Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GROŽIO KARALIENIŲ TEOLOGIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Maceina   

Keista tema, tiesa? O vis dėlto ji turi gilios prasmės. Ji nėra tik dorinė. Ji glūdi ne tame, kad vyrai gašliu žvilgiu matuoja pro juos žygiuojančias maudymosi kostiumuose mergaites. Jie jas šitaip matuoja ir daugeliu kitų progų. Grožio karalienių problema yra iš esmės teologinė. Tai yra žmogaus problema, kurios svarba glūdi tame, kad grožio  konkurse žmogus   esti  matuojamas ne savo m a s t u. Mergaitė yra išrenkama 'karaliene' ne todėl, kad ji būtų skaisti, gailestinga, mylinti, globojanti, bet todėl, kad ji yra graži. Dorinės savybės nėra ir negali būti matuojamos, nes jos klesti viduje ir yra prieinamos tik vienam Dievui. Tik Jis vienas jas išmatuos ir mus priims į savo nuo amžių prirengtas buveines ar išmes laukan. Todėl šventumo   karalienių nėra.

Tiesa, yra šventųjų Karalienė, į kurią mes meldžiamės ir kurios mes šaukiamės. Tačiau kaip turi nustebti moteriškasis pasaulis, kad šventųjų Karalienė nėra grožio karalienė. Ar Marija buvo graži? Bažnyčia nepaliauja tai kartojusi savo liturgijoje: ji vadina Dievo Motiną Libano kedru, Siono kiparisu, Kadeso palme, Jericho rože, lygumų alyvmedžiu, upės krantų tuopa; ji kvepianti kaip cinamonas, kaip aštrus balzamas, kaip rinktinė myra; ji esanti "juoda, bet graži"; ji patraukianti mus . savo "tepalų kvapu"; ji pasirodanti "graži tarp žmonių dukterų". Ir visą šią savo nuostabą Bažnyčia užbaigia Nekalto Prasidėjimo šventės eilute: "Visa graži esi, Marija — tota pulchra es, Maria". Tačiau čia pat priduria: "Ir pirmykštės nuodėmės nėra Tavyje — et macula originalis non est in te". Šie pastarieji žodžiai kaip tik ir atskleidžia Bažnyčios mintį: Marija yra graži savo nenuo-dėmingumu. Kitaip sakant, minėtais epitetais Bažnyčia reiškia ne Marijos viršinį grožį, ne jos kūno estetinę vertą, bet jos nesuteptą šventumą, jos malonės pilnybę. Ir čia ji matuoja Mariją tikruoju mastu.

Visai priešingai esti grožio karalienių konkursuose. Ten mergaitės yra matuojamos grožio mastu — net matematiškai nustatant ir išreiškiant reikalaujamas proporcijas, nes proporcija yra kiekybinis dalykas, todėl ir gali būti skaičiumi išreikšta. Tačiau ką reiškia, jeigu žmogus (mergaitė juk, rodos, irgi yra žmogus) yra išmatuojamas grožio mastu ? Ką reiškia paskelbti žmogų grožio karalium ar karaliene?

Nuostabios šviesos šiam klausimui suprasti meta Solovjovas savo 'Pasakojime apie antikristą', kuriame šis Dievo ir žmogaus priešas yra atvaizduotas, kaip nuostabus gražuolis. Velnias, kvėpdamas jam savo dvasią, prisipažįsta jį pagimdęs grožyje, o dabar atgimdąs j ė-g o j e. Grožis ir jėga yra pagrindinės regimo antikristo apsireiškimo fermos. Ir iš tikro, antikristas savo grožiu, savo jauna gaivalinga jėga, savo ugninga iškalba (vadinasi, estetiniais pradais) patraukė savęspi Jungtinių Europos Tautų susirinkimą, ir šis jį išrinko ne tik Europos prezidentu ligi gyvos galvos, bet ir suteikė dar Romos imperatoriaus titulą. Tuo Solovjovas norėjo pasakyti, kad grožis yra antikristui sėkminga priemonė pasiekti žmogaus širdį ir įsigyti joje pasitikėjimo. Antikristas sužavi akis išbaigta savo išvaizda, savo judesiais, savo balsu. Jis pasirodo kaip meno veikalas, kaip gyva statula, kaip estetine vertybe kūne. Kodėl tad antichristas yra gražus ?

Savo esmėje grožis yra būties tobulumo išraiška ir sykiu nurodymas į aną būseną, kurią įgis pasaulis po visuotinio perkeitimo, kai ir mūsų kūnas ir visi daiktai bus tobulai gražūs. Kiekvienu tačiau atveju grožis yra daikto ver'tybė. Kad vidinis būties tobulumas galėtų būti pergyvenamas kaip grožis, jis turi būti prieinamas mūsų pojūčiams, o mūsų pojūčiams prieinamas yra tik daiktas. Tuo nenorime pasakyti, jog grožis savo prigimtimi būtų medžiaginis dalykas. Ne, ontologiniai grožio pagrindai yra dvasiniai ir net dieviškieji, nes Dievas yra begalinis grožis — pulchritudo infinita, kaip Jį vadino šv. Augustinas, gailėdamasis per vėlai Jį pažinęs ir pamilęs. Tačiau grožį mes galime pergyventi tik savo kūno pojūčiais. Būties tobulumas kaip grožis kalba ne tiesiog mūsų dvasiai, kaip gėris ar tiesa, bet tiktai tarpininkaujant mūsų kūno organams — akiai ir ausiai. Todėl anoji dvasine ir net dieviškoji grožio esmė turi prisiimti medžiaginį pavidalą, kad galėtų būti suvokta ir pergyventa, šia prasme grožis gali būti tiktai daikto —- medžiaginio daikto — nešamas ir išreiškiamas, štai kodėl jis ir yra tiesioginė daikto vertybe. Tai reiškia, kad grožis nėra asmens vertybe. Jis nėra matas vertinti žmogiškosios asmenybės vertingumui, nes tikroji asmens vertybe yra šventumas — tik jis vienas ir niekas kitas: nei naudingumas, nei gyvastingumas, nei gražumas, žmogus yra tiek vertingas, kiek jis yra š ve n t a s.

Jeigu tad žmogus vis dėlto yra matuojamas grožiu, reiškia — jis yra matuojamas jam svetimu mastu, daikto mastu, ne asmens. Tuo pačiu jis ir pats esti pažeminamas ligi daikto kategorijos. Kadaise ir žmones buvo pardavinėjami, ne tik gyvuliai bei daiktai. Tuo metu žmogui buvo taikytas ekonominis naudos mastas. Tačiau aną epochą mes laikome barbariška, kuri nesuprato žmogaus tikrosios vertes ir todėl jį laikė ekonomine vertybe. Bet argi anoji tolima epocha skiriasi iš esmės nuo mūsosios, kuri žmogų matuoja estetiniu grožio mastu. Tiesa, grožis yra kilnesne vertybe, negu nauda. Tačiau vistiek jis daikto vertybe. Gali šis daiktas vadintis meno kūriniu, genialiu kūriniu, bet vistiek jis yra daiktas, negyvas, besielis, bedvasis daiktas, medžiaginis daiktas, neasmeninis, be laisvės ir be sąžinės. Kokiu tad būdu jo vertybė gali virsti žmogaus mastu; žmogaus, kuris turi dvasią, kuris yra asmuo, kuris yra protingas ir laisvas, jaučiąs, kenčiąs ir mylįs? Argi visos šios žmogiškosios savybės, be kurių žmogus yra nebe žmogus, gali būti išmatuojamos estetiniu mastu? Argi jos turi ką nors bendra su grožiu? Matuoti tad žmogų grožio mastu reiškia jį pažeminti į meno kūrinių eiles. Tai yra toks pat žmogaus vertės nesupratimas, kaip praėjusių amžių žmogaus pardavinėjimas. Grožio karalienių konkursai yra ne žmonių, bet meno kūrinių konkursai. Anos mergaitės, kurios sukiojasi prieš komisijos akis, yra nebe asmenybės, bet statulos, norinčios atskleisti ne savo tikrąjį vertingumą, bet tiktai antrinį, atsitiktinį, praeinantį, todėl žmogui nederantį, kad juo girtų-si arba jį rodytų. Epocha, kuri žmogų vertina grožiu, yra tokia pat barbariška, kaip ir anoji, kuri jį vertino nauda.

Šitoje vietoje kaip tik ir išeina aikštėn teologinis šios problemos pobūdis. Jeigu velnias savo pasiuntinį pagimdė grožyje, jeigu antikristas pasirodė prieš pasaulį kaip gražuolis, tai reiškia, kad čia buvo norėta daikto vertybe pridengti asmens vertybę. Kitaip sakant, grožis antikristui tarnavo šventumui atsto-t i. Nebūdamas antgamtiškai šventas, jis buvo užtat antžmogiškai gražus. Savo grožiu jis norėjo nukreipti žmonių .dėmesį nuo jo nešventumo. Jis pasirodė kaip statula todėl, kad negalėjo pasirodyti kaip vertinga asmenybė. Jeigu tad mūsų epocha vertina žmogų grožiu, ji tuo pačiu nori mūsų akis nukreipti nuo tikrojo žmogaus vertinimo. Ji nori falsifikuoti Dievo paveikslą žmoguje, nes Dievas spindi žmoguje ne per grožį, bet per šventumą. Kitaip sakant, epocha, kuri žmogų matuoja grožiu, yra antikristinė epocha. Antikristas veikia visais amžiais ir visais amžiais jis mėgina neleisti prieiti prie tikrosios žmogaus sampratos, kuri glūdi tame, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Todėl vietoje šventumo, kaip specifiškai asmeninės vertybės, išreiškiančios dieviškumą žmoguje, antikristas visados siūlo kitas vertybes. Jis matuoja žmogų nauda, jis matuoja jį gyvybe, jis vertina jį grožiu, tuo nustumdamas jį arba į gryną daiktų, arba į gyvūnų, arba į kūrinių eiles, bet niekad nepakeldamas jo ligi tikrojo žmogiškumo ir asmeniškumo. Senovine epocha buvo antikristinė tuo, kad ji vertino žmogų ekonomine nauda. Neseniai praėjęs rasizmas buvo antikristinis tuo, kad matavo žmogų vitaline gyvybe. Mūsų dienos yra antikristinės tuo, kad vis labiau įsigali grožio mastas. Grožio karalienių konkursai yra kaip tik šios antikristinės dvasios labai būdinga apraiška. Todėl jie užgauna mūsų dvasią ne tik tuo, kad ten mes regime gašlių žvilgių išniekinamą mergaičių nekaltybę (moralinis požiūris), bet svarbiausia tuo, kad juose yra išniekinamas pats žmogus, užtrinant jame Dievo paveikslą, o vietoje jo siūlant žavėtis meno veikalo viršine, neasmenine forma (teologinis požiūris). Tuo tarpu žmogus nėra meno kūrinys, tuo pačiu ir grožis nėra jo tikrasis mastas. Kas vis dėlto šį mastą naudoja ar leidžia save juo matuoti, įsijungia į antikristų eiles, kurios "ateina ir jau dabar yra pasaulyje" (1 Jon 4, 3). Gali jis tai daryti nesąmoningai ir būti už tai neatsakingas. Kuri gi mergaite nenori būti graži? Tačiau objektyviai jo žingsnis reiškia paramą antikristinei dvasiai žmogaus pažeminime, nes Dievo paveikslą žmoguje paversti išjuoka yra svarbiausias antikristo siekimas. Grožio konkursai ir grožio karalienes kaip tik ir yra tokios Viešpaties paveikslo-išjuokos.
A. Maceina
*     *     *
—    Pop. Pijus XII davė St. Louis kat, universitetui leidimą ant mikrofilmų nufotografuoti visus Vatikano-bibliotekos rankraščius. Ateinančiais dvejais metais bus nufotografuota 42.000 rankraščių su 10 milijonų puslapių. Visas darbas kaštuos apie 150.000 dolerių. Tuo pačiu metu kardinolas Spellmanas įkūrė fondą nufotografuoti Vatikano bibliotekai vad. krikšč. meno kūrinių Princeton-Index. Tai yra rinkinys visų krikšč. meno veikalų ligi 1400 metų. Jį sudaro apie 100.000 fotografijų ir apie pusė milijono kartotekos lakštų.
—    Po pernai Romoje įvykusio pa-sauliškių apaštalavimo kongreso pop. Pijus XII įkūrė "nuolatinį komitetą tarptautiniams pasauliškių kongresams rengti". Jo pirmininku jis paskyrė adv. Veronese, ligi tol buvusį italų katalikų akcijos pirmininku. Jo-vietoje dabar italų kat. akcijai pirmininkauti yra paskirtas prof. Ged-da, kuris per pastaruosius Italijos rinkimus sukūrė vadinamuosius co-mitati civici, turėjusius dideles įtakos de Gasperio laimėjimui.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai