Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRELATAS KAZIMIERAS URBONAVIČIUS - JONAS KMITAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. V.   
PRELATAS   KAZIMIERAS   URBONAVIČIUS - JONAS KMITAS
(1874—1952)
Ruošiant lietuvių poezijos antologiją, teko į vieną sąrašą sutraukti autorius, kurie laisvajame pasaulyje tebėra gyvi. Bemaž pačiame jų priešakyje atsistojo prelatas Kazimieras Urbonavičius, raštuose ėjęs Jono Kmitc slapyvardžiu. Nūn jis pasitraukė iš to gyvųjų sąrašo; jis mirė kovo 1 dieną Bostono mieste, kur ilgą laiką gyveno ir dirbo. Pasitraukė senas lietuvybės veikėjas, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras ir rašytojas, kuris spaudoje pradėjo reikštis dar "Varpo" laikais. Baigėsi apie šešiasdešimt metų apimąs jo veiklos laikotarpis lietuvių raštuose.

Jonas Kmitas jokiu būdu nepriklauso vadinamųjų grynųjų rašytojų grupei. Beletristikoje ir eilėse jam vis rūpėjo pravesti kurią idėją, arba išstoti prieš tai, kas jam atrodė klaidinga ir žalinga. Jis pats sakėsi, kad berašydamas jis geriausiai jausdavosi, kai galėdavo "užsisėsti ant arkliuko". Praktiškai — didžiausi jo "žirgai" buvo du: socializmas ligi pirmojo karo ir komunizmas — vėliau.

Raštų pasauliui daugiausia jisai atsidėjo, ėmęs artėti į šešiasdešimtąjį savo kryželį. Jo baras nūn pasigėrėtinu darbštumu ir energija buvo varomas dviem linkmėm: publicistika ir grožine literatūra. Publicistikoje jis apie 20 metų buvo nuolatinis "Darbininko" vedamųjų autorius, kas savaitę pateikdamas po du straipsnius. Ilgokai jis buvo ir vyriausias šio laikraščio redaktorius. Sykiu jis turėjo laiko bendradarbiauti ir kituose lietuvių laikraščiuose, duodamas jiems ar straipsnių, ar originalios kūrybos, ar vertimų. Gal tiksliausiai J. Kmitą nušviestų, jeigu kas atrinktų geriausius jo vedamuosius ir juos išleistų. Iš jų išryškėtų svarbiausieji jo rūpesčiai ir problemos, kuriomis jis sielojos per tiekos metų.

Originalioj savo kūryboj jis yra dviejų poezijos knygų autorius. Paskutinysis rinkinys, išėjęs prieš penkerius metus, turi ir būdingą pavadinimą — "Kvieslys į laisvę". Velionis buvo senosios kartos žmogus. Jo eilėraščiai yra daugiausia proginiai, pašaukti kurio nors konkretaus reikalo. Tačiau vienas jo poezijos dalykas buvo tarp tų, kurie plačiausiai skambėjo laisvoje Lietuvoje. Būtent, jis buvo parašęs žodžius Stasio Šimkaus sukomponuotoms mišioms. Lietuvos bažnyčiose įspūdingai gaudė velionies žodžiai.
Štai užbaigėm auką. gausią.. Laimink, Dieve, mus visus — Ir tėvynę mūs brangiausią, Ir senuosius tėvelius.

J. Kmitas nemėgo visų tų, kurių tiek mintis, tiek jausmai, tiek ir forma poezijoje nebuvo krištolinio skaidrumo. Ta prasme jis vertino ir daugelį naujausių mūsų pcetų. Juos jisai gi sekė ir mėgdavo apie juos savo nuomonę pareikšti. Jis buvo susipažinęs ne tik su lietuvių paskutiniais raštais, bet atidžiai skaitė ir paskutiniuosius  rusų  autorius,  juos gaudamas iš Harvardo universiteto bibliotekos. Taip jisai stovėjo arti poezijos apraiškų, bent tiek, kiek jos atsimušė lietuvių ir rusų literatūroje.

J. Kmitas poezijai reikalavo aiškumo. Tas postulatas susivesdavo jam į tai, kad mintis būtų ryški ir kad rimų galūnės sutaptų. Apskritai jo eilėraščiuose bemaž visa kas atrodo laikina ir progiška. Iš gana gausaus pluošto tik vienas kitas dalykas yra įdomesnis. Antra vertus, jis pats puikiai nusivokė ir sakė, kad jis rašąs tik reikalui, o ne kokiems laurams.

Pasiekęs amžiaus, kada kiti jau pasitraukia iš bet kokios veiklos, Jonas Kmitas kaip tik subruzdo ir parašė puslapių skaičiumi savo stambiausius beletristinius veikalus: "Vytį ir Erelį" ir "Partizanus". Jau patys šie pavadinimai sako, kad autorius čia liečia aktualiuosius lietuvių tautos klausimus. Šiaip tai yra senovinio pobūdžio raštai, kuriuose jis su pasimėgimu komplikuoja akciją, įneša nemaža bravūros ir publi; cistinio elemento.

Be originalių apysakų, jis yra paliks ir vertimų — Dickenso "Oliverį Tvistą" ir Mark Twaino "Finną". Mėgo versti rusų poetus — Krylovą, Puškiną, Lermontovą. Jo prozos vertimai siekia jau apie 40 metų, bet šen ten pakeitus jau nevartojimus išsireiškimus, yra sklandus ir gyvi. Toks "Finnas" yra žymiai geresnis už vėlesnį kitų vertimą.

Su prel. K. Urbonavičium - J. Kmitu netekom šviesaus žmogaus, tauraus mūsų tėvynės Lietuvos sūnaus, kuris ir žilcj senatvėj nesiliovė plušėjęs savo tautos labui.    A. V.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai