|
|
ANASTAZIJOS TAMOŠAITIENĖS AUDINIAI |
|
|
|
Parašė P. Jurkus
|
Anastazija Tamošaitienė savo audiniais yra atsirėmusi į ilgų tradicijų liaudies meną. Iš jo, lyg iš versmės, ji gaivinasi ir reiškiasi savita kūryba. Liaudies meną, ypač audinius, ji pažįsta labai gerai (parašė keturias knygas apie lietuvių audimą), čia nepamirštinas ir jos vyras dail. A. Tamošaitis, taip pat didelis liaudies meno žinovas, jos nuolatinis patarėjas (išleidęs keletą tomų "Sodžiaus meno"). Iš kitos pusės dailininkė A. Tamošaitienė turi ir platų meninį išsilavinimą. Į savo kūrybą ji įlieja ir paskutinius meno laimėjimus.
Kaip audėja dailininkė, A. Tamošaitienė reiškiasi plačia skale: tautiniai drabužiai, juostos, pirštinės, kilimai ir t. t. Ši pastaroji šaka (kilimai), kur ji gali išsitiesti plačiau su savo fantazija, dailininkės labiau mėgstama.
Kurdama priejuosčių, juostų, pirštinių ar kitų audinių raštus, ji stovėjo prieš ilgą tradiciją, gerai buvo išstudijavusi šimtus gražiausių pavyzdžių. Tačiau ausdama kilimą,- ji neturėjo nieko iš praeities. Visuose smulkiuose audiniuose, pasinaudodama liaudies ornamentikos motyvais, ji nepasiliko paprasta kopijuotoja. Jos dailininkės siela ir čia skleidėsi kūryba. Ji stilizuoja ornamentus ir siekia didesnio dekoratyvinio įspūdžio, juos padidina, išryškina. Pačioje spalvoje suranda daugiau žaismo ir deriny daugiau įvairumo.
Dailininkės fantazija ir meninis pajėgumas prasiskleidžia kilime, kurį ji su dideliu darbštumu ir kantrumu puoselėja. Sveikintini ir jos užsimojimai, ir drąsa sukurti lietuvišką kilimą.
Šia prcga verta prisiminti keliais bruožais ir kilimų istoriją Lietuvoje. Jie yra atkeliavę iš tolimų rytų. Pats žodis "kilimas" yra persiškos kilmės. Kilimų prekyboje šis vardas taikomas tik vienai rūšiai, vadinamai "karamani", kurios abi pusės yra vienodos. Mūsų tarmės pažįsta ir kitą žodį — divonas. Šio žodžio kilmė turkiška, per arabus patekusi į Europą. Lietuvoje irgi kai kur "kilimais" vadinami pailgi, abiejų vienodų pusių kilimai (technika austi-nė ir pintinė), o "kaurais" vadinami kvadratiniai, vienos pusės kilimai (megztinės technikos). Paprastai šių rūšių žmonės neskiria ir vadina juos bendru kilimų vardu.
Apie senuosius mūsų kilimus neturime jokių žinių, jokių išlikusių pavyzdžių. Sutinkame tik kitų tautų inventorių sąrašuose. XVII a. Ukrainos dvaruose dažnai minimas "lietuviškasis kilimas". Yra žinių, kad jie pasiekdavo net Vengriją. Nieko negalime pasakyti apie jų ornamentus, ar jie buvo liaudies mėgstami ar iš V. Europos atėję tos rūšies pavyzdžiai. Jau XVIII a. Lietuvoje atsirado mada kilimais iškloti dvarus. Gal tas ir paskatino išvystyti kilimą. Iš istorijos žinome, kad čartorickiai, Sapiegos Ružanoje, Pšezdzieckiai Postavuose buvo įsitaisę "audimo fabrikus". (Radvilai turėjo gobelenų dirbtuvę. Jos pavyzdžių yra išlikę). Visus šiuos senuosius kilimus sunaikino laikas. Jų ornamentika greičiausiai bus perkelta į kitus audinius, ypač į priejuostes.
A. Tamošaitienė šia prasme ir yra lietuviškojo kilimo pionierė. Neturėdama pavyzdžių, ji pasinaudojo bendromis liaudies meno studijomis, pasirinko būdingesnius ornamentus ir juos pamėgino sukomponuoti kilime. Šalia to, ji reiškėsi ir kaip savarankiška dailininkė, stengdamasi kilime išlaikyti lietuviškąją liaudies meno nuotaiką.
Iš padarytų pavyzdžių, kaip matosi, dailininkė labiau mėgsta ant sienų kabinamuosius kilimus, o ne tiesiamuosius. Ant grindų tiesiamieji kilimai slopina dekoratyvinį momentą ir neleidžia pilnai žaisti spalvom, šituose kilimuose ji daugiausia ir naudojasi augmenijos ornamentais (tulpės iš priejuostės), kai kur įveda ir geometrinius (lovatiesių) ornamentus. Paskutiniu laiku šitoje rūšyje ji sustiprino augmenijos motyvus, kurie kai kur primena skrynios raštus.
Sieniniams kilimams A. Tamošaitienė pajieškcjo tematikos. Ji čia vaizduoja Joninių naktį, tėviškės laukus, pjūtį, šokius, Lietuvą, Baltijos jūrą, laivą ir t. t. Paskutiniu laiku išaudė "Kalėdos Kanadoje" ir Mindaugo krikšto sukakčiai "Karalienės Mortos krikštas". Jau pati tematika suponuoja, kad dailininkė pasaulį supranta simboliškai. Šis jos pasaulis atrodo išaugęs iš pasakų, legendų, atmieštas lengva melancholija, šią nuotaiką ji pasisėmė iš lietuviškos liaudies meno dvasios ir papildė savo fantazija. Iš liaudies meno ji ir sudarė savo vidinio ir išorinio pasaulio sintezę.
Išraišką audime jau daug nulemia pati technika, kuri neleidžia nukrypti į detales ar linijų niuansus. Ji ir išaugo visu savo dailininkės charakteriu dekoratyviniame traktavime. Aukštų aukštais sustatytos figūros, medžiai, kryžiai nesilaiko jokios proporcijos, perspektyvos, bet žiūrovą veikia kaip dekoratyvinės "dėmės". Tačiau viską apjungia bendra nuotaika ir harmonija. Spalvose ji tęsia nusistovėjusią liaudies meno tradiciją — gausų margumą ir subtilumą.
Savo kūrybos kelyje A. Tamošaitienė vis dar jieško ko nors naujo. Kiekvienas kilimas atneša platesnius jos pasaulius ir naujus spalvų derinius. Kaip jai pasiseks dar labiau ištobulinti lietuviškąjį stilių, parodys ateitis. Savo darbo entuziazmu ji prisidėjo prie lietuviškųjų audinių išpopuliarinimo. Jos išauklėtos ir paskatintos naujos audėjos menininkės, įsijungusios į šį darbą, ras dar plačią dirvą.
Anastazija Tamošaitienė gimė 1910 m. Vainute. 1931 m. baigė Kauno Dailės Mokyklą. Studijavo kilimų ir gobelenų meną Švedijoje ir Austrijoje. 1939 m. vadovavo Vilniaus "Marginiams". Nuo 1940 m. iki 1942 m. mokė audimo technikos Kauno Pritaikomosios Dailės Institute, nuo 1946 m. iki išvykimo į Kanadą, iki 1948 m. buvo instruktorė Pritaikomojo Meno Mokykloje Freiburge.
Savo darbų pirmą parodą surengė 1935 m. Kaune. 1937 m. dalyvavo Tarptautinėje parodoje Paryžiuje, 1938 m. Berlyne, 1939 m. New Yorke. Visose parodose už savo meniškus darbus yra gavusi atsižymėjimų ženklų ir medalių, šiuo metu gyvena Kanadoje ir dirba lietuvių audinių dailės srityje. P. Jurkus
|
|
|
|