Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ADOMAS GALDIKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė WALDEMAR GEORGE   

ADOMAS   GALDIKAS  Triptikas   (1937 m. Paryžiaus tarptautinėje parodoj apdovanotas   "Grand Prix")
Gimė 1893 m. Mosėdyje — Žemaitijoje. Dailės studijas baigė 1916 metais Barono Stieglitzo Meno Akademijoje Petersburge. Dailininkas savo kūryba reiškiasi tapyboje, grafikoje ir teatro dekoracijoj, kurių parodas Paryžiuje surengė 1931 ir 1948 metais. Kaip grafikos profesorius, dėstė Kauno Meno Mokykloje nuo 1923 iki 1944 metų. Galdikas yra iliustravęs pirmąsias nepriklausomoje Lietuvoje išleistas knygas ir paruošęs projektus pirmiesiems popieriniams lietuvių pinigams. Dailininko paveikslai yra įsigyti Luksemburgo muziejaus Paryžiuje. Galdiko monografija, paruošta Waldemar George, išleista Paryžiuje. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1937 metais dailininkas už išstatytus kūrinius yra gavęs didžiąją premiją ir aukso medalį. Nuo 1948 metų A. Galdikas sekminqai dirba Paryžiuje B ALFO pirmininko kan. J. Končiaus dėka, kurio rūpesčiu buvo paskirta dailininkui stipendija. Nuolatinei stipendijai nutrūkus, dailininką parėmė jo buvęs mokinys A. Puida, gyvenantis Kanadoje.
Žinomame anglų meno žurnale "The Studio" 1950 m. liepos mėn. numeryje apie Adomo Galdiko kūrybą buvo įdėtas straipsnis ir vieno darbo reprodukcija.

Menas 1), kuris auga, paženklintas naujos emigracijos ir naujo egzodo ženklu, tegali būti kosmopolitinis ar bent krypstąs j kosmopolitizmą. Mums belieka pažvelgti, kokiu būdu tautines išraiškos formos prisitaiko prie šitokios padėties ir koks yra kiekvienos šalies įnašas Europos meno koncertan.

Šiuo atžvilgiu Paryžiaus mokykla mums siūlo platų patirties lauką. Ji yra kadrų mokykla. Iš keturių pasaulio šalių atskubėjusiems menininkams ji atskleidžia meno gramatiką ir visiems bendrą kalbą. Lenkai, rusai, italai, ispanai naudojasi šita kalba. Jie ją pritaiko prie jiems įgimtų reikalavimų ir prie savitos meninės išraiškos. Toks Chagall, Soutine 2), Picasso, toks Gris nebūtų niekados pasiekę universalumo, jeigu jie nebūtų buvę persunkti prancūziškos dailės. Jie būtų likę tuo, kuo daugelis jų tautiečių tebėra: provincijos menininkai. Mes galime pripažinti, kad Prancūzija nūdien vaidina tą patį vaidmenį, kaip senoji Roma kadaise. Ji padeda brolių tautoms susirasti jų tikrąjį mastą. Ji bendradarbiauja jų subrendime.
-------
1) Šio straipsnio autorius yra įžymus prancūzų meno kritikas. — Red.
 2) Soutine, žymus Prancūzijos dailininkas, gimęs Lietuvoje.

Paryžiaus mokykla tėra, deja, pėdsakas to, kuo ji buvo kadaise. Tačiau ji turėjo savo herojišką laikotarpį ar bent jau savo aukso amžių. Ilgus metus, prieš pirmąjį Didįjį Karą, mažosios Monparnaso kavines ir vienas iš jaukių Montmatro kabaretų buvo moderniosios tapybos centrai. Jose išdirbamos naujos teorijos. Mont-matre Matisse'o akademija sutelkia beveik išimtinai vokiečių ir skandinavų dailininkus. Jie taps fovizmo pranokėjais tolimose vidurio ir šiaurės Europos šalyse. Ekspresionistų mokykla gims iš šitų Matisse'o pamokų, — kurių pagrindu buvo įmama gryna spalva, — ir iš Muncho jieškojimų, šio didelio norvegų dailininko, taip mažai, per mažai pažįstamo Prancūzijoje.

Ant parko suoliukų, prie Dievo Motinos katedros, švedų Nils Dardel šalia atpažįstame Isaak Grunewald. Kitur vėl regime Allandy — svajingą, neramų ir lyg atitrukusį. Jis atvyksta iš Balkanų, per Miuncheną. Soutine gyvena Avily — iš lentgalių sukrautoj bakūžėj, kuir primena senas miško pirkutes. Jis susikūprinęs, paniurusiu žvilgsniu.   Modigliani, gražesnis už Dijonizą, apžėlusia krūtine po aksomo švarku, mai-nikauja savo piešinius į vyno stiklą. Chagall sapnuoja vienišas. Išnarplios jisai pusiausvyros ir svorio dėsnius? Paliks jis savo krėslą Rotondoj ir pasikels Į aukštumas, kaip jo tapomi, rėžiami ir paišomi personažai?

Mes klausiame savęs, ko pasisavinti suplaukia Paryžiun ir Prancūzijon tie užsidegę, pažinimo ištroškę maldininkai, skubantys iš arti pamatyti moderniojo meno korifėjų? Daugumas jų būdavo beturčiai. Kai kurie net skurdžiai. Jie atvykdavo pas mus su keletu skatikų kišenėje, kukliu ryšuliuku rankoje. Aš pažįstu keletą, kurie, nelaukdami nė valandėlės, nepailsėję, skubėdavo į Luvrą ir ten likdavo ilgas valandas, susimąstę ties Delacroix "Kryžiuočiais", ties Courbet "Laidotuvėmis Omane", ties neramia Manėt "Olympia". Betgi vieni tapybos šedevrai nepateisintų šito Paryžiaus potraukio svetimtaučiams dailininkams. Berlyno ir Londono rinkiniai, Vienos ir Madrido nėra menkesni, kaip Luvro.

Mūsų svečiai Senos pakrantėse atrasdavo tam tikrą nuotaiką, kuri skatino jų augimą. Taip pat jie čia rasdavo palankumą ir supratimą, kurio veltui jie būtų svetur jieškoję. Be abejo, tam tikri sluogsniai jiems būdavo nesvetingi. "Salon de Bouquereau" — pasak Cézanne'o — jiems buvo neprieinamas. Bet Signac juos priimdavo išskėstomis rankomis. Pas "Nepriklausomuosius" jiems atsirasdavo vieta šalia Derain'o, Ma-tisse'o, Vlaminck'o ir Raoul Dufy. Pasivaikščiojimas Paryžiaus gatvėse, pradedant Madeleine aikšte, kur Felix Fénéon, Berheim galerijos direktorius, išstatęs dešimt Seurat paveikslų, iki Lafayette gatves, kur Durand-Ruel ir Ambroise Vollard karštligiškai lenktyniaudavo rinktiniais Renoir'o ir Degas, Pissarro ir Manėt paveikslais — toks pasivaikščiojimas būdavo jiems visiems įkvėpimo ir žinių šaltinis, kitaip našus, nei darbingas semestras, praleistas Franz Stucko akademijoj Miunchene. Paryžius didžiuodavosi nepažįstąs rasinio ir religinio skirtumo. Jauni paveikslų pirkliai ir tapybos mėgėjai, toks Leo Stein ar W. Uhde, knisdavosi po atelier, bejieš-kodami jaunų dailininkų. Lenktyniavimo dvasiai padedant, brendo talentai.

Civilizacija yra tam tikras gyvenimo būdas. Prieškarinis Paryžius pasiūlydavo svetimšaliams ne tik galimvbę prasimušti, bet taip pat derlingą ir kūrybišką imlumo nuotaiką, gal vienintelę meno istorijoje.

Adomas Galdikas seka iš tolo ir netiesiogiai Paryžiaus mokyklos pažadintus sąjūdžius. Gimęs Lietuvoje 1893 metų spalio 18 d., jis studijuoja Barono Stieglitzo Dailės Mokykloje — Petrapilyje. Ją baigia revoliucijos išvakarėse, 1917 metais. Be abejo, caro Rusija nebuvo aklinai užsivėrusi gaiviai prancūzų kultūros įtakai. Tam tikras srovių skaičius išraižo tuo metu rusiškąją dailę. Akademinė vokiečių įtaka aiškiai mažėja. Kai vieni realistiniu stiliumi traktuoja iš liaudies gyvenimo pasiimtas temas ir meną palenkia politinei ir socialinei tarnybai,  Sergiejaus Diagilevo įkurtas "Mir Iskustva" stengiasi užmegzti ryšį su Prancūzija. Kai kurie jo nariai studijuoja impresionistus, Van Goghą, fovistus ir kubistus — Ščukino rinkiniuose Maskvoje. Ščukinas ir Morozovas yra vieni iš pirmųjų,

ADOMAS   GALDIKAS      PAVASARIS  (TEMPERA)

pirkę Pierre Bonnard, Maurice Denis, Derain'o ir Braąue'o kūrybos. Vienas iš jų pasiūlo Matis-se'ui atvažiuoti į Rusiją.

Iš kitos pusės, Diagilevo grupės dailininkų tarpe atsiranda posūkis į tautosaką ir neo-ar-chainę išraišką Atkreipiamas dėmesys į ikonų paveikslus, kurių sintetiniu piešiniu gėrėjosi Ma-tisse. Dekoratoriai ir kostiumų žinovai tokiu būdu atranda naujus akiračius. Priešingai, dailininkai patenka akligatvin. Rusų menui ligišiol nežinomas perspektyvas atvėrė Valet'o ir Carreau grupės, priklausančios Cezanne'o mokyklai, sup-remistai bei konstruktyvistai, išeinantys iš kubizmo ir pasiekią logiškų išvadų.

Įvairiaspalvis kūrėjas Adomas Galdikas negalėjo nepažinti šitų gausių linkmių. Baigęs studijas, jis pradeda ilgą kelionę. Jis lanko Švediją ir Vokietiją, Italiją ir Prancūziją. Tačiau jį traukia jo paties kraštas. 1918 metais Lietuva, kuriai per ištisą šimtmetį buvo išplėšta jos nepriklausomybė, tampa vėl savarankiška valstybe, savo likimo šeimininke. Ji stengias pagrįsti savo kultūrą istoriniais pagrindais. Tam ji suranda šaknis savo kalboje, vienoje seniausiųjų pasaulyje, savo dainų įvairume, taip gyvai išlikusių liaudyje, legendose, tautiniuose šokiuose, tautodailėje, poezijoje ir muzikoje. Jaunoji Lietuva nenusigręžia nuo Vakarų. Ji bendradarbiauja su jais tiek, kiek jos padėtis jai leidžia. Tačiau pirmoje eilėje ji stengiasi iškelti savo asmeniškumą ir savitumą. Ji pasineria savęs pačios jieškojimam

Adomas Galdikas taps tautiniu jos dailininku. Jeigu jis ir nepriima senobinių ir regionalinių formulių, jis giliai įsisąmonina savo uždavinį ir ryšį su savo kraštu. Koks būtų įsakmus begimstančios valstybės noras sulydinti visas krašto pajėgas, jokia valstybinė akis nekontroliuoja Galdiko darbo. Jeigu jo kūriniai atitinka mažos respublikos ideologiją, tai tik dėl to, kad jojo estetika ir polėkiai nėra klajojančio riterio, o kaimo žmogaus, kurio menas paliečia mus svaigiu dirvos kvapu. Šis menas nėra skeptiško virtuozo žaismas, nei nieko neveikiančio mandarino prasiblaivymas, kuris dirba tik snobų ir mokslinčių elitui. Ne, jis paklusta būtinybei. Čia
 

ADOMAS GALDIKAS     PAVASARIO KELIAS  (TEMPERA)

pats menininkas pavirsta bendrojo žodžio nešėju. Jo kūryba pro savąjį sapną ir nerimą įrašo užslėptą valią ir troškimus per ilgai užslopintos tautos, kuri sugrįžta prie savųjų šaltinių ir savojo kelio.

Lietuvos kraštas, vėlai priėmęs krikščionybę (14 šimtmetyje), liko ištikimas senajai pagonių mitologijai ir kraujo ir žemės tikėjimui. Laumės švaistos jos beržynėliuos. Vaiduokliai vaidenas jos kaimuose. Ūkio darbus lydinčios šventės turi simbolinę prasmę. Senieji dievai, pavirtę globėjais ir šventaisiais, tebesaugo jos žmones. Lietuva įmato, jog tokia dalykų būsena anaiptol nėra tamsumo ir atsilikimo ženklas, kuris stabdo progresą, o priešingai — jį sustiprina tautos vienybe. Jos etnografai, kalbininkai, poetai, muzikai ir dramaturgai rieškučiomis semiasi iš liaudies lobyno. Jie jį išsaugo, tuo pačiu metu jam suteikdami gyvybinių syvų. Tačiau išsaugoti šitų užsidegusių žmonių akyse nereiškia: mėgdžioti protėvių būdą. Jiems rūpi ne perkeisti kraštą į milžinišką muziejų po atviru dangumi, bet įsąmoninti jo gyventojams jų savitumą. Taip užsibrėžtas tikslas bus visados saugomas atstatymo ir atgimimo darbe, kurį pradėjo, jei neįvykdė, Lietuvos valstybininkai.

Adomo Galdiko gyvenimas ir kūryba puikiai pavaizduoja šitą sintezės pastangą, vykdomą jo tautoje. Kaip grafikos profesorius, jis formuoja menininkus, kurie yra ne tik geri išpildytojai, bet, pirmoje eilėje, vyrai, moką apginti savo individualybę. Galdiko kūryba papildo jo pedagoginį darbą. Jis dalyvauja lietuvių parodose kaip Lietuvoje, taip ir Estijoj, Čekijoj, Prancūzijoj ir Amerikoj. 1931 metais jis atidaro vienoje Paryžiaus galerijoje savo kūrybos apžvalginę parodą. 1937 metais parodoje jis gauna pirmąją premiją už paveikslą "Lietuva" ir. aukso medalį už "Šarūno" dekoracijas. Jo veikalų yra Kaune, Vilniuje, Rygoje, Paryžiuje — Užsienio Mokyklų muziejuje.

Jo užsimojimų sparnuotumas slypi tiek temų pasirinkime, tiek jų traktavime. Kaip Gau-guinas, jis bėga ar stengiasi bėgti nuo civilizacijos, kaip ją supranta akademijose. Jis sugrįžta ne vaikystėn, bet prie rūpintojėlių, išskaptuotų nežinomų dievdirbių rankomis. Gauguinas gėrėjosi bretonų kalvarijomis. Koplytėlės, kurios puošia ar bent puošė prieš keletą metų pakeles, Galdikui tarnauja kelrodžiu. Jis myli jų pirminį charakterį, jų grubų apipavidalinimą, jų pirmapradį aspektą ir jų primityvizmą. Tačiau jis jose atspėja kitką, negu tik vertybes, galinčias atkreipti dėmesį viskuo atsibodėjusios ir dekadentiškos publikos.

Jis įsiskverbia protėvių dievų žavesin ir jų paslaptin. Tačiau šis įsigilinimas nesukausto jo jieškančios dvasios. Žmogus, priklausantis vyresnei nei Galdikas kartai, nebebūtų sugebėjęs įvertinti šitų naivių dievukų, šitų archainių vaidinių. Modernus menininkas ir lietuvis kūnu ir dvasia, Adomas Galdikas juose atidengia savo paties patirties atbalsį. Jis jais naudojasi kaip išraiškos priemonėmis, tačiau juos perkuria. Jų figuratyviniai duomenys pasiduoda geometrinio stiliaus kompozicijoms, veržliam schematišku-mui. Gotinė dvasia, "tamsiųjų amžių" liekana čia lenktyniuoja su konstruktyvine kubizmo dvasia. Jo veikalai iš vienos pusės aiškiai monumentalūs, primena sienų dekoracijas ir vitražus. Paviršiai čia yra atitverti. Formos apibrėžtos juodais brūkšniais. Tonai išdėstyti plačiomis dėmėmis. Kai kurie panašūs į pigmentinių spalvų mozaikas. Ir keista, mes pastebime, kad jie pratęsia, vis ją atnaujindami, intymią tautodailės dvasią, kurią Galdikas padėjo iškelti į jai atitinkamą plotmę.

Sustokime čia akimirkai: negalima paneigti, kad etnografija ir archeologija yra davusi mūsų laikotarpio menui galingą akstiną. David ir Ingres studijavo antikinius reljefus ir vazų tapybą. Taip pat žinome, kokį svarų vaidmenį vaidino Afrikos menas kubistinės tapybos pradžioje.
Adomo Galdiko tautodailės tradicijų dienos švieson iškėlimas neturi mokslinių nukariavimų objektyvumo. Tai tikėjimo aktas.

Savo kaimo namuose, kuriuose jis rinko savo paveikslus, Galdikas gyvena visai arti daiktų; jo būtis čia yra patriarchalinė, grubi žemdirbio būtis. Jo pasakojimai apie tą laikotarpį primena pirmuosius "Pono Tado" puslapius. Kaip Adomas Mickevičius, taip ir Adomas Galdikas žiūri į jį supančią aplinką ir prikelia atminimus. Jis žino dainas ir poringes tautos, pamilusios pasakas. Jis jų žino begales. Jis bendrauja su gamtos gaivalais. Miškiniai ir laumės neturi paslapčių tam klajūnui, kuris toli nuklysta mėnesienoje, lazda ramsčiuodamasis. Jis myli kaimiečius. Jis kalba paukščiams, kurie girdi jo žodžius. Kaip Merlinas-Žavėtojas, jis maitina laukinius žvėris. Šis dailininkas nėra šio pasaulio.

Kokie bus jo peisažai? Jis neturi gamtos atžvilgiu impresionistų dailininkų receptyvinės laikysenos. Jis persunkia daiktus savuoju aš. Jo lyrizmas yra gimusio regėtojo lyrizmas, persunktas romantizmo syvais. Jo gryčios smailiais stogais, įsiknisusios į žemes, kniždėte knibžda nuo mažųjų kaukų. Va, lietuviškas kaimas: lygumos, kiek akys užmato. Jose tūno grubiai aptašyta tvora apjuosta sodyba, tarsi per galingas ištvermės liudijimas. Klausiam savęs, ar neišsako dailininkas savo peisažų, poezija, kur dangus žemas ir pilkas, savojo krašto dalios? Kiekvienu atveju jis jais išreiškia susimąsčiusį ir liūdną jo grožį. Jis atkuria jo bruožus ir nuotaiką.

Žemės dailininkas, Adomas Galdikas užmezga pokalbį su medžiais, kurio pėdsaką mes atrandame daugelyje jo drobių ir piešinių. Kaip Co-ros ir Thėodore Rousseau, jis turi jų dvasios raktą. Tačiau jo elgsena su augalais nepanaši nei į chirurgo nei į anatomo. Medžių poezija jį vilioja ir jį pavergia Ir jis sugauna šakų lingavimą ir stebi medžių šlamėjimą kristalinėje ryto šviesoje. Jo ąžuolai, vėjų užlaužti, rodos, suskamba keistu skambėjimu, darniu ir tolimu, lyg Eolo arfos.

Antrasis pasaulinis karas išbloškia Adomą Galdiką iš Lietuvos. Jis atsisako nešti užpuolikų jungą, kurie užgrobia jo kraštą, jį griauna ir išsunkia iš jo žmogiškumo substanciją. Jis netenka savo vietos ir viso turto. Jo veikalai išblaškyti. Iš vienos tremtinių stovyklos jis atvažiuoja į prancūzų okupacinę zoną ir apsigyvena Freiburge. Tuojau jis pradeda darbą. Eina paveikslų parodos Freiburge (1946, Tiubingene (1947) ir Paryžiuje Durand Ruel galerijoje 1948 metais.

Lietuva prislėgta. Galdikas —- žmogus, išrautas iš savosios žemės. Nūn jis prisiglaudęs Paryžiuje.
Jis žino, kad žmogus neišbėgs iš savo likimo. Tačiau jis nepajėgia atsisakyti neišmatuojamo savo atminimų lobio. Be abejonės, jis, kaip ir daugelis kitų palikusiųjų savo kraštą, liūdi jau nebesančių brangių daiktų. Tačiau ir netekęs materialinės gerovės, jis išsaugoja galią mylėti. Jis žvelgia į gamtą užkerėtomis akimis. Jis atranda joje nežinomus aspektus. Jis atsisako savo jaunystės plastinio simbolizmo. "Meno objektas yra pasigėrėjimas" — sakydavo Poussin. Dabar Galdikas traktuos tapybos kūrinius kaip reto vizualinio džiaugsmo versmę.

Ar šitie Reino srities peisažai tebeturi sielą? Ar kviečia jie tiktai susimąstyti? Tai spalviniai chromatiniai ritmai, begalinės įtampos. Kadaise menininkas stebėdavo gamtovaizdį, kaip dramatinės akcijos rėmus. Šiandien jis jame temato atkarpas ir tonus, kurie pratrūksta kaip vargonų giesmė ar ugnys. Jis padaugina savo metų laikų vizijas. Nors ir praplėsdamas siužeto ribas, jis skrupulingai vengia dekoratyvinio efekto. Jo įtikinimo galia yra tokia stipri, jog ne-j ieškodamas figuratyvinės pagalbos ir neperpin-damas motyvų, jis spontaniškai sukuria pavasario įspūdį savo žydinčiais medžiais, arba rudenį — žalių, auksinių ir vario spalvų simfonijomis. Nors jo paveikslai neturi jokio panašumo su impresionistų, tačiau jis kartoja po keletą sykių tas pačias temas ir jas rodo įvairioje šviesoje. Jo samanos ir spinduliuojantys skynimai sudaro nuosekliai besirutuliojančius ciklus.

Galdikas yra kaip muzikas, kuris savosna kompozicijosna įveda daug variantų, visuomet išsaugodamas harmoninės linijos vientisumą. Jo linijinė struktūra pranyksta. Spalva pamažu tampa vieninteliu konstruktyviniu elementu. Ji žaidžia formomis, lyg ji viena tebūtų tikrovė. Ji jas įsunkia ir jas perkeičia.
Šis perėjimas iš vieno stovio į kitą ir šis pasikeitimas nėra pripuolami. Jie pavaizduoja dailininko santykį su pasauliu. Jie yra jo išsilaisvinimo ir jo atsipalaidavimo ženklai.

Ar Galdikas pakryps į abstrakciją ir ar užmegs ryšį su konkrečiais faktais? Neatsisakydamas savo paskutiniųjų nuveiktų darbų, nesugrįž-damas atgal, jis reaguoja prieš meną, kuris tėra vien betikslės dvasinės pratybos. Atvykdamas į Vokietiją, vėliau Prancūzijon, jis buvo nevilties pagautas. Jis bėgo nuo išviršinio pasaulio. Jis jieškojo prieglaudos sapne. Jis tapė svajones. Dabar jis po truputį atranda pusiausvyros tašką. Jo spalvos įgauna svorio. Jos atsipalaiduoja savo fiktyvinio pobūdžio. Galdikas sugrįžta prie jam artimų gaivalų. Regėjimai atsiranda tarp jo drobės ir pasaulio, į kurį jis žvelgia. Ile de France dangus miglomis apsikloja, Reino krantai išnyksta. Jis vaizduoja regėjimų peisažą, kurį jis pats vadina "Trimis Kryžiais", ir kuris yra skirtas Lietuvai. Istorikas Baltrušaitis jį vadina Golgota. Pro spindinčių tonų sruvenimą, Galdikas sugrįžta tan dvasiškuman, kurį jis buvo paaukojęs arabeskų ir dėmių jieškojimui.

Piešiniai, pilni grafinės aistros, kuri nėra nepanaši į Van Gogho aistrą, atidengia naują Galdiko talento veidą. Nubrėžti tušu, jie neturi nei šešėlių nei pustonių. Vienas brūkšnys nusako peisažo planus ir iškelia pagrindinę savybę. Šis brūkšnys perbėga baltą popieriaus lapą ir jį pripildo, kaip voratinklis. Savo kartonuose Galdikas turi surinkęs tūkstančius piešinių. Šitos prošvaistės, šie akimirkos duomenys, šitos išpažintys ir šitie "dienoraščiai" yra jo kūrybinės galios liudijimai. Daugeliu atvejų, jis tapo tai, ką jis mato. Bet jis tapo ir jį užvaldančius regėjimus. Per jo vaizduotės prizmę reikėtų mums žvelgti į vietovaizdžius, įkvėptus jo kankinės tėvynės: žvejo trobelę, piemenį, prisiglaudusį prie kryžiaus, kuris laimina kaimus. Šitie apžadų kryžiai, savo koplytėlėse slepia Rūpintojėlius, negalėjo, deja, išvyti blogio.
Pakeltas į europiečių menininkų rangą, Galdikas niekados nepamiršo, kad pirmoje eilėje jis yra lietuvis dailininkas. Jis žino, kad jis geriausiai pasitarnaus Vakarams ne panaikindamas savo asmeniškumą ir tapdamas dar vienu apatridu, bet praturtindamas bendrą Europos kultūros lobyną savitu tautiniu indėliu.
Vertė D. M. Jesaitytė.
 



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai