Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KULTŪRA IR POLITIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS ALAUŠIUS   

a. Principinės pastabos. — Visų pirma pora žodžių dėl pačios temos: kuria prasme keliame kultūros ir politikos santykių klausimą? Plačiąja prasme kultūra apima visą žmogiškąją veiklą. Didelis kultūrinis žmogaus žygis yra ir apskritai valstybės sukūrimas bei ypačiai pasiekimas demokratinės valstybės. Šitaip imant, ir politika tėra vienas kultūrinės veiklos baras šalia kitų. Jei užtat imtume kultūros žodį šita plačiąja prasme, kultūros ir politikos santykių tema galėtų reikšti tik klausimą, kuria prasme ir politika priklauso kultūrai. Bet šiame pasisakyme imame kultūros žodį ne ana plačiąja prasme, o ta siauresne prasme, kuria mūsų kasdieninėje kalboje kultūrininko žodį taikome rašytojams, menininkams, mokslininkams bei mokytojams, juos visus priešpastatydami prieš politinius veikėjus bei partinius visuomenininkus. Galimas dalykas, kad griežtas logikas padarytų šiai vartosenai priekaištą, jog tarsi ji paneigia politikai kultūrinės veiklos prasmę. Visiškai sutinkame ir mes, kad ir politinė veikla yra verta kultūros vardo plačiąja žodžio prasme. Bet norime drauge pabrėžti, kad politikai dera kultūrinės veiklos vardas skirtinga prasme, negu poezijai ar menui, mokslui ar filosofijai. Poezija ar menas, mokslas, ar filosofija yra tiesioginis kultūros kūrimas. Tuo tarpu politika nėra nukreipta į tiesioginę kultūros kūrybą. Jeigu valstybė ir yra būtina kultūrinio gyvenimo sąlyga, vis dėlto pati valstybė nekuria kultūros. Tai ir pateisina tą mūsų kasdieninės kalbos vartoseną, kuri kultūrininko vardą teikia tik tiesioginiams kultūros kūrėjams. Šia pastarąja prasme ir mes keliame kultūros ir politikos santykių klausimą.

Kultūros ir politikos santykių supratimas priklauso nuo atitinkamo kultūros ir valstybės santykių supratimo. Kaip suprantami valstybės ir kultūros santykiai, taip suprantami kultūros ir politikos santykiai. Vienaip kultūros ir politikos santykiai suprantami totalistinėje valstybėje, kitaip — demokratinėje valstybėje.

Totalistinė valstybė siekia apimti visą gyvenimą, laikydama save aukščiausia vertybe, kuriai visa turi būti palenkta. Jausdamasi ne tik kasdieninio gyvenimo, bet ir žmogaus sąžinės viešpačiu, totalistinė valstybė imasi administruoti ne tik ūkį, bet ir kultūrą. Todėl totalistinė valstybė ir yra pagrįsta absoliučiu politikos primatu prieš kultūrą. Nereiškia šis politikos primatas prieš kultūrą, kad totalistinė valstybė apskritai nevertintų kultūros. Be kultūros žmogus negali gyventi: juo kultūra žemesnė, tuo skurdesnis žmogaus gyvenimas. Negali užtat nė totalistinė valstybė neigti kultūros vertę. Bet ji neteikia kultūrai savitos vertės, žiūrėdama į kultūrą tik politinio naudingumo žvilgiu. Tai iš esmės utilitaristinis kultūros vertinimas. Ir kadangi tiesiogine prasme naudinga tėra technikinė kultūra, suprantama, kodėl totalistinė valstybė skiria jai ypatingą dėmesį. Tiesa, ir pačios technikinės kultūros skatinime iškyla esminis skirtumas tarp totalistinės ir demokratinės valstybės: kai pastaroji siekia per technikinę pažangą pakelti visų šalies gyventojų gerovę, tai pirmoji ir pačią technikinę pažangą visų pirma naudoja tik savo militarinei jėgai stiprinti. Bet ypačiai visas skirtumas tarp demokratinės ir totalistinės valstybės atsiskleidžia pažiūroje į dvasinę kultūrą. Kadangi dvasinė kultūra tiesiogine prasme nėra naudinga, totalistinė valstybė galėtų likti jai abejinga. Bet kadangi, antra vertus, ir totalistinė valstybė negali viešpatauti savo valdir niams be tam tikro šių vidinio nusiteikimo, tai ir totalistinė valstybė nelieka dvasinei kultūrai abejinga, o ryžtasi ją paversti savo politinės propagandos tarnaite. "Sielų inžinieriai"—štai tasai žodis, kuriuo totalistai vadina kultūrininkus. Deja, siela — ne mašina! Ir būti sielų inžinierių lygu būti vergų auklėtoju. Tarnauti totalistinei valstybei, talkininkaujant ugdyti jos valdiniuose vergišką nusiteikimą, — toks visas kultūrininkų uždavinys, kuriuo totalistinė valstybė pateisina kultūrininkus. Tokia ir yra totalis-tines valstybės sąranga: viršuje — šventoji politikų kasta, viduryje — jos įrankiai: inžinieriai tikrąja žodžio prasme ir vadinamieji "sielų inžinieriai", o apačioje — vergų masė, pavergta mašinai ir propagandai.

Kitas politikos ir kultūros santykis demokratinėje valstybėje. Dažnai norima demokratijos esmę matyti tik formaliame daugumos valios principe. Bet jei demokratija tebūtų tik tai, nebūtų ji buvusi verta tų himnų, kurie jai buvo dainuoti. Patirtis skaudžiai liudija, kad ir dauguma nėra laisva nuo tironijos pagundos. Bet kaip tik tuo pačiu metu, kai dauguma pasiduoda tironijos pagundai, ji nebetenka teisės į demokratijos vardą. Tai ir liudija, jog demokratijos esmė slypi ne formaliame daugumos valios principe, o visiškame tironijos atsisakyme. Bet kokia būdu gali valstybė visiškai atsisakyti tironijos? Ne kitu būdu, kaip aprėždama savo kompetenciją tik kasdieniniu gyvenimu, o visa tai, kas liečia žmogaus sąžinę, palikdama atskiro žmogaus laisvei. Demokratinė valstybė principiškai atsisako valdyti žmogaus sąžinę. Bet sąžinės laisvė nėra tik vadinamų asmeninių įsitikinimų laisvė. Pilna sąžinės laisvė tėra ten, kur žmogus yra laisvas ne tik turėti savo asmeninius įsitikinimus, bet ir pagal juos reikštis. Sąžinės laisvė šita prasme yra ne kas kita, kaip apskritai kultūros laisvė. Ir kada demokratinė valstybė atsisako valdyti žmogaus sąžinę, iš tiesų ji tuo pačiu atsisako "diriguoti" kultūrinį gyvenimą pagal vienokią ar kitokią "generalinę liniją". Plaukia šis demokratinės valstybės nusistatymas iš įsitikinimo, kad kultūra yra aukščiau to, kas gali priklausyti valstybės kompetencijai. Kultūros primatas prieš politiką — štai ta versmė, iš kurios ištryško demokratinės valstybės mintis. Tiesa, šis primatas nereiškia principinio politikos nuvertinimo. Atvirkščiai, demokratinė valstybė siekia politiką padaryti visų piliečių domesio ir atsakomybės dalyku. Tačiau kiekvienu atveju demokratinėje valstybėje drauge su valstybės absoliutumu atsisakoma ir politikos absoliutumo. Greičiau demokratinę bendruomenę gaivina principas: kaip žmogus yra aukščiau valstybės, taip kultūra yra aukščiau politikos. Todėl ir patvs valdžios turė-toiai — politikai nebėra demokratinėie valstybėje jokia specialiai privilegijuota kasta. Politikai nebėra viešpačiai, o visuomenės tarnai. Visuomenė juos renka ir kontroliuoja.

Iš čia plaukia ir ši išvada: demokratinės bendruomenės sąlyga yra politikų įtakos atrėžimas sava sritimi. Demokratinei dvasiai iškvla pavojus, kai gyvenime vienašališkai įsiviešpatauja politikai. Juo bet kurioje bendruomenėje vienašališkiau įsigali politinė nuotaika, tuo nejučiomis joje netrunka iškilti ir totalistinė nuotaika.

Ši išvada gali ne vienam iš karto pasirodyti įtartina, ir tačiau ji nuosekliai plaukia iš pačios politikos prigimties. Jei demokratijos mintis taip vėlai iškilo istorijoje, tai dėl to, kad demokratija yra greičiau svetima politikų prigimčiai. Kas turi savo rankose valdžią, nelengva tam pačiam aprėžti savo kompetenciją. Valdžia visada gundo totalizmu: jei galiu užgniaužti priešą, kodėl privalau palikti jį laisvą? Šis klausimas visada kužda politikui į ausį. Tai ir padaro politikos kelią, kokį visam laikui nupiešė atvirasis Machia-velli. Iš tiesų, valdžia pati savyje yra neutrali. Tuo pačiu valdžios atžvilgiu yra neutralios ir visos priemonės. Čia skirtumas tarp politiko ir, sakysime, mokslininko. Tiesa, kurios jieško mokslininkas, savaime išskiria melą. Todėl mokslininkas, kuris sąmoningai imtųsi netiesos, pats sau prieštarautų ir keltų mumyse baisų pasipiktinimą. Gi politikui lengvai atleidžiame ir netiesą, nes iš anksto žinome jį gundomą demagogijos. Laukiame iš anksto, kad bus stengiamasi pateisinti visa, kas bus padaryta "savųjų", ir nuvertinti visa, kas bus atlikta "svetimųjų". Jei ir negalima visada išteisinti politikus, tai galime juos bent suprasti. Kai mokslininkas ar menininkas gali išplėtoti savo kūrybines jėgas nepriklausomai nuo kitų, tai politikas visada privalo valdžiai pasiekti kitų pagelbos. Iš čia ir demagogijos pagunda: žiūrėti ne objektyvios tiesos, o to, kuo būtų galima laimėti efektą, paveikti savo naudai kitus.

Demokratinė valstybė reikalauja politikus būti švariais. Bet tos pačios pagundos, kurios slypi politikos prigimtyje, gundo ir demokratinius politikus. Todėl ir kuria demokratinė valstybė savo institucijas tokiu būdu, kad būtų budima prieš totalistines pagundas, slypinčias politikos prigimtyje. Iš čia valdžios funkcijų padalinimo principas, saugas, kad valdžia nebūtų sukaupta į vienas rankas. Iš čia periodinių rinkimų principas, leidžiąs piliečiams keisti tuos, kuriems patikima valdžia. Bet kad visuomenė galėtų šių visų institucijų pagelba budėti prieš totalistinių pagundų išbudimą politikuose, ji pati privalo išlikti blaiviai sąmoninga. Iš vienos pusės tai reiškia reikalavimą aktyviai domėtis politiniu gyvenimu. Nėra visokiai demagogijai palankesnės dirvos, kaip abejingumas viešoio gyvenimo problemoms ir tuo pačiu jose nesiorientavimas. Iš antros pusės, tai re'škia reikalavimą išlaikyti savo vidinę laisve politikos atžvilgiu, neparduoti savo sielos politikai. Niekas labiau nesunaikina demokratinės dvasios, kaip fanatiškas partiškumas, nebe-leidž'ąs gyvenimo blaiviai vertinti.

b. Praktiniai rūnesčiai. — Tokios kelios princiDinės pastabos. Keliame tačiau klausimą ne teoretiškai. Visa, ką anksčiau pastebėjome, tarnauja tik mūsų praktiniam rūpesčiui išreikšti:
ar negresia ir mūsų bendruomenei vienašališko politikų įsiviešpatavimo pavojus? Ar negresia ir visiems mums savo sielos politikai pardavimo pagunda?

Verčia mus šiuos klausimus kelti keli faktai. Pirma: beveik visa mūsų spauda surišta su viena ar kita politine partija. Suprantamas dalykas, kad kiekviena politinė partija rūpinasi turėti savo organą. Bet blogai, kad beveik visai neturime laisvos, partiškai neangažuotos spaudos. Tiesa, kai kurie laikraščiai skelbiasi esą nepartiniai. Deja, tai tėra demagoginė reklama, skiriama klaidinti laisvo žodžio išsiilgusiai visuomenei. Antra: stipri mūsų politikuose tendencija veržtis ir į bendrines nepolitines organizacijas. Pastarosios atviros visiems, neišskiriant nė politikų. Tai savaime aiškus dalykas. Bet užtat ir reikia į jas eiti atvirai, neatsinešant partinės reprezentacijos ir konkurencijos pretenzijų. Kiek pastarosios pretenzijos yra pavojingos, pakankamai matome iš tos painiavos, į kurią jos įvė-lė lietuviškosios bendruomenės susiorganizavimą Kanadoje. O jeigu ir JAV-ėse bendruomeninis susiorganizavimas taip užtruko, kaltės tenka j ieškoti ne kitur, kaip tame, kad per nesusipratimą šis klausimas iš pradžių buvo patekęs į politikų rankas. Trečia: politikai yra užgožę ir visus bendruosius tautinius minėjimus. Į pastaruosius visų pirma žiūrima kaip į priemonę aukoms gauti. Bet iš tiesų jie turėtų būti visų pirma vertinami kaip tautinės dvasios gaivinimo priemonė. Šioje svetimoje aplinkoje visų bet kurios vietovės lietuvių draugėn susitelkimas Vasario 16 ar kuriai kitai šventei paminėti galėtų būti visų širdyse didelis pergyvenimas. Bet kai esi priverstas kelias valandas išklausyti visų partijų delegatų vieno už kitą banalesnes prakalbas, tada turi iš tokio minėjimo išeiti tik viena mintimi: kodėl visų tokių minėjimų iniciatyva negalėtų būti nerimta iš politikų į kultūrininkų rankas? Šie tikrai labiau rastų žodį į žmonių širdis, negu banalūs politiniai kalbėtojai.

Toks politikų įsiviešpatavimas mūsų viešajame gyvenime nėra nepavojingas, nes su juo drauge eina ir plačioje visuomenėje vienašališkas politinio intereso įsigalėjimas. Esame visi karštligiškai užkrečiami tokiomis "problemomis", kurios gyvybinės svarbos turi tik partiniams politikams, o pačios savyje yra mažai reikšmingos. Kiek visuose laikraščiuose karštai ir karčiai diskutuoti ir tebediskutuoiami partinės reorezentacijos VLIKe, n. Lozoraičio pretenzijų į šefus bei "aktus" ir kiti panašūs klausimai! Tai vis klausimai, kuriuos diktuoia ne tautinis interesas, o partinės ambicijos. Bet svarstėme juos tokiu įkarščiu, lyg nuo jų būtų priklausęs pačios Lietuvos likimas. Būtų galima į visa tai pažiūrėti tik kaip į žaismą, nors ir nereikšmingą, bet ir nepavojingą. Tačiau ir žaismas tėra tol nepavojingas, kol jis neužima darbo laiko. Visada yra pavoius. vienam dalykui perdaug atsidėjus, pamiršti visa kita. Ne kitaip vra ir mūsu atveiu. Kiek triukšmingai diskutuojame partiškai politinius klausimus, tiek tyliai apeiname esminius tautinius klausimus. Kai atvykome į šią šalį, buvome beveik pritrenkti, kiek radome savo tautiečius bebaigiančius nutautėti. Bet tas pats likimas laukia ir mūsų, jei visomis pastangomis nekovosime už lietuviškosios dvasios išlaikymą. Ir tačiau, nors turėtume matyti visą pavojų, laikomės, lyg jo vis dar nebūtų. Jei ir sutikti, kad spauda atspindi gyvenimą, tai mūsiškės spaudos atžvilgiu tektų pasakyti, kad ji mūsų gyvenimą atspindi tik tiek, kiek naikinamos kariuomenės optimistiniai komunikatai apie "sėkmingai pravestą atsitraukimą". Tiesa, politikuose įprasta optimizmą laikyti beveik pilietine pareiga. Bet tikros vertės turi tik tas optimizmas, kuris kyla iš tikėjimo savu dalyku, o ne iš paprasto akių prieš tikrovę užmerkimo. Reiktų ir mums ne tyla dengti nemalonią tikrovę, o blaiviai ją analizuoti ir jieškoti priemonių, kuriomis galėtume prieš ją spirtis.

Sakysime, laikėme pačia pagrindine priemone atsispirti prieš nutautėjimą visų mūsų susiorganizavimą į bendruomenę. Bet kaip laikėsi mūsų spauda? Ilgą laiką daugelis laikraščių laikėsi labai neaiškiai. Todėl šis reikalas ir užtruko. Bet ir dabar, kai jau pereinama iš principinio pritarimo į praktinį organizavimąsi, nėra šiam reikalui mūsų spaudoje skiriamas toks dėmesys, kokio jis vertas. Tuo pačiu klausimu kalbant toliau: nepakaks formaliai susiorganizuoti į bendruomenę, bet teks ir jai sielą įkvėpti. Sutinkame visi, kad šia siela turės būti rūpestis mūsų tautine kultūra. Todėl vienu pagrindiniu bendruomenės organų turės būti Kultūros Fondas. Bet ar esame svarstę, kaip turėtume jį suorganizuoti, kad jis nevirstų tik politinių intrygų lizdu? Nesu užtikęs mūsų spaudoje nė vieno išsamesnio pasisakymo. Tiesa, buvau šį klausimą šiek tiek palietęs tame pačiame žurnale, kuriame dabar rašau. Bet ir tai liko be jokio atgarsio: čia ne partinis kokios nemalonios vietos už-lietimas! Eikime toliau: tikėkime, kad ir be viešų diskusijų komitetiniai delegatai išspręs Kultūros Fondo klausimą, bet ir dabar pat yra reikalų, kurių negalima atidėlioti, belaukiant Kultūros Fondo. Pats paprasčiausias reikalas: pa-rūpinimas pradžios mokyklai vadovėlių. Renkame kas metai aukas lietuvybės reikalams: ir jei pakanka jų išlaikyti mūsų politinės propagandos organams, regis, galėtų jų pakakti ir mūsų mažiesiems aprūpinti elementorinėmis priemonėmis. Priėjome prie paties opiojo mokyklos klausimo. Šiuo klausimu spaudos dalyje netrūko pasisakymų dėl nepakankamo lietuviškumo ir tose mokyklose, kurios nori vadintis lietuviškomis. Labai dažnai šie nusiskundimai buvo visiškai teisingi. Bet buvo pigu būti teisingiems, kai teko teisybę "priešams" sakyti! Sukūrėme šeštadienio mokyklas, kurioms negalime daryti tų priekaištų, kuriuos darome oficialiosioms mokykloms. Didelį darbą čia atlieka mūsų mokytojai, atsižadėdami šeštadienio poilsio. Bet ar žinome, su kokiomis kliūtimis jie susitinka?   Ne reguliarus pamokų lankymas, neskyrimas namų darbams dėmesio, ir pagaliau viso to paaiškinimas prisipažinimu: "einu, kad tėvai varo". Gerai, kad "tėvai varo", bet blogai, kad nepajėgta vaikui šeimoje Įskiepyti vidinio nusistatymo. Jei visada, tai ypačiai šioje aplinkoje mokyklos ir tėvų bendradarbiavimas bus pirmoji sąlyga išlaikyti mūsų mažuosiuose lietuvišką dvasią. Daug šiame sąryšyje iškiltų klausimų. Bet kiek mūsų spaudoje šiais klausimais sielotasi? Eikime nuo mažųjų į vyresniuosius — į jaunimą. Jam lengviau bus prasimušti. Bet negalima nematyti, kad prasimušimas į svetimuosius gresia eiti drauge su traukimusi iš savųjų. Bauginančiai neramu, kaip mažai matome jaunųjų prie-augliaus ir mūsų spaudoje, ir mūsų organizaciniame gyvenime. Jei tuos, kurie prasimuša į studijas, sutelkia tradicinės akademinio jaunimo organizacijos, tai visas kitas mūsų jaunimas likęs be jokios savo organizacijos. Nežinau, ką reiktų išgalvoti, bet reiktų galvoti. Eikime pagaliau nuo jaunimo Į save pačius, kuriems Lietuva ne blankus jaunystės kūdikystės atsiminimas, o neišbėgama tikrovė. Kiek ir mus pačius pradeda graužti abejingumo vėžys!

Bet čia ir vėl turime grįžti į tai, ką pirma nurodėme. Didele dalimi dėl šio abejingumo yra kaltas per vienašališkas mūsų viešosios opinijos nukreipimas į partinius klausimus, tyla užgožiant tautinius rūpesčius. Demoralizuoja visuomenę keliamas triukšmas partiniais klausimais, nes anaiptol neapsieinama be demagogijos, be visokių insinuacijų, be neapykantos prasiveržimo. Lietuvio lietuviui meilė visame šiame triukšme lieka tik ironiškas žodis. Nenuostabu, kad ne viename atsiranda noras nuošaliai laikytis nuo visų tų "kovų", į kurias šaukia partiniai politikai. Deja, yra pavojus, kad bebėgant nuo partinių kovų, nebūtų pabėgta ir nuo tautinės kovos!

c. Baigiant. — Nenorėčiau, kad visa, kas teko pasakyti, būtų palaikyta tik priekaištais mūsų politikams. Jei tenka išsitarti apie vienašališką politinio intereso įsiviešpatavimą mūsų visuomenėje, tai kalba tik už mūsų politikų pagirtiną aktyvumą. Galėtų užtat ir tai, kas iš karto nuskamba papeikimu, būti priimta ir pagyrimu. Kiekvienu atveju tačiau atrodo, kad šiuo metu turėtų ir politikai sutikti dėl šių dalykų:

1.    Mūsų energija visose srityse, neišskiriant nė politikos, turi būti skiriama tik tautinei kovai vesti. Bet koks beatodairiškas partinių ambicijų aktyvinimas šiuo metu reiškia tik įaktinį tautinės kovos sabotavimą. Visos partinės ambicijos įgaus savo realią prasmę tik savoje valstybėje. Gi čia, svetur, jos yra drauge ir fantastiškos savo viltimis, ir pragaištingos savo pasėkomis.

2.    Vietoj partinės polemikos, pirmąją rolę mūsų spaudoje turi užimti mūsų telkimas prieš tą grėsmę, prieš kurią visi lygiai stovime, nežiūrint, kurios pasaulėžiūros esame. Tai nutautėjimo grėsmė. Jieškoti šios grėsmės tik savo "priešuose" tėra partinė demagogija, o ne tikras tautinis rūpestis. Konkretus jieškojimas priemonių prieš nutautėjimo grėsmę turi pakeisti ligšiolinį tarpusavio priekaištinėj imasi.

3.    Pati galingiausia priemonė tautinei dvasiai išlaikyti yra pats gyvenimas šia dvasia, kiek ji apsireiškia mūsų daina, mūsų muzika, mūsų poezija, etc. Visi mūsų kultūriniai laimėjimai turi būti visų sutinkami lygiu entuziazmu, nekeliant partinio "savumo" klausimo. Kas lietuviška, tuo pačiu yra ir sava. Politinis kultūrinių apraiškų traktavimas yra nesusipratimas pačios kultūrinės kūrybos atžvilgiu, o mūsų sąlygose drauge ir nusižengimas prieš tautinės kovos solidarumą.

4.    Visomis priemonėmis remdami mūsų su-siorganizavimą į Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, turime iš anksto budėti, kad ji nepatektų į politinių įtakų kovos lauką. Būtų klaida norėti išsaugoti jos nepartiškumą tuo pačiu partijų konsolidacijos principu, kuriuo pagrįstas tokių politinių institucijų, kaip VLIKo ar ALTo, funkcionavimas. Ne visos partijos turi būti lygiai bendruomenės vadovybėje "atstovaujamos", o greičiau kaip tik visų partijų politikai turi susilaikyti nuo veržimosi į bendruomenės vadovybę. Kadangi pačiu savo charakteriu Pasaulio Lietuvių Bendruomenė yra pašaukta visų pirma kultūriniams rūpesčiams, tai natūralu, kad ir jos vadovybėn būtų pašaukiami kultūrininkai, o ne politikai. Tai labiausiai laiduotų, kad bus dirbamas konkretus darbas, o ne amžinai sergama "aritmetikomis".
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai