Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Dr. Jonas Balys: TAUTOSAKA APIE DANGŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Mažiulis   
Dr. Jonas Balys: TAUTOSAKA APIE DANGŲ — LITHUANIAN FOLKLORE OF THE SKY, 24 psl. in 8°, 1951. Išleido — J. J. Bachu-nas, Sodus, Michigan. Kaina 60 c.
Lietuvių Tautosakos Archyvui psr keletą metų pavyko surinkti gana daug tautosakos apie dangaus skliautą ir jo šviesulius, kurios tarpe buvo itin svarbios mūsų senajam tikėjimu atsekti. Vokiečių okupacijos metais J. Balys šios rūšies visą tautosakinę medžiagą buvo sunaudojęs dideliam mokslo darbui ir anuos senojo lietuvio įsitikinimus plačiai lygino su kitų tautų tikėjimais apie dangaus skliautą. Tačiau visas šis mokslinis jo darbas liko tėvynėje, ir tik surinktosios medžiagos nežymi dalis J. Baliui pavyko išsivežti. Su ja jis drauge prakeliavo visą tremtį. Ir ši nedidelė knygutė yra iš anas, išsivežtinės,  tautosakos  atsiradusi.

"Tautosaka apie dangų" kiekvienam lietuviui, daugiau ar mažiau dirbančiam tautotyrinį darbą ar tik tautos praeitimi besidominčiam, yra miela, nes pirmą kartą mūsuose tiek daug sutelkia šios medžiagos vienoje vietoje, jei neskaityti anksčiau pasirodžiusių J. Balio straipsnių (žr. "Mintis" I, 26-30; II-III, 31-36, 1946) ar įtarpų kituose leidiniuose (plg. Lietuvių Tautosakos Skaitymai II, 42-56). Iš šių spausdintųjų darbų nemaža tautosakos ir šin leidinėlin perspausdinta.

Naujai paskelbtoji tautosaka apie dangaus skliautą, pateikta be platesnių aiškinimų ir lyginimų, nevienam skaitančiajam kelia ir visą eilę įvairių klausimų.

1.    Iš Gervėčių apyl. dainos išimtasis gabaliukas:
"Tu Saulele, tu šiltoji, Nesušildyk labai. (2 k.) Tu Mėnuli, tu šviesusai, Nesušviesink   labai.    (2  k.)" (6 psl.), vargu ar priskirtinas senesniosios kartos tautosakai.   Jo skandavimas ir kai kurių žodžių parinkimas   labai   primena  šio  šimtmečio pradžios liaudies dainininkų naujuosius sueiliavimus ir kitokius perdirbinėjimus.

2.    Tikėjimą, kad dangaus septyni sluogsniai arba atskiros erdvės, viena ant kitos susiklosčiusios, pažįsta ne tik Liškiavos apyl. gyventojai, bet jį galima sutikti ir Duokiškio (Rokiškio apskr.), Dusetų ir Antazavės (Zarasų apskr.) bei Daugailių (Utenos apskr. apylinkėse. Mano senelis Juozas Indriūnas iš Duokiškio (miręs 1930 m., jau gerai prašokęs aštuoniasdešimt) visados man mažam sakydavo, kad "dangūs susidėstė ant vienas kito ir viršutiniame, septintame, esąs tikrasis dangus, kur jau Dievulis gyvena". Tą patį įsitikinimą man pakartojo ir viena senutė Daugailių miestely 1944 m. pavasarį, kad "Dievas gyvena labai aukštai, net septintam danguj". Taip pat visose anksčiau suminėtose apylinkėse šis įsitikinimas galima sutikti pas senesniuosius žmones. To Krašto jaunimas yra išlaikęs tik keletą sustabarėjusių pasakymų, pvz. "kai niuktersiu, tai ir atsidursi septintam danguj", "... septintam danguj kaulus susrinksi (mirsi)" ir pan. ši, septynių dangaus sluogsnių sąvoka pas mus gali būti atkilusi su krikščionybe iš Vakarų, tačiau ją žino ir tolimosios šiaurės samojedai, o taip pat, rodos, ir suomiai. Taigi, gali būti šis įvaizdis pas mus suomiškasis skolinys dar iš labai senų laikų. Mums lietuviams, atrodo, bus daugiau būdingas devynių sluogsnių dangus. Dusetiškiai šiandieną tuos pačius pasakymus su septintu dangumi labai dažnai pavartoja ir devintu, pvz. "kai skelsiu ausinėn, tai net devintame danguje atsidursi (mirsi)". Apie devynis dangus esu girdėjęs senų žmonių pasakojimų 1941 m. šalia Pašvitinio (Šiaulių apskr.). Taip pat devynis dangus minint girdėjau žemaičius nuo Rietavo ir Kražių. Ir man atrodo, kad devyni dangaus sluogsniai bus senesnysis įvaizdis, kurį vėliau pakeitė septynių erdvių sąvoka.

3. Kupiškėnų vartojamas dagilio (carduus) palenkimas ir jo prispaudimas velėna arba akmeniu, Saulę liudininku kviečiantis, kad įvairūs spuogai ar šunvotės išgytų, yra neatskiriamas ir nuo dusetiškių papročio palenkti dagį (carduus), ypač piktadagį (velniadagį; carduus palustris), kai pameta kokį daiktą. Tik dusetiškiai jau nesikreipia į Saulę, bet mini velnią. Tiek vienu, tiek kitu atveju dagio lenkimas yra labai įdomus, įjungiąs šį augalą į mūsų senąjį tikėjimą. Ir man rodos, kad dagys bus susijęs su Menulio kultu, nes liaudies medicinoje vartojamos jo šaknys veda ta kryptimi. Seniausios dagio reikšmes bejieškant, reikės taip pat pasukti į šiaurę pas mūsų senuosius kaimynus suomius ir jų giminaičius, dar labai senais laikais pasiskolinusius iš baltų šios žolės vardą (takijas = dagijas). Su vardu jie galėjo perimti ir išlaikyti baltiškąsias dagio vartosenos reikšmes.

4. Kad Paukščių Keliu skrenda vėlės į dausas, yra ne tik baltiškoji, bet greičiau net indoeuropiškoji tikėjimo samprata, pvz. tai žinoma Silezijos vokiečiams ir pažįstama iš dalies senovės graikams (jų tik herojai keliavo šiuo keliu į Anapus). Tą senąją reikšmę mes būsime dar perdavę ir suomiams.

5.    Sapnuoti Menulį, žmonių įsitikinimu, retai tepasitaiką, gi pats sapnas reiškiąs visada labai bloga. Paprastai tikima Aukštaičiuose, kad teks apleisti savo namus, t. y. ūkininką ištiksianti pati didžiausia nelaimė. Tačiau senieji dusetiškiai šį namų palikimą riša su didelėmis ir visuotinėmis bėdomis, paprastai karu. Labai gerai prisimenu, kad 1943 metais sausio mėn. pradžioje atbėgo pas mus kaimyne Rozalija Žirnikie-nė (apie 70 m., žukliškių km., Dusetų v.) ir verkdama man pasakojo, kad sapnavusi menulio pilnatis, kurias pradėjo kažkas gadinti, jog tos visai aptemusios. Dabar būsią taip blogai, kad reiksią savus namelius palikti. Tuo metu dar kaimas apie susiverčiantį atgal karą nešnekėjo, nes vokiečiai rytuose tebesilaikė, t. y. tiesiogiai dienos įvykiai senųjų nuogąstavimo dar nekėlė.

6.    Mūsų liaudis gerai pažįsta daugiau nei tris žvaigždynus (plg. 16 psl.), tik tautosakos užrašinėtojai mažai domėjosi ir su senukais neišsiaiškino, kuris tai žvaigždynas. Dusetiškiai ir apylinkių senukai labai gerai skiria dvejus (didžiuosius ir mažuosius) Grįžulio Ratus; jie žino, kad Mažųjų Grįžulio Ratų pirmasis "arklys" yra žiemių žvaigždė, kuri vis esanti "ant vietos". Jie aiškiai skiria Sietyną (Pléiades), iš kurio vietos danguje spėja nakties ir metų laiką. Septyni šienapjūviai laiko vieną dalgę, o netoli jų trys sešerys; iš jų senieji žmonės skaito nakties laiką, ledo metimą, šienapjūtę, žmonės žino, kad yra šuva (šuo), Kiškis, Artojas su jaučiais, Vainikėlis ir kt. Jie pažįsta dar visą eilę žvaigždžių, iš kurių spėja nakties ir metų laiką, kartais ir tam tikrus darbus (sėją) prie jų derindami. Tik kiekvienas senesnis ūkininkas labai dažnai žvaigždės vietą nusako neaprašomai, t. y. susietą su konkrečia jo apylinkės vieta, pvz. "Sietynas ties lenktuoju beržu, bus jau po pusiaunakčio" arba "atsikėliau, kai šienapjūviai buvo liepoje, tai su ryteliu buvau jau Antazavės šile". Ir tautosakos rinkėjai, patys nebepa-žindami tiek dangaus, kiek senesnioji karta, nebesugebėjo aprašyti nei pačių žvaigždynų, nei jų vietos; jie nebegalėjo aprašyti nei laiko pagal žvaigždes. Ir mano apylinkės senieji žmonės nakties laiką gana tiksliai iš žvaigždžių nusakydavo. Ypač buvo tikslūs žvejai ir aplamai — vyrai. Moterys gerai skyrė Paukščių Kelią, abejus Grįžulio Ratus, Sietyną ir Šienapjūvius, o kitus žvaigždynus jau painiodavo. Jos ir laiką retai iš žvaigždžių vokdavo. Reikia pažymėti, kad senieji skirdavo ir žvaigždynų metinius kelius. Jis parodydavo danguje, kur bus vienas kitas žvaigždynas žiemos, pavasario, vasaros ir rudens metu, tačiau visi šitie pastebėjimai būdavo surišti ir su konkrečia vieta.

7. Žemyna mūsų kalbos dėsniais tegali būti rašoma su priesaginiu ilguoju, bet ne trumpu "i", kaip J. Balys rašo "žeminėlės" (6 psl.). Burtažodžių užrašuose šis rašymas visai atsitiktinis, nes Vilniaus krašto žmonės priesagą -yna vartoja gana dažnai ir žemyną žemės vietoje dar sako apie Rodūnę ir kt.

Baigiant pastabas, norėtųsi, kad šis leidinėlis rastų vietos kiekvienoje lietuvio inteligento knygų lentynėlėje, nes tiek labai vertingo mūsų liaudies turto apie dangaus skliautą dar joks leidinys nėra pateikęs. Kartu reikia pasidžiaugti ir senaisiais mūsų tautiečiais, šiuo kartu J. Bačiūnų, nepagailinčiais pinigo lietuviškosios kultūros reikalams.
A. Mažiulis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai