Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AMERIKOS VIDURAMŽIŲ AKADEMIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Jakštas   
Tuo pažiūrėjimu atrodo keista, kad Jungtinėse Amerikcs Valstybėse, o ne kur Europoj veikia štai jau prieš 28 metus įsikūrusi akademija, skirta speciališkai Europos viduramžiams tirti. Jos iniciatoriai buvo akademikai, dirbantieji įvairiose augštosiose mokyklose. Mat, Amerikos akademinėse studijose vis dar gyvi saitai su Europos dvasiniais lobiais, iš kurių daigų išaugo ir Amerikos civilizacija.

Ne vienu mostu įkurta Amerikos viduramžių akademija. Ji, kaip dedasi su daugeliu žmogaus kūrinių, steigėsi, vystėsi pamažu iš senesnių mokslo institucijų, kol virto savaiminga korporacija. Tad ji, kaip kiekvienas visuomenės tvarinys, yra vystymosi padaras, atseit turi savo istoriją.

Pirmas akstinas akademijos užuomazgai buvo nuo seniau veikiančios naujųjų kalbų draugijos (Modern Language Association) suvažiavimas New Yorke 1920 m. gruodžio m., kur jos pirmininkas prof. J. M. Manly padarė tiesiog epochinės reikšmės programinį pranešimą. Jis kvietė mokslininkus, užuot paskirai dirbus, susiburti į sekcijas, žinoma, tos pačios draugijos ribose ir, artimai ben-dradarbiaujant.varyti mokslinius tyrinėjimus.

Prof. J. M. Manly raginimo pasėkoj prie naujųjų kalbų draugijos įsikūrė grupė, pasivadinusi pradžioj nevykusiu vardu: Lotynų kultūros įtaka viduramžių literatūrai. Grupei pirmiausia rūpėjo viduramžių literatūros ir lotynų kalbos mokymas augštosiose mokyklose. Tam reikalui ji išsiuntinėjo universitetams ir kolegijoms tam tikras anketas, klausdama, kaip tie dalykai dėstomi. Viduramžių lotynų kalbos dėstymui sustiprinti ji pavedė tada žinomam viduramžių raštų tyrinėtojui Čikagos profesoriui Ch. H. Beeson parengti tos kalbos prozos ir poezijos antologiją, kuri buvo išspausdinta 1925 m.

Tačiau Amerikos medievistai, besirūpindami lotynų kalba ir literatūra, nejučiomis plėtė savo veikimo sritį, stengdamiesi paliesti ir kitas gyvenimo apraiškas, štai jau antrame naujųjų kalbų draugijos suvažiavime 1921 m. gruodžio m. lotynų grupėj perskaitomas žinomo medievisto — iš klasikinės filologijos per-simetusio į viduramžius — Harvardo profesoriaus E. K. Rand silabusas. Jis, nubrėždamas grupei lotynų literatūros tyrimo gaires, pirmiausia pastebi, kad tiriant literatūros veikalą, reikia atsižvelgti į aplinką, kurioje autorius kūrė. Tuo būdu ke'ia-mas reikalas liesti įvairias gyvenimo sritis ryšium su literatūros veikalų nagrinėjimais. Jau čia, turint galvoj gal grupės veiklos išsiplėtimą, kilo mintis, kad ši grupė galėtų būti viduramžių lotynų kultūros akademijos pradmuo, ši viduramžių studijų išplėtimo mintis konkrečiai formuluojama po metų, atseit 1922 m. suvažiavime, kur grupei siūloma prisijungti prie bendros visas humanitarinių mokslų draugijas aprėpainčios korporacijos, vadinamosios Amerikos mokslo draugijų tarybos (American Council of Learned Societies). šiuo projektu lotynų grupė parodė, kad ji nenorinti apsiriboti vien kalbiniais tyrinėjimais ir todėl siekianti būti nariu tos tarybos, kuri Jai laiduotų platesnį veikimą. Šiame suvažiavime lotynų grupė ryžosi atlikti pirmą didelį darbą; iš naujo perdirbti ir išleisti žinomą Du Cange lotynų kalbos žodyną, pirmą kartą išleistą dar 17 a. Deja, šis didelis sumanymas, nors buvo keliamas dar keletą metų ir įneštas į tarptautinę akademijų sąjungą, ligšiol neįvykdytas ir, rodos, jau užmirštas.

Grupės ryžtas būti Amerikos mokslo draugijos tarybos nariu įsikūnijo, kai tos tarybos prezidentas Ch. H. Haskins (pats žinomas viduramžių istorikas Harvardo u-te) 1923 m. sudarė viduramžių studijų komitetą ir jį inkorporavo į savo vadovaujamą tarybą. Šis komitetas, būdamas nariu didelės korporacijos, galėjo pasinaudoti jos fondais ir tuo būdu labiau plėsti veiklą. Vadovaujantieji medievistai vis kėlė mintį išeiti iš siaurų filologinių rėmų ir aprėpti visus viduramžių civilizacijos aspektus. Ryžtantis vykdyti šį platų tikslą, einama ir prie paties komiteto reformavimo, paverčiant jį akademija, šis užsimojimas pirmą kartą gavo konkretų pobūdį trijų viduramžių entuziastų, būtent.E. K. Rando, J. N. Browno ir R. A. Cramo privačiame pasitarime 1925 m. birželio m., kada buvo formuluota viduramžių akademijos korporacijos mintis. Tų metų rudenį surašyti jos nuostatai ir pateikti įstaigoms tvirtinti. 1925 m. gruodžio m. akademija inkorporuota ir tapo vieša korporacija.

Ryšium su akademijos įsteigimu nutarta leisti specialus viduramžiams skirtas žurnalas, kuriam vardas parinktas "Speculum".

Kitų, atseit 1926 m. balandžio m. įvyko pirmas šios akademijos suvažiavimas, kuriame vienas jos vadovaujančių narių, buvęs dar lotynų grupėj sekretorium prof. G. R. Coffman, sutraukė jos veiklos programą į 4 punktus: 1) Monografijų leidimas. 2) Teikimas paramos mokykloms, atliekančioms tyrinėjimus įvairiose medievistikos srityse. 3) Savotiška "klyringo rūmų" veikla, kur teikiami patarimai ir pagalba asmenims ar grupėms, suinteresuotiems viduramžiais. 4) Telkti draugėn naudingo ir mokslinio darbo labui visus tuos, kurių interesai nukreipti į viduramžių sritį.

Tame pat suvažiavime jau minėtas mokslininkas E. K. Rand skaitė, gali sakyti, programinį pranešimą t ma "Viduramžių glūduma, viduramžių paprastumas".Savo daugiau filologinio pobūdžio ir perdėm sąmojingame pranešime profesorius kaip tik stengėsi atremti temos antraštės gan įsišaknijusį posakį ir iškelti viduramžių reikšmę mūsų kultūrai bei civilizacijai. Pranešimą baigė šia reikšminga, fraze:" "Aišku, viduramžiai yra tamsūs tiems, kurie negali matyti".

Tų pačių metų sausio m. pasirodė ir pirmas "Speculum" numeris, einąs iki šių dienų keturiais sąsiuviniais pamečiui. Iki praeitų metų pasirodė 28 tomai (tomas kasmet), kurie iš tikrųjų yra veidrodžiai Amerikos medievistikos mokslo.

Pirmas itin būdingas "Speculum" bruožas yra jo tarptautiškumas. Jis neduoda pirmenybės kokiam kraštui ar valstybei, kaip Europos panašiuose žurnaluose nutinka. Jis laiko Europos viduramžius tam tikru daugiau ar mažiau vieningu laikmečiu, kur visi kraštai verti lygaus dėmesio. Tuo būdu jo puslapiai atviri ne tik Amerikos, bet ir įvairių kraštų mokslininkams, kurie turi tik ko originalaus ir savaimingo pasakyti. Jo tarptautiškumas pradžioj dar tuo reiškėsi, kad jame buvo spausdinami straipsniai ne vien anglų, bet ir kitomis Europos kalbomis. Bet vėliau, greičiausiai finansiniais sumetimais, ėmė dėti vien anglų kalbos straipsnius. Tačiau pats straipsnių turinys vis vien paliko bendro europietiško pobūdžio. Ne vien vakarų, bet ir rytų 'Europos viduramžių įvairios problemos jame laiks nuo laiko iškeliamos. Jas kelia čia šių kraštų, kaip rusų, lenkų, mokslininkai.

Kur kas didesnė žurnalo dalis skiriama naujausių viduramžių leidinių recenzijoms. Šiuo apžvalginiu skyrium, rodos, siekiama informuoti skaitytoją apie viduramžių studijų naujausias išdavas bei keliamas problemas. Visokie tautiniai ir tarptautiniai sambūriai su viduramžių studijų planais, projektuojami leidiniai •jame stengiamasi sužymėti ir skaitytojui duoti.

Antra jo žymė — liberališkumas. Jau programinėj pirmo numerio prakalboj "Speculum" redaktorius, minėtas E. K. Rand, rašė: "Mūsų puslapiai atviri visų tikėjimo atspalvių ir pažiūrų bendradarbiams. Jie gali žiūrėti į tikėjimo amžius su pagarba ar su panieka, jei jie tik turi ko rnums pasakyti apie juos. Tad mūsų viltis yra, kad iš daugelio kampų nauji pragiedruliai iš istorijos ir filosofijos, literatūros ir meno atsispindės šiame viduramžių veidrody". Tad žurnalas rymo ant grynai mokslinio pagrindo ir jo bendradarbiais yra 'įvairių pažiūrų atstovai. Vieno dalyko iš bendradarbių reikalaujama: gero pasiruošimo moksliniam darbui, ypač sugebėjimo analizuoti šaltinius ir iš jų savaimingas išvadas daryti. Mat, žurnalo straipsniai, kiek ligšiol teko pastebėti, yra daugiau analitinio pobūdžio.

Antras konkretus akademijos darbas yra viduramžius liečiančių monografijų leidimas. Per 28 veikimo metus akademija yra išleidusi 58 veikalus. Tai laikytina nemažu akademijos nuopelnu, ypač turint galvoj čionykščias mokslinių veikalų leidimo sąlygas, kur beveik visas kultūrinis bei mokslinis darbas remiasi privatine iniciatyva. Akademijos išleistos monografijos skirstytinos dviem rūšim: šaltininiai leidiniai(33 veik.) ir tyrinėjimai (25 veik.). Tarpe paskelbtų šaltinių bene įspūdingiausias yra garsiosios IX-X a. Tūro mokyklos rankraščių faksimilės (200 vienetų) su paaiškinimais (A. Survey of the manuscript of Tours, 2 t., Cambridge, Mass. 1930). Tai medievisto E. K. Rando ilgo ir kruopštaus darbo, rausiantis po didžiuosius Europos archyvus, vaisius, labai naudingas viduramžių studijoms, ypač paleografijai. Antras dėmesio Vertas šaltinių leidinys yra žinomo XII a. arabų filosofo Averoeso lotyniškieji Aristotelio komentarai (Corpus Commentariorum Averrois in Aristotelem I t., Cambridge (Mass.) 1949.

Ypatingi šaltininio pobūdžio leidiniai yra vadinamos konkordancijos. Tai yra kokio autoriaus geriausiu leidiniu pasiremiant sudarytas žodynas, kur žodžiai ryškinami veikalo ištraukomis. Šio pobūdžio leidiniai ypač svarbūs filologinių studijų reikalams. Amerikos viduramžių akademija yra išleidusi tris dviejų autorių, būtent Boetiaus ir Prudentiaus, raštų konkordancijas.

Akademijos išleistos monografijos yra daugiau disertacinio pobūdžio: kokių specialių klausimų išsamus šaltinių nagrinėjimas. Monografijų turinys ir nagrinėjamos sritys labai įvairuoja. Itin minėtinos dvi monografijos, priklausančios žinomam rusų emigrantui mokslininkui bizantologui A. A. Vasilievui, kurių viena paskirta Krymo gotams (The Goths in the Crimea, Cambridge (Mass.) 1936) ir kita — pirmam rusų Konstantinopolio miesto puolimui 860 m. (The Russian Attack on Constantinople in 860, Cambridge (Mass.) 1946). Ši paskutinė monografija yra pavyzdinė giliu šaltinių nagrinėjimu ir plačia autoriaus erudicija. Neveltui A-merikos viduramžių akademija pripažino jos autoriui Haskinso medalį, kurį skiria kasmet geriausiam Amerikoj ir Kanadoj išleistam viduramžių srities veikalui. Dar vertas paminėti nepaprastai patraukliai, jau sintetiškai parašytas žinomo, jau mirusio, Harvardo slavisto S. H. Crosso veikalas apie viduramžių Rusijos bažnyčias (Mediaeval Russian Churches, Cambridge (Mass.) 1949). Tai augštos vertės veikalas rytų Europos kultūros, ypač architektūros istorijai.

Progai pasitaikius akademija imasi kartais itin specialių darbų, štai 1936 m. žinomas viduramžių mokslo entuziastas kolegijos profesorius J. N. Brown paskyrė akademijai $4000 kasmet trejų metų laikui ištirti garsaus viduramžių vienuolyno Cluny liekanoms. Pasinaudojęs fondu, Harvardo profesorius K. E. Conant vykdė kasinėjimo darbus ir dalį išdavų yra paskelbęs keliuose "Speculum" sąsiuviniuose. Pilno tyrinėjimo paskelbimo reikia laukti ateity.

Amerikos viduramžių akademija yra visos medievistikos srities tyrinėjimo organizatorius, skatintojas, derintojas ir rėmėjas. Visi tuo mokslu suinteresuoti gali kreiptis į jos vykdomąją tarybą ir gali gauti visokeriopos paramos. Neveltui nuolatos kartojama, kad akademija yra "klyringo rūmai" viduramžių mokslo reikalams. Tarpusavio informacijai ir tolimesniems darbų planams nubrėžti kasmet (paprastai, balandžio m.) šaukiami narių suvažiavimai, šiais laikais, ypač dėl Amerikos politinio ir ūkinio svorio, akademija iš dalies gauna tarptautinį pobūdį. Jos narių tarpe rasime nemaža Europos įžymybių. Tad akademijos pobūdis gražiai derinasi su pačiu viduramžių laikmečiu — jo tarptautiškumu. Todėl jos varomas tyrimo darbas tarnauja visuotinei pažangai. Čia glūdi jos nepalyginamoji vertė.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai