TAMSA ĮŽENGIA
Tamsa įžengia pro duris, girgždinamas vėjo:
Liūdesys jau ganėtinai praaušęs paragauti.
Eglės šaka už lango net sudreba iš pasigailėjimo,
Tačiau jau gal neilgai liko nė laukti.
Tas juodas debesis yra mano vieno nuosavybė:
Moku už jį valdybai mokesčius ir nokinu juodai dienai.
Pro kaminus nužengia ant žemės amžinybė,
Pusbalsiu pranašauja pavargęs laikrodis ant sienos.
Volungės apleido sodą, žiogeliai žolėse paklydo —
Vanduo tiek metų atilsėti negavęs!
Nemirksėdamas žiūri į gatvę ukrainietis dailidė,
Sulankstomu jardu ganėtinai eglinės lentos
atmatavęs.
KETVIRTADIENIS.
Topoliai, topoliai, mano mylimoji!
Žiūrėk, sniegas palangėje jau kone sutirpęs,
Kokius siaurus šešėlius jie ant gatvės kloja,
Ir kokie šilti, net prakaituoti, tavo pirštai.
Durys laukia iš lauko, o lėti žingsniai
Atveda vėstančius dienos trupinius iš po
gluosnio.
Tavo, mylimoji, žingsniai
Ir tavo skruostai.
Spalvotas tuščias tingėjimas džiaugsmas.
Pasak radijo, šiąnakt žaibai ir perkūnija.
Saulėleidis, vajetaus, be kranto ir be jausmo,
O mudu be jėgos, be svorio ir be kūno.
TU KAIP
Tu kaip medžiai ant kalno, kuris pietuose užstoja horizontą.
Ar girdi, kaip vėjas pučia į langą?
Už tvoros bręsta paslaptys mezgančių serbentų.
Ar matai, kaip mėnesienoj debesys per dangų?
Rudenį judvi su seseria parėjot iš kino po liepomis.
Miunchene prisigrūdusiu tramvajum važiavo Parcifalis,
O mano mintys, kaip bičių spiečius, sukosi ties tavo lūpomis,
Ir, pirkdamas kilogramą vynuogių, apie tave galvojau be krašto ir be galo.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
