Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUOZAPO PAUTIENIAUS TAPYBOS STILIUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ignas Šlapelis   

I.
Tokia yra visatos santvarka, kad čia visa juda, visa kruta: kalnai pavirsta jūrų gelmėmis, jūrų gelmės tampa kalnų viršūnėmis; vienos žvaigždės, stipriai švietę, gęsta, kitos iš slaptingų ūkanų formuojasi, ima spindėti ir įsijungia į darnų judėjimą apie savo saules.

Panašiai yra ir mūsų žmogiškuose santykiuose ir meno srity. Vieni meno kūrėjai sušvinta ir paskleidžia aplink save šilumą. Po kiek laiko — trumpesnio ar ilgesnio — jų šviesa blėsta ir šiluma silpnėja, o jų vietoj kyla kiti ir pakartoja panašią istoriją, ir taip be galo.

Lietuvių meno žvaigždyne vyksta tas pat. Kadaise pirmavę, ėję avangarde užleidžia vietą kitiems, jauniems, kylantiems į dienos šviesą. Tremtyje pradėjo reikštis keletas naujų vaizdinio meno kūrėjų, kurie, nors ir labai sunkiose sąlygose, pradeda išsiveržti iš nežinomybės ir ūžkariauti sau vietos šio meto meno priešaky. Tarp jų yra ir J. Pautie-nius, kuris Lietuvoje kaip dailininkas buvo mažai težinomas, todėl čia norima supažindinti jį su mūsų skaitančiąja visuomene.

J. Pautienius yra Suvalkijos sūnus, gimęs 1900 m. balandžio 15 d. Šiaudadūšių kaime. Pradinį ir vidurinį mokslą yra gavęs Suvalkijos mokyklose.

Nepriklausomai Lietuvai atsikūrus, 1920 m. buvo įsteigta Kaune Lietuvos Meno Mokykla. J. Pautienius buvo vienas tarp pirmųjų tos mokyklos lankytojų. Tais pačiais metais Kaune buvo surengta pirmoji Nepriklausomoj Lietuvoj dailės paroda. Jos rengėjai ir dalyviai buvo daugiausia tapytojai ir skulptoriai, anksčiau studijavę meno dalykus Rusijoj ir Vakarų Europoj. Bet drauge su jaisiais galėjo debiutuoti ir tik pradedą mėginti savo talentus. J. Pautienius pasirodė toj parodoj su kompozicija "Šmėklos". Tą jo darbą Druskius (kun. A. Dambrauskas) savo recenzijoj apibūdino trumpai ir aiškiai: "šmėklos"
Tuo metu greta įsteigtos L. Meno Mokyklos veikė ir A. Varno tapybos studija, Švietimo Ministerijos šelpiama. Tarp tos studijos lankytojų buvo ir J. Pautienius. Kiek A. Varno jis buvo paveiktas, dabar sunku būtų pasakyti, bet daug mokančio, gero piešėjo mokytojo patarimai negalėjo likti visai be įtakos.

Gavęs L. Meno Mokyklos diplomą 1924 m., J. Pautienius iš menininkų tarpo buvo visai pasitraukęs: dailės parodose nedalyvavo, į menininkų organizacijas nėjo, kovingų moderninio meno manifestų nerašė, trumpai sakant: buvo visai pranykęs iš menininkų tarpo ir gyveno daugiausia provincijoj, mokytojaudamas gimnazijose, keletą vasarų važinėjo po Žemaitiją, rinkdamas tautodailę M. K. Čiurlionio Galerijai, keletą metų, nuo 1931-1934, lankė V. Didž. Universitetą, studijuodamas kalbas.
Tuo laiku nupiešęs tiktai Karo Muziejui mokytojo Tomo Žilinsko portretą ir Vilniaus Gedimino kalną, bet per šį nevaisingą laikotarpį, — kaip pats pasakoja, — dažnai sapnuodavęs, kad jo tapybos darbai išstatyti kažkokiose parodose, kad tenai jis vertinamas. Atsibudimas visą tą triumfą išsklaidydavo, ir likdavo tikrovė: nieko nedirbama.

Pirmosios bolševikų okupacijos, nors tik vienų metų patyrimai, įtikino J. Pautienių, kaip ir daug kitų, kas laukia visų, atėjus antrajai okupacijai, tad ir jis, drauge su banga nenorinčių   patekti   į kiečiausią vergovę, atsidūrė už Lietuvos ribų. Išvykęs iš Lietuvos arkliais, apkeliavo daug Vokietijos vietovių ir miestų. Cia turėjo progos susipažinti su vokiečių miestų meno turtais. Bremeno ir kituose muziejuose pirmą kartą pamatė didžiųjų vaizdinio meno meistrų veikalus. Po ilgų basty-mųsi vokiečių žemėje pagaliau buvo apsistota Teutoburgo miškų aplinkumoj. Didžiausias tų apylinkių miestas Hanoveris turėjo nemenką muziejų ir privačių galerijų, kur galima iš senų meistrų daug ko pasimokyti. Turint gražaus laiko bendrauti su dideliais vaizdinio meno meistrais ir stebint jų laimėjimus, atgijo J. Pau-tieniaus susidomėjimas tapybos menu ir stiprus noras dar kartą pamėginti savo jėgas šioj srityj. Susiradęs būtiniausių tapybos priemonių, ėmėsi darbo, bet greit apsivylė teptuku pasiekiamais rezultatais. Pajuto, kad išeina ne tas, ko nerimą.

Peilis pasirodė labiau už teptukus patenkinąs, bet daug daugiau reikalaująs iš menininko spalvinės medžiagos pažinimo. Jei teptukais dedant paletėj sumaišytus dažus, savo netikrumą galima užtušuoti spalvotais purveliais, tai peiliu dedant grynas spalvas viena greta kitos, mažiausias netikslumas rėkte rėkia ir kitas spalvas aliarmuoja ir kiršina. J. Pautienius, norėdamas būti tikresnis spalvų vartojime, atsidėjęs ėmė studijuoti jų estetinius ir cheminius privalumus, dėstydamas jas drobės gabaliukuose pavieniui ir įvairiose kom-binuotėse vieną su kitomis. Atlikęs kelis šimtus tokių studijų su visais esamais rinkoje dažais, pasijuto stipriau ant kojų atsistojęs ir sąmoningai operuojąs spalvinėmis medžiagomis.

Po metų tokio įtempto darbo jis parodė savo tapybos vaisius menininkams, kurių ten buvo įvairių tautų. Jie visi sutartinai pripažino, kad daug laimėta tapyboj, ir paskatino surengti savo darbų parodą. Detmol-do-Augustdorfo Lietuvių Komitetas, pagerbdamas J. Pautienių 1949 m. Tautos šventės proga, suruošė jo darbų parodą. Joje kartu debiutavo ir jaunas gabus bestudijuojąs meną Jonas Tričys, kuris pirmas meno žinias buvo gavęs iš dailininko Kolbos ir Kauno Valst. Teatro dekoratoriaus Andriušio. Tričys taip pat susidomėjo špachteline tapyba ir, patariamas J. Pautieniaus, pradėjo daryti gana sėkmingus bandymus tapyboj.
Ventorfo pereinamoj stovykloj ilgokai laukiant laivo, taip pat buvo surengta jo darbų paroda, susilaukusi vokiečių spaudos rimtų recenzijų, pripažinusių autoriui nemenkų gabumų.

Įsėdus į laivą "Gen. Muir", ten pasirodė bevažiuojančių keletas IRO tarnautojų, kurie buvo lankę jo darbų parodas Vokietijoj. Jie buvo iškėlę mintį surengti laive jo darbų parodą. Buvo jau imtasi ruoštis iškabinti paveikslus, bet subjurus ir įsisiūbavus jūra išblaškė visus estetinius nusiteikimus. Audrai praslinkus, pasirodžiusi saulė pakeitė rūstų jūros veidą. Pasirodė žavingi saulėleidžiai. Vienas tokių saulėleidžių įspūdis J. Pautieniaus buvo užfiksuotas drobiagalyj, padovanotas laivo IRO vadovui ir pakabintas jo kajutėj.

Atvykęs į Chicagą, J. Pautienius dirbo įvairiuose fabrikuose, vis jieš-kodamas pakenčiamesnių darbo sąlygų. Pagaliau susirado darbo didžiuliame aliuminijaus fabrike "Reynolds Metai Co.". Kurį laiką jis čia operavo dideliu teptuku: dažė tvoras, sienas, mašinas. Kadangi šį darbą gavo rekomenduojant įtakingesniems menininkams "Ali Illinois Society of Fine Arts", kurios nariu jis yra, tai fabriko administracija susidomėjo juo. Fabriko direktorius George Simms pasikvietęs pasiūlė jam, ar nepagamintų jiems fabriko panoramos pagal iš lėktuvo padarytą nuotrauką. Nuobodesnio ir nedėkinges-nio tapytojui uždavinio sunkų būtų surasti ir labai jieškant. Tą uždavinį sėkmingai atlikus, direktorius ir visa administracija buvo labai patenkinti. Gecrge Simms pasikabino tą darbą savo kabinete.

Nuo čia prasidėjo naujas J. Pautieniaus gyvenimas: buvo išskirtas iš bendros dažytojų komandos, gavo administracijos rūmuose didelį kambarį su gera šviesa ir pradėjo dirbti su mažais teptukais. Be eilės kitų darbų, J. Pautienius administracijos rūmus papuošė ir vienu Lietuvos peizažu.

II.
Rimti mene reiškiniai neiškrinta iš dangaus, jie formuojasi čia žemėje lėtai, dešimtmečiais ir šimtmečiais. Kaip didelės upės susidaro iš daugelio šaltinių, iš jų ištekančių upelių, taip lygiai ir meno didelės, reikšmingos srovės yra daugelio meninininkų kartų kūrybos išdavos. Taigi ir originaliausi menininkai, kaip Leonardo da Vinci, Mykolas Angelas, ir daug kitu, turi savo pirmatakus ir savo jpėdinius, kitaip tariant yra istoriški ir genetiški — patys jieškodami savo keliu, naudojosi pirmatakų laimėjimais ir savo ruožtu padaro įtakos būsimoms kartoms, iei ne betarpiškai jas sekančioms kartoms, tai tolimesnėms, kartais labai tolimoms.
Norint susekti J. Pautieniaus meno giminystę su jo pirmatakais, tenka kiek žvilgterėti į netolimą praeitį. Betarpiškas kieno nors pamėgdžiojimas prie gero neveda, bet būti rimtų meno kūrėjų rikiuotėje nereiškia pažeminimo, bet garbę ir pasididžiavimą.

Antroj 19 amž. pusėj visa Europcs vaizdine tapyba buvo pražydusi po impresionizmo vėliava. Impresionizmas buvo tolimesne pleinerizmo raida, kurio pradžia glūdi jau G. Courbet   (1819—1877),  realizme  atstove.
Ligi Ccurbet vaizdine tapyba buvo pagrįsta ne gamtos studijomis atvirame ore, bet uždarose atelier dirbtinėj šviesoj, gaunamoj iš viršutinio arba šoninio lango ir siužetai buvo imami ne tiek iš gamtos, kiek iš vaizduotes.

G. Courbet pirmasis išlaisvinę tapybos meną iš kūrybos uždarose atelier pagal pastatytų modelių menininko nuožiūrą. Jis atmetė tapybą uždarų atelier aplinkumoj ir iš vaizduotės semiamas scenas.
Nors jo tapyba buvo baigiama atelier, bet buvo pagrįsta gamtos studijomis atvirame ore.

Du jo didieji pirmatakai: D. Ingres pasižymėjo savo meno objektyviu statiškumu, o E. Delacroix subjektyviu dinamiškumu. G. Courbet atmetė vieną ir kitą. Jis vietoj to pabrėžė gamtos judrumo ramybę arba gamtos ramybes judrumą. Tam sudėtingam ir teisingam gamtos suvokimui nebuvo praeityj priemonių, tad jis išrado savo reikalui ypatingą techniką: paletos peiliu skleisti drobės paviršiuj peršviečiantį dažų sluogsnį su pertraukomis vienur kitur. Be to, jo tapyboj matomų daiktų spalvos pasirodo visai reliatyvios. Lokalinė daiktų spalva, paskandinta oro virpėjime, nustojo objektyvumo, darosi priklausoma nuo oro ir šviesos. Tuo būdu G. Courbet, būdamas kovotojas už realizmą, tapo ir plei-neristų sroves vadu. Toliau pažymėtina, kad jis ir kiti jo įpėdiniai nebesirūpina materialiniu daiktų apčiuopiamumu. Jie pradėjo vaizduoti daiktus, kaip jie akims rodosi, o ne jų materialinius privalumus.

Natūralizmas rūpinosi atvaizduoti natūralias substancijas skirtingai viena nuo kitos. Pleineristai suliedino jų skirtumus, paskandindami juos spalvų ir dažų substancijoj. Pleineristų tapyboi mūsų pirštai junta ne ką kita, kaip tik gauruotą judrų dažų sluogsnį.

Kol tapyba buvo daroma uždarose patalpose įžambioj ir neatmosferinėj šviesoi, daiktų formos buvo matomos ir  modeliuojamos  smulkmeniškai ir preciziškai. O atvirame ore išsklaidytoj saules šviesoj kietos daiktų formos - suminkštėja ir jų ribos sušvelnėja.
Pleinerizmo tolimesniu etapu ir triumfu buvo impresionizmas. Pirmasis perėjo į antrąjį, kai šviesa kaip bespalve tonalytė buvo transformuota į grynas spalvas. Tam perėjimui atėjo į pagalbą Helmholzo optikos traktatas. Iš čia paaiškėjo, kad balta saules spalva yra sudėtine iš visų spektro spalvų ir galima ją dekom-panuoti. Iš čia taip pat išryškėjo, kad E. Delacroix išrastas dėsnis apie kontrastines papildomas spalvas nėra jo pramanytas, bet pagrįstas fizikos dėsniu.

Iš kontrastinių papildomųjų išplaukė daug pasėkų ir galimybių sustiprinti spalvų žydrumui. Pvz., gauti stipresnį žalio lauko žalumą ir šviesumą, žalias lauko plotas padrabsto-mas smulkiais raudonais taškeliais, tuo būdu sustiprėja žalumas. Iš čia atsirado ir reikalas trumpų teptuko kirčių. Be to, impresionistai beveik visai ištirpino matomus daiktus saulės šviesoj, nes jiems ne daiktai buvo svarbu, bet spalvota šviesa. Matomų daiktų apšviestos ir šešėliuotos dalys, transformuotos į kontrastuojančias papildomas spalvas, nustoja daiktiškumo ir medžiagiškumo: pavirsta vien tik maloniu spalvų deriniu.
Pavertimas matomo pasaulio į grynų spalvų derinius buvo didžiausias revoliucinis žingsnis į natūralizmo nugalėjimą. Tuo buvo atpalaiduota tapyba nuo vergiško gamtos mėgdžiojimo ir padarytos menines priemonės laisvos nuo matomų daiktų.

Impresionizmas buvo meno reiškinys genetiškai labai reikšmingas: iš jo išplaukė daug naujų atskalų su įvairiais pavadinimais: post-impresio-nizmas, kurio žinomiausi buvo P. Cézanne, Van Gogh ir Gauguin. Jie atsistojo į opoziciją impresionistų tikslams; kiti vėl, kaip G. Seurat, P. Signac ir Cros, impresionizmo teoriją dar toliau pastūmėjo ir padare iš jos visas išvadas. Jie buvo praminti nec-impresionistais. Jų vadas buvo G. Seurat (1859—1891). Jis, neneigdamas impresionistų pasisavintos spalvų sistemos, ėmė dar labiau dekom-panuoti spalvas, negu impresionistai darė. Jis savo tapybos būdą pavadino "divizionizmu". šis pavadinimas visai gerai atitinka jo tapybą, sudarytą iš smulkių spalvinių taškelių, bet ne grynų dažų. Juo pasekė keli jauni tapytojai. Jų žymiausi P. Signac (gim. 1863 m.) ir Cros (1856— 1910). Jie pavertė "divizionizmą" "pcintilizmu" — dėstymu grynų spalvų didokomis petmėmis, palikdami žiūrėtojo akiai suliedinti jas į darnią visumą. Taip padėtos spalvos įgalina išgauti stipriausius chromatinius ir šviesos efektus. Dažai sumaišyti tarp savęs, nors tikrai prisilaikant jų cheminių privalumų, vis tik daug nustoja savo chromatinės jėgos. Tyri dažai be priemaišų, darniai sugretinti, sustiprina vieni kitus ir gali žėrėti visa jėga. Tokie deriniai išgauna stipriausius šviesos įspūdžius, kokie tik yra įmanomi esamomis dažų savybėmis.
Impresionistai tapytojai atidengė regimo pasaulio spalvingumą, kas ligi jų nebuvo pastebėta.

III.
Padarius mažą iškylą į praeitį, grįšime prie J. Pautieniaus tapybos. Jis betarpiai išėjęs iš Signac'o ir Cros'o "pointilizmo", trumpu laiku — per trejetą metų, visai nutolo nuo jų ir susirado savo stilių, kuris yra glaudžiai susijęs su šio laiko tomis moderninėmis srovėmis, kurios ypač rūpinasi spalvinėmis problemomis ir vadovaujasi šūkiu: tapytojui koloritas — visa. Atsipalaiduoti nuo savo pranokėjų jam nemaža padėjo tapybos priemonių pakeitimas. Jo pirma-takai 19 amž. vartojo tradicines priemones — teptukus, o J. Pautienius, vietoj anų, pasirinko įvairių dydžių peilius ir "špachtelius". Tos neįprastos praeity priemonės žymiai padėjo jam surasti savo stilių. Pažymėtina, kad jo rankose šios priemonės įgijo nepaprasto lankstumo ir įgalina išgauti neįprastų spalvinių efektų ir nuotaikų.
Dar vėlyvesniuose savo kūriniuose dažus jis dėsto labai stambiomis petmėmis ir priartėja prie bedaiktinės abstraktinės tapybos.

J. Pautienius įnirtusiai sąmojingai ir sąmoningai spręsdamas kolorito problemas, vis tik sugeba neišsižadėti iš gamtos imamų siužetų. Tai įgalina žiūrovą paturtinti paveikslą są-sainiu (asociatyvinių pradu).
Meno kūrinys įprastinai turi dvi puses: reprezentacinę ir asociatyvinę. Reprezentacinė pusė yra tai, ką akis mato. Ji gali būti besiužetinė: tam tikrų spalvų deriniai, tam tikros linijų kombinuotės daro kokį nors įspūdį akims ir smegenims. Bet su tuo visa nesiriša jokie žiūrovo pergyvenimai ir atsiminimai. Visa tai jam gali būti visai naujas, neįprastas įspūdis, ir daugiau nieko. Tokių įspūdžių žadina šio meto abstraktinė tapyba. Todėl ji daugumui žiūrovų yra labai svetima, nieko nesakanti nei protui nei širdžiai.

Vaizdinė tapyba yra kalbi ir miela žiūrovui, kai jis gali į ją įnešti, su jąja susieti jam brangių asociatyvi-nių pradų: atsiminimų, pergyvenimų, pirmiau gautų įspūdžių ir t. t. Pvz., paimkime krūvą vaisių, pavaizduotų drobėj. Reprezentacinė pusė čia bus pats vaizdas: vaisių apybraižos ir spalvos, padėtos drobėj. Bet tai, ką matome, gali sukelti mumyse vaisių skonio prisiminimus, gal vaisinius medžius, kurie mums kuo nors miela prisiminti, gal ir savo gimtinį sodą, tėviškėj gyventus laikus ir t. t. čia gali būti sužadinta ilga prisiminimų vilkstinė — visa tai yra asociatyvinę vaizdo pusė, kuri daugumui žiūrovų būna svarbesnė už reprezentacinę, formalinę pusę. Beveik kiekvienas žiūrovas savo įnešamais asociatyviniais pradais paturtina reprezentacinę vaizdo pusę.

Todėl žiūrovams meno kūriniai turi labai nevienodą reikšmę dėl asociacijų įvairumo, kurias žiūrovai prikergia prie matomos formalinės vaizdo pusės.

J. Pautienius nors daugiausia rūpinasi formaline, ypač spalvine savo kūrinio puse, bet neperžengia ribos, už kurios reprezentacinė, formalinė pusė visai atitrūksta nuo žiūrovų asociacijų, arba labai pasunkina kokių ners asociacijų pažadinimą.
J. Pautieniaus drobėse Lietuvos vaizdai kolorito įtampa ir vaiskumu nors ne ką teturi bendra su pilka Lietuvos gamta, su dusliu koloritu, bet vis tik lietuviui jie sužadina brangių, mielų atsiminimų. Tai didina jo populiarumą lietuvių tarpe. Kadangi ir formalinė jo tapybos pusė dažnai būna įspūdinga ir stipri koloritu, tad ir svetimtaučiuose kelia susidomėjimą.

1951 m. dalyvaudamas keturiose amerikiečių meno parodose, jis savo stiliumi sukėlė jų tarpe tam tikrą susidomėjimą.

Per nepilnus dvejus metus jo tapybos darbų randame Cicero banke, Lituanistikos muziejuj, pas meno kolekcionierių A. Klofak, šv. Kazimiero Kolegijoj Romoj ir kitur.

Įdomu ir nuostabu, kad J. Pautieniaus tapyba, labai sąskambi su šio meto moderninėmis meno srovėmis, neatbaido eilinių žiūrovų, kurie bent kiek domisi menu. Atvirkščiai, jų tarpe atsiranda gana gausiai jo meno mėgėjų. Tai įrodo, kad eiliniai žiūrovai nėra jau taip akli moderninio meno kai kuriems reiškiniams.

Kadangi špachtelinė vaizdinė tapyba yra labai retas dalykas, o J. Pautienius špachtelinės tapybos faktūra (darysena) visai skirtinga nuo visų kitų, tai ji sukėlė platų susidomėjimą jaunųjų dailininkų tarpe. Meno Instituto keli studentai kreipėsi Į J.   Pautienių,   norėdami  pasimokyti vartoti špachtelį vaizdinei tapybai. Bet čia užmirštama, kad tos rūšies tapyba reikalauja spalvų pažinimo ir jautrumo, kurių nedaug kas turi tokiame laipsny, kokiame turi J. Pau-tienius. Neturint tokių gabumų, špachtelis ne kiek gali padėti.

Baigiant šį straipsnį pažymėtina, kad J. Pautieniaus pasisekimai jo nemigdo. Jo darbuose dar nematyti polinkio užmigti ant laurų. Jis turi savo menui dar tolimų raidos perspektyvų, kurias siekdamas, gali dar daug savo meną paturtinti, tuo pačiu išeiti į plačią pasaulinio meno areną, žinoma, tai priklausys nuo daugelio "jeigu", kurių daug tenka sutikti, kylant aukštyn.
Ignas Šlapelis



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai