Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TIES PRAVERTAIS LANGAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Al. Baronas   
Už pinigus parduodam laiką ir kraują. Be tų dalykų neįmanoma gyventi, ir kova dėl jų sudaro didelę gyvenimo dalį. Ne tik individualiai jieškome pinigo, bet įvairios draugijos su nemažesne aistra daro tą patį. Turime įvairiausių organizacinių vienetų, kurie turi nemažas kasas ir kurios mažiausiai prasidaro kultūriniams reikalams. Neverta apie tai būtų ir kalbėti, nes kiekvienas suvartoja gėrybes, kaip jam atrodo tinkamiausia, jei ne paradoksas, kad kaip tik tos organizacijos daugiausia pinigo sukala su menininkų pagalba. Ne piniginis atvejis, net ir šį faktą prisiminus, rūpi, bet tai, kad su tais pinigui gaudyti pasirodymais mes praveriam svetimiesiems langus. Svetimieji pamato mūsų namų vidų ir iš to sprendžia apie mūsų meninį supratimą bei išsiauklėjimą.

Nedaug tegali sužinoti svetimieji iš mūsų pačių knygų, nes kalba mažai kam suprantama. Daugiau gali pažinti iš dailininkų darbų, o daugiausia iš scenos menininkų pasirodymo. Ir keisčiausia, knygai, kuri išsilieka mūsų pačių kieme, mes dažnai būnam labai neatlaidūs, dailininkams esame daugiau atlaidūs, gi apie muzikos ir dainos meno atstovus mes labiausiai bijom prasitarti ir, jei prasitariam, nors ir puse lūpų, kitaip, negu manytų ar norėtų pats aptariamasis, kyla triukšmas. Ne tik literatūroj, bet ir kitose meno rūšyse neturim kritikų. Bet literatūroj kažkodėl įprasta ir griežčiau pasikalbėti, gi apie dainos menininkus visą laiką kalbama banaliausiais sakiniais: "buvo savo vietoj", "sėkmingai atliko savo uždavinį", džiugino skambiu balsu", "buvo pilnoj aukštumoj" ir taip be galo po kiekvieno parengimo seka tokie posakiai ir vertinimai, kurių tėra tik vienas tikslas — kaip nors tylomis prašliaužti, neužkabinus menininko, paminint įvykusį vakarą.

šitoks abstraktus ir dažniausiai šališkas vertinimas nebeleidžia eiliniam žmogui orientuotis, kiek gi iš tikrųjų sveria tas ar kitas pasirodymas. Publika turi keistą instinktą.

Galima ją vienu ar kitu efektu kartais ir apgauti, bet iš esmės ji turi kažkokį nujautimą. Ji negalvodama priima ir atmeta, nors jei kas paklaustų, kodėl patiko vienas ar kitas dalykas arba kodėl nepatiko, retas kuris tegalėtų paaiškinti. Suprantama, ir kritikas pačiu pirmu momentu priima ar atmeta ir tik vėliau jieško savo pasielgimui ir teigimui argumentų ir priežasčių. Bet toks nuolatinis žiūrovo bukinimas abstrakčiais vertinimais, nekalbant jau apie pačius parengimus, daro jį nebejautrų, abejingą ir su abejotinu skoniu. Įvairaus plauko pranešėjai daro tokius parengimus dar liūdnes-nius, kadangi bando pranešinėti hu-moristiškai, gi humoristų lietuviai beveik neturi. Paprasčiausias vokiečių ar anglų radijo pranešėjas jo daugiau turi, negu mūsų kai kurie vadinami pateptieji scenos humoristai, nebekalbant jau apie kitus, mažesnės patirties, bandančius būti juokingais ir originaliais.

Tokie dalykai yra kasdieniniai ir labai gerai žinomi, kaip ir tos pavardės nuolatiniuose ir vienas į kitą panašiuose parengimuose, kuriuos retai kada kas tepabandė vertinti nors su nedidele. objektyvumo doze. Tiesa, kad reikia į viską atsižvelgti, bet nuolatinis spaudoje verksmas, kad literatūroj pilna grafomanų, gi iš antros pusės nuolatinis gyrimas arba tyla apie muzikos žmones sudaro vaizdą, kad mes esame beraščiai, bet užtat turį specialų Dievo patepimą dainai. Gi kaip tik atvirkščiai turėtų būti, kadangi knyga svetimiesiems nesuprantama, o scenos menas suprantamas visiems. Jeigu scenos žmonėms mes esame atlaidūs, tai vargu ar tokie yra svetimieji, kurių daugiau ar mažiau atsilanko ir kurie neturi tiek daug sentimentų menininkams, kadangi juos į salę atvedė ne koks nors organizacinis ar patriotinis motyvas, bet dažniausiai grynai meninis susidomėjimas.

Kai maždaug prieš metus vienas solistas truputį buvo pabandytas vertinti kritiškiau, spaudoje kilo triukšmas, nuėjęs iki fiziško pasitampymo. Tuo tarpu kai viename gausiausiai lietuvių gyvenamame Amerikos mieste įvyko vienas geriausių lietuvių koncertų, vietos dienraščio, turinčio milijoninį tiražą, muzikinis kritikas pareiškė apie vieną neabejotinai geriausių mūsų menininkų, kad jis neturi meno nė uncijos ir todėl buvo ne dainavimas, bet triukšmo kėlimas. Tačiau niekas nepabandė ginčytis, paprieštaraut ir kautis dėl garbės ir ambicijos. Įdomu, ką pasakytų apie kitus parengimus, kurie   būna  nepalyginamai   blogesni?

Žinoma, dalį tų vertinimų objektyvumo nusveria ir ultrapatriotinis motyvas, bet tai maža paguoda, ir reikia visada atsiminti, kad kiekvienas parengimas yra lango pravėrimas svetimiesiems, kurie nepasisekimo nebandys pateisinti laiko neturėjimu ar blogomis sąlygomis. Gi savo laikraščių kautynes dėl bereikalingų ambicijų tėra labai mažai sveriąs objektas, kadangi mes per visą pasaulį nesudarom savo skaičium, net ir Lietuvos mastu imant, didesnio miesto, todėl kam čia taip murdytis toj baloj.

Jeigu mes sakome, kad mes prvalome reprezentuoti tautą kiekvienoj vietoj: gatvėj ir darbovietėj, namuose, ir bažnyčioj, tai juo labiau turime būti atsakingi, rengdami vakarus, nes tada reprezentuojam savo kultūrą ir rodome, kokio stiprumo yra mūsų meniški žingsniai. Pinigas, kraujas ir laikas reikalingiausios mūsų gyvenimo sudėtinės dalys, bet pinigas stovi pirmoj vietoj, nes už jį parduodam ir kraują, ir laiką. Gi už tuos dalykus dar svarbesnė garbė, ir todėl, pardavinėjant pirmuosius dalykus, reikia žiūrėti, kad neparduotum ir jos. Kiekvienas mūsų parengimas turėtų būti daug daugiau apgalvotas negu kad ligi šiol — ne iš finansinės pusės, bet ir iš meninės. Reikėtų gerai apmąstyti, ką galėsi tais esamais ar buvusiais vardais parodyti ne tik tautiečiui, bet ir svetimiesiems, kurių žodis spaudoj gali būti svaresnis už dolerį, nes, kaip minėta, galima parduoti ir laiką, ir kraują, tik garbės ne.
Al.  Baronas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai