Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RAUDONI BATUKAI arba JURGIS SAVICKIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Leonas Miškinas   

Pirmoji Jurgio Savickio novelių knyga "šventadienio Sonetai" išėjo 1922 metais (rodos, Berlyne), t. y. tais pačiais metais, kaip ir Vinco Krėvės "Šiaudinėj pastogėj". Vinco Krėvės knyga tuojau susilaukė visuotinio įvertinimo, ir jos autorius buvo pripažintas lietuvių literatūros klasiku. Tuo tarpu Jurgio Savickio "Šventadienio Sonetai", pasipuošę šauniais vakarietiškais drabužiais, praėjo visiškai nepastebėti ir niekam nereikalingi. Vadinasi, Savickio knyga pasirodė nelaiku, kitaip sakant, laiku, bet tai mūsų literatūroje labai dažnais atvejais reiškė "nelaiku". Savickis nesilaikė beveik privalomos tuomet (ir šiandien!) atsilikimo nuo savo epochos distancijos ir buvo nubaustas, kam drįso pasirodyti, dar ne visiems lietuvių literatūros "seniesiems" klasikams savo pagrindinius veikalus išleidus. Aš visai čia nemanau ironizuoti nei Vaižganto, nei Krėvės, tik noriu konstatuoti patį faktą, kad jų kūryba, normalios visuotinės literatūros istorijos chronologijos prasme, tektų nukelti į Balzako laikus.

Savickio "Šventadienio Sonetai" pas mus būtų buvę "laiku" tik apie 1930 metus. 2iūrint ir šiandien turimos didesnės laiko ir tam tikra prasme erdvės perspektyvos, debiutinis Savickio veikalas mūsų naujosios beletristikos peizažo horizonto linijoje stovi kaip milžiniškas medis neaiškios ir gana skurdžios augmenijos plotuose. "Šventadienio Sonetai" buvo, galima sakyti, pirmas realus lietuvių dailiosios prozos kontaktas su Vakarų literatūra, pirmas literatūrinis šuolis iš balanos gadynės, atnešęs Europoje vykusių literatūrinių revoliucijų atgarsius ir džiaugsmą. Tuo tarpu mūsų klasikai tų revoliucijų visiškai nepastebėjo.

Keistas dalykas! Man ir šiandien tebeatrodo, kad toks Krėvė kubizmo, futurizmo ir įvairiarūšio ekspresionizmo siautėjimo laikais buvo jau veterano amžiaus sulaukęs. Tačiau datos kalba visai ką kita. Marcei Proust, James Joyce, Franz Kafka ir t. t. yra arba vyresni, arba vienmečiai. Dėl šio labai savotiško ne-skubėjimo kalti ne vien patys mūsų klasikai. Faktiškai jie tik pakluso literatūrinės raidos kontinuiteto dėsniui, kuris nepakenčia spragų, ir XX a. pradžioje sukūrė tai, kas kitur buvo daug anksčiau padaryta.
Taigi, Savickis buvo pirmas mūsų prozininkas, mėginęs sulaužyti aukščiau minėtą apgaulingą "istorinę iliuziją" ir atsistoti ant savo epochos platformos.

Adomas Jakštas, nepermaldaujamas bet kokio modernizmo priešas ir tradicijų saugotojas, recenzuodamas "Šventadienio Sonetus", pastebėjo, kad autorius (Savickis), nors ir turįs talento, bet klaidžiojąs pavojingais modernizmo šunkeliais. Nuo šios recenzijos praėjo nemaža laiko. Išėjo "Ties aukštu sostu", "Atostogos", "Truputis Afrikos", "Kelionės", bet Savickio "situacija", t. y. jo santykis su publika mažai ką tepasikeitė. Esmėje buvo pasilikta prie jakštiš-kosios tezės. Vėlesnieji Savickio vertintojai visuomet pabrėždavo jo aristokratiškumą,   stiliaus  kultūrą,   originalumą, bet taip pat, nors ne taip aiškiai, jo nereikalingumą mums, mužikų vaikams. Tačiau dauguma jį vertino vien tik etiketo sumetimais, vadinasi, kaip jiems nesuprantamą ir jų interesų sferon neįeinantį reiškinį: "Kas žino, o gal jis ko nors ir vertas?"
Nedaug aiškesnė Savickio situacija ir šiandien, "Raudonų Batukų" pasirodymo metais. Ir šiandien Savickio kūryba tebėra pažymėta kažkokiu fatališku ženklu, ir šiandien jis tebėra "biaurusis ančiukas" mūsų literatūros tvenkiny.

Jieškant gilesnių čia tik ką nurodytos "biauriojo ančiuko" situacijos priežasčių, tektų tūkstantąjį kartą priminti ir kaltinti amžiais mums nepalankią istorijos mūzą Klio, vertusią mus šimtais atvejų išlikti tik atsilikimo kaina ir tuo būdu sukūrusią nesugriaunamą argumentą prieš modernizmą, argumentą, kurį mes taip dažnai vartojome ir tebevartojame. Dėl to, mes ir esame toki atsargūs, perdėtai atsargūs. Lietuviška sermėga kitados herojiškai atsilaikiusi prieš svetimuosius ir niekados savo tautos neišdavusi, nepadėta laiku į muziejų, nepriklausomo gyvenimo laikais, dažnai mus saugojo ir nuo kultūros. Savickio kūryba kaip įtartinas dalykas neišvengiamai turėjo į ją atsimušti. Be to, Jurgis Savickis priklauso pirmai ir paskutinei mūsų rašytojų kartai, kuri susiformavo europinės kultūros dvasioje ir, nepriklausomybę atgavus, kontakto su šia kultūra nenutraukė, nes turėjo šiam reikalui pakankamai priemonių. Tuo tarpu pirmosios nepriklausomos Lietuvos rašytojų kartos minėto kontakto nebeturėjo, o atramos, bent iki naujų ryšių sudarymo, turėjo jieškoti kitur. Dviprasmiškas šūkis grįžti atgal į kaimą turėjo didelį pasisekimą ir išaugino nepriklausomybės epochoje dominavusį mieste gyvenančio kaimiečio tipą, kuris, valdžios remiamas, patriotizmo vardan, gana sėkmingai kovojo su įvairiais keliais prašmugeliuojama Vakarų Europos dvasia ir kultūra. Šioje atsilikimo dramoje taip pat žymų vaidmenį suvaidino nuolatos brukamos lenkų romantizmo seniai mirusios idėjos ir bekraujų šešėlių bei simbolių miglose ir budistinėje stagnacijoje skendinti Vydūno filosofija, naikinusi realybes pajutimą ir raginusi garbinti abstrakčią "amžinąją ugnį',' rizikuojant niekad nepajusti tikrosiosios — šaltiniai, iš kurių ištisos kartos sėmėsi dvasinės stiprybės. Čiurlionio tapyba, Herba-čiauskas ir Balio Sruogos kontratakos nepajėgė sulaikyti šios atavizmo bangos — ir ji išsiliejo daugelio mūsų smegenyse. Ir pasekmės, kaip visiems žinoma, buvo gana liūdnos: savąją kultūrą mes vertinome tik kaip žodį, kaip mitą ir kiekvieną naują, realią kultūrinės kūrybos apraišką naikinome ikonoklastų įnirtimu.

šitokiame fone išėjęs Jurgis Savickis ir negalėjo tikėtis geresnio sutikimo. Jis buvo ir liko panašus j susišukavusį inteligentą, kaimo purvynuose besikankinantį. Savickio likimą mūsų literatūroje gerai galima palyginti su likimu jo paties personažo—fleitininko žiogo, stoikiš-kai baigiančio dienas niekuomet jo nesupratusių kaimiečių tarpe.

Jurgis Savickis nieko bendro su kaimu neturi. Tik atsiminimai, kaž kada matyti spektakliai. Jis yra apsisprendęs disidentas, savo kultūros pobūdžiu priklausąs retai pas mus bepasitaikančiam buržuazinės inteligentijos tipui. Savickio intelektualinis lopšys, galima sakyti — tėvynė, yra Europa, arba toji epocha, kurioje Stravinskio muzikos, Picasso tapybos, Rene Clair filmų ir poezijos revoliucijų fone pražydo ir išsigimė buržuazinė kultūra. Jo gerokai opor-tūnistinė filosofija, vengianti taip vadinamų "prakeiktų" problemų, jo idealas — kultūringas, rafinuotas, ironiškas ir skeptiškas žmogus—dar ryškiau pabrėžia ryšį su minėta epocha ir jos kultūra.

Savickio, kaip rašytojo, laikysenoje nieko nebėra iš romantiškai suprastos šios profesijos atstovų pczos. Jis yra greičiau vienas iš tų, kurie parausta, pavadinti rašytojais ar poetais, kuriems, Jean Paulhan žodžiais tariant, "atrodo, kad neįmanoma būti garbingu literatu, nejaučiant pasibjaurėjimo pačia literatūra". Titulo ir realybės galima disharmonija yra aktuali kiekvienam rašytojui. Gi pas mus per didelis literatūros meilės akcentavimas ne kartą reiškė talento stoką. Tačiau vėlgi tenka pabrėžti, kad Jurgis Savickis yra kone vienintelis europietiško rašytojo tipas mūsų literatūroje.

Po šių bendrų pastabų norėtųsi bent akies krašteliu žvilgterėti, ką gi konkrečiai naujo davė mūsų prozai Jurgis Savickis. Atsakymas trumpas ir aiškus: Savickis atliko pirmąją lietuvių dailiosios prozos reformą, pradėdamas naują, "poklasikinę" jos epochą, kuri dar ir šiandien tebėra gyva kasdienybė. Savickio reformos esmę sudaro sekantieji trys momentai: a) mūsų dailiosios prozos pakėlimas iš pusiau etnografinės literatūros į grynosios literatūros rangą; b) tradicinių etninių personažų pakeitimas bendrai žmogiškais ir c) atkreipimas dėmesio į formos problemas.

Senieji mūsų beletristai, kaip Vaižgantas, žemaitė, "nurašinėjo" lietu-, viską buitį, maža ką nuo savęs tepridedami. Viską jiems diktavo tradicija ir natūralūs ryšiai su aplinka, kurie amžių bėgyje buvo virtę beveik aiškiai apibrėžtomis formulėmis. Jurgis Savickis įėjo į mūsų literatūrą ir buitį visiškai kitu būdu. Vietoj natūralinės senųjų estetikos Savickis atnešė naują, teoretiniais samprotavimais pagrįstą estetiką. Nebepripažino modelio neliečiamybės ir "matė kitaip", t. y. savomis, nebe tradicijos akimis. Savickis yra griežtas antinatūralistas, nepripažįstąs gamtai jokių grožinių kvalifikacijų, tuo tarpu beveik visi mūsų senieji yra gamtos vaikai ir jos garbintojai. Kūrybinio proceso metu jis yra daugiau panašus į teatro režisierių, organizuojantį savo spektaklį, negu į tradicinį lyriką. Savo noveles "organizuodamas", Savickis pirmoje eilėje pakeičia senas "dekoracijas" ir senovinį "apšvietimą". Scenovaizdis irgi naujas — miestas. Jam visiškai teisingai priklausytų vienintelio autentiško miesto ir jo žmogaus vaizduotojo vardas lietuvių literatūroje. Keturvėjininkų miestas tebuvo butaforija, tradicinių banalybių rinkinys, svajonių miestas, pasaka. Jurgio Savickio miestas yra tikras, ekspresionistinėmis linijomis pagyvintas, su visomis epochos spalvomis ir nuotaikomis. Tai nėra vien miesto ilgesys, kurį sukeldavo nublukę rusiški romansai arba neužmirštamos "Sous les toits de Paris" prieblandos, Albert Prejan ir Anna-bella. Tai yra miestas, stovintis šiapus, ant žemės. Metaforiškai išsireiškiant, galėtume tvirtinti, kad vienintelis miestas Lietuvos teritorijoje tuomet ir buvo tik Savickio knygose.

Tose novelėse, kuriose veiksmas vyksta kaimo aplinkoje, Jurgis Savickis davė ir keletą labai ryškių gamtovaizdžių. Jų spalvos ir linijos iš esmės skiriasi nuo ankstyvesnių šios rūšies pavyzdžių mūsų literatūroje. Jis ir čia yra daugiau dekoratorius, negu aprašinėtojas. Ir tų dekoracijų nedaugiau, negu reikia jo rodomai dramai. Jų nuotaika suderinta su personažo psichologija. Fleitininkas Žiogas, žiemos vakaro peizaže nematydamas saulės, mąsto: "Prožektorius netvarkoje!" Lygiai taip jis būtų galvojęs, dar tebegriež-damas Žydriosios Tulpės teatre. Kitur, ypač jo vakaro peizažuose, tiek daug linijų ir spalvų, žaismo, kaip ekspresionistiniame paveiksle. Ir viskas, rodosi, čia tebekvepia šviežiais dažais, bet ne gamta.

Ypatingą dėmesį Jurgis Savickis skiria formos problemai. Šis dalykas ilgą laiką mūsų literatūroje nebuvo judinamas. Praktiškai nė laiko neturėta šiems klausimams. Savickis kone pirmas (jei neskaityti Igno šeiniaus) nueina formalistinių eksperimentų keliu mūsų dailiojoje prozoje. Visi didieji mūsų literatūros stilistai — Donelaitis, Valančius ir iš dalies Vaižgantas su Krėve—savo stilių susikūrė instinktyviai, jokiais eksperimentais ar teoretiniais samprotavimais nesiremdami. Savickis, priešingai, sąmoningai jieško ir stengiasi sukurti savo paties interpretacijai tinkamą instrumentą. Jeigu senųjų mūsų literatūros stilistų charakteristikai pakaktų tradicinės Buffono formulės, tai kalbant apie Savickio stilių, reiktų dar pridėti, kad stilius yra dar ir tam tikra kultūra.

Savickis šiuo požiūriu ypač iškel-tinas dar ir dėl to, kad visa mūsų posavickinė beletristika pasižymėjo totaliu stiliaus nejautimu. Tik retos išimtys — Tarulis, Vaičiulaitis, Pulgis Andriušis ir dar vienas kitas neleidžia šiam tvirtinimui virsti griežta taisykle. Daugeliu atvejų tegalima būtų kalbėti tik apie patriotinį, sentimentalinį, romantinį, realistinį ir dar kitokį, bet ne apie individualų x ar y stilių. Galima net būtų tvirtinti, kad visa mūsų literatūros istorija, nuo pačių jos šaknų, stovi stilistinio dekadanso ženkle, nes vargu kas mūsų literatūroje galėtų prilygti Donelaičiui ar Valančiui kaip stilistai.

Jurgis Savickis, be abejo, lietuvių literatūros istorijoje priklausys didžiųjų (mūsų mastu) stilistų eilei, nes jo balsas buvo ir pasiliko vienišas, nepamėgdžiojamai autentiškas, koki vieniši ir nepamėgdžiojami buvo Kristijono Donelaičio ir Motiejaus Valančiaus balsai.

Sunku būtų kalbėti apie Savickio pasaulėžiūrą. Jisai save novelėse ją kaip tik galėdamas slepia. Vis dėlto galima teigti, kad pasaulėžiūrinį jo pagrindą sudaro tam tikra estetizmo rūšis. Estetiniai motyvai yra ir jo etikos normos. Kiekvienas jo kūrybinio pasaulio aktas yra daugiau ar mažiau subordinuotas estetiniam momentui. Gyvenimas jam tėra teatras, cirkas, pramogų vieta, su gerai ir blogai vaidinančiais aktoriais, su įdomiomis ir mažiau įdomiomis situacijomis. Jam mažai įdomūs "kiti" jo stebimųjų dramų ar komedijų motyvai, išskyrus konstruktyvinius. Savickio humanizme taip pat žymiai daugiau estetinių argumentų negu artimo meilės ar užuojautos.

Po ilgos atostoginės intermedijos, kurią sudarė jau minėta kelioninė literatūra, Savickis šiais metais išleido naują novelių rinkinį — "Raudonus Batukus". Tai žymus įvykis mūsų literatūros gyvenime, ir ypač šiais jos nuopuolio metais, ši plona knygelė verta platesnės kritikos, bet mes ją atidėsime patogesnei progai ir pasitenkinsime keliomis pastabomis.

Rinkinyje išspausdintos 6 novelės: "Klevienė", "Nukryžiuotoji", "Mėnesiena", "Jono Graužos nuotykiai", "Kapinėse" ir "Raudoni batukai", parūpiną ir visos knygos pavadinimą.

Paliesime čia tik penkias, mūsų galva, pačias būdingiausias: "Kapinėse", "Nukryžiuotoji", "Mėnesiena" "Jono Graužos nuotykiai" ir "Raudoni batukai". Pirmojoje autorius parodo šiurpią savo materialistiniu šaltumu "menschliches Elend" dramą mūsų kaimo gelmėse. Veiksmo ekspozicijoje Savickis supažindina su pagrindiniais personažais, nelyginant moderninėje dramoje, parodydamas visus juos prie duobės kaimo kapinėse, visam vaidinimui realybėje jau pasibaigus. Fonas — kontrastingai nykus peizažas :
"Dvi moterys su gobtuvais, du vaikai, kunigas pryšakyje, duobkasiai, sulindę į duobes, ir dar keli pripuolamai asistuoją žmonės, kaip ir mes.

"Drėgnas, raudonas molis. Duobė. Išsiskiria balti moterų gobtuvai ir baltas kunigo drabužis. Kūdrelė. Joje atsimuša mėlynas dangus ir plaukia balti debesėliai, laivai. Tolimesniame kapinių kampe yra palaidoti vien tik nusižudėliai, nekrikštai, pančiais pasikorę bernai ir kiti iškrikėliai. Ten vien jaunos drebulaitės, joms ten patogiau — daugiau vietos, jos ošia ten daug garsiau savo skambiais lapais.

"Ši iškrikėlių zona yra apkasta giliu grioveliu, kad neįvyktų klaida. Tarytum kokie apkasai, paruošti mūšiui" (92 psl.). Toliau autorius pasakoja ir rodo, kaip pats buvo įsimaišęs vienoje iš šios dramos peripetijų, sutiko su pagrindiniais personažais, kurie čia yra: jauna kaimietė, ištekėjusi už kuprio, jos vyro tėvas, žiaurus despotas, ir raktas panašus į sulenktą virbalą. Savickis rodo, kaip šis primityvus žmogus (tėvas), savo tamsumo ir rakto padedamas, beviltiškai kovoja prieš nepermaldaujamą santarvę, žmonos, sūnaus ir marčios sudarytą prieš jį, ir pagaliau, Savickio žodžiais tariant, griūva, kaip žiauraus determinizmo ir istorinės bei socialinės logikos auka. Tai yra faktiškai to paties Vaižganto ar Krėvės vaizduojamo gamtos žmogaus portretas. Tik į jį pažiūrėta iš kito taško ir kitais matais jis čia matuojamas. Ne tradicijos paneigimas nužudo Savickio personažą, bet žmogiškų aistrų susikirtimas. Savickis savojo personažo neidealizuoja. Jis jam yra baisus pri-mityvas, ir visi šio žmogaus veiksmai jam tėra įdomus spektaklis. Savo reagavimo būdu jis čia stovi vis dėlto daug arčiau Maupassant ar Flaubert, negu Krėvės ar Vaižganto. Dar toliau jis stovi nuo daugelio antraeilės ar trečiaeilės reikšmės mūsų buities vaizduotojų, kurių rankose Vaižganto ir Krėvės tradiciniai tipai labai dažnais atvejais yra virtę tautinių ansamblių šokėjais.

Pasakoja Jurgis Savickis lakoniškai, šaltai, nesuinteresuotai, tarytum mėgintų tik įvairias mizanscenas ir jieškotų sunkiai išgaunamos harmonijos, aiškiai žinodamas, kad moralisto ar sociologo šešėlis sunaikintų ir taip sunkiai sugaunamą grožio iliuziją šioje niaurioje istorijoje, nes jos personažai "laidoja žmogų, sugrįžę vėl imsis lauko darbų".

"Nukryžiuotosios" pagrindinė tema nėra ekskursija į Prancūziją, kaip gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti. Faktiškai tai yra ekskursija iš tragiškai pilkos kasdienybės, mažas spindulys pikto voro materialistiniame tinkle laikomos moters gyvenime. Jos giliai paslėptos, vos tesuvokiamos svajonės staiga ima ir realizuojasi, bet po to ir vėl reikia grįžti į tinklą. Nors Jurgis Savickis kiekviena proga ir dievagojasi nesąs psichologas ir dvasios gyvenimo analizė esanti tik specialistų reikalas, jis čia pasirodo gilus "mažojo žmogaus" žinovas. Iš šito pažinimo ir kyla jo keistai švelni nuotaika, kurios negalėtum geriau pavadinti, kaip tik optimistiniu pesimizmu.

"Mažojo žmogaus" moters restorane sutiktasis fatas, savotiškas "voleur d'etincelles", visų jos dvasioje prisisunkusių skurdo įvaizdžių fone iškyla iki laimės simbolio ir svajonių realizavimosi aukščio.
Visa ši novelė, man rodos, švelni ir tyra, kaip vakaras impresionistiniam paveiksle, kaip naktis Esterelio kalnuose.

"Mėnesiena" yra pati "mopasaniš-kiausia" Jurgio Savickio novelė. Ji yra taip pat vienas iš pačių meistriš-kiausių šio žanro kūrinių. Banalus siužetas, banalūs personažai. Viskas banalu. Bet taip pat ir meistriška. Ji gerokai primena daugelį Maupassant novelių, vaizduojančių šventadienines jaunų valdininkų iškylas ir pikantiškas meilės avantiūras, kurios dažniausiai taip pat prasideda: "Jis buvo valdininkas Paštų Ministerijoje. Ji — modistė viename madų salione . . ." ir t. t. "Mėnesiena" irgi panašiai prasideda. Bet Jurgis Savickis iš banalybės pilkumos ir beprasmiškumo ją iškelia į meno kūrinio aukštumas. Tai lyg ir parodomoji novelė. Savickis, tarytum, stovi estradoje ir moko, kaip stilistinės ir konstruktyvinės magikos pagalba iš nieko galima padaryti meno kūrinį ir dar kartą priversti publiką tikėti, kad "Ji buvo — viskas. Ji buvo nuotaika".

"Jono Graužos nuotykiuose" Savickis pirmuoju asmeniu pasakoja savo herojaus išgyvenimus mažame pietų Lietuvos miestelyje, tik grįžus iš užsienio. Tai, galima sakyti, graudi ir lyriška istorija, kurią autorius tačiau praveda šiek tiek humoristinėje atmosferoje. O graudi ši istorija yra dėl to, kad tai yra ne vien tik Jono Graužos, bet ir daugelio iš mūsų grįžimas, — grįžimas visų tų. kurie, kaip ir Jonas Grauža, išvengė "šiltos vietos" ir vedybų su ruse Olga, kuri "savo žirklėmis ir savo fasonu būtų iškirpusi, kaip kokį žmogeliuką iš nudėvėto popierio". Graudi ji yra ir dar dėl vieno dalyko, būtent, kad visus šiuos grįžusius sūnus palaidūnas sutikdavo familia-riškos ir vaizdo nykumui būtinos nepriklausomo gyvenimo pradžios miestelių kiaulės.

Pasinaudodamas Jono Graužos nesėkme (visi traukiniai yra išėję), Jurgis Savickis piešia kasdieniškas šio ramaus miestelio scenas karštą vasaros dieną. Tie nykūs vaizdai ir yra pats įdomiausias dalykas visoje novelėje. Skaitant stebiesi autoriaus pastabumu ir be galo šilta piešinio linija, savo skambėjimu išliejančia visą šio peizažo ilgesį ir liūdesį.
Pagrindinė novelės tema — senos meilės istorijos atomazga — šiuose rėmuose palieka kartų blukimo jausmą.

Antraštine knygos novele "Raudoni batukai" skamba kaip šviesus prisiminimas iš dar šviesesnes impresionizmo epochos. Ji skamba šiandien kaip savotiškas disonansas, kaip perdaug šviesi spalva tamsiame šių dienų "Littérature noire" fone. Dabartiniam skaitytojui sunku net beįsivaiz-duoti, kad Savickio vaizduojama epocha realybėje būtų egzistavusi — be-rūpesčių, be skausmo, be konvulsijų. Šiandien mes šią novelę galëtumëm pavadinti, žinoma, ironiškai, fantastine, nes jos šviesa mūsų prie tamsos pripratusiom akim įgyja fantazijos vertę. Realybe gi visuomet tamsoka. Todël, be kita ko, "Raudoni batukai" yra dar ir puikus anos optimistinio dekadanso epochos dokumentas, praskleidžiantis labai charakteringos jai diplomatines komedijos absurdiškumą, komedijos, kurią mes dažnai laikėme ar buvome priversti laikyti rimčiausiu dalyku. Šią komediją (nors ji ir nëra pagrindine noveles tema) Savickis rodo be mažiausio varžymosi ar baimes nusikalsti diplomatiniam protokolui: pavasario veikimas legalizuoja viską, net ir diplomatiją!

Aukščiau minëtu dokumentu "Raudoni batukai" virsta ne dël specialios autoriaus tendencijos, bet, priešingai, dël jo nesuinteresuotumo ir ištikimybes estetines kūrybos principams.

"Raudonuose batukuose" Jurgis Savickis dar kartą pasirodo esąs neginčijamas impresionistines atmosferos sukūrimo meisteris ir bene autentiškiausias lietuvių impresionistas, nors visą Savickį būtų sunkoka patalpinti šios literatūrines sektos rėmuose. Vėlesnieji mūsų impresionistai arba tiksliau, rašytojai, davę impresionistinių bandymų, nesugebėjo atsisakyti didžiųjų šios sroves meisterių štampų. Jų personažai, nuotaika ir spalvos tebuvo smulkesni tų štampų variantai. Impresionistinius išgyvenimus jie dažniausia interpretavo tuo pačiu, tik kiek palaužytu, realistiniu instrumentu, kalbinių bei stilistinių davinių specialiai šiam tikslui pritaikymu mažai tesirūpindami. Savickio stilius, priešingai, rūpestingai išstudijuotas, sugeria visas jo nuotaikas, visas emocijas ir, kontakte su skaitytoju, visa savo jėga išsilieja sąmonėje.

*
Perskaičius knygą paaiški, kad Savickis ir čia pasiliko ištikimas savo keliui, kokį jis buvo pasirinkęs "šventadienio sonetuose" ir "Ties aukštu sostu". O ištikimybe yra didelis dalykas. Ji ypač aktuali mūsų naujojoje literatūroje. Beveik visi mūsų  novatoriai,  jaunystėje  kovoję už naujas literatūrines teritorijas, nepervirtę per keturiasdešimt, padarė atgailas, užsiaugino akademikų barzdas, paruošė išjieškotas pozas būsimo paminklo biustui ir atsistojo kandidatų į amžinybę eilutėje. Vadinasi, jie "susiprato". Jurgis Savickis ligi šiai dienai pasiliko už akademinės ribos, nejsirašė į esamosios tvarkos pranašų skaičių ir nei savo epochos, nei savo prigimties neišdavė. Nepavirto Savickis nė tuo, ką mes vadiname klasiku. Jis, kaip buvo, taip ir pasiliko iš esmės anti-klasiškas, laisvas ir neštampuotas.
Leonas Miškinas
1951. IX. 16.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai