Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Meilužis PDF Spausdinti El. paštas
Milijoninis miestas neviliojo manęs. Atsidurdavau ten tik reikalo verčiamas ir, atlikęs jį, kuo greičiausiai sprukdavau į savo šimtatūkstantinį kalvų miestelį, kur prasikišusios žalios viršūnių kepurės bylojo apie platybes ir paklydęs vėjas atnešdavo tolimų laukų kvapą.

Taigi ir šį kartą, apžiūrėjęs plačiai garsinamą parodą, tik išėjau iš rūmų sukdamas stoties link, kai čia pat nuskambėjo automobilio sirenos ir išsikišusi ranka pamojo prieiti.

Nesitikėdamas pažįstamų, manydamas koks apsirikimas, padariau porą žingsnių į kviečiantį ir pasilenkiau į vidų. Nustebęs pažinau jį iš karto. Buvęs mano miestuko dienraščio reporteris. Kartą jis rinko medžiagą apie svetimšalių grupes ir, kažkieno nurodytas, pasibeldė pas mane. Po tos pirmos pažinties pasirodė dar kartą jau kitu reikalu. Vis dažniau susidurdami, šnektelėjome apie šį tą, bet ypač apie literatūrą. Smalsumas žudė abu vienodai. Jam įdomu buvo patirti, ko verti tie vadinamieji D. P., tuo tarpu man — ko vertas provincijos dienraščio reporteris. Jis pasirodė esąs plačiai apsiskaitęs, energingas ir, kaip pridera jaunam, didžiai ambicingas. Provincijos dienraštis tebuvo pirmoji pakopa į ateitį, ir visa savo įgimta jėga veržėsi išplaukti į plačiuosius vandenis.

Nepraėjo ir metai, kai, užsukęs pasikalbėti, pranešė man lauktą naujieną. Paliekąs miestelį. Prasiskverbęs į milijoninę spaudą, ir būsiąs sekmadieninės laidos reporteris.

Jo paminėtas spaudos koncernas buvo garsus, mėgo sensacijas, vaikėsi jų. Kūną sielą žudančios žinios brutaliai šaipėsi pirmame puslapyje. Įpintos aukos mieliau šoktų į voro tinklą, negu atsidurtų to laikraščio skiltyse. To tipo spaudai tetiko reporteris praradęs bet kokį jautresnį jausmą, šaltesnis už mašiną, žiauresnis už tigrą. Sveikinau atidžiai žiūrėdamas į dar jo jauną žmonišką veidą, bambėdamas, kad kelias bus kietas, nedrįsdamas kelti savo abejonių, bet jis, matyt, suprato mano nutylėtas mintis, nes šyptelėjęs ryžtingai mirktelėjo: "This is a challenge". Girdi, "atsisakęs tos kovos, apaugčiau pelėsiais tarp šių mažų sienų". "Beje", kreipėsi į mane, keisdamas temą. "Keletą kartų pasinaudojau jūsų patarnavimu ir nebuvo progos vienaip ar kitaip atlyginti. Nenorėčiau likti skolingas".

Žinoma, tai buvo mandagus mano kuklių pastangų pripažinimas ir, nenorėdamas atsilikti žodžių žaidime, suradau formulę, kuri patenkino jį. Girdi, įsisuksit dabar į smarkų verpetą. Per savaitę kitą gal patirsit daugiau, negu aš per metus. Jei kada patikėsit man kurią savo [do mesnę patirtį, atlyginsit man su kaupu. Jis tvirtai spūstelėjo mano ranką, žengdamas į naująjį gyvenimą, į kurį, žinojau, stversis su nagais ir dantimis. Nesitikėjau daugiau jį sutikti.

Dabar smalsiai tyrinėjau sėdintį automobilyje. Veidas išvagotas ne senatvės žyme, bet žinojimo našta, pabėgęs nuo savęs, įgavęs minios vaizdą, kartu baimingai turtingas . ..

—    Kur vykstat? — prakalbino, — pavešiu.
—    Į traukinio stotį.

Man atsisėdus greta, jis įjungė motorą, ir nušliaužėm pirmyn. Pradėjau kalbą, bet jo šykštūs, trumpi atsakymai nukirto visas pastangas. Įtariau, kad impulso pagautas šūktelėjo pamatęs, o dabar gailisi tai padaręs. Toje nuotaikoje dirstelėjau į langą, nutaręs neatidaryti burnos, bet šią staigią tylą jis pastebėjo ir kiek kryptelėjo galva mano pusėn, kartu sekdamas gausias riedančias mašinas.

—    Nekreipkit dėmesio į mane. Veik negirdėjau, ką sakėt. Kartais viduje tiek graužia, kad ir lakštingalos čiulbėjimas negirdimas. Šiandien kaip tik tokia diena. Nutariau palaidoti istoriją, kuri, tikėjau, išnešianti mane į viršūnes. Labai atsiprašau dėl to išsiblaškymo.

Spustelėjo vairą, tartum jis būtų buvęs kaltininkas, ir veidas suskilo į vagas, o iš lūpų paspruko žodis, kurį tik pargrįžęs perkandau.

Mano manymu, seniai turėjome būti stotyje, tuo tarpu vietos darėsi nepažįstamos, išvažiavome iš prekybinio ir įstaigų kvartalo. Išsitiesė sodai, vilos, ir priminiau jam.

—    Ar jūs nepaklydot? Stotis turėjo būti visai netoli.
—    Aš nevežu į stotį. Vykstam į kapines. Pasisukau nustebęs, tikėdamas, jis juokauja.
—    Parodysiu jums tipą, apie kurį greičiausia dar negirdėjot ir neskaitėt literatūroje. Aš pats paskutinį kartą noriu pažvelgti į žmogų, kuris niekais pavertė mano pastangas. Esu tikras, ir jums bus naudinga žvilgterti į tą retą asmenybę . . .

Gili pagieža slėpėsi balse; nors skubėjau namo, susidomėjau būsima pramoga.

Tai nebuvo eilinės vargšų žmonių kapinės. Platūs gerai prižiūrimi takai, grakštūs paminklai, kiekvienas tvarkomas, nežiūrint jo amžiaus, rodė rūpestingą ranką ir gausias lėšas. Sezoninės gėlės vaivorykštėmis raibino žemę, kuri, sodraus lietaus nuprausta, erzino nosį bejėgio pageltusio lapo tvaiku.

Mane atvežusysis sukinėjosi tarp sukryžiuotų takų tartum po savo kiemą ir pagaliau sulėtino žingsnį, artėdamas prie atokiau matomos žmonių krūvos. Iš tikrųjų ten būta dviejų grupių. Pirmoji supo prašmatnų, jauną marmurą, kuris simboliškai ne tiek reiškė nuolankumą, kaupdamasis į žemę, kiek aštriai žvelgė į dangų, tartum norėdamas išsirauti iš mirties prievartos ir, lyg pirštu durdamas dangun, kaltino Kūrėją. Kitą, lygiai gausią grupę sudarė įvairaus plauko prašaliečiai, kurie atokiau, atatupsti, žiedu supo susikaupusius artimuosius.

Pasigėrėjęs išdidžiuoju paminklu, nuslinkau žvilgsniu per juodąsias figūras priekin. Tarp jų gal trijų metų mergaitė, matyt, gerokai išvargusi, krypuliavo į šalis lyg nulaužta šaka, kartais visu svoriu pakibdama ant ją laikančio vyriškio rankos.

Man apsipratus su vieta, atvedusysis pašnabždėjo į ausį.

—    Mums rūpimas žmogus ne tarp tos pagrindinės grupės.

Pašnairavau į šalis. Vieni su foto aparatais, kiti su užrašų knygutėmis ir šiaip įvairaus plauko smalsuolių. Nesusigaudydamas pasilenkiau prie žurnalisto.

—    Kur jis?
—    Na, na, žvaigždės savaime spindi, jų nereikia pirštu badyti! — metė sarkastiškai. — Dėl tos žvaigždės ir tiek žioplių sulėkė. Plačiai praplėskit akis!

Atidžiai sukinėjausi mėgindamas ką įžiūrėti, bet visos pastangos ėjo veltui, ir suabejojau savo pastabumu, kai foto aparatas, nukreiptas į vienišą, atokiau nuo kitų stovinčią žmogystą, patraukė mano dėmesį. Staiga lyg uždanga nukrito. Nors pašaliečių tankus žiedas gravitavo centrinio paminklo pusėn, bet jų dėmesys varstė tą vienišą vyrą, nuo kojų iki galvos susisukusį į juodą spalvą. Jis stovėjo lyg prikaltas, lyg pats būtų miręs. Vakarui pilkėjant, praeitum nepažinęs žmogaus. Veidas suakmenėjęs lyg to granito, įsižiūrėjęs į tolumas, palikęs aplinką, negyvas šiai vietai ir susirinkusiems, nors priklausąs jiems.

—    Ar šitas iš kairės pusės? — paklausiau.
—    Je, — trumpai metė kaimynas. Paskandinau akis į jį, norėdamas ką patirti, bet veidas pilkas, kaip to akmens prie kelio.

Jei kas neįspėtų, kad tai žvaigždė, neatkreiptum dėmesio susidūręs.

Nutiksėjo gal pusvalandis, gal kiek daugiau, kai žurnalistas timptelėjo už skverno. Nusekiau jį ir, patekę į platesnį taką, kurį laiką žingsniavome lėtai, nedrumsdami susikaupimo tylos. Kantriai laukiau, kol jis prabils.

Pradėjo iš lėto, lyg svarstydamas kiekvieną žodį, lyg pabrėždamas kiekvieną sakinį, į jį sudėtą turinį. . .

—    Jau treti metai kaip, gedulo drabužiais pasipuošęs, jis stovi pirmasis nuo pat ryto. Mirusiosios vyras, mažoji mergaitė duktė, giminės, bičiuliai, aplankę kapą, dar kartą pakartoję, atidavę liūdesio duoklę, seniai grįš į namus, tuo tarpu jis budės iki vėlyvo vakaro, nepaisant pabiurusio oro, audros. Atvykit kitais metais, ar už kelių metų šią metinių dieną — ir, neabejoju, atrasite jį toje pat vietoje, nejudantį, pabėgusį iš šio pasaulio . . .

—    Viskas kol kas mįslė man, — įsiterpiau, — bet, jei paminėjote vyrą, laikantį dukrą už rankos, šitas turėtų būti koks gerbėjas, nedrįstu pasakyti meilužis. Tik kažkas nepaprasto, tik didelė meilė ar kas lygaus gali atvesti jį ir valandomis prikalti prie paminklo.

Pasakotojas, keistai pasižiūrėjęs, kilstelėjo antakius.

—    Sugaišau daugybę laiko, išmečiau daug pinigų spręsdamas šitą mįslę, tikėdamas, kad, pirmame puslapyje atspausdinta, istorija pagarsins mano vardą, šefas pridės pinigų už kiekvieną parašytą eilutę, kiti laikraščiai mėgins prisivilioti pas save. Ir visas fantazijoje susikūręs puikusis miražas dingo, palikdamas kartų skonį bei purviną balą. Nė žodelio neparašysiu. Visos pastangos nuėjo veltui.

Taku patekome į miškelį ir, lėtai čežėdami bridome gausiais lapais, lydimi stiprėjančio vėjo, jo sukelto ilgėjančio švilpesio. Laukiau vis labiau susidomėdamas. Susimąstęs jis palingavo galva lyg kratydamas varganas mintis.

—    Aš nesu kvailys. Iš pat pirmų dienų viskas man pasirodė drumzlina ir neįtikėtina. Lady Chatterley istorija gražiai skamba knygos puslapiuose, bet ne eiliniame gyvenime. Tačiau ant to kabliuko pakibo geriausi reporteriai ir patikėjo, o aš tik laukiau progos ir patyriau, kad neklystu. Štai sensacija mano rankose ir kartu negaliu jos paskelbti.

—    Kodėl?
—    Įrodymai. Be jų joks leidėjas neišspausdins istorijos, nors šventai tikėtų kiekvienu mano žodžiu. Už tokį šmeižtą, už tokį įžūlumą, žinant tų žmonių aukštą padėtį, laikraštis tiek sumokėtų, kad daugiau neatsigautų. Pinigai, gobšumas, sakoma, pati didžiausia aistra, silpnybė, kuri vargiai nugalima. Deja, ne. Žmogaus prigimtis sudėtingesnė, negu cinikų manoma. Žmoguje glūdi suktos jėgos, savimeilė ir jos seserys, kurios stipresnės ir už auksą . . .

—    Atsiprašau, bet gal iš eilės, — pertraukiau jį susikaupusį, kalbantį, dėstantį lyg sau.

—    Taip, taip, žinoma. Matėt tą gėlėmis aptvindintą marmurą. Po juo vos trisdešimties metų moteris. Skaičiau padavimuose (kai kurios sektos tvirtina tai ir dabar), kad dangaus angelai nužengdavo į šią žemę ir gyveno su žmonių dukromis. Toji moteris buvo arba to susijungimo vaisius, arba pats nuodėmingas angelas, nužengęs moters pavidalu. Aštri inteligencija taip ryškiai bylojo iš jos veido, kad akino net fizinį grožį, kurio jai netrūko. Būdama lektorė, profesorė universitete, būrė aplink save tik pačias viršūnėles. Iš tų viršūnių galėjo dar rinktis ir atrinkti, o ištekėjo . . .

Jam ištęsus paskutinį žodį, pribaigiau už jį.

—    Už eilinio, paprasto, mirtingo.
—    Kaip čia pasakius, ne. Klystat. Jis senos aristokratų giminės. Kultūringas, tikras džentelmenas be mandagaus perdėjimo, stambios įmonės direktorius ir atrodąs neblogai. Dažnai moteriai galėtų apsisukti galva. Bet kad ir su tais visais privalumais, dvasiškai, intelektualiai jis jai per menkas. Nuo vaikystės net šeimoje grojęs trečiuoju smuiku, įprato užpildyti nurodytą vietą. Gausybė paveldėtų akcijų ir vyresnysis brolis, susėmęs savyje giminės visus gabumus, be didelių pastangų tvarkė jo gyvenimą.

Kol jaunesnysis buvo nevedęs, tol nekrito į akį jo pagrindiniai neigiami bruožai, bet dabar, atsidūręs greta žmonos, dinamiškos asmenybės, išryškino savo vaikišką švelnumą, kartu bejėgiškumą.

Tačiau iš šalies žiūrint, pora rodėsi laiminga, pavyzdinga. Po metų, net kiek greičiau, susilaukta dukrelės, kurią matėt. Visuomenėje, kur reikėjo, dalyvaudavo kartu, sugyvenimo šypsnis be prievartos žaidė lūpose, ir niekas nesapnavo atskubančio siaubo.

Vieną vėlyvą vakarą, matyt, neprisiskambinusi, nepasitikėdama kambarine, dieviškoji moteris pati nusileido į gatvę išmesti laiško. Pašto dėžutė buvo netoli, bet jos tiek skubėta, kad, perbėgdama gatvę, užšoko ant smarkiai lekiančios mašinos. Sutrenkimas buvo toks smarkus, kad, neatgavusi sąmonės, mirė. Ligoninėje ant greitųjų nesusigaudė, kas ji tokia. Pasisukusi policija, beieškodama siūlo, atkreipė dėmesį į voką, pavardę ir įstaigą. Na vyro pavardė, kuriam buvo adresuota, — pavadinkime jį Mr. Nobody. Jei būtų darbo valandos, būtų kreiptasi į pažymėtą įstaigą, bet, minėjau, tai buvo vakaras ir, be to, šeštadienis, kada viskas uždaryta. Taigi susirūpinta laišku ir be delsimi) pa sižiūrėta į vidų. Deja, laiškas buvo nepa i ra tas, bet jo turinys aiškus. Rašyta meilužiui. Pasitaikęs žiovaująs korespondentėlis, nesitikėdamas pagarsėti, net neturėdamas vilties paniaty ti savo pastangų vaisių laikraščio skiltyje, vien dėl nuobodumo, kaip vėliau pats pripažino, nurašė jį. Tuo tarpu per vargą sužinotas to Mr. Nobody buto adresas ir tuojau nuvykta ten. Vyrukas pasirodė turįs žmoną ir tai gerą rėksnę, kuri, valdininkui paprašius privataus pasikalbėjimo su vyru, atsisakė išeiti. Prie žmonos Mr. Nobody paneigė bet ką žinąs. Veik per prievartą įsodintas jis į mašiną, kad atpažintų įnirusiąja. Tačiau tai padarė kažkas anksčiau, dar jam nepasiekus ligoninės. Sensacija sprogo lyg atominė bomba. Mr. Nobody apipuolė žurnalistai, fotografai, bet iš jo nieko negalima buvo išgauti. Slėpėsi, bėgo, murmėjo nieko nežinąs. Matėsi, kad ištikusi nelaimė sumaišė jam protą.

Nuostaba vis labiau plito. Tokia moteris įsimylėjusi į tą beveidį vyrą! Eilinis tarnautojas, dirbąs statistikos skyriuje pas nelaimingosios vyro vyresnįjį broli.

Našlys, visos giminės su pasipiktinimu atmetė lyg gaisrą plintantį garsą. O vyresnysis brolis net paaukštino Mr. Nobody, perkeldamas jį į kitą skyrių, į atskirą kabinetą, rodydamas, kad netiki gandams.

Tačiau oficialaus tardymo metu negalima buvo paneigti paties fakto. Tiek vairuotojas, tiek liudininkai šaligatvyje tvirtino tą patį. Siekdama laiškų dėžutės, moteris užšoko ant mašinos. Laiškas ir jo turinys nepaliko abejonių, paaiškino skubėjimo priežastį. Teisybė, laiškas buvo nepasirašytas, bet braižas nemelavo.

Pradžioje, rodėsi, Mr. Nobody norėtų sutirpti su sienomis, nenakvojo namuose, slėpėsi nuo smalsuolių, fotografų ir kitų medžiotojų, bet vėliau rezignavo. Ėjo, dirbo, nepaisė nieko, bet tai darė automatiškai, nepraverdamas burnos nei žmonai, kuri ujo jį dabar nuo ryto iki vakaro, nei kitiems. Tačiau metinių dieną jis nepasirodė įstaigoje, bet, pasipuošęs juodais gedulo drabužiais, atsirado kapinėse toje pačioje vietoje, kur šiandien jį matėte.

Įdūkęs šefas, vyresnysis brolis, tuojau atleido jį iš darbo. Tai oficialioji istorijos pusė, priimta ir patikėta visų, net, prisiekčiau, mirusiosios vyro.

—    O jūs netikit? — paklausiau, žinodamas atsakymą.
—    Pradžioje, kaip ir kiti, puoliau fotografuoti, klausinėti, — tęsė lyg negirdėdamas mano įsiterpimo, — be mažiausio pasisekimo. Mačiau tik pairusį, veik netenkantį proto žmogų, kuris nepajėgė sumegzti žodžio. Tada atitinkamai supratome vyro padėtį ir pasitraukėme. Tačiau mano šefas nenurimo. Girdi, leiskime jam susitupėti. Laikas padarys savo. Pats norės atverti širdį. Skausmas jį suminkštins. Aukso žvangesys paskubins šią operaciją, tik reikia nepražiūrėti laiko, kad kas kitas nepasiskubintų.

Pamokytas pradėjau veikti, neskubėdamas, atsargiai, negailėdamas nei laiko, nei pinigų, nei pastangų. Pradžioje mėginau prisiartinti, susidraugauti su vyru kur klube, prie bokalų, bet pastangos pasirodė nevaisingos. Klubui jis nepriklausė, o jei ir užeidavo kur užkąsti ar išgerti alaus, tai užkalbintas atsakydavo šypsniu ar murmtelėjimu, neįsileisdamas įsibrovėlio į savo vidaus pasaulį. Žabangoms nepadėjus, pagaliau prisipažinau kas esąs ir gundžiau žvangėdamas auksu, tačiau jis liko nepaperkamas. Pasižiūrėjęs į mane, išskėtė rankas ir pabėgo tartum genamas. Nesivijau. Stovėjau abejodamas bet kokia logika, protu. Kad šis apskritas, kvailas veidas patrauktų tą aštrią, sąmojingą, inteligentišką moterį, kad jinai pajėgtų stuobrį apkabinti. . . Ne, darėsi šlykštu, kažkas tyčiojosi iš turimų normalių pojūčių.

Pačios tragedijos metu vyro veidas buvo tiek apkvaišęs, kad pridengė lėkštumą, pilkumą ir, sakyčiau, žiurkišką gudrumą, kas dabar lindo iš kiekvieno raumens. Prisiekčiau, jis pridėjo svorio ir, kiek galima, slėpė glūdantį pasitenkinimą, kuris skverbėsi pro kiekvieną veido ląstelę. Paminėjus pinigus, jo akys išsiplėtė, žybtelėjo lyg godumo ugnelė, tuoj pasislėpdama už niūraus abejingumo sienos.

Abejonės ir įtarimas dar stipriau įsivogė mano sielon. Jei pastabumas ir nujautimas neapgavo, stovėjau prie šaltinio, kuris, jį pasekus, galėjo virsti kriokliu, nešančiu mane į ateitį.

Vėl šefo paklaustas, kaip sekasi, atsakiau, kad man reikalingas ilgesnis laikas, naudosiu savo atliekamą laiką ir savo pinigus. Jis atidžiai pasižiūrėjęs burbtelėjo: "Jei turi kokį siūlą, nepertrauk jo skubiu veiksmu, kartu atmink, kad kiekviena praėjusi diena sendina atmintį ir aktualumą. Jei reikalas pribręs — gausi visokeriopą pagalbą".

ONA BAUŽIENĖ
Prieplauka (aliejus)

Darbas varinėjo mane nuo vieno kampo į kitą, bet, atsidurdamas šitam mieste, negaišau nė minutės. Prie progos susipažinau su Mr. No-body žmona. Vulgari moteris, nerodanti vyrui mažiausio sentimento. Samprotaudamas, kad fatališkas laiškas nebebuvo pirmas, pasiūliau jai fantastišką pinigų sumą už kitą rašytą tos pačios asmenybės. Po trijų dienų moterėlė atslinko vos neverkdama. Išvertusi, išgriozdžiusi visą namą be mažiausio pasisekimo. Maldavo, kad jai padėčiau. Sutikau. Radome ir netikėtų, kartais vyrui reikalingų priemonių, bet ne to, ko ieškojome. Nepasisekimas didžiai pradžiugino mane, nes patvirtino pradėjusią rusenti teoriją, kad fatališkas laiškas tik per klaidą tapo prikergtas tam Mr. Nobody. Žinoma, pastarasis galėjęs likusius sudeginti, bet tuo metu buvau jau tiek iškrapštęs apie vyruką, kad nebijojau tos prielaidos.

—    Atsiprašau, pertrauksiu, — įsiterpiau, — anot jūsų, laiško turinys buvo skirtas kitam?

—    Taip, kitam, — piktai linktelėjo galva, sukdamas į jaukią šviesią užkandinę, kur, susėdę prie staliuko, užsisakę pietus, akimis atsi-rėmėme į plačią kapinių panoramą, geltonuojančius lapus, kurie, vėjo šukuojami, veržėsi į viršų, bet atsiplėšę ilgai neplaukiojo aukštybėse, o grįžo į žemę susipurvinti, pajuosti ten ir mirti. Minėjau pradžioje, — tęsė patogiai įsitvirtinęs kėdėje, — kad Mr. Nobody dirbo pas damos vyro brolį. Pradžioje tai neatrodė reikšminga, bet vėliau stabtelėjau ties tuo faktu, ir mažmožis atkreipė mano dėmesį. Patyriau, kad firmai skirti laiškai įkrisdavo į specialią dėžutę, kurią sargas gabendavo į kabinetą pas patį šefą, tai yra našlio brolį. Tas vienintelis turėjęs raktą, ir meilužiai susiprato tuo pasinaudoti.

—    Jūs įtaigojat — brolis!
—    Taip, jis. Bet, būdami labai atsargūs, bijodami kurios staigmenos, tyčiomis parinko tą pilkąją pavardę, kuri nesugundytų ir smalsiausios akies. Jei per stebuklą laiškas ir būtų patekęs į kitas rankas, jis būtų išmestas į šiukšlyną ar atiduotas tam Nobody, kuris, manydamas, kad iš jo tyčiojamasi, sunaikintų jį nesigirdamas.

—    Kai jiedu susipažino, firmos šefas jau buvo vedęs, turėjo vaiką ir laukė kito. Annos Kareninos likimas mirusiajai buvo žinomas. Atimk ambicingam, gabiam vyrui veržlumą, pririšk jį prie sijono ir pražudysi save ir jį. Iš kitos pusės, jis kopė į partijos lyderius, ir skyrybos pasidarytų neperžengiama kliūtis. Taigi abu atmetė skyrybų mintį nutardami, kad išbujojusi didžioji meilė neturi išblėsti namų židinio kasdienybėje. Uždegdami vienas kitą, remdami idėjomis, sukurdami tą intensyvią atmosferą, jie surado laimę ir svaigo atsipalaiduodami fiziniame malonume. Ji ištekėjo, gerai apsvarsčiusi šį reikalą su mylimuoju. Tariamai nuoširdūs brolių santykiai laikė atdaras duris, nors, pasirodo, to neužteko, kartais reikėjo parašyti ir skubų laiškutį. . .

—    Bet tai, ką tvirtinat, tik spėjimas, neturit mažiausio fakto, — pertraukiau jį.
—    Įrodymų, kurie patenkintų teismą, neturiu. Tačiau yra kiti  svarūs  duomenys,  kurie nekelia man mažiausios abejonės. Valandomis sėdėjau ir studijavau tikrojo meilužio raštus. Jo publicistikoje radau du periodus. Pirmasis, kūrybingasis, prieš įvykusią tragediją. Jo raštai, paskaitos pilni jėgos, aštrumo, veria savo gilumu, originalumu. Antrasis periodas, pomirtinis, nyki tuštuma. Lyg su ja ir jis pasitraukė iš gyvenimo. Vėlesni jo darbai jau be buvusios energijos, ne tas įžvalgumas, stoka pasitikėjimo savimi, ateities vizijos. Tai palaužto senio likimas. Netekęs savo kurstytojos, įkvėpėjos, prarado ir savo buvusias pozicijas partijoje. Jau nebeminimas tarp jos viršūnių, bet gal tai jau neberūpi jam daugiau, kas žino! Be to, tas Mr. Nobody jį erzina, blaško, mat, neturėjęs gyvosios, viešai pavogė, pasisavino mirusią. Patologiškas pavydas ėda tartum vėžys. Kerštaudamas, minėjau, išmetė jį iš darbo, nors tai galėjo sukelti daug komplikacijų, vyrukas galėjo plačiau praverti burnelę. Šefo Įtūžimas, pusiausvyros netekimas aiškiai rodo jo dabartinę dvasinę būseną.

—    Gerai, — vėl įsikišau, — bet tas Nobody! Kodėl jis nepaneigė ryšio! Priešingai, savo elgesiu net patvirtino jį, kam uždėjo sau naštą ir pasmerkimą?

—    Sakot, naštą ir pasmerkimą. Ar iš tikrųjų? Žmogus tai džiunglės juodos ir mįslingos. Tik užsispyrusiam tyrinėtojui kartais jos atidaro savo paslaptis. Minėjau, kad negailėjau laiko ir pinigų, kol viskas susiklostė į darnų vienetą. Kas iš tikrųjų tas Mr. Nobody? Smulkaus krautuvininko sūnus, vogęs cigaretes ir pardavinėjęs draugams, mažamečiams. Pirma pagavo jį mokytojas ir įkrėtė iki ašarų. Sužinojęs tėvas apie krautuvei padarytus nuostolius, pridėjo nuo savęs tiek, kad Mr. Nobody net dabar nerūko, bijo prisiliesti cigaretės. Mūsų herojus, dar besimokydamas abėcėlės, mokyklos scenoje suvaidino vieną iš trijų karalių, ir jam buvo paplota. Nuo to laiko įsitikino turįs didelius aktoriaus gabumus. Paaugęs stengėsi įsisukti į vaidintojų trupę, bet be pasisekimo. Tėvui mirus, likvidavo krautuvę, pinigus sukišo į provincijos teatrėlį, bet ilgai nevaidino. Išvarė jį po metų, grąžindami net dalį pinigų, ir tuo drąsiu žygiu prailgino teatrėlio dienas. Vedė tikėdamas suvedžiojęs mergaitę ir įsiuto patyręs, kad tai padaryta autobuso konduktoriaus, kuris kul-versčiomis paliko mašiną ir miestą, priversdamas būsimą motiną pulti ant kaklo pirmam pasitaikiusiam. Mūsų geradaris, išgelbėjęs moterėlę iš galimo vargo, ilgai nesiuto, nes toji pasirodė esanti platesnės burnelės ir gan sunkios rankos, kuri nepaisė kurion vieton smogiama. Keletą kartų kaimynai matė jį sveiką pargrįžtant namo ir lengvai sužalotą keliaujant į darbą. Sugyvenimą žlugdė ir dažnas žmonos užsispyrimas, nenoras dalytis su vyru lovos šiluma. Taip skriaudžiamas tasai nenusiminė, bet rado ją tamsių gatvelių prieglobstyje. Net kelios mergaitės, vaikščiojančios vėlais vakarais po vieną, prisisėmę šią sunkią nuodėmę, atpažindamos j Į iš mano rodomos fotografijos.

Įsivaizduokite to gyvenime nelepinto, priploto žmogelio paniką, pasimetimą, kai jį užgriuvo policija, fotografai, spauda, minia. Tie nauji gyvenimo spąstai laikinai pertempė ribotą protinį pajėgumą ir tikriausiai jis patikėjo, kad baisi pajuoka slepiasi už šio triukšmo. Iš virpančių lūpų varvėjo, kaip minėjau, neaiškūs be ryšio sakiniai. Išplėstos akys gaubė siaubą. Jo šefas, nusigandęs, kad vyrukas nepradėtų verkšlenti nieko nežinąs, pasiskubino paslėpti jį nuo ieškančių, pakėlė tarnyboje, uždarydamas į atskirą kabinetą.

Tenka visgi pripažinti, kad Mr. Nobody nėra pusprotis, o tik gudrus nevykėlis. Jau po kelių dienų jis apsižiūrėjo, kad giljotina nekvepia, kad tūkstantinės akys varsto jį ne tiek kaltindamos, kiek smalsios ir net pavydžios! Vienumoje, užsidaręs su laikraščiais, viską pergalvojęs, matyt, susigaudę padėtyje, įžvelgė tikrąjį kaltininką ir pasijuto saugus. Teliko tik pakelti galvą, nuleisti žvilgsnį ir uždėti titaniškos kančios kaukę. Ir pirmą kartą savo aktoriaus karjeroje vyrukas turėjo pasisekimą. To priežastis — užčiaupta burna. Būtų ją pravėręs, būtų viską palaidojęs. Tylėjo, nes neturėjo ką papasakoti, nebent, kad perkando paslaptį. Bet tada reiktų visą garbę, žmonių dėmesį ir šviesą nukreipti nuo savęs į kitą, o pačiam grįžti į pilką, samanotą buitį. Iš dangaus negrįžtama į pragarą, bent ne tokie charakteriai grįžta. Žinoma, jei jis turėtų normalią šeimą, justų bent kokį prisirišimą jai, gelbėdamas tą turtą, gal ir nugalėtų didžią viešumos pagundą. Bet šiuo atveju neturėjo ką gelbėja. Prisipažinęs, kad ne jam rašytas laiškas, patektų į žmonos žvėrišką pajuoką, kuri lydėtų jį iki pabaigos. Tuo tarpu dabar jį kutena saldaus keršto jausmas. Žmona ten su tuo autobuso konduktoriumi, o jis tuo tarpu su išrinktųjų išrinktąja. . . Toje menkybių atmosferoje, geriau pasakius, varžybose, tai yra toks svarbus faktorius, kad susisuktų ir daug stipresnė galva.

Jo pati, užgriuvus miniai, pradžioje tikėjo jį ką nužudžius ar, girtam esant, išprievartavus. Paaiškėjus padėčiai, nekibo jam į gerklę, kaip buvo įpratus, nes neteko žado iš nuostabos. Pribaigė ją ir apspitusios kūmutės, reikšdamos užuojautą. Nejučiomis bobelė paleido ašaras, nežinodama, kodėl jos krinta: iš pareigos ar iš pavydo. Vėliau, mano kurstoma dėl laiškų, net parklupusi ant kelių maldavo vyrą, kad pasakytų, ką žino. Tūkstančiai siūlomi! Herojus neprasižiojo, bet pagaliau, gelbėdamasis nuo įniršusios žmonos, šokdamas į gatvę, pirmą kartą oficialiai patvirtino savo ryšį. Girdi, kas man milijonas, ji man viskas! Nuo tada supratau padėties beviltiškumą ... —

—    Sakėt jį atleido iš darbo. Kaip jo finansai?
—    Jis dabar "celebrity". Retas gyvulys žvėryne. Turtas nereiškia išminties. Dažnas direktorius gaudo jį pas save, kad galėtų pasigirti draugams. Girdi, pas mane dirba tas, žinote, tos mylimasis . . . Vargo nėra su tarnyba, duonos užtenka. Suprantat dabar, kodėl negaliu paskelbti tai, ką tik papasakojau. Tikrasis meilužis, padavęs į teismą, kaip sakiau, sunaikintų laikraštį finansiškai. Jis laimėtų bylą be pastangų, nes Mr. Nobody, kaip liudininkas, sutraukęs į save minių dėmesį, nemirktelėjęs patvirtintų savo ryšį su mirusiąja . . .

—    Gal laikas paveiks, — murmtelėjau, — gal nusibos jam tas žaidimas, ir jūsų antrą kartą pasiūlyti pinigai pravers jo burną?

—    Tikėjau ir aš. Deja, Mr. Nobody brenda jau giliau. Jo apetitas auga ir darosi nepasotinamas. Matėt tą mažą mergaitę kapinėse? Niekšas nukreipė dėmesį į ją. Jis valandomis vaikšto prie nelaimingosios šeimos sodo, žvalgydamasis pro vartus į žaidžiantį vaiką. Žinia plačiai paplito, ir tarp visuomenės neabejojama, kad jis jos tėvas. Sodas paskubomis aptvertas aukščiausia tvora ir vidun įleista pora piktų šunų. Tai rodo kokia panika apėmė artimuosius. Jei niekšas užsispirs, o tai tikra, po kelių metų mergaitė pasijus saugoma. Iš tarnų ar kaip kitaip sužinos priežastį. Kas tada? Gal dar paaugusi, kabutėse norės pažinti tikrąjį tėvą. Gal susitikę abu puls vienas kitam į glėbį. Gal nusigandę giminės pasiūlys niekšui stambią pinigų sumą, kad paliktų mergaitę ramybėje. Gal dėl jos gerovės, nuvarvinęs nuoširdžią ašarą, į-sikišęs pinigus į kišenę, išvažiuos kur į užsienį patogiai baigti dienas. O gal atsisakys ir pinigų. Mat, būdamas pilna to žodžio prasme vienišas, gali tiek susigyventi su dabartine meilužio ir tėvo role, kad fantazija virs tikrove, o tikrovė nugrims į užmarštį. Kas žino, kas gali spėti!

Nutilo susimąstęs. Neberadau žodžių ir aš. Baigėme pietus nepravėrę lūpų. Mr. Nobody nebuvo man niekšas, bet patetiška, gaili figūra, prarastąjį gyvenimą mėginanti grąžinti, laimėti neįprastu būdu . ..

Vežamas į stotį, negalėjau pabėgti nuo visko, ką tik girdėjau. Tai sunkėsi vis giliau ir giliau. Visos pastangos nusikratyti nuotaika ėjo vėjais. Atsisveikindami su žurnalistu, sužiurom vienas į kitą tartum sąmokslininkai. Įtarimas žybtelėjo ir vos nešūktelėjau.

—    Kam vežėt į kapines, kam papasakojot tą viską?

Jo nuvargęs piktas veidas staiga šyptelėjo šiltai, senoviškai.

—    Aš negaliu papasakoti, parašyti ir eilutės, tuo tarpu jūs gi rašot short stories, fiction! . . .
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai