Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KURIE PLOTAI TURĖTŲ PRIKLAUSYTI ATSTATOMAI LIETUVAI? PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. Pakštas   

Pernai metų gruodžio "Aidų" numeryje prof. K. Pakšto straipsnyje "Lietuvių Tautos ir Valstybes sienos" pasiliko keletas esminio pobūdžio korektūros klaidų. Viena jų pusi. 441 palietė Vilniaus apskr. ir miesto lietuvių skaičių, kuris turėjo būti 111,488, gi buvo išspausdinta 11,488. Psl. 443 klaidingai buvo atmuštas plotas 62,200 kv. km., gi turėjo būti 65,200 kv. km. Be to, buvo praleista Seinų sritis. Visas šias pataisas prašome skaitytojų įnešti į savo turimus "Aidų" egzempliorius, kad, vėliau pasinaudojant, nebūtų apsirikimų. Norėdami duoti skaitytojams teisingą tekstą, čia minimą dalį atmušame iš naujo su žemėlapiu ir atitinkamais paaiškinimais. O didžiai gerb. prof. K. Pakštą atsiprašome dėl visų šių nemalonumų ir sutrikimų.    Red.

Per pastaruosius kolonialinio imperializmo amžius įvairiose konferencijose mažosios valstybės vis buvo mažinamos, o didžiosios — dar labiau didinamos. Tai mes vadintume megalostatizmo gadyne, nešančia vis daugiau priežasčių naujiems karams sukelti. Juk niekas neverčia taip dažnai kariauti, kaip didžiųjų kraštų teritorinis gobšumas ir nuolat daromos skriaudos, vis mažinant negausių ar silpnesnių tautų gyvenamą erdvę.

Kai kada vienas kitas Amerikos politikas ar diplomatas pasišauna idealizmo ir moralumo kryptimi, užstodamas ir mažesniųjų tautų gyvybinius interesus. Jei pasaulinis karas kuomet pasibaigtų ir busimoj, dar tolimoje, taikos konferencijoj didžiųjų valstybių delegatai suprastų, kad griežtas teisingumas yra taikytinas didžiųjų su mažaisiais santykiuose, kad mažiesiems padarytos teritorinės skriaudos turi būti atitaisytos, kad mažųjų laisvės pagerbimas ir mažų išlikimas yra pats svarbiausias, būtent, moralinis, būsimų taikos rūmų pamatas, tai tuomet manytume, kad greta megalostatizmo bus leista gyventi ir mikrostatizmui, ir pati taika jau bus tapusi paremta daug gausesniais ir net stipresniais stulpais.

Jei tokia humanistinės pakraipos taikos konferencija pirmą kartą susirinktų pasauliniam karui pasibaigus, tai ji duotų žodį ir mažų Baltijos valstybių atstovams. Kokių gi sienų tuomet Lietuva turėtų sau reikalauti ?
Ideališkas teisingumas mažosioms tautoms greičiausia nebus taikomas net ir visai padorioj taikos konferencijoj. Tad labai būtų sunku Lietuvai ginti tuos 114.000 kv. km., kurie lietuvių buvo gyvenami šešioliktame ir aukstyvesniuose amžiuose. Tačiau būtų lengviau ginti nors bent kartą nesenų konferencijų ir sutarčių priimtas ar patvirtintas ribas.

Lietuvos siena su Latvija (apie 500 km. ilgumo) pravesta 1921 m. ir   demokratinių   seimų   ratifikuota.

Ji, atrodo, pasiliks tokia, kokia ji yra.
Lietuvos siena su Gudija nelabai patenkino Lietuvos visuomenę. 1920 m. liepos pradžioje ji buvo sutarta Maskvoje, abiejose delegacijose (Lietuvos ir Rusijos) dalyvaujant žydams, o Sovietų delegacijoj — ir gudams. Lietuva bandė Maskvoje labiau prasiplėšti j pietus nuo Nemuno, apimant Slonimą, Naugarduką ir Volkovyską ir pasiekiant Bieloviežos girių vidurį. Lietuva rėmėsi tuo, kad minėtas kraštas 1919 m. per savo valsčių delegatus pareiškė noro priklausyti Lietuvai, kad, anot N. Le-bedkino tyrinėjimų 1861 m., Gardino gubernijoj 201,897 gyv. laikė save lietuviais (taigi ketvirta dalis visos Gardino gubernijos); kad ekonominiu požiūriu šiaurinė Gardino gubernijos dalis ir Naugarduko apskritis labiau yra susirišusi su Lietuva per savo geležinkelių ir plukdomų upių tinklą. Lietuvių reikalavimai šia kryptimi gerai yra išreikšti Jono žiliaus brošiūroje, išleistoje Amerikoje 1920 metų vasarą ir sudarytoje iš Lietuvos Misijos Amerikoje memorandumo Valstybės sekretoriui B. Colby. ("Lietuvos Rubežiai": istoriškai etnografiška studija; 20 psl. ir spalvotas žemėlapis). Senųjų jotvingių žemės Lietuva nebeatgavo derybose Maskvoje. Ten ji turėjo gudams užleisti ir Vilniaus gubernijos dvi apskritis: Dysnos ir Vileikos. Kai kurie gudai dabar įgavo dar didesnių apetitų: jie nori vėl kelti viso Vilniaus krašto klausimą, reikalaudami jo sau. Jeigu gudams pavyktų paneigti 1920 m. sienų teisėtumą, tai Lietuva tuomet privalėtų atsisakyti padarytų kompromisų Gudijos naudai ir vėl reikalauti jotvingių žemės ir platesnės zonos palei Dauguvą, Dysnos kryptimi. 1920 m. Lietuvos-Gudijos ribų Lietuva savo noru niekuomet dar neatsisakė. Jeigu gudai tas sienas ir toliau pripažins, tai susidarys labai nuoširdus dviejų tautų bendravimas, naudingas abiem pusėm. 1920 m. siena labai panaši į Lordo Curzono linija 1920 m. liepos 11 d. Jis tuomet kalbėjo vakarinių sąjungininkų vardu.

Aštrus ginčas su gudais gali kilti (gudų jis jau pradėtas) dėl Vilniaus krašto ir ypač dėl Ašmenos ir Svyrių apskričių. Jiems labai nepatogios Koeppeno, Korevos, Lebedkino ir D'Erkerto statistinės studijos apie tautinę to krašto sudėtį 1857-1863 m. Jie norėtų remtis tik dabartiniais, naujų laikų daviniais. Bet paskiausią statistiką ten pravedė vokiečiai 1943 metais kovo mėn. Tačiau ji gudų irgi nepatenkins. Paklausykim, ką ji sako:
šnekant specialiai apie Ašmenos apskritį, ten matome 1943 m. lietuvių 16,5%. čia gyvenąs apystambis gudų arba sugudėjusių lietuvių procentas vis dėlto yra ne Gudijoj, bet seniausioje Tikrosios Lietuvos daly. Tas pat pasakytina ir apie kitų Lietuvos dalių gudus jie: gyvena Lietuvoje, taip kaip Sudetų vokiečiai gyvena Čekijoj, bet ne Vokietijoj, ir todėl neturi teisės Čekijos skaldyti. Ir gudai neturi teisės Lietuves skaldyti. Jie gali joj gyventi ir džiaugtis jos laisvėmis ir visų piliečių lygybe.

Vilniaus apskr.

Lietuvių

lenkų

gudų

rusų

žydų

visų

ir miestas ....................

111,488

164,986

9,566

8,511

15,507

304,058

Trakų  apskr.................

82,232

28,850

1,997

2,884

 

115,993

Švenčionių apskr.

71,988

22,186

5,841

7,514

1,956

109,485

Svyrių apskr................

15,984

27,726

30,516

3,163

2,383

79,772

Ašmenos apskr. ..

13,321

37,908

29,248

509

5,134

86,220

Eišiškių apskr. ..

29,221

27,171

4,089

221

 

60,692

Viso labo

324,234

308,927

81,257

22,792

24,980

756,230


1920 m. derybose Maskvoje, matyti, naudotasi senesniais (prieš 1915 metus leistais) žemėlapiais, kuriuose nebuvo pažymėta siaurojo geležinkelio nuo Dūkšto, per Apsą, Brėslaują į Dauguvą arti Drujos. To geležinkelio dalis liko už Lietuvos ribų. Mažutė pataisa (apie 150 kv. km.) Lietuvos naudai padarytų tą geležinkelį naudingą krašto gyventojams. Prie geros valios šita mažutė pataisa galima būtų realizuoti, gudų naudai užleidžiant kur kitur panašų žemės sklypelį.

Lietuvos valstybės siena su Lenkija eina maždaug pagal Curzono seniau pasiūlytą (1919-20) liniją, koalicinės lenkų valdžios patvirtintą 1945 m. Jei sugrąžintų Lietuvai mažą, siaurą Seinų, Punsko, Vižainio ruožą (apie 750 kv. km.), beveik vienų lietuvių gyvenamą, tai tokia siena sutaptų su etnografine riba ir patenkintų Lietuvos reikalavimus.

Lietuvos siena buvusioje Rytų Prūsijoj. 1919 m. Versaly lietuvių delegacija reikalavo Mažosios Lietuvos pagal liniją Krantas, Labguva, Gir-duva ir Galdapė, taigi nesiekė paties Karaliaučiaus, nes labai gerai jautė, kad Paryžiaus-Versalio konferencija nesutiks panaikinti vokiečių kolonijų lietuvių-prūsų žemėse. Rytprūsių susisiekimo su Vokietija problema sukėlė antrą pasaulinį karą. Tadgi dabar jau daugelis Vakaruose suprato, kad Rytprūsių nebegalima Vokietijai palikti, jei nenorima dar vieno didelio karo. Sov. Rusija gan greit nujautė čia sau puikų grobį, kurio niekuomet istorijoj jai ir nesisvajojo.

Bet šiaurinėje Rytprūsių daly niekuomet nėra buvę nei vieno rusiško ar lenkiško kaimo. Patys pirmieji žinomi šio krašto gyventojai buvo lietuviai ir jų artimi giminės prūsai. Jie vieni čia gyveno (pagal archeologus ir kalbininkus) per kokius 3000 metų. Pirmieji, ir tai negausūs, vokiečiai čia pasirodė tik 1231 m., kai jų ordinas pradėjo prieš prūsus ir lietuvius 180 metų trukusius imperialistinius karus. Vokiečiai šiame krašte sustiprėjo, kai 1708-11 m. didysis maras labai sunaikino lietuvių kaimus: tuomet mirė per 150,000 lietuvių. Jų vieton pradėta kolonizuoti vokiečius, įvairiais įsakymais apsaugant juos nuo sulietuvėjimo.

Jeigu pasiliks Vakaruose dabartinis nusistatymas nebegrąžinti Vokietijai jos kolonijų prie Nemuno ir Priegliaus, tai šitos žemės teisingai galima pavesti tik seniesiems jos savininkams, bet ne naujiems atei-viams-kolonistams slavams. Sovietai, ruošdamiesi į konferenciją su Vakarais (Potsdamą), labai gerai žinojo, kad jie jokiu būdu neįrodys, jog Karaliaučiaus kraštas kuomet nors bent iš dalies buvo rusiškas ar slaviškas. Jau kiek anksčiau prieš Potsdamo konferenciją Sovietai pristatė labai gausią medžiagą dviem sovietiniams dienraščiams, einantiems Amerikoje lietuvių kalba. Tai buvo daugybė straipsnių smulkaus sovietinio komisaro Povilo Pakarklio, įrodančio Karaliaučiaus ir Tilžės krašto seniau tvirtą, dabar nusilpnėjusį lietuviškumą. P. Pakarklis jau anksčiau buvo rašinėjęs Mažosios Lietuvos klausimais ir pusėtinai įsigilinęs į jos istoriją. Tad 1944-45 m. Sovietų diplomatija, matyti, nusprendė pasinaudoti P. Pakarklio žiniomis apie šiaurinių Rytprūsių lietuviškumą, reikalaujant to krašto Sovietų okupuotai Lietuvai. Potsdame rusams pasirodė daug lengviau gauti Karaliaučių (nors ir laikinu titulu): užtenka tik paprašyti, ginčytis apie krašto lietuviškumą nei nereikia, nes tokių ginčų Vakarų sąjungininkai ir nekelia. Lengvai gavę Karaliaučių Sovietų okupuotai Lietuvai, per keletą mėnesių jų centrinės įstaigos Maskvoje net ir laikė tą kraštą Lietuvos dalimi ir dar ilgokai siuntinėjo iš Maskvos užsienin informacijas įvairiems metraščiams, Lietuvos plotą apskaičiuodami kartu su Karaliaučiaus kraštu.

žinomiausia knyga, kuri surenka daug informacijų iš tiesioginių valdiškų šaltinių   kiekvienoje  sostinėje,
yra "Statesman's Year-Book", spausdinama Londone ir redaguojama Dr. S. H. Steinbergo. Jos 1948 m. laida atiduota spaudon balandžio mėn. 1305 psl. paduodami plotai visų sovietinių respublikų: Lietuvai ten priskirta 31,500 kv. mylių, t. y. 80,900 kv. kilom. Ogi toks plotas susidaro tik tuomet, jei prie seniau sovietizuo-tes Lietuvos pridedame ir Mažosios Lietuvos (Karaliaučiaus zonos) plotą. Vėlesnėse laidose ši knyga, naujais sovietiškais nurodymais, Lietuvai jau atima Karaliaučių ir jai palieka tik 65,200 kv. km. Vadinasi, Sovietų valdžia ilgokai buvo įsitikinusi, kad Karaliaučiaus krašto nesena praeitis yra lietuviška ir tikino pasaulį, kad tas kraštas yra Lietuvos dalis. Bet Vakarų demokratijoms nesidomint Karaliaučium ir Lietuvos ribomis, rusai, po kai kurių svyravimų, tą kraštą prijungė prie Leningrado srities. Tačiau laisvėje esą lietuviai ir toliau tebelaiko tą kraštą Mažąja Lietuva, kurios prijungimas Didžiajai Lietuvai bus tik istorinio teisingumo aktas.

Tiesa, dabartinis Potsdame aprėžtas M. Lietuvos plotas kiek kitoniškas: dabartinė Mažosios Lietuvos siena prasideda prie Baltijos ir Aistmarių, trupučiuką į šiaurę nuo Brauns-bergo, paskiau eina tiesia linija į rytus beveik iki Vižainio, pietuose nuo Vištyčio ežero. Mažosios Lietuvos pasienio miesteliai yra: Heiligen-beilis, Yluva, Girduva, Darkiemis, Raminta ir Mielkiemis. Pagal lietuvišką žmonių kilmę, Lietuvai priklausytų dar žydkiemis, Dubininkai ir Galdapė. Mažiau lietuviškumo aplink Heiligenbeilį. Tai gali pakišti mintį apsimainyti mažais sklypais su Lenkija. Pagal Lenkijos oficialinę statistiką, 1948 m. balandžio mėn. Galdapės apskritėlė turėjo 613 kv. km. ir 2600 gyv., t. y. 4 žmonės 11 kv. km. Taigi bent dešimtį kartų mažiau, negu prieš karą jų ten buvo.

Dabartinių ribų Mažojoj Lietuvoj prieš karą buvo per 1,000,000 gyv. Dabar, pagal Shabado geografiją, ten esą 600,000 gyv. Bet daugumas gyventojų — tai kareiviai ir laikini kolonistai, kurie po karo greit sugrįš į savo mielus namus Rusijon. Vietinių gyventojų mažojoj Lietuvoj (tarp Nemuno ir Potsdamo linijos) dabar spėjama esant apie 60,000 vokiečių ir apie 40,000 lietuvių kilmės: kartu


ŽEMĖLAPIO ŽENKLŲ  PAAIŠKINIMAS
Stora vientisa linija ženklina tas dalis Lietuvos etnografinių ribų, kurios sutampa su tarptautinių sutarčių pripažintomis Lietuvos valstybinėmis sienomis: su Latvija 1921 m., su Gudija 1920 m.; su Lenkija — Curzono Linija 1S19—1920 m. Taip pat paženklinta ir Potsdamo Linija 1945 m., sudaranti pietinę riba Mažajai Lietuvai, kurią rusai priskyrė Leningrado sričiai.
Brūkšneliais paženklintos dvi mažos Lietuvai reikalingos pataisos etnografiniais ir ekonominiais motyvais: Galdapės—Vižainio—Punsko—Seinų ruožas pietuose ir sklypelis prie Breslaujos šiaurės rytuose.

Plonesniais brūkšneliais ir taškais ženklinama Lietuvos valstybinė siena su Vokietija, patvirtinta Lietuvos— Vokietijos sutartimi 1928 m. ir einanti į pietus nuo Nidos, per Kuršių Marias, žemutiniu Nemunu beveik iki Sudargo ir į pietus per Vištyčio ežerą iki Curzono Linijos, šita valstybinė siena eina per etnografinę lietuvių žemę, atskirdama nuo D. Lietuvos beveik visą Mažąją Lietuvą,   dabar rusų pavadintą "Kaliningrado sritimi' .
šiuo metu dar niekas negalėtų atspėti, kokias sienas Lietuva gaus būsimoje taikos konferencijoj pasauliniam karui kuomet nors pasibaigus ir taikos sąlygoms nusistovint.


apie 100,000 vietinių, turinčių teises ten likti.

Galutinos išvados. Tenka apgailestauti, kad daugelis lietuvių rašytojų ir leidėjų nežino ar nesidomi Lietuvos plotu, tą plotą dažnai mažina kaimynų džiaugsmui. Štai vertinga informacinė knyga "Lietuvos žemės Ūkis ir Statistika", išleista "Mūsų Kelio" ir Žemės Ūkio Darbuotojų Sąjungos Dillingene, 1948 m. Lietuvos plotui duoda 62,349 kv. km., vadinasi šios knygos autoriai Lietuvai atima Klaipėdą ir rytinius pakraščius: Gardiną, Lydą, Ašmeną. Tremtinio Kalendorius 1951-1952 metams Lietuvai duoda tik 59,478 kv. km., taigi atima aukščiau minėtus kraštus ir dar Švenčionis, Druskininkus, Die-veniškį. Tai labai negerai.
1951 metų vasaros gale apvažiavau keletą miestų ir buvau keliuose gausesniuose lietuvių intelektualų subuvimuose. Visur užvedžiau kalbas apie Lietuvos ribas. Prisipažinsiu, kad niekur negirdėjau linkimo atsisakyti nuo jau esamų sutarčių.

Didžiosios ir Mažosios Lietuvos plotas pagal dabartines tarptautines sutartis (99,350 kv. km. arba 38,363 kv. mylios) yra beveik toks pat, kaip ir  Lithuania   Propria  nuo 1566 iki
1793 m., ir tik truputį daugiau, kaip visas Nemuno baseinas (98,100 kv. km.). Mūsų tautai tai simboliška ir reikšminga.

Šiame plote prieš sovietinį genocidą 1941 m. galėjo būti per 5 milijonus gyventojų; dabar čia bus likę 3,200,000 vietinių gyventojų, žymioje daugumoje lietuvių su stambesniu priedu sugudėjusių ir su trupučiu lenkų, vokiečių, rusų ir žydų. Galima apytikriai spėti, kad vietinių gyventojų tarpe lietuviai dar sudaro dabar šiame plote apie 75%. Žinoma, rusų atvežti valdininkai ir kolonistai šion apyskaiton neįeina.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai