Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKOS PASAKOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. Raginis   
LIETUVIŠKOS PASAKOS. Sudarė Dr. Jonas Balys. Iliustravo A. Vaičaitis. Antras leidimas. Išleido LKSD Knygos Klubas. Chicago, 1951 m. 230 p. Kaina $2.50.
šios pasakos yra viena iš įdomiausių lietuviškų knygų, pasirodžiusių paskutiniu metu. Nėra tai pirmas leidimas ir nevisiška naujiena, bet tai nė kiek nemažina veikalo vertės, kuri yra pastovi. Tokios vykusios atrankos lietuvių kalba mes dar neturėjome, čia kiekviena pasaka, nuo pat pirmosios ligi paskutinės, skaitytoją žavi. Jei tokių rinkinių turėtume daugiau, jie galėtų lengvai pavirsti mūsų broliais Grimais ar kuo nors panašiu.

Pirmiausia krenta į akį kiekvienos pasakos nuotykio vientisumas. Tokiuose Basanavičiaus rinkiniuose dalis pasakų praranda savo pirmykštę giją, o epizodus išrutulioja beveik į naujas pasakas ir tuo būdu nustelbia pirminį įvykį, šioje knygoje bemaž nėra tokių peršokimų į kitus bėgius. Pasakojimai eina nuosekliai, nesimėtant į šalis ir nesusimaišant keliose intrygose. Tik vienoj kitoj rasime pašalinių epizodų persvarą.

Antroj vietoj skaitytoją džiugina, kad čia yra nepaliestos pasakos, ne-perkurtos ir nekoreguotos. Būtų įdomu patirti, ar Dr. Jonas Balys čia ką nors pataisė. Kalboje gal vienas kitas barbarizmas ir bus išvalytas,— ji pasižymi klasišku švarumu ir skaidrumu. Tačiau neatrodo, kad būtų paliestos pačios pasakos, nes jose visu ryškumu atsispindi liaudies pasakojimų dvasia. Jas skaitant, reikia tik stebėtis, kokių šaunių būta tų mūsų močių ir tėvų, kurie kadaise šias pasakas sudėjo. Jose išlaikyti didelio meno reikalavimai — tiek sustatyme, tiek stiliuje, tiek nuotaikoje, tiek ir kalbinėje jų kultūroje. Tiesa, čia randame ne vien tik mūsų lietuviškąjį pasaulį, bet ir tolimiausius kitų tautų atgarsius, einančius ligi Mozės istorijos, ligi Achilo, Zigfrydo, Anderseno pasakų ir motyvų, besikartojančių įvairiose tautose. Rasime ir naują Eglės versiją — tą pačią numylė-čiausią mūsų pasaką, dainuotą poetų, atkurtą dramaturgų, pagavusią didelių ir mažų širdis. Mūsų tautos lobyne esama ir kitų nuostabaus gražumo ir prasmingumo pasakų, kurias tereikia tik išpopuliarinti, atskleisti nuslėptą jų žavesį — ir mes jas mylėsim lygia ištikimybe. Kuo nešaunios tokios pasakos, kaip "Baltoji lelija", ir kuo nenaujas toksai Jovadas ir dar kitos?

Kaip jau buvo užsiminta, beveik visų šių pasakų bruožas yra — linijos aiškumas ir švarumas. Pasakotojas išsyk pagauna savo gaidą ir jos jau nepaleidžia ligi galo, ją praves-damas visu tiesumu. Dažnai iš pirmo sakinio patiriame, trumpai tariant, koks čia reikalas — ir paskui istorija nuosekliai rieda savo natūraliu keliu. Kaip pavyzdį, pažvelkime į "Baltosios lelijos" pradžią:
"Buvo labai graži mergaitė, vardu Magdalena, turtingų tėvų duktė, bet ji nemokėjo šokti. Kartą ji nuėjo į vakarėlį, — jaunimas šoka, visi linksmi ir patenkinti, o jos niekas neveda šokti. Jai taip liūdna pasidarė, jog pagalvojo pati sau viena: kad nors velnias mane išvestų šokti. Tuojau atsirado vakarėlyje labai gražus jaunas vaikinas ir išvedė ją šokti. . .
Pagaliau jai parūpo sužinoti, kas yra tas gražusis jaunikaitis ..."

Ir taip eina pasakojimas ligi Magdalenos mirties. O tada:
"Ant Magdalenos kapo kryžkelėje išaugo labai graži baltoji lelija. Važiavo kartą keliu karalaitis ir pamatė tą gėlę. Pasiuntė karalaitis tarną, kad nuraškytų gražiąją leliją. Tačiau gėlė sprū-dinėjo jam tarp rankų, nesidavė nuraškoma ir pagaliau prakalbėjo:
— Ne tavo mergelė, ne tavo būsiu ir iš tavo rankų aš nepražūsiu.

Kai atėjo pats karalaitis — lengvai leliją nuraškė. Parsivežė namo ir užkišo už veidrodžio. Nuostabi gėlė: ne tik kad nevysta, bet kasdien dar vis gražyn eina. Kartą naktį, kai karalaitis miegojo, tarnas pamatė, kad ta gėlė nukrito, pavirto gražia mergele ir šukuojasi sau plaukus prieš veidrodį" (154-5 p.).
Didysis prancūzų dailininkas Re-noir sakė, kad gražiausiai moteris atrodanti, kai ji šukuojasi sau plaukus. Mūsų pasakų sekėjas ir be meno mokyklų pagavo tai, kas gražu ir nuostabu.

Pasakose nesišvaistoma poetiniais žėručiais ar stiliaus prašmatnumais. Tasai grožis yra čia tiesus, paprastas ir lyg nuslėptas. Tačiau tame savo paprastume jis yra juo mielesnis ir didesnis. Kai kurios gi vietos tiesiog poetiškos, kaip štai:
"Kai tik gaidys užgiedojo, triskart pasirodė mėlyna liepsnelė, ir gėlė pavirto mergaite, — tokia gražia, kad gražesnės karalaitis nebuvo matęs" (155 p.).
Arba vėl:
"Nuėjo jis toli, žiūri, kad ant marių kranto sėdi mažutis berniukas ir pliauškena rankutėmis po vandenį"   (155 p.).

Kitur gi suskamba tiesiog lyriniu subtilumu ir jautrumu:
"Nueik, vaike, naktį į lauką, pridėk galvą prie žemės ir klausyk, ką rugeliai kalbės" (181 p.).

Kiti vaizdai vėl kaip iš '"Anykščių šilelio":
"Apie Sekmines rugiai sudygo, o apie Šv. Joną jau liemuo liemenį plaka" (182 p.).

Taip draugėn susipina daugel elementų — nuotykiai ir atsitikimai, gyvenimo realybė ir fantazija, kurioj ąžuolas šneka ir gėlės pavirsta žmonėmis, sveikas humoras ir išmintis, ir kiti dalykai. Tačiau nė vienas jų neprasimuša, nes pasakos sekėjų menas visa tai ištirpdina į nuosaikią vienumą ir jai priduoda tam tikros epinės nuotaikos. Skaitant knygą, toji nuotaika, tas meno žavesys, visas tasai pasakos burtų pasaulis ir įtikėjimas juo, kaip tikru ir gyvu reiškiniu, nesiliauja lydėję lapas iš lapo. Kai kurios vietos yra tiesiog meistriškos savo nesąmoningu taiklumu, prilaikyto humoro sėkmingumu ir išraiškos paprastumu, kuriame ir slypi visas gražumas. Aure, trys seserys galvojo, kaip prisiviliojus sulau-kinėjusį karalaitį. Jos nutarė: "Reikia miške pastatyti klėtį, ten uždaryti gražius žirgus, karalaitis panorės žirgų, ir sugausim jį" (165 p.). Ir galop taip baigiasi: "Gražūs žirgai, graži merga, ir aprimo karalaitis" (166 p.).
Baigiant turėtume pora pastabų. Pirma, laukiame daugiau taip sėkmingai parinktų mūsų pasakų. Antra, būtų gera turėti bent keletą žodžių apie šių pasakų šaltinius ir jų paruošimą. Trečia, gal praverstų gale trumpas jų susiejimas su kitų tautų pasakų motyvais.
Aug. Raginis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai