Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ MEMUARINIŲ KNYGŲ PDF Spausdinti El. paštas
Memuarinė literatūra paprastai niekada nestokoja skaitytojų. Ir tai ne be pagrindo. Grynosios istorinės studijos, pagrįstos faktų analizėmis ir šaltinių dokumentacijomis, yra daug sunkiau prieinamos eiliniam skaitytojui. Kaip kiti moksliniai veikalai, taip ir istorinės studijos negali būti poilsio lektūra. O memuarai, nors taip pat leisdamiesi į praeitį, savaime pagauna skaitytoją autoriaus betarpiškai pergyventos tikrovės įtampa — konfliktais, kovomis, laimėjimais ar pralaimėjimais. Pačia savo žanrine apibrėžtimi memuarai yra asmeniški, atspindi autoriaus nusiteikimus ir nusistatymus. Bet kaip tik dėl to memuarai ir gali pasiekti jiems būdingo gyvumo ir šiltumo. Tai pagauna ir tokius skaitytojus, kuriems mokslinė istorija būtų per sausa ir per šalta. Tačiau savo ruožtu memuarai turi ir istorinės vertės kaip šaltinis istorikui, kuris kritiškai pervertina juose sutelktus liudijimus. Kiek liečiami faktai, žinoma, ir memuarų autoriai turi pareigą kiek galint sąžiningiau patikrinti savo atmintį ir kiek galint teisingiau perduoti dalykus. Bet būtų nesusipratimas memuarų autorius nuvertinti dėl vienokių ar kitokių jų pažiūrų.

Ir pas mus memuarinės knygos turi gal būt daugiau pasisekimo už kitas. Kasmet išeivinėje bibliografijoje jos sudaro palyginti stambią poziciją, galima būtų sakyti, net neproporcingai stambią poziciją. Tai suprantama: kai netikra, kiek dar mums skirta ateities, tai savaime traukia praeitis (ir skaitytojus, ir autorius). Be abejo, norėdami turėti ateitį, privalome su nemažesniu domesiu laukti ir dabartinę mūsų gyvybę liudijančių veikalų ne tik iš rašytojų, bet ir iš mokslo žmonių. Tačiau tikrai nebūtų teisu dėl to nuvertinti memuarus. Džiaugiamės, kad jų pasirodo, kad jie sulaukia skaitytojų ir kad, svarbiausia, jų imasi asmenys, kurie yra reikšmingai dalyvavę visuomeniniame, politiniame ar kultūriniame gyvenime ir todėl turi visus dominančių atsiminimų. Dr. K. Griniaus atsiminimai ypač buvo reikšmingi varpininkų meto nušvietimu. Prof. Stp. Kairio ir K. Bielinio atsiminimai išryškino socialistinę srovę tautiniame atgimime. Adv. R. Skipičio ir pik. K. Žuko atsiminimai vaizdžiai atskleidė, kaip varganai, bet drauge herojiškai buvo kuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė (abu autoriai buvo pirmuosiuose ministrų kabinetuose). O išsamūs gen. St. Raštikio memuarai nušvietė Lietuvos nepriklausomybės sutemų laikmečio tragizmą.

Čia šį kartą peržvelgsime memuarines knygas, pasirodžiusias per pastaruosius pora metų.

1.
Mūsų memuaristų tarpe pirmauja rašytojas kan. Mykolas Vaitkus, llgšiol išleidęs jau šešias atsiminimų knygas. "Mistiniame sode" U957) jis atkūrė žemaičių dvasinės seminarijos Kaune dienas, o knygoje "Keturi ganytojai" (1960) nupiešė mūsų įžymiuosius vyskupus — Matulevičių, Karevičių, Skvirecką ir Bučį. šioms knygoms sulaukus gyvo atgarsio, londoniškė Nidos leidykla ryžosi išleisti pilnus M. Vaitkaus atsiminimus. Jų ligšiol išėjo keturi tomai. Pirmieji du tomai (Su Minija į Baltiją, 1962; Baltijos gražuolė, 1963) apima autoriaus priešseminarinius laikus. Po šių tomų buvo vieta seminarinių atsiminimų knygai "Mistiniame sode". Bet kadangi ši knyga Jau anksčiau atskirai pasirodė, tai Nidos leidžiamoj serijoj teko seminarijos metus prašokti. Tuo būdu trečiuoju ir ketvirtuoju savo atsiminimų tomais, ties kuriais šį kartą stabtelsime, M. Vaitkus žengia į Petrapilio dvasinę akademiją ir vėliau į pirmuosius dešimt kunigavimo metų. Tai "šiaurės žvaigždė" (1965, 302 psl.) ir "Per giedrą ir audrą" (1965, 272 psl.; abiejų tomų kaina ta pati: Nidos Knygų Klubo nariams 2 dol. minkštais ir 3 dol. kietais viršeliais, nenariams — 25 proc. daugiau).

Šiaurės žvaigždė — tai Petrapilis, į kurio dvasinę akademiją M. Vaitkus išvyko po Kauno kunigų seminarijos baigimo (1906). Petrapilio dvasinė akademija buvo įkurta, 1842 perkėlus Rusijon Vilniaus dvasinę akademiją. 1867 likvidavus Varšuvos dvasinę akademiją, ji tapo visoje Rusijoje vienintelė katalikų aukštoji teologijos mokykla. Visą laiką tarp jos profesorių buvo ir lietuvių, o studentuose lietuviai sudarė apie trečdalį. Tuo būdu galima ją iš dalies laikyti sava mokslo įstaiga, ir dėl to yra įdomu iš M. Vaitkaus atsiminimų su Ja susipažinti. Žinoma, lietuvį skalią labiau domina tos akademijos lietuviškasis elementas. Jam daugiausia ir skirta vietos. Iš profesorių autorius gyvai nupiešia akademijos  "visa akademijos tvarka, atrodė, buvo užgulus"), K. Jaunių, Pr. Bučį, Jurgį Matulevičių, muziką č. Sasnauską. Tai vis vardai, kuriuos žinome, ir dėl to smalsu dar daugiau apie tuos asmenis patirti. Bet įdomu susipažinti ir su prel. Ignu Baltrušiu, kurio vardą dauguma skaitytojų gal pirmą kartą išgirsta dėl to, kad šis žemaitis po mokslų baigimo Petrapily liko profesoriauti tenykštėje dvasinėje seminarijoje (rektorius nuo 1909) ir dvasinėje akademijoje; nespėjęs grįžti nepriklausomon Lietuvon, jis mirė tikėjimo kankiniu bolševikų kalėjime 1920. O kiek brangių vardų M. Vaitkus atgaivina iš savų studijų draugų! Tarp jų yra, vėliau įgytais titulais apibūdinant, ir Vilniaus arkiv. M. Reinys, ir ilgametis VDU prorektorius Bl. Česnys, ir profesoriai Pr. Kuraitis ir VI. Jurgutis, ir pedagogas dr. J. Steponavičius, ir Lietuvos kariuomenės vyriausias kapelionas A. Palubinskas, ir teisingumo ministras L. Noreika, ir prelatai J. Grabys, J. Jucis, I. Labanauskas, ir daug kitų mažiau viešumon iškilusiųjų. Visus juos memuarų autorius ryškiai apibrėžia ir tuo būdu įrėžia skaitytojo dėmesin. Susipažįstame su bendra šios akademijos tuometine dvasia ir lietuvių - lenkų įtampa joje, su to meto Petrapilio kultūrine panorama, pagaliau su paties poeto M. Vaitkaus kūrybiniu brendimu. Pabaigoj persikeliame į Austrijos Tirolį — ten metus (1908-1909) M. Vaitkus studijavo Inns-brucko universitete, iš lietuvių turėdamas studijų draugu A. Stulginskį. Šį vėlesnį Lietuvos respublikos prezidentą memuarų autorius apibūdina itin šiltai.

Atskirai atkreiptinas dėmesys šiame "Šiaurės žvaigždės" tome į skirsnelį "Prie ateitininkijos genezės" (193 - 219). Grįždamas prie savo ankstesnio liudijimo (Tėvynės Sarge 1947), M. Vaitkus platesniame kontekste teikia įrodymų, kad ateitininkų sąjūdžiui "idėją pateikė ir impulsą davė Vladas Jurgutis", autoriaus kurso draugas Petrapilio dvasinėje akademijoje. M. Vaitkui savo mintį, jog reikia naujos katalikų inteligentų organizacijos, VI. Jurgutis išdėstęs jau 1907 žiemą. O 1908 vasarą Kaune VI. Jurgutis sukvietė ir specialų pasitarimą, kuriame dar dalyvavo jaunieji kunigai J. Galdikas, Pr. Kuraitis ir M. Vaitkus. Apsvarsčius VI. Jurgučio apgalvotą tokios organizacijos statuto projektą, M. Vaitkus buvo įgaliotas apie šį sumanymą painformuoti šv. Kazimiero draugijos pirmininką ir "Draugijos" redaktorių prel. A. Dambrauską - Jakštą. Gavus šio pritarimą, VI. Jurgutis, Pr. Kuraitis ir M. Reinys pradėjo platų susirašinėjimą su įvairiose aukštosiose mokyklose studijuojančiais lietuviais studentais. Pagaliau, Pr. Kuraičiui ir M. Reiniui persikėlus studijoms į Louvaino universitetą, ten 1909.X.28 sudarytas organizacinis komitetas kurti lietuvių katalikų studentų sąjungai ir 1910.11.19 sudaryta šios sąjungos pirmoji valdyba. Po mėnesio (1910.111.12) liuveniškė valdyba perleidusi savo pareigas Maskvos pasauliečiams studentams su Pr. Dovydaičiu ir EI. Draugeliu priešakyje. M. Vaitkaus liudijimu, VI. Jurgutis 1909 ar net jau 1908 vasarą vykęs į Pr. Dovydaičio tėviškę ir tris dienas su juo kalbėjęsis, kol galutinai jį įtikinęs stoti į sumanytą veikimą. Bet kol Pr. Dovydaitis išsijudinęs, tol sumanymą vykdę pirmieji iniciatoriai. Tik 1910 vasarą Draugelių tėviškėj Degučiuose prie Marijampolės įvyko didesnis moksleivių ir studentų suvažiavimas, nutaręs leisti "Ateitį" ir įkurti to vardo organizaciją, pavedant Pr. Dovydaičiui sudaryti pirmą tos organizacijos valdybą. "Ateities" vardas buvo pasirinktas pagal Kauno moksleivių slaptai leistą ir K. Bizausko redaguotą šapirografuotą laikraštėlį. Prel. A. Dambrauskas - Jakštas, sutikęs sumanytą "Ateitį" priimti savo redaguotos "Draugijos" priedu, jo redaktoriumi kalbino M. Vaitkų (jau vikaravusį Telšiuose). Bet M. Vaitkus pasiūlymo atsisakė, ir tada "Ateičiai" redaguoti buvo pakviestas Pr. Dovydaitis, kuriam pradžioje talkino ir EI. Draugelis. Pats M. Vaitkus jau sekančiame (ketvirtame) savo atsiminimų tome dėl savo atsisakymo kukliai pastebi: "Ir gerai padariau, nes per tai prie to darbo pritapo daug vertesnis darbininkas Pranas Dovydaitis, kuris tuo būdu glaudžiai susijo su Ateitininkijos vadovybe ir virto, galima sakyti, antruoju jos tėvu" (Per giedrą ir audrą, 67).

Netikėti M. Vaitkaus liudijimu nėra pagrindo. Tiesa, 1910 išvykęs iš Petrapilio ekonomikos studijoms į Muncheną, VI. Jurgutis nebedalyvavo faktiniame ateitininkų susiorganizavime. Tačiau tai nepaneigia galimybės, kad jam pirmajam (kaip M. Vaitkus pastebi, gal būt savo sociologijos profesoriaus Jurgio Matulevičiaus paskaitų pažadintam) kilo tokio sąjūdžio mintis. VI. Jurgutis ir konkrečiai daug nusipelnė, šią mintį įžiebdamas visą parengiamojo darbo ratą sukusiame Pr. Kuraityje, o taip pat nuteikdamas Pr. Dovydaitį imtis šios minties įkūnijimo, žinoma, to dar nepakanka ateitininkijos "pirmuoju tėvu" skelbti VI. Jurgutį, o Pr. Dovydaitį laikyti tik "antruoju tėvu", čia skiriamės nuo M. Vaitkaus, nes manome, kad šiuo atveju "tėvystę" visų pirma lemia ne "idėja" bei "impulsas", o faktinis mestosios minties realizavimas. Juo labiau, kad ir šiuo atveju, kaip kitais panašiais atvejais, mintis buvo pribrendusi drauge su pačiu reikalu. Dėl to ji kilo įvairiuose židiniuose. Analizuodamas ateitininkijos genezę, pats M. Vaitkus taikliai pavartoja daugelio upelių į vieną srovę sutekėjimo metaforą. Užtat visiškai su juo sutinkame, kad ateitininkų istorijoje "kiekvienas žymesnis dalyvis ar dalyvių grupė randa atitinkamą vietą bei garbės krasę, taip jog niekam nereikėtų jaustis nuskriaustam" (šiaurės Žvaigždė, 194).

Ketvirtasis M. Vaitkaus atsiminimų tomas pavadintas Per giedrą ir audrą, turint galvoj ramiai pradėtą kunigo darbą ir netrukus užsikūrusį I pasaulinį karą. Po studijų M. Vaitkus buvo paskirtas vikaru ir kapelionu į Telšius (1909-13). Tuojau pat esame pagaunami, kaip net toje žemaičių sostinėje jaunam vikarui teko pradėti kovą už lietuvybę su klebonu, "tikru žemaičiu, bet karštai lenkuojančiu" ir pasiryžusiu "verst Šventąją Žemaitiją į dar šventesnę Lenkiją". O iš savo kaip kapeliono patirties M. Vaitkus įdomiai aprašo to meto Telšių vidurines mokyklas ir pirmos Telšių ateitininkų kuopos (E. Turauskas, Kl. Ruginis, J. Tal-mantas, J. Valatka ir kt.) suorganizavimą. 1913 M. Vaitkus persikėlė į būsimąją nepriklausomos Lietuvos sostinę — Kauną, kur buvo Skvirecko pakviestas redaguoti "Bažnytinę apžvalgą". Todėl toliau autoriaus atsiminimuose susipažįstame su Kauno tuometiniu kultūriniu gyvenimu, su jo lietuviškaisiais židiniais ir negausiomis inteligentinėmis pajėgomis. Netrukus prasidėjęs I pasaulinis karas privertė autorių pasitraukti Rusijon, į Smolenską. Tomas baigiamas autoriaus grįžimu vėl tėvynėn (1918),   pradėjusion   laisvės   kovą.

Kaip "šiaurės žvaigždėje" atskirai atkreipėme dėmesį į "ateitininkų genezės" skyrelį, taip "Per giedrą ir audrą" tome atkreiptinas dėmesys į "tautininkų genezės" aprašymą (168-189). Ši "genezė" aprašoma, atpasakojant 1913 rudens "Vilties" akcininkų susirinkimą, kuriame šio laikraščio antru redaktoriumi buvo išrinktas Pr. Dovydaitis, dėl ko pasitraukė A. Smetona. Kadangi M. Vaitkui teko šiame susirinkime sekretoriauti, jo liudijimas yra ypatingai vertas dėmesio. Paprastai šis audringas susirinkimas vaizduojamas katalikų ir tautininkų grumtynėmis. Gi M. Vaitkus jį vaizduoja kaip susidūrimą dviejų katalikų frontų — vilniškių (kunigų J. Tumo - Vaižganto, VI. Mirono, A. Petrulio) ir kauniškių (su suvalkiškiais), kuriems vadovavo kovingasis kun. dr. A. Maliauskis. Buvo nemaža skirtingo nusistatymo daugeliu klausimų (ypač dėl viltininkų neigiamo nusistatymo į pradėjusius organizuotis ateitininkus), bet nebuvo ieškota susipratimo, o išeita kieton kovon. Kauniškiai kovą laimėjo. Deja, ne kiekvienas kovos laimėjimas yra jau ir paties reikalo laimėjimas, šia prasme M. Vaitkus ir rašo: "Kaip jautėsi Maliauskis, grįždamas iš Vilniaus, sugriovęs aną vargais negalais Tumo sulipdytą katalikų visuomenės bendradarbiavimą? Gal neaiškiai. Ar jis būtų bandęs vėl sulipdyti skilusį ąsotį? Vargiai. Ir jis, kaip ir Smetona, buvo linkęs į nusistatymą: 'arba viskas, arba nieko nereikia'" (188). Istorinėj perspektyvoj iš tikro galima kelti klausimą, ar anas laimėjimas nebuvo pralaimėjimas, nes faktiškai buvo pasiekta tik dalies katalikų pastūmėjimo į atskirą sąjūdį, kurio tolimesnį plėtojimąsi visi gerai žinome. Beprasmiška būtų dabar ginčytis dėl praeities, ko buvo ir ko nebuvo galima išvengti.

Bet ateičiai lieka akivaizdus įspėjimas: lengva išsiskirti, bet nebeįmanomai sunku rasti kelią atgal draugėn. Emigracinėj buity tai aktualu prisiminti.

Sumuodami šį apžvalginį pasisakymą, laikome M. Vaitkaus atsiminimus reikšmingu įnašu mūsų netolimos praeities kultūros istorijon ir skatiname juos įsigyti ir tuos, kurie nėra Nidos Knygų Klubo nariais.

Nors memuarai yra už fiction ribų, bet M. Vaitkaus atsiminimai turi ir literatūrinę kokybę. Todėl jie ir skaitosi, lyg skaitytume gerai supintos intrigos romaną. Be literatūrinės vertės, M. Vaitkaus atsiminimus daro tokiais patraukliais ir tos trys savybės, kuriomis nevisi memuaristai pasižymi. Tai kuklumas, žmogui šiltumas ir tiesumas. Leidimasis į atsiminimus savaime žmogų gundo visko centran pačiam atsistoti. M. Vaitkaus atsiminimuose to egocentrizmo visiškai nejaučiame. Greičiau kartais pageidautume, kad autorius daugiau atskleistų ir save patį. Užuot daręs iš savęs didvyrį, M. Vaitkus savo atsiminimuose kreipiasi į kitus ir tik jų draugėj užsimena save. Ir kokia šiluma jis apgaubia visus savo gyvenime sutiktus žmones! Iš karto M. Vaitkaus žmogui šiluma gali pasirodyti tik saloninė: visi jam mieli, visiems jis patapšnoja per petį ir paberia kom-limentų. Tačiau iš tikrųjų M. Vaitkus, nors ir kiek ką entuziastiškai paglamonėjęs, vis tiek galutinai pasako "visą tiesą", t. y. atskleidžia ir "antrąją pusę", kuri atspindi nebe žmogiškąją didybę, o visų neišvengiamą žmogiškąją menkystę. Tik niekur M. Vaitkaus atsiminimuose nesutinkame žmogui nei išdidžios paniekos, nei piktos pašaipos. Neišvengiamai sutiktus žmogiškosios menkystės aspektus M. Vaitkus traktuoja tik arba su bičiulišku šypsniu, arba su liūdesiu ir gailesčiu. Vaitkaus būdingu žodžiu tariant, "ale kuris mes atliekam gyvenime maximum, kurį galėtume?".

Nevienas mūsų memuaristų turėtų šiuo atvžilgiu daug ko iš M. Vaitkaus pasimokyti. Laukiame tolimesnių M. Vaitkaus atsiminimų tomų, linkėdami autoriui juos ligi galo privesti.

(Bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai