Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LITUANICA TARPTAUTINĖJE FOLKLORO ENCIKLOPEDIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Mažiulis   
FUNK AND WAGNALS STANDARD DICTIONARY OF FOLKLORE, Mythology and Legend, vol. I-II, XII +1-531 ir 532-1196 psl. in 4°, New Work 1949—1950.
Paruošė: Maria Leach ir Jerome Fried.
Senoji lietuvių tautos kultūra vis dažniau ir dažniau pasirodo kitų tautų kultūrų tarpe įvairiuose mokslo veikaluose. Ir prieš metus išėjusi ši nepaprastai svarbi folkloro ir gretiminių mokslų enciklopedija turi gausius lituanistinius skyrelius, pateiktus Dr. J. Balio, buvusio Lietuvių Tautosakos Archyvo, vėliau ir LMA Etnologijos Instituto direktoriaus, šiandieną dirbančio Indianos universitete tautotyrinį darbą.

Šioje dviejų tomų folkloro enciklopedijoje Dr. J. Balys rašo apie lietuvių tautosaką ir mitologiją (Lithuanian folklore, 627-628; Lithuanian folk song, 628-631; Lithuanian mythology, 631-634; Perkūnas, 858; Aitvaras 31), taip pat ir apie latvius (Latvian folklore 606-607; Latvian mythology 607-608). Jis yra parašęs ir apie estų, suomių ir kitų jų giminaičių tautosaką bei mitologiją. Apie lietuvių senąją kultūrą rašo ne vien tik J. Balys, bet ir Gertrude Prokosch K u r a t h, žinoma tautinių šokių specialiste ir atskirų darbų autore. Jos parašyta atskiri straipsneliai apie kai kuriuos lietuviškuosius šokius, k. a. Malūnas (668 p.), Mikita (724), Noriu Miego (797 р.), o atskirame skirsnyje apie šokius ir jų sistematiką (dance: folk and primitive 276-296) sumini Rugučius, Kubilą, Aguonėlę, Suktinį Klumpakojį, Kriputį, Dzūkų, Kepurinę, Vengerką, Našlį ir Jonkelį.

Įdomiausi lietuviui yra Dr. J. Balio straipsneliai apie lietuvių tauso-saką, o ypač — tikėjimą. Pastarasis straipsnelis prakalba ir gana nauja šneka, nes J. Balys rašo apie senąjį lietuvių tikėjimą, atsiremdamas daugiau mūsų tautosakoje išlikusiais įvaizdžiais, o ne įprastiniais ir mažai tebylojančiais šaltiniais, kuriuose apie senąjį mūsų tikėjimą prirašyta daugelis nebūtų dalykų. Todėl šiame, tegu ir trumpame, darbelyje, palyginti, daug kalbama apie dievus 'Perkūną, žemyną, Laimę), įvairias senąsias dvasias (laumes, slogutes, vilkolakius, raganas ir kt.), bei gamtos įsielinimą (Worship of Nature). Atskirai dar kalba apie mirtį ir vėles.

Kalbėdamas apie lietuvių dievus, Dr. J. Balys vyriausiuoju visų lietuvių dievu laiko Perkūną. Tačiau, kada mūsų Perkūnas vadinamas dievaičiu (pvz. "Perkūne dievaiti" arba tiesiog — "dievaiti"), kyla ir vienas labai svarbus klausimas: kas gi tas mūsų "dievas", kurio tėvavardinė lytis dievaitis buvo prijungta prie Perkūno, Gabijos ir kitų dievų vardų? Todėl ar tas dievas, kuris baltams reiškė "dangų, dangaus skliautą, šviesųjį dangaus skliautą", nėra tas jieškomasis "vyriausiasis lietuvių dievas" arba Vyriausioji Būtybe (das Hoechste Wesen) ? J. Balys vieną kartą yra parašęs, kad "vieno "vyriausio dievo" greičiausia nebuvo." (Viltis, 26 psl., 1949), tačiau mūsų "dievo" tautoje išlikusi įvairiopa reikšme pridurmui veda prie graikų Zeu pater, ilirų — Deipatiros, sen. indų — dyaušpita, lotynų — Jupiter, ir kitų tos pat šaknies bei darybos žodžių, kurie yra reiškę indoeuropiečiams Vyriausiąją Būtybę. Dr. J. Balys savo straipsnyje apie latvių mitologiją tokią Vyriausiąją Būtybę pripažįsta baltams (Dievs, god, or Debestevs, the Father of Heaven, is the supreme god of the old Balts, 607). Man atrodo, kad mūsų "dievas" buvo ir lietuvių Vyriausioji Būtybė dar krikščionybės išvakarėse (XII a.). Tik Perkūno kultas galėjo būti raiškesnis, todėl lengviau svetimtaučių pastebėtas ir tuo pačiu pateko į šaltinius. Tuo tarpu senojo dangaus skliauto sudievinimo likučių dar ir šiandieną tautoje galime pastebėti, pvz. Kelmės apylinkėje žmogus laidojamas kojomis šiaurės link, ta kryptimi meldžiamasi (M. čilvinaitė,-"Gimt. Kraštas", 201 psl., 1943). šiaurės maldos kryptis, vasarą žiūrint į šiaurės gaisus, paliudyta dar nuo Salako, Tverečiaus, Dusetų, Mažeikių, Priekulės ir kitų vietų. Pagaliau ir mūsų žegnonė turi įspraustinį "Dievo", ko nėra lotynų ir kitų kalbų tekstuose, išskyrus vokiečių kai kuriuos nukalbėjimus, surištus su žegnone, bei vieną neaiškią vietą pas Liuterį. Ar šie "netikslūs" vertimai kartais nepriklauso anam pirmajam mūsų krašte krikščionybės tarpsniui, kai išversti vienu "Tėvu" būtų buvusi nesąmonė, nes Vyriausiosios Būtybės arba Dievo Tėvo įvaizdis tebebuvo gyvas? Todėl, mano nuomone, krikščionybės išvakarėse (XII a.) Dievas, bet greičiausia Dievas Tėvas (tada visai aiškūs ir Perkūno, Gabijos bei kiti tėvavardiniai priedai), tebebuvo dar visiems baltams, taigi ir lietuviams, Vyriausioji Būtybė.

Lituanistui šioje folkloro enciklopedijoje labai svarbūs ir slavų tautosaką bei mitologiją liečiantieji straipsniai (1019-1028) ir visa eilė kitų. Todėl ši folkloristinė enciklopedija turėtų rasti vietos kiekvieno lituanisto knygų lentynoje.

Prie šios enciklopedijos silpnybių reikia priskaityti lenkų politinė tendencija. Jie sugebėjo pažymėti, kad Vilnius priklauso jiems (769 psl.). Vilniaus muziejai prirašyti prie Lenkijos. Labai gaila, kad nei lietuviai, nei latviai, nei estai su suomiais neturi čia nė vieno muziejaus. Kitos tautos pasirodo apdairesnės. Jų muziejų leidiniai arba atskiri žmonės prabilo. Tuo tarpu mes ir mūsų broliai nesugebėjome pasisakyti, kad muziejus neblogesnius turėjome ir turime net už kitus kaimynus, kurie pasistengė surašyti savo net ir smulkiausius bei nereikšmingiausius. Man atrodo, kad šalia Vilniaus muziejų, kurie turi būti prie Lietuvos įrašyti, galėtų būti minimi V. D. Kultūros muziejus (Kaune), "Aušros" muziejus (Šiauliuose), "Alkos" muziejus (Telšiuose), Dzūkų muziejus (Alytuje) ir dar vienas kitas. Jie pakankamai buvo turtingi savo rinkiniais ir jų suminė-jimas lietuviams gėdos nepadarytų.
A. Mažiulis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai