paklusęs. Šventųjų išnykimas popiežiaus soste kaip tik ir yra tokio paklusimo apraiška. Bažnyčios istorija teikia mums daugybę pavyzdžių, kurie rodo, kaip nekartą popiežiai nusilenkė duonos gundymui; nusilenkė vilionei naudoti dieviškąją savo gsVą priešams sutrypti; nusilenkė pagundai prisiimti žemiškąją valdžią ir su ja surištą didybę. Žinoma, krikščioniui liūdna yra regėti, kad ištisus amžius popiežiaus sostas pasilieka šventas tik savo pareigų dėliai. Mums norėtųsi, kad kiekvienas popiežius elgtųsi gundytojo atžvilgiu, kaip elgėsi Kristus, nesileisdamas su dykumų dvasia į jokias sutartis ar diskusijas (plg. Mat 4,4-10). Tačiau atsimenant, kad ir pats šv. Petras šiuo atžvilgiu nesykį svyravo tiek savo pažiūrose, tiek savo elgesyje, popiežių svyravimas ir linkčiojimas istorijoje darosi suprantamas. Jis virsta net savotiška Bažnyčios apologija, nes rodo, kad Kristaus įsteigtoji dievažmogiškoji Bendruomenė išsilaiko pasaulio audrose ne žmogiškąja išmintimi ar prigimtąja dorove, bet pačia Šventąja Dvasia, nepaisant žmogiškųjų suklupimų bei nuodėmių.
O vis dėlto mes suklustame išgirdę, kad popiežiaus soste sėdėjo šventasis; kad popiežius buvo šventas ne tik savo titulu bei tarnyba, bet ir asmeniniu savo gyvenimu; kad jis pergalėjo gundytoją ne tik užimamai vietai, bet ir sau pačiam. Tai kelia mums džiaugsmo, nes šventos tarnybos atsiskyrimo nuo šventos asmenybės niekur taip skaudžiai nepergyvename, kaip popiežiaus soste. Niekur, žinoma, šitoks atsiskyrimas nėra laimingas — net nė paprasčiausio dvasiškio gyvenime; ir jeigu kiekviena šventa tarnyba eitų Bažnyčioje ranka rankon su šventa asmenybe, nereiktų mums šiandien kalbėti apie atbundančią "naująją stabmeldybę". Šventos tarnybos atsiskyrimas nuo šventos asmenybės yra pagrindinė priežastis Evangelijos nesėkmingumui pasaulyje. Tai paryškina mums pačių apaštalų negalią, kai jie sykį pamėgino remtis tiktai jiems suteikta dieviškąja galia, pamiršę reikalą prijungti savo pačių dorines pastangas.
Siųsdamas savo apaštalus į žmones, Jėzus tarp kitų malonių davė jiems galios išvaryti velnius (Mat 10,8). Iš tikro, savo kelionėse jie "išvarė daug velnių" (Mork 6,13) ir grįžę džiaugėsi, kad "net ir velniai pasiduoda mums Tavo vardu" (Luk 10,17). Bet štai, vienos rūšies velnių apaštalai negalėjo išvaryti (plg. Mat 17,15). Kai Jėzus šią rūšį išvarė, apaštalai lyg ir susigėdę "slapčia priėjo prie Jėzaus" ir klausė Jį: "Kodėl mes negalėjome jo išvaryti?" (Mat 17,18). Tada Jėzus atsakė jiems: "Šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku" (Mat 17,20). Gavę egzorcizmo galios, apaštalai ją mėgino taikyti visur ir visados. Tačiau pasirodė, kad jos vienos neužtenka. Egzorcizmo galia yra grynai objektyvi: ji nepriklauso nuo ją turinčiojo asmenybės. Tuo tarpu malda ir pasninkas yra subjektyvinės religinės pastangos. Jos yra visiškoje žmogaus žinioje. Ano velnio užsispyrėlio atveju pasirodė asmeninio-subjektyvinio šventumo reikalas: maldos ir pasninko reikalas. Objektyvinės egzorcizmo galios šis velnias nebijojo ir mėnesienos liga sergančio vaiko nepaliko (Mat 17,14).
Tai yra nurodymas visam Bažnyčios keliui istorijoje. Bažnyčia juk yra įsteigta tam, kad sklistų pasaulyje ir atkariautų jį iš žalčio valdžios, kurion jis pateko pirmųjų tėvų nuodėme. Šiam reikalui Bažnyčiai yra duota nepaprastų dieviškųjų galių: mokyti neklaidingai tikėjimo ir dorovės, valdyti surišant ir atrišant, teikti malonės per sakramentus. Ir štai, kartais Bažnyčios atstovai pradeda pasitikėti tiktai šiomis galiomis ir jas vienas tetaikyti savo veikloje: jie pradeda veikti tiktai objektyviai: ex opere operato, kaip sakoma teologijoje. Bet kaip tik tuomet ir išnyra ana neklusni velnių veislė, objektyvios galios nebijanti ir iš pasaulio nesitraukianti. Bažnyčios atstovai sumyšta, nesusivokdami, kas čia atsitiko ir kodėl jų žodis, jų smerkimas, jų laiminimas neveikia. Tada prabyla Kristus, nurodydamas į jų klaidą: "Šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku", vadinasi, savos asmenybės dorybėmis, savo as-menio gyvenimo šventumu. Kristaus apaštalas nėra tik grynas įrankis Šventosios Dvasios rankose, todėl jo darbui objektyvinės galios nepakanka. Apaštalas yra žmogiškoji asmenybė, laisvai apsisprendusi už Kristų, todėl turinti šį darbą papildyti ir savo asmeninio dorinimosi pastangomis. Kristaus atpirkimo skleidimas istorijoje visados yra dieviškasis žygis, kurio pasisekimui reikia ne tik egzorcizmo galios, bet maldos bei pasninko.
Štai kodėl mes džiaugiamės, jei objektyvinė Kristaus suteikta galia susijungia popiežiaus soste su asmeniniu žmogiškuoju šventumu, nes šitoks susijungimas visados reiškia pilnutinį Bažnyčios ir jos misiios pasaulyje supratimą. Kas pabrėžia tik tarnybos šventumą, sumenkina žmogaus vaidmenį išganymo istorijoje. Kas kelia aikštėn tik asmenybės šventumą, neregi Bažnyčioje veikiančios Šventosios Dvasios. Būdama dievažmogiškasis kūrinys, Bažnyčia savo misijai reikalauja tiek dieviškosios galios, tiek žmogiškojo šventumo. Kiekvienas popiežius šventasis yra šio dievažmogiškumo išraiška ir įvykdymas, kiekvienas todėl patraukia į mus savo dėmesį, nes jo veikloje paklūsta kiekviena pasaulio velnių veislė: tiek toji, kuri išvaroma egzorcizmo galia (opus operatum), tiek toji, kuri išvaroma pasninku ir malda (opus operantis).
Pijaus X kaip popiežiaus šventojo pasiuntinybė mūsų laikais ir yra atkreipti visų apaštalaujančiųjų dėmesį į asmenybės šventumo vaidmenį Evangelijos skleidime. Kas stebi pastarųjų penkių šimtmečių istoriją, nesunkiai gali paregėti, kad jos metu Eažnyčia buvo stipriai atsirėmusi ir pasitikėjusi objektyvi ne jai suteikta dieviškąja galia. Nebuvimas nė vieno šventojo popiežiaus per pastaruosius tris šimtus metų yra šio pasitikėjimo ženklas. Nėra abejonės, kad Bažnyčia dieviškąja savo galia padarė didelių dalykų, apsaugodama Kristaus mokslą nuo iškreipimų ir nešdama ii į tolimus pasaulio užkampius. Tačiau kai jos pašonėje ir net jos prieangiuose išaugo savotiška mąstymo bei elgesio veislė ivairių moderninių sąjūdžių (racionalizmo, modernizmo, evoliucionizmo, komunizmo, nacionalizmo, egzistencializmo ir 1.1.) pavidalu ir kai Bažnyčia pamėgino šitą veislę išvaryti tomis pačiomis egzorcizmo priemonėmis, kurias ji buvo naudojusi viduramžiais, ji paregėjo sumišusi, kad ši velnių veislė objektyvinės bažnytinės galios nebebijo ir iš pasaulio nesitraukia. Ekskomunikos, interdiktai, indeksai, suspensos, autoriteto priminimas, galių centralizacija nieko nepadėjo: pasaulis ėjo savo keliu, ir Bažnyčios atstovai slapčia klausė Jėzų: "Kodėl mes negalime šios veislės išvaryti"? Tuomet Jėzaus vardu atsakė šv. Pijus X kaip Jo vietininkas žemėje: "Šita veislė yra išvaroma tiktai pasninku ir malda".
2. Vidaus kelio popiežius
Jau pats šv. Pijaus išrinkimas popiežiumi buvo simboliškas. 1903 m. rugp. 2 d. konklavės metu pasikėlė iš savo baldachinu pridengto sosto Krokuvos kardinolas Puzyna ir Austrijos imperatoriaus vardu pareiškė veto prieš kardinolą Rampollą, kuris buvo žinomas kaip prancūzų šalininkas. Kard. Merry del Vai savo atsiminimuose pastebi, kad Rampollą ir taip nebūtų buvęs išrinktas popiežiumi, nes balsuojantieji kardinolai linko į kitą kandidatą . Tačiau veto pareiškimas buvo visiems labai nemalonus: pasaulinės valdžios įsikišimas į šį aktą buvo daugiau negu nepakenčiamas. Tada kardinolas dekanas Oreglia pasiuntė kard. Merry del Vai pas kard. Sarto, kad šį įtikintų nesispirti, kaip tai jis ligi šiol darė. Merry del Vai rado Venecijos patriarchą koplyčioje besimeldžiantį. "Išdrįskite, Eminencija! Dievas Jums padės!" — kalbėjo kard. Merry del Vai. Kard. Sarto pakėlė galvą, iš akių riedėjo ašaros, ir tarė: "Pasakykite kardinolui dekanui, tegu jis manęs pasigaili". Ir tik po keleto valandų įkalbinėjimo, kai Oreglia jau ruošėsi kardinolų kolegijai paskelbti, jog kard. Sarto rinkimų nepriimsiąs, šisai nusileido. Tuo būdu 1903 m. rugp. 4 d. Venecijos patriarchas k?rdinolas Sarto buvo išrinktas popiežium Pijum X. Tai buvo išeitis iš susidariusios padėties, tačiau išeitis, nurodyta pačios Apvaizdos. Kai pasaulio galybės norėjo popiežiaus soste regėti joms palankų politinį asmenį, Viešpats pastatė Bažnyčios galva vyrą, kuris apie politiką beveik nenorėjo nieko žinoti. Ir pirmas šio vyro aktas buvo uždraudimas ekskomunikos bausme kam nors reikšti konklavės metu savo veto ar kam nors šį veto kokiu nors būdu kardinolams perduoti. Šis nuostatas galioja ir šiandien.
A. C. SANTAGATA — KRISTUS TILDO AUDRĄ
1870 m., popiežiaujant Pijui IX, žlugo tūkstantmetė bažnytinė valstvbė. Pooiežiaus sostas neteko pasaulinės valdžios, kurią jis buvo prisiėmęs pop. Stepono II rankomis 754 m. iš frankų karaliaus Pipino. Pats popiežius užsidarė Vatikane, pasiskelbdamas kaliniu. Bažnyčia stovėjo prieš viršinės savo galios griuvėsius. Taip prasidėjo 20 amžius. Naujam popiežiui reikėjo aosispręsti: eiti ir toliau senuoju protesto keliu, kuriuo ėjo ir Leonas XIII, arba pasirinkti naują kelią. Pijus X apsisprendė labai aiškiai: jis numojo ranka į visą aną žlugusią galybę ir pasuko į vidų. Tiesa, formaliai bažnytinės valstybės jis neatsižadėjo, kaip tai vėliau padarė pop. Pijus XI, tačiau jis jos atsižadėjo praktiškai, nebekreipdamas dėmesio į šį painų klausimą, suprastindamas Vatikano administraciją, įsakydamas pravesti bažnytinės teisės reformą, kurioje pasaulinė Bažnyčios valdžia jau neberado vietos. Pop. Pijaus XI juridinis susitarimas su Mussoliniu buvo iš tikro tik užbaiga to, kas praktiškai jau buvo pradėta pop. Pijaus X. Tuo būdu buvo baigtas vienas ilgas Bažnyčios istorijos tarpsnis, kuriame pasaulinės priemonės buvo naudojamos Evangelijai platinti bei išlaikyti. Šios pastangos sudužimas buvo toks aiškus, ir politinė Bažnyčios galia baigėsi tokiu nepasisekimu, jog visa tai giliau mąstančiam krikščioniui atrodo kaip paties Dievo ženklas, kad ne čia glūdi tikroji Bažnyčios galybė.
Šv. Pijus X suprato šį ženklą. Ilgus šimtmečius kovodamas už pasaulinę savo galią, už prestižą, privilegijas, žemes ir mokesčius, popiežiaus sostas negalėjo viso dėmesio sutelkti Bažnyčios viduje, kuriame įsiveisė neviena piktžolė, gresianti nustelbti Kristaus garstyčios grūdelį. Jau būdamas Mantuos vyskupu ir Venecijos patriarchu, Pijus X regėjo šias piktžoles ir, kiek galėdamas, jas rovė iš savo ganomųjų. Tapęs popiežiumi, jis gavo priemonių šiam darbui tęsti visuotiniu mastu.
Prieš pradėdamas leistis į atskiras bažnytinio gyvenimo sritis, Pijus X davė aiškią linkmę visam krikščioniškajam gyvenimui, pačioj pirmojoj savo enciklikoj pasirinkdamas savo gyvenimo ir savo veiklos principu Kristų, kuriame reikia visa atnaujinti ir kuriam kaip Galvai reikia visa palenkti8. Šv. Povilas laiške efeziečiams, kalbėdamas apie krikščionių išrinkimą Dievo vaikais, sako, kad "Dievas leido mums pažinti savo valios paslaptį", būtent: "įvykus laiko pilnybei, visa atnaujinti Kristuje, ar kas yra žemėje ar danguje" (Efez 1,9-10). Kadangi tačiau ši laiko pilnybė yra įvykusi Kristaus gimimu (plg. Mor 1,15), todėl visatos atnaujinimas jau yra prasidėjęs. Jis nėra kuris nors vienas veiksmas istorijos pabaigoje, bet nuolatinė pastanga visą istorijos metą. Visas pasaulio vyksmas po Kristaus yra šio atnaujinimo plėtimas, ir kiekvienas krikščionis yra šio atnaujinimo dalyvis, krikštu jo patyręs savyje ir savo darbais skleidžias jį savo aplinkoje. Vis dėlto, kad žmonija nepamirštų esanti atpirkta Jėzaus kančia ir mirtimi ir nepradėtų j ieškoti atnaujinimo nebe Kristuje, bet kuriame nors pasauliniame prade (moksle, mene, valstybėje, socialinėje gerovėje, tautoje ir t.t.), reikia jai nuolatos priminti tikrąjį atnaujinimo pagrindą — Kristų. Devynioliktasis šimtametis kaip tik pasižymėjo pastangomis jieš-koti žemės perkeitimo nebe Kristuje. Mokslo ir technikos svaigus tuometinis išsivystymas skatino žmogų tikėtis, kad pasaulio atnaujinimas ateisiąs, ne plečiant jame Kristaus Auką, bet vykdant žmogiškosios dvasios viešpatavimą gamtoje ir visuomenėje. Savęs išganymo pagunda niekados istorijoje nebuvo buvusi tokia didelė, kaip praėjusiame amžiuje. Pasirinkdamas savo veiklos gaire aną Dievo "valios paslaptį", šv. Pijus X norėjo parodyti krikščionijai, kad jis atnaujinimo laukia ne iš žmogiškojo genijaus laimėjimų, bet tiktai iš Dievažmogio, kuriam "visa sukurta" ir kuriuo "visa laikosi" (Kolos, 16-17). Tai buvo kelias į vidų; tai buvo maldos ir pasninko iškėlimas bei pabrėžimas kovoje su ana nuostabiąja velnių veisle, nesiduodančia išvaryti objektyvinėmis Bažnyčios galiomis.
3. Plg. E supremi apostolatus cathedra, 1903 m. spalių 4
Pirmas šv. Pijaus X žingsnis buvo jo rungtynės su modernizmu. Išaugęs iš 19 šimt. reliatyvizmo bei agnosticizmo filosofijos ir historiz-mo istorijos moksluose, modernizmas suprato religiją kaip psichologinę bei pedagoginę vertybę, tačiau paliko nuošaliai arba net paneigė ontologinį jos pagrindą ir istorinį tikrumą. Loisy posakis, kuriuo jis paaiškino B. Saunders'ui (1904 m. sausio 8 d.) savo nusilenkimą S. Officii dekretui (1903 m. gruodžio 16 d.), pasmerkiančiam jo knygą "Autour d'un petit livre" ("Vienos mažos knygos reikalu"), atskleidžia mums pačią modernizmo esmę. A. Loisy rašė tuomet: "Catholique j'étais, catholique je reste; critique j'étais, critique je reste — aš buvau katalikas ir lieku katalikas; aš buvau kritikas ir lieku kritikas." Tai reiškia: tikėjimu žmogus gali pripažinti visas katalikų dogmas, vadinasi, būti ir likti katalikas; tačiau protu jis gali visas jas neigti, nerasdamas joms metafizinio pateisinimo ir istorinio pagrindimo, vadinasi, būti ir likti kritkas (flosofas, istorikas, egzegetas...). Šiandien mus stebina faktas, kad modernizmo didžiausi veikėjai bei gynėjai buvo vienuoliai ir kunigai (Blak, Hefele, Le Roy, Loisy, Murri, Minocchi, Tyreli, Sabatier, Schell ir daug kitų). Tarp pasauliečių nerandame vardų, kurie prilygtų dvasiškiams. Reikia tačiau atsiminti, kad anuo metu Bažnyčiai mestas kaltinimas, esą, ji atsilikusi nuo moderninės kultūros, buvo dvasiškių giliai paimtas į širdį. Jie mėgino šiam kaltinimui atsispirti, parodydami, jog Bažnyčia savo moksle susiderina su modernine mintimi. Kadangi ši mintis ėjo agnosticizmo, reliatyvizmo ir historizmo linkme, todėl derinimasis prie jos savaime nuvedė teologiją į modernizmą, pamirštantį ontologinius bei istorinius religijos pagrindus, o keliantį tiktai psichologines bei pedagogines jos vertybes.
Savaime suprantama, kad šv. Pijus X, paskelbęs visa atnaujinti Kristuje, turėjo pasipriešinti šitokiam krikščionybės susubjektyvin:mui bei sureliatyvinimui. Čia reikėjo ginti Kristaus asmenybes istoriškumas ir Jo atpirkimo ontolo-giškumas. Enciklika "Pascendi" (1907 m. rugs. 8 d.) kaip tik ir buvo atsakymas į visus modernistų svaičiojimus. Anuo metu ji buvo sukėlusi daug pasipiktinimo bei priekaištų, kaip ir mūsų dienomis pop. Pijaus XII enciklika "Humani generis" (1950 m. rugp. 12 d.), taip pat nukreipta prieš kai kurias teologines sroves, besireiškiančias tarp vienuolių bei kunigų. Betgi šiandien "Pascendi" atrodo kaip popiežiaus šventojo drąsus žygis ginti objektyvinį religijos turinį ir istorinę jos tikrovę; žygis, aktualus ir dabar, nes modernizmas yra pergalėtas kaip srovė, tačiau jis tebėra gyvas kaip dvisia. Visur, kur tik prasikiša religijos supsichologinimas (pvz., išpažintis kaip gydymo bei nuraminimo priemonė, sakramentai kaip savitvarda, pasninkas kaip higienos priemonė, liturgija kaip estetinio auklėjimo priemonė ir t.t.), esama modernizmo daigų. 19 šimtmetyje krikščionybė buvo grasoma historizmo, šiandien ji yra grasoma psichologizmo, ypač Amerikoje. A. Gisler net teigia, kad modernizmo šaknys kaip tik ir glūdi amerikonizme arba toje iš Amerikos nuolatos einančioje pastangoje suderinti Bažnyčią su pasauliu. Ši pastanga yra gyva ir šiandien, tik ji reiškiasi kitokiomis formomis, negu 19 šimtmetyje. Todėl ir Pijus X pasisakymas už ontologinį krikščionybės turinį ir už jos istorinį pagrindą pasilieka aktualūs ir mūsų dienomis.
Antrasis šv. Pijaus X žingsnis buvo sakramentinio gyvenimo pabrėžimas. Kalbėdamas apaštalams "Štai, aš esu su jumis visas dienas ligi pasaulio pabaigos" (Mat 28,20), Kristus turėjo galvoje ne tik savo pasilikimą Bažnyčioje per Dvasią Ramintoją, bet kartu ir sakramentinį pasilikimą Duonos bei Vyno pavidalais mūsų altoriuose. Šie Jo žodžiai buvo ne tik laidas, kad Bažnyčios niekas iš esmės neįveiks, kadangi Jis pats joje gyvena ir ją saugo, bet taip pat ir kvietimas bendrauti su Juo, pasikviečiant Jį dažnai į savo širdį, kuriai nesykį ateina vakarinės sutemos ir kuri todėl taria Viešpačiui Emaus mokinių žodžius: "Pasilik su mumis, nes artėja vakaras, ir diena jau baigiasi" (Luk 24,29). Kristaus buvimas istorijoje iš tikro reiškia buvimą mumyse, bet ne šalia mūsų. Dažna eucharistinė Puota yra šios vidinės bendruomenės su Kristumi regimybė. To reikalavo jau Tridento susirinkimas. Tačiau Jansenijaus (1585-1630) įtakoje dažnas šv. Komunijos priėmimas pastaraisiais šimtmečiai buvo beveik visiškai išnykęs. Eucharistinis Kristus buvo pergyvenamas kažkokiu "baisios galybės — tremendae maiestatis" pavidalu, todėl krikščionys nedrįso prie Jo artintis, pamiršę Jo paties kvietimą: eiti pas Jį tada, kai esame išalkę ir ištroškę. Jie mieliau krovė papuošalus aplinkui Jo altorius, bet laikė uždarę savo širdis.
Šv. Pijus X pasiryžo išveisti šį netikusį paprotį. Jau 1905 m. gruodžio 20 d. išleisdino dekretą, kuriuo dažna ir net kasdieninė Komunija ne tik buvo leista, bet tiesiog patariama kaip tikriausioji Dievo ir žmogaus vienybės vykdytoja. Kitu dekretu (1910 m. rugp. 8 d.) buvo atkreiptas dėmesys į vaikų Komuniją, nustatant amžių (maždaug 7 m.), kada jie gali artintis prie Viešpaties Stalo. Tuo būdu Pijus X grįžo prie senovinių krikščioniškųjų papročių, kuriems Eucharistija buvo regima šio glaudumo išraiška. Juk jeigu pasaulis vienintele istorine galybe laiko žemės duoną, kovodamas už ją visomis priemonėmis, tai Bažnyčios kaip istorinės jėgos centre stovi Eucharistija, vadinasi, pats Kristus Duonos ir Vyno pavidalais. Visa atnaujinti Kristuje esmėje reiškia visa atnaujinti Eucharistijoje. Kristaus dažnas kvietimas į savą aptemusią bei suvargusią širdį ir yra visuotinio atnaujinimo pradžia; dar daugiau — laidas mūsų laikams, kada asmenybės šventumas vis labiau virsta sąlyga Evangelijos sėkmingumui. Pabrėžęs subjek-tyvinio šventumo reikalą apaštalavime, šv. Pijus X savaime turėjo pabrėžti ir Komunijos reikalą, kad žmogus neliktų kaip vynuogės šakelė, atskirta nuo vynuogės kamieno ir todėl negalinti nešti vaisių (plg. Jon 15,4-5). Perkeistojo Vyno gėrimas kaip tik ir yra savos gyvybės suliejimas su antgamtine Kristaus gyvybe. Šiandien dažna Komunija mums yra beveik visiškai suprantamas dalykas. Bet tai — nepamirškime — yra tik nuo šv. Pijaus laikų!
Trečias šio didžio popiežiaus žingsnis Bažnyčios vidaus gyvenime buvo liturgijos sureligi-nimas. Liturgija yra dieviškųjų veiksmų regimybė, todėl turinti būti persunkta šių veiksmų dvasia. Visa, kas šiuos veiksmus padaro prieinamus pojūčiams — judesiai, spalvos, formos, garsai — turi būti palenkta jų dvasiai, išreiškiančiai Viešpaties atėjimą į mūsų egzistencijos erdvę. Liturgijos metu ne žmogus yra šventovės centras, bet Dievas. Ne žmogui todėl turi būti skiriama liturgijos sąranga, bet Dievui. Deja, jau nuo 17 šimtmečio žmogiškasis pradas vis labiau pradėjo įsigalėti liturginiuose veiksmuose. Liturgija pradėjo būti vis labiau tvarkoma taip, kad įtiktų jos stebėtojui, kad jį patrauktų ateiti bažnyčion, kad jį maloniai nuteiktų kulto metu. Tai ypač reikia pasakyti apie muzikinį liturgijos elementą. Giedojimas ir muzika yra neatskiriama lotyniškosios liturgijos dalis. Taip yra buvę visais amžiais ir taip pasiliks. Tačiau žmogui vis labiau braunantis į liturgijos vykdymą, gresia pavojus, kad ne muzikinis pradas bus palenktas dieviškosioms paslaptims, bet, priešingai, kulto aktai pavirs priedu (pergyvenamu gana nuobodžiai), o muzika bus valdančioji bei pirmaujančioji galia pamaldų metu. Atsiskyrusi savo esme nuo kulto, ši muzika savaime prisiims pasaulinę formą bei dvasią, o Dievo Namai virs nebe maldos namais, bet — teatru. Tai nėra tiktai galimybė. Šis pavojus tikrove buvo Italijoje virtęs visu plotu: ano meto itališkoji bažnytinė muzika buvo operos perkėlimas į bažnyčią.
Su šiuo Viešpaties šventyklos suteatralinimu šv. Pijus X ir stojo kovon. Savo raštu "Inter sollicitudines" (1903 m. lapkr. 22 d.) jis atgaivino seną, paprastą, tačiau kilnų ir religinės dvasios pilną gregorijaniškąjį giedojimą, įsakydamas jo mokyti kunigų seminarijose bei vienuolynuose ir jį, kiek galint, praktikuoti Šv. Mišių metu, įtraukiant visus tikinčiuosius. Pasipiktinimas šiais popiežiaus reikalavimais buvo maždaug toks pat, kap ir modernizmo pasmerkimu. Nevienas Pijų X vadino naujųjų laikų Savonarola, kuris kėsinasi prieš patį meną, apiplėšdamas bažnyčias. Tačiau priekaištautojai nesuprato pagrindinės popiežiaus minties. Šv. Pijus X nedraudė daugiabalsio giedojimo, ar instrumentinės muzikos kulto valandomis. Jis tik reikalavo, kad iš vienos pusės muzikinis elementas būtų palenktas liturginiams aktams, nepasidarydamas savarankiškas; antra, kad kūriniai, išpildomi bažnyčiose, būtų persunkti religine dvasia tiek savo motyvų, tiek pačios formos atžvilgiu. Kadangi tačiau tuo metu tokių kūrinių buvo labai maža ir jie nebuvo net žinomi (pvz. A. Bruckneris ir šiandien bažnyčiose retai teišgirstamas ), todėl Pijus X ir skatino atgaivinti gregorijaniškąji giedojimą, kad juo būtų galima pakeisti operetinius pasaulinius numerius. Tačiau tuo jis anaiptol nenorėjo apiplėšti bažnytinės muzikos, bet tik priešais krikščionijos akis pastatyti pavyzdį, kuriame kultinių veiksmų persvara ir gilus religingumas yra nuostabiai suvesti vienybėn.
Šie popiežiaus reikalavimai gali ir turi būti įkūnyti ir daugybėje kitų įvairių muzikinių kūrinių tiek giesmės, tiek instrumentinės muzikos forma. Šie kūriniai gali pralenkti ir nesykį pralenkia gregorijaniškuosius kūrinius muzikinės estetikos atžvilgiu. Juk nėra jokios abejonės, kad "Missa de angelis" nė iš tolo negali estetiškai lygintis su Brucknerio e-moll mišiomis. Tačiau Brucknerio mišiose glūdi tie patys elementai, kaip ir gregorijaniškosiose "Missa de angelis", kiek tai liečia religinę sritį; vadinasi, Brucknerio veikalai yra liturgijai tinkami. Todėl jų niekas iš bažnyčių ir nemeta. Tačiau nesusipratimas yra Haydno "Mariazeller Messe" giedoti, sakysime, Velykų sekmadienį. Muzikiniu atžvilgiu šis veikalas yra nuostabus, tačiau religinė jo nuotaika yra perdaug pilna žaismo, šūkavimo, entuziazmo ftai Haydno jaunystės atsiminimai iš Mariazell — šventų kelionių vietos Austrijoje), sunkiai suderinamo su didžia Prisikėlimo šventės rimtimi. Statydamas pirmoje eilėje religinį muzikos pradą, šv. Pijus X anaiptol neneigė estetinio prado ir nesuvedė jo į primityvumą. Jis tik reikalavo, kad bažnytinė muzika skirtųsi nuo pasaulinės: ne muzikiniu savo nevertingumu, bet religiniu savo gilumu.
3. Socialinis popiežius
Justinas Fėvre yra pasakęs: "Leonas XIII buvo popiežius karalių, imperatorių, dvarų, kanceliarijų ir vyskupų; Pijus X yra popiežius teologijos, kanoniškosios teisės, popiežius mažųjų, vargšų ir klebonų'"1. Tai visiškai teisingas palyginimas. Tiesa, Leonas XIII davė pradžią socialiniam bei politiniam katalikų sąjūdžiui, atkreipdamas dėmesio į skaudžią darbininkijos padėtį, ir į reikalą katalikams politiškai organizuotis. Tačiau pats savo gyvenime jis buvo ir pasiliko aristokratas. Seniau juk popiežius savo rūmuose beveik nieko nepriimdavo. "Prašyti audiencijos, nesant kunigaikščiu ar ministeriu, reikėjo didelės drąsos. Ši padėtis nepasikeitė nei prie Pijaus IX, nei prie Leono XIII, kuris buvo senojo stiliaus popiežius . . . Prie jo prieiti buvo daugiau negu sunku" . Bet Pijus X apvertė visą šią aristokratišką tvarką augštyn kojomis. Jis paskelbė principą: kiekvienas turi teisės matyti popiežių. "Juk jis atėjo iš liaudies ir iš sielovados". Pripratęs Venecijoje rytais priimti kiekvieną, kuris tik norėjo jį aplankyti, ir savo ranka atsakyti į laiškus, jis ir Vatikane norėjo išlaikyti tiesioginį sąlytį su žmonėmis*; todėl plačiai atidarė popiežiaus rūmus žmonių srovei, kuri seniau telkėsi prie bronzinių vartų, šveicarų gvardijos sulaikyta. Ir jeigu šiandien Kristaus vietininkas iš tikro yra pasidaręs regimas ir prieinamas, tai yra šv. Pijaus X nuopelnai.
Žinoma, Pijus X nebuvo sociologas teoretikas, kaip Leonas XIII. Jo enciklikos socialinio gyvenimo klausimų beveik nesklaidė ir kaip tik todėl, kad specialaus socialinio žodžio jam tarti nebuvo reikalo. Šis žodis jau buvo tartas jo pir-matako. Reikėjo dabar tik palaukti ir pažiūrėti, kaip krikščionija vykdys anas didžiąsias socialines Leono XIII paskatas. Pijui X beliko veikti praktiškai: duodant pavyzdį; gyvą, asmeninį, krikščionišką artimo meilės pavyzdį augščiausio-je Bažnyčios vietoje — popiežiaus soste. Paskutinės Vakarienės metu nuplovęs apaštalams kojas ir paskatinęs juos sekti savo pavyzdžiu (plg. Jon 13,15), Kristus parodė, kad žmogus neturi kuo pasiteisinti, nesilenkdamas prieš savo brolį, jei Dievas prieš jį nusilenkė. Taip yra ir su Jo vietininku žemėje. Jei popiežius duoda artimo meilės pavyzdį, nėra kuo krikščionims pasiteisinti, šiuo pavyzdžiu nesekant. Šv. Pijus X žinojo šį krikščioniškojo gyvenimo dėsnį, todėl jį visų pirma ir vykdė asmeniniame gyvenime. Jis buvo ne tik Kristaus Bažnyčiai suteiktų galių administratorius, bet ir jų reiškėjas pačiu savimi. Po Leono XIII enciklikų reikėjo parodyti, kaip šis žodis gali būti įkūnytas.
,;. Plg. Pr. X. Seppelt, Papstgeschichte, 359 p. Muenchen 1949.
T. S. Negro, Der unbekannte Vatikan, 159 p. Muenchen. s. S. Negro, op. cit. 161 p.
Šv. Pijus X tai padarė pačiu skaidriausiu būdu. Vargšas žmogus (darbininkas, kaimietis, tarnas, tarnaitė) jam buvo įsikūnijęs Kristus, taigi ne problema, kurią galima išspręsti teoretiškai, bet gyvas asmuo, reikalingas asmeninės atviros širdies ir asmeninės ištiestos rankos. Ir Pijus X savo širdį visiems laikė atvirą ir savo ranką visiems ištiestą. Ir kaip vikaras Tombolyje, ir kaip klebonas Salzane, ir kaip vyskupas Man-tuoj, ir kaip patriarchas Venecijoje jis buvo žinomas savąja vargšų meile. Nors Venecijoje jo alga buvo 23,000 lyrų (gerų, ne šiandieninių!), tačiau patriachinis jo iždas buvo nuolatos tuščias. "Mantuoj buvau vargšas, o čia esu tiesiog elgeta", rašė jis viename savo laiške. Vargšams šelpti jis skolinosi pinigų iš Venecijos žydų ir kartą net vyskupišką savo žiedą buvo užstatęs keletą dienų9. M. Perosi esąs pasakęs, kad jei kard. Sarto taptų kada popiežium, išd. lintų visą Vatikaną. Tiesa, juo tapęs, Vatikano neišdalino, tačiau išmalda jam ir toliau pasiliko viena iš pagrindinių krikščioniškosios meilės apraiškų. Savo atsiminimuose kard. Merry del Vai sako: "Pijus X ilgai nesvarstė, ką turįs duoti kaip išmaldą. Jis davė jos nepaliaujamai; davė visa, ką tik turėjo, o pats buvo nepaprastai taupus" (67 psl.).
Konklaves metu kard. Sarto buvo gavęs vieną kambarėlį trečiajame Vatikano rūmų augšte. Tas kambarėlis jam taip patiko, kad išrinktas popiežiumi nesutiko keltis į puošnius popiežiškuosius apartamentus, atiduodamas juos valstybės sekretoriui, o pats sau liepdamas įrengti paprasta kuklų butą trečiajame augšte, kuriame ligi š:ol gyveno valstybės sekretoriai, o popiežiaus salės buvo antrajame augšte. "Labiau, negu kur nors kitur, jautėsi Pijus X be tėviškės puikioje Vatikano aplinkoje"10. Kiekvienas puošnumas jį vargino. Jo biografai pastebi, kad jo veide visados atsirasdavę skausmo bei kančios bruožų, kai tik būdavęs priverstas užsidėti brangius popiežiškus apdarus11. Todėl ir nešiojamas jis leidosi tik pačiais būtiniausiais atvejais. Vatikane buvo šimtametis paprotys, kad popiežius valgydavo vienas prie specialaus, kiek augščiau stovinčio stalo, net jeigu būdavo pasikvietęs ir svečių. Pijus X sulaužė šį keistą paprotį: jis visados valgė su dviem savo sekretoriais, kuriuos buvo pasiėmęs iš Mantuos ir Venecijos. Jo tarnui Silli beveik nebuvo kas veikti, nes popiežius nieko jam neįsakydavo. Jei jis atspėdavo Pijaus X norus, buvo gerai; jei ne, popiežius apsirūpindavo viskuo pats vienas. Savo giminių jis niekados nekviesdavo pas save — net savo seserų. Kai sykį jo sekretorius savo iniciatyva jas pakvietė, pastatydamas Pijų X prieš įvykusį faktą, popiežius linksmas sėdosi prie stalo su visais, tačiau paskui uždraudė, kad mons. Bressan tokio pokšto daugiau nebekartotų. Mirdamas jis nieko savo giminėms nepaliko, pavesdamas juos savo įpėdinio gailestingumui. "Vargšas gimiau, vargšas gyvenau, vargšas ir mirsiu" — yra parašyta jo testamente.
9. Pl. Seppelt, op. cit. 358 p.
10. S. Negro, op. cit. 123 p
11. Plg. L. von Matt — N. Vian, Pius X., 206 p.
Wuerzburg 1954.
K. VARNELIS — VITRAŽO ESKIZAS
(V. Maželio nuotrauka)
Nėra abejonės, kad teorinis socialinės problemos studijavimas bei socialinių principų skelbimas yra reikalingas ir net būtinas, ypač mūsų laikais, kada įvairios srovės siūlo įvairių šios problemos sprendimų. Vis dėlto viena tik socialinė doktrina nieko nepadės, jeigu ji nebus paversta asmeniniu gyvenimu. Katalikų tragiką ir yra ta, kad jie, turėdami pačius gražiausius ir sveikiausius socialinius principus, savą praktiką tvarko taip, jog "nužemintieji bei nuskriaustieji" priebėgos jieško ne pas juos, o pas komunistus ir ypač katalikiškosiose šalyse (Italija, Prancūzija, Ispanija, visa Pietų ir Vidurio Amerika). Paversdamas socialinę krikščionybės teoriją asmeniniu savo gyvenimu, šv. Pijus X atskleidė mūsų laikams aną didį ženklą, kuriuo nešina krikščionybė pasirodė pasaulyje ir kuris padarė ją Dievo Karalystės vykdytoja.
Kai šv. Jonas Krikštytojas buvo Erodo suimtas ir įmestas į kalėjimą, jis siuntė du savo mokinius pas Kristų, kad šie Jį paklaustų, ar Jis esąs tikrai Mesijas, ar dar kito reikią laukti. Tada Kristus atsakė: "Nuėję papasakokite Jonui, ką esate girdėję ir matę: aklieji regi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji pagydomi, kurtiniai girdi, numirėliai keliasi, beturčiams skelbiama Evangelija" (Luk 7,22). Pastarieji Išganytojo žodžiai yra nepaprastai nuostabūs. Evangelijos skelbimas beturčiams yra ženklas, kad Jėzus yra Mesijas, atėjęs pasaulio vaduoti; toks pat ženklas, kaip ligonių pagydymas ir mirusiųjų prikėlimas. Ir šiuo ženklu krikščionybė didžiavosi visą ilgos savo istorijos metą. Tačiau tai buvo gyvenimiškas ženklas. Sakydamas, kad "beturčiams skelbiama Evangelija", Kristus pranešė Jonui ne tai, kad Palestinoje Jis skelbia naują socialinę teoriją, bet tai, kad Jis pasilenkia prie vargšų, vaduoja juos iš jų negalių, padeda jiems, gina juos, guodžia juos, vadinasi, gelbsti juos iš jų vargo. Kristus buvo Gelbėtojas visokeriopa prasme: ir savo stebuklais, ir savo žodžiais, ir savo veiksmais. Jis gelbėjo klystančiuosius, juos mokydamas; Jis gelbėjo sergančiuosius, juo gydydamas;
Jis gelbėjo vargstančiuosius, jiems padėdamas. Socialinė Kristaus Evangelija stovi toje pačioje plotmėje kaip Jo religinė Evangelija ir kaip Jo stebuklai. Todėl Jis ir nurodo į ją Jono mokiniams kaip j ženklą, iš kurio Jonas turįs pažinti, kad Kristus esąs Mesijas.
Bažnyčia, būdama ne kas kita kaip Kristaus atperkamojo žygio plėtimas istorijoje, savaime yra prisiėmusi visą savo Steigėjo veiklą ir ją neša per visus laukus ir erdves. Ji neša ne tik Jo mokymą, ne tik Jo pašventimą, ne tik Jo stebuklų galią, bet taip pat ir Evangelijos skelbimą beturčiams. Dar daugiau: Evangelijos skelbimas beturčiams istoriniame Bažnyčios kelyje yra pasilikęs kaip ryškiausias ženklas dieviškajam jos bruožui parodyti. Stebuklų galia yra sunykusi ir apsirėžusi tiktai atskirų šventųjų gyvenime; vyskupai šiandien jos nenaudoja arba mano jos neturį. Jeigu tad šiandien šv. Jonas Krikštytojas pasiųstų savo mokinių pas Kristaus vietininką ir jį paklaustų: "Ar tu esi Mesijo žygio tęsėjas istorijoje ar mes turime kito dairytis?", tai popiežius negalėtų pakartoti pirmųjų Kristaus žodžių "aklieji regi, raišieji vaikščioja, numirėliai keliasi", nes šie veiksmai yra nebe jo galioje; tačiau jis galėtų (ir turėtų!) pakartoti pastaruosius Išganytojo žodžius: "Beturčiams skelbiama Evangelija", nes šis ženklas yra pasilikęs kaip didžioji krikščionybės pareiga bei jos dieviškumo įrodymas ligi pasaulio pabaigos. Juk jeigu krikščionys neskelbia Evangelijos vargšams, tai kaip jie gali skelbti apskritai Evangeliją? Kas sakosi mylįs Dievą, o nemyli artimo, tas yra melagis. Tai paties apreiškimo žodžiai. Dievo meilė reiškiasi per brolio meilę, ir religinė Evangelija reiškiasi per Evangeliją vargšams. Pijaus X gyvenime kaip tik ir išėjo aikštėn anas Kristaus atsakymas Jono mokiniams: "Beturčiams skelbiama Evangelija" — ne žodžiu, bet gelbstimuoju darbu.
Šv. Pijaus X pasiuntinybė atrodo tad glūdinti ne kur kitur, kaip atsigrįžime \ žmogų — Viešpaties bendrininką Jo atpirkimą plėsti. Istorinei išganymo sėkmei neužtenka tik Šventosios Dvasios Bažnyčiai suteiktų galių, bet reikia ir žmogiškosios asmenybės pastangų; neužtenka tik Viešpaties pasilikimo ligi pasaulio galo, bet reikia ir žmogaus susijungimo su šiuo pasilikusiuoju Dievu; neužtenka tik religinės Evangelijos, bet reikia ir socialinės Evangelijos kaip išraiškos mūsų meilės artimui. Asmeniniu savo šventumu; savo darbais, vedusiais krikščioniją į vidinį gyvenimą; savo atsigrįžimu į vargšus pop. Pijus X iškilo priešais dabartinį pasaulį iš tikro kaip pačios Apvaizdos nurodymas, kokiu keliu Bažnyčia turinti eiti, jeigu norinti išvaryti iš spcėstos žmonijos arą neklusnią velnių veislę. |
|
|
|