|
|
KELIAS Į SOCIALINĖS PROBLEMOS SPRENDIMĄ |
|
|
|
Parašė J. Pikūnas
|
Socialinio klausimo sprendimas yra viena iš jautriausių mūsų šimtmečio problemų, gi socialinio teisingumo įgyvendinimas išspręstų ir visą eilę kitų svarbių problemų, esmingai priklausančių nuo valstybes piliečių ir visuomenes gerbūvio. Štai kodėl- socialinis teisingumas tapo mūsų dienomis labiausiai nagrinėjamu klausimu.
Problemos priežastys ir apimtis
Tikroji problemos priežastis yra socialinio teisingumo trūkumas, charakteringas visiems laikams. Greitai didėjęs gyventojų skaičius ir sunkiosios pramones susikūrimas 18—19 šimtmečių bėgyje ypatingai padidino beturčių nuošimtį ir pavertė darbininkiją mašinų vergais, o kapitalo akumuliacija pastoviai krypo į vis mažesnį žmonių skaičių konkurencijos dėka. Prie šių priežasčių iš esmes dar prisideda morales kritimas, susijęs su krikščioniškosios meilės gesimu. To pasėkoje susidarė milžiniška "posūnių" klasė, kuria nedaug kas rūpinosi; priešingai, egoizmo vedami turtingieji stengėsi vien juos panaudoti ir išnaudoti. Didžturčių ir valdančiųjų klasė dar daugelyje valstybių naudojosi viduramžio privilegijomis, kurios išsiliko iki mūsų šimtmečio, neatsižvelgaint į radikalų ūkio bei socialinės santvarkos pasikeitimą.
Šių faktorių pasėkoje, socialinio teisingumo problema, nors ir būdama įvairiems kraštams labai skirtinga, apima visą pasaulį; kur tik baltosios rasės atstovai įkėlė koją, ten atsirado ir jinai; o jos sprendimo sunkumas mūsų laikais glūdi ir tame, kad dėl technikos ir pramonės nuolatinės pažangos nėra įmanoma socialinė stabilizacija, kuri reikalinga ilgalaikiam šios problemos sprendimui.
Sprendimo bandymai
Kaip tik XIX amžiaus viduryje marksizmas davė pirmąjį kategorinį Naujųjų Amžių atsakymą į socialinio klausimo sprendimą bendros nuosavybės pagrindu, (šis atsakymas ir jo praktika yra mums palyginamai perdaug gerai pažįstami, kad reikėtų juos svarstyti).
XIX amžiaus pabaigoje (1891 m.) popiežiaus Leono XIII enciklika "Rerum Novarum" davė esminius pagrindus socialinės tvarkos įgyvendinimui. Jos pradžioje pasmerkiamas socialistinis sprendimas ir įrodomas marksizmo neteisingumas, panaikinant asmeninę nuosavybę ir vedant prie naujo vergijos įsigalėjimo. Iš tiesų, jei iš žmogaus viskas atimama, tai tuo pačiu jam išplėšiama ir laisvė, nes jis neturi kur ir kaip jos panaudoti: laisvei taip pat reikia dirvos. . . bent ekonominio minimumo savarankumui palaikyti.
Krikščioniškieji socialinio teisingumo principai
"Rerum Novarum" reikalauja lygiateisiškumo visoms klasėms. Tai reiškia bet kokių privilegijų panaikinimą. Ji sako, kad valstybės uždavinys yra siekti bendro visų piliečių gerbūvio, teisingesnio turtų padalinimo ir šventadienių bei atostogų, o taip pat ribotų darbo valandų apsaugojimo (§§ 48-60). Iškeliamas krikščionių darbininkų profesinių sąjungų steigimo reikalas (§ 77).
Bažnyčia pažada bendradarbiavimą socialimo klausimo sprendime, ypatingai per krikščioniškosios meilės, kaip visų dorybių karalienės, propagavimą.
Tvirtinama, kad tik religija gali šią blogybę (t. y. socialinį neteisingumą), kartu su jo šaknimis išrauti, ir tas priklauso nuo moralės atnaujinimo krikščioniškoje dvasioje. Jei tas neįvyks, visos kitos, nors ir daug žadančios, žmogiškojo gudrumo priemonės mažai padės kelyje į gerovę ir išsigelbėjimą.
Sekantis didelis Katalikų Bažnyčios įnašas yra popiežiaus Pijaus XI enciklika apie visuomeninę santvarką, pavadinta "Ouadragesimo Anno" (1931 m.). Joje išdėstoma tas didelis "Rerum Novarum" sėkmingumas bei reikšmė ir sakoma, kad "R. N." yra krikščioniškųjų socialinių pastangų "Magna Charta", o "Quadra-gesimo Anno" tėra jos išaiškinimas ir papildymas, čia teigiama, kad proletariatas turi teisę į turtą ir nuosavybę, ir kad atlyginimas už darbą turi sudaryti tam pagrindą (§ 63). Vėl tvirtinama, kad žemės gėrybės yra neteisingai padalintos tarp mažo didžturčių skaičiaus ir nepaprastos beturčių eibės. Reikalaujama naujo žemės gėrybių padalinimo pagal gerbūvio arba socialinio teisingumo normas (§ 58).
Pasmerkiama kapitalistinė ūkio sistema ne jos esmėje, bet jeigu ji nusižengia teisingumo normoms ir išnaudoja dirbančiuosius, neatsižvelgdama į žmogaus garbę, į socialinį ūkio charakterį ir į bendrą gerbūvį.
Atsižvelgiant į socialistinį-mark-i?,istinį susiskaldymą (kurio dar nebuvo Leono XIII laikais), pasmerkiamas komunizmas dėl jo bedievybės, socializmas gi — atmetamas.
Teisingi reikalavimai ir siekimai socialinėje srityje neturi nieko, kas prieštarautų krikščioniškajai teisybei, ir jie visiškai nėra socialistiški. Todėl, kas ieško socialinės teisybės, neturi jokio pagrindo prisidėti prie socializmo (§ 115). Krikščionybė gi ir socializmas yra nesuderinami dėl skirtingų pažiūrų į žmogų, visuomenę, į ūkį, auklėjimą, valstybę ir t. t. Dėl to geras katalikas niekuomet negali būti socialistas (§§ 117-123).
Smerkiami ir katalikai, kurie išnaudoja dirbančiuosius, siekdami pelno ir užmiršdami meilės ir teisingumo įstatymus. (§ 125). Reikalaujama ekonominio gyvenimo sukrikš-čioninimo. (§§ 136-138). Kova dėl socialinės gerovės turi vykti Bažnyčios vadovybėje, todėl kreipiamasi dėl pastangų vieningumo ir dėl vienybės (§ 147).
Tokios yra pagrindinės Katalikų Bažnyčios mintys socialinio klausimo sprendime (teisingiau — dalis jų; tik pačių enciklikų studijavimas atidengs jų visumą). Tolimesnės Katalikų Bažnyčios pastangos randamos popiežiaus Pijaus XI enciklikoje "Divini Redemptoris", paskelbto j 1937 m. Jos pagrindinė idėja: prieš ateistinį komunizmą ir už socialinį teisingumą bei meilę. Galop Pijaus XII didžiosios prakalbos apie naują socialinę tvarką, pasakytos 1942 ir 1944 m. Kalėdose, ryškiai papildo Katalikų Bažnyčios kovą už teisingą socialinę santvarką.
Konkrečių priemonių reikalingumas
Socialinės santvarkos principai, pateikiami "R. N." ir "Q. A.", yra vienprasmiški ir aiškūs ir pakankamai išsamūs, taip kad jų pažinimas sudaro tvirtą pagrindą socialinio klausimo svarstymui ir sprendimui.
Tačiau šalia principų yra visuomet būtinas konkrečių priemonių svarstymas, norint pereiti prie socialinio teisingumo įgyvendinimo. Vienok čia, dėl galimų konkrečių priemonių gausumo, jų įvairumo, ekonominių ir socialinių sistemų prieštaravimo, praktiškų normų nustatymo, o taip pat dėl paties vykdymo tempo patenkama į nuomonių skirtumus ir tuo pačiu besiplečiančius sunkumus, juos įgyvendinant. Kaip tik čia yra tas tikrasis labirintas, kuris yra neaplenkiamas tiek atskiram žmogui, tiek partijai, tiek ir bet kokiai vyriausybei, kaip kad ir pačiai Bažnyčiai. Katalikų Bažnyčia negali nustatyti visai konkrečių normų dėl nepaprasto šios problemos įvairumo ir skirtingumo kiekvienoje šalyje, net ir tos pačios valstybės viduje.
Dvi sprendimo sritys
Savo* praktiška plotme šis klausimas atsistoja prieš akis 1) kaip žemės ūkio (nuosavybės) ir 2) kaip pramonės (bei prekybos) klausimas. Kita kas, kaip socialinis draudimas, tinkama mokesčių sistema yra svarbūs, bet jau antraeiliai uždaviniai.
žemės ūkio klausimas yra lengvoji šios problemos fazė, ir naujas žemės padalinimas yra techniškai įmanomas kiekvienoje šalyje, atsižvelgiant į visų žemės ūkyje gyvenančių gerbūvį. Pavyzdys—Lietuva, kur žemės ūkyje gyvenančių reforma buvo esminis veiksnys į visokeriopą pažangą ir gerbūvį.
Tačiau pramonės ir prekybos su-socialinimas bendrai gerovei yra labai painus uždavinys, ypač atmetant jau iš praktikos pažįstamas kapitalistinę ir socialistinę sistemas. Čia "naujas padalinimas" kaip ir neįmanomas, nors klausimo sprendėjas yra aiškus: vyriausybė arba dar konkrečiau — partijos. Didinant valstybės iniciatyvą ir kontrolę, žengiama prie planuoto ūkio ir tuo pačiu socializmo link. Planuotas ūkis pakerta privatinę iniciatyvą, kuri labai reikšminga bet kokiai pažangai. Be to, šio klausimo sprendimui turi didžiulės įtakos tarptautinė padėtis. Sakysime, uždraudus Lietuvoje didesnę nuosavybę ar kapitalą, lietuviai pradės krauti savo turtus užsienyje, darydami šaliai nuostolių ...
Sugestijos
Šiuo metu konkrečių priemonių nagrinėjimas Lietuvos mastu yra sunkus ir naujos socialinės santvarkos paruošimas mūsų tėvynės ateičiai vargu ar neš kada nors reikiamų vaisių, kai sunku nujausti, ką ten rasime. Ir vistik tai lieka būtinu dalyku, nes Tėvynei išsilaisvinus, pirmasis klausimų kompleksas bus socialinės tvarkos atkūrimas. Siūlytinas tokios palyginamai konkrečios problemos nagrinėjimas: Kaip geriausiai atitaisyti bolševikų padarytą socialinę neteisybę Lietuvoje? Gyvenant Amerikoje yra taip pat aktualus reikalas nagrinėti, kokios priemonės yra tikslingos kovai už socialinį teisingumą JAV? Tas pačias priemones bus galima vienaip ar kitaip pritaikyti ir Lietuvoje.
Kai mūsų dienomis pasaulio gyventojų daugumas nesilaiko krikščioniškosios meilės ir teisingumo dėsnių, t. y. katalikiškosios etikos bei moralės, ir patys savo perteklių neatiduoda artimui, kuriam jų trūksta, visos tos gėrybės turėtų būti iš jo paimtos ir atiduotos tiems, kurie taip pat turi teisę tuo naudotis... Tikslas įgyvendinti socialinį teisingumą turi būti ne vien pasaulio gerbūvio simbolis, bet ir jo tikrovė.
Į klausimą, kas turi dalyvauti socialinio klausime sprendime, atsakymas yra aiškus: kiekvienas, kuris gali daryti socialinį neteisingumą ar teisingumą. Tai reiškia, ne vien Bažnyčia ar valstybė, unijos ar partijos, bet ir kiekvienas žmogus.
Bendrai paėmus, šios problemos gvildenimas pradėtas pavėluotai, todėl nežiūrint paskutiniųjų dešimtmečių pastangų, pažvelgę į valstybes, kurių gyventojų daugumą sudaro katalikai (pav., Pietų Amerikos valstybės, Ispanija, Italija...), mes matome, kad socialinės santvarkos atžvilgiu jos yra daugiau atsilikusios už protestantiškąsias šalis. Tai dar vienas motyvas, kad nepakanka tik svarstyti šį klausimą, bet būtina ir ieškoti konkrečių sprendimo formų, nes jos lemia iš esmės. Reikia naujų ekonominio gyvenimo principų, naujos vidurio sintezės tarp socializmo ir kapitalizmo kraštutinumų, kitais žodžiais:
sintezės tarp planuoto ūkio ir liberalizmo, kad ji palengvintų didžiosios žmonijos dalies sunkią šios dienos naštą ...
Todėl kiekvieno pareiga prisidėti prie tos didžiulės, milijonams žmonių daromos skriaudos atitaisymo, visų pirma patiems vykdant socialinio teisingumo principus, aiškiai išdėstytus "Rerum Novarum" ir "Quodrage-simo Anno" enciklikose, toliau — pasiruošiant socialinio ir ekonominio atkūrimo darbams Lietuvoje, ir dalyvaujant socialinio teisingumo pastangose JAV; ir reikia tikėtis, kad šioji kova, laikui bėgant, duos pagrindą socialinės gerovės kilimui ir krikščioniškosios moralės atgimimui.
J. Pikūnas
|
|
|
|