Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LAIŠKU APIE R. SKIPITĮ PDF Spausdinti El. paštas
Malonus Pone Redaktoriau,

Atsiliepdamas į Jūsų laišką, kad Rapolas Skipitis "nebuvo žmogus pilkas" ir kad jo 80 metų amžiaus sukaktį Aidams derėtų atskiru rašiniu atžymėti, norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį štai į ką:

Pirma, kažin ar, minėdami kurio kad ir labai iškilaus tautiečio amžiaus sukaktį, mes kartais nedarome ir pačiam sukaktuvininkui ir tai bendruomenei, kuri sukaktuvininko talentais naudojasi, tam tikros skriaudos ta prasme, kad tuo būdu dar gyvą ir darbingą žmogų savotiškai nekrologuojame. Apie jį kalbame būtuoju laiku, ne esamuoju.

Antra, kažin ar teisingai pavaizduotų reljefingą Rapolo Skipičio asmenybę kad ir kruopštus sužy-mėjimas jo, palyginti, ilgametės visuomeninės ir valstybinės tarnybos atliktų uždavinių, pradedant jo dalyvavimu slaptoje moksleivių kuopelėje Palangos vidurinės mokyklos pirmosiose klasėse (1901 -1904), vėliau Šiaulių gimnazijos vyresniųjų klasių pogrindinėje veikloje prieš rusus, atkreipusiose į Skipitį rusų administracijos akį, susijusioje su kratomis bei areštu (1908), ar vėliau, jau studentaujant Maskvos universitete, dalyvaujant Skipičiui liberalinės Aušrinės žurnalo redakciniame kolektyve, organizuojant moksleivius aušrininkus, pirmininkaujant Maskvos Lietuvių Studentų Draugijai (1911-1915), ar po Rusijos caro nuvertimo drauge su advokatu Petru Leonu, adv. Stasiu Šilingu, inž. Tomu Norum-Naruševičium, rašytoju Jurgiu Baltrušaičiu, ekonomistu Petru šalčium, teisininku Tadu Petkevičium ir kt. steigiant lietuvių tremtinių Rusijoje Demokratinės Tautos Laisvės Santaros partiją ir veikiant jos centro vicepirmininku, dalyvaujant Lietuvių Seime Petrapilyje (1917) ir Vyriausioje Rusijos Lietuvių Taryboje, ar, grįžus į nepriklausomybę paskelbusią, bet jos dar nelaimėjusią, Lietuvą ir dalyvaujant partizanu prieš bermontininkus, einant teisėjo, prokuroro, vidaus reikalų ministro pareigas (1920 - 1922), ar esant Lietuvos parlamento nariu (1923 -1926), ar dalyvaujant Šaulių Sąjungos iniciatoriuose ir jos vadovybėje, ar 1931 steigiant ryšiui tarp Lietuvos ir lietuvių išeivijos palaikyti Draugiją Užsienio Lietuviams Remti ir jai visą laiką vadovaujant (iki 1940 okupacijos), ar 1935 organizuojant Pasaulio Lietuvių Kongresą ir jam vadovaujant, ar lankant išeivijos kolonijas, globojant išeivių ekskursijas Lietuvoje, ar organizuojant Pasaulio Lietuvių Sąjungą ir vadovaujant jos laikinajai valdybai (nuolatinei Pasaulio Lietuvių Sąjungai vyriausybė nepritarė), ar dalyvaujant meno kūrėjų "Vilkolakio" klube ir jo suorganizuotame lietuviškojo humoro ir satyros teatre, ar organizuojant Kauno gyventojų streiką prieš lupikiškas belgų bendrovės elektros kainas, ar organizuojant ir vadovaujant lietuvių namų savininkų organizacijoms, ar sovietinės okupacijos metais vadovaujant Berlyne Lietuvių Draugijai (1940 - 1945) ir dalyvaujant Lietuvos Aktyvistų Fronte prieš sovietinį Lietuvos okupantą bei 1941 sukilimo pastatytos Laikinosios Lietuvos Vyriausybės ministru, ar, pagaliau, nuo 1946 radus prieglaudą Amerikoje ir pirmininkaujant Lietuvių Tremtinių Draugijai Čikagoje ar Lietuvių Teisininkų Draugijai laisvajame pasaulyje. Ar neatrodo, kad visi tie faktai kai kuriam laisvajam lietuviui šiandien bus tolygūs pamaldaus piligrimo rožinio karoliukams pašalinėse rankose, kurioms tas sąlytis neatskleis rožinio savininko dvasinės gelmės, mūsuoju atveju — sukaktuvininko Skipičio lietuviškojo visuomeninio entuziazmo, visuomeninio pašaukimo veikti ir pavojingomis aplinkybėmis, veikti ir tada, kai galima smaguriauti neveikimu.

Pagaliau trečia, nebūdamas nei Skipičio amžininkas, nei bendramintis, nei augintinis, jo valstybinį, profesinį ir visuomeninį reiškimąsi tik iš šono galėjau stebėti ir tai tik nuo 1923. Todėl ir norėdamas negalėčiau jo asmenybės išbaigto paveikslo nupiešti, o tik jos kontūrus. Manuose įspūdžiuose bei patyrimuose Skipičiui kaip visuomenininkui bene paveikiausias talkininkas yra jo asmens patrauklumas. Jam svetimas kampuotumas, surūgimas ar apkiautimas. Tai visiška priešybė Vaižganto Rapolui Geišei. Skipičio fizinio stoto apvalumas vaizdžiai atstovauja ir jo dvasiniam apvalumui. Su tokiu žmogum ne tik socialinis, bet ir pareiginis bendravimas vienas malonumas. Toks žmogus labai sėkmingai gali vadovauti ir ideologiškai ar kaip kitaip nevienalyčiam kolektyvui.

Nuo pat savo jaunystės augte įaugęs į lietuviškąjį visuomeninį gyvenimą bei veikimą, labai iš arti stebėjęs arba ir betarpiškai dalyvavęs atstatytosios Lietuvos valstybinės nepriklausomybės tautines ir tarptautines problemas siekiant įveikti, Rapolas Skipitis, ypač dėl savo būdo ekumeniškų bruožų, yra vienas iš labai retų vyresniosios kartos atstovų, kurie savo patyrimo ir žinojimo jaunesniosioms kartoms paliktu liudijimu gali savo tautai, ir iš gyvųjų tarpo pasitraukęs, didžiai naudingas būti. Kaip Skipičio jaunystės metais Dievulis jam nepašykštėjo sveikatos gausiems visuomeniniams ir valstybiniams uždaviniams vykdyti, nuoširdžiai linkėtina, kad ir jo gyvenimo pavakarė būtų sveikatinga ir įgalintų jį baigtinai surašyti savo atsiminimus.

Su gražiausiais linkėjimais Rapolui Skipičiui ir pagarba maloniam redaktoriui.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai