|
|
PUTINAS OKUPACINĖJ GŪDUMOJ |
|
|
|
Okupantai keičiasi
Per tuos vienerius metus suspėjome pažinti savo žiaurųjį okupantą — sovietinį rusą. Jau nekalbant apie tas moralines ir fizines nuoskaudas, kurios prasidėjo nuo pat pirmos pavergimo dienos, netikėtu baisumu iškilo 1941 birželio dienos — gaudymu nekaltų žmonių ir jų gyvulišku būdu gabenimas žiauriam likimui. Likimui, kokio negalėjo nuspėti net ir didžiausias pesimistas.
Dėl to, prasidėjus vokiečių - sovietų karui, visi, kurie tada dar tebestovėjome ant savo gimtinės žemės, be galo nudžiugome, kad tos rusų sukurtos tragedijos pirmas veiksmas jau baigtas, kad jie dideliu greičiu skuba palikti Lietuvą, — grįžta į ten, iš kur atėję. Kas išreikš tą šiuo momentu pajustą laimę lietuvio širdyje! Nejaugi vėl tikra laisvė!?
Deja, vokiškoji okupacija — antrasis mūsų tautai tragedijos veiksmas. Vokiečiai mums atneštąjį džiaugsmo spindulėlį greitai patys užtemdė beatodairišku žydų žudymu. Nenorėjau tikėti savo akimis, kai gal trečią dieną po vokiečių įžygiavimo teko nueiti į fortą prie V. D. universiteto klinikų ir pamatyti forto pakriaušes nuklotas įvairiai suvirtusiais, dar neužkastais žydų lavonais. Nors žydai ir nebuvo mėgiamas elementas mūsų krašte, tačiau kur gi teisė, įstatymai, kaltės įrodymai, teismo sprendimai? Ne. Per vieną naktį negalėjo būti išnagrinėta tiek kaltinamųjų bylų! . . . Ne, ne! Vieną iš Lietuvos pasitraukusį žudiką pakeitė kitas.
Kai jau bent kiek stabilizavosi naujoji situacija, Putinas atvažiavo į Kauną pasižiūrėti, kaip praleidau pirmąsias prasidėjusio karo su rusais dienas, ar mūsų namelis dar tebestovi. . . Ne, — trumpalaikio karo viesulo, praūžusio per Lietuvą, mūsų buveinė liko beveik nepaliesta. Tik iš vakarų pusės sienoj, antrojo aukšto balkone, keliose vietose kulkų nuardytas tinkas, išmuštos duobutės. Aiškinu Putinui, kad man ponia Z. pasakojo, kaip ji, manydama, jog rusai iš Kauno jau galutinai pasitraukė, norėjusi balkone iškabinti trispalvę. Ją bekeliant, matomai už mūsų sodelio krūmuose pasislėpę rusų kareiviai pradėjo šaudyti į ją. Ji, kulkų nekliudyta, skubiai įbėgusi į vidų. Putinas, žiūrinėdamas praardytą tinką, pora kartų nuogąstingai pakartojo: kas būtų buvę, jei ponią Z. būtų kulka kliudžiusi. . . Tie maži vaikeliai. . . Būtų likę be motinos . . .
Besidalinant įspūdžiais iš prasidėjusio karo įvykių, o kartu ir svarstant, ką gero mums neša vokiečiai, ne kartą grįžome prie žydų likimo — jų šaudymų ir kankinimų. Brolis laikė šį vokiečių antisemitizmą nieku nepateisinamą. Apie tai kalbėdamas, jis jaudinosi ir piktinosi naujuoju okupantu: tai šitokie jie "kultūrtregeriai"! Lietuvos laisvės žiburėlis, atrodo, žibės neilgai. Vokiečiai mūsų Laikinosios vyriausybės pripažinti nenori, jai nepalankūs. Vos tik įkėlęs koją rudasis okupantas pasijuto čia drąsiu šeimininku.
"Paskui atėjo sutemos"
Pirmieji - antrieji vokiečių okupacijos metai, kol vokiečiams gerai sekėsi kariauti rytiniame fronte, mums praslinko, palyginti, gana laimingai. Putinas ramiai profesoriavo Vilniaus universitete, brolienė mokytojavo kažkurioj Vilniaus gimnazijoj, aš šeimininkavau brolio name Kaune ir dirbau kaip vertėj a-sekretorė Kauno universiteto klinikose. Tačiau nuotaikos pradėjo labai staigiai keistis po vokiečių armijos tragiško sugniuždinimo Stalingrado mūšyje. Stalingrado pralaimėjimas buvo tuojau skaudžiai pajustas vokiečių užimtuose kraštuose: uždaryti abu Lietuvos universitetai, pareikalauta sudaryti lietuvių SS batalionus, prasidėjo priverstinis gabenimas į Vokietiją ginklų fabrikų darbams, areštai. Mūsų inteligentinius sluoksnius sukrėtė žinia apie prof. Balio Sruogos išvežimą į vokiečių koncentracijos stovyklą. Tuo pat laiku buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą ir mano brolienės sesers Eugenijos Stanevičienės vyro brolis Vytautas, buv. nepriklausomos Lietuvos kariuomenės leitenantas.
Šių negandų metu vieną ankstyvo pavasario dieną atvyko Putinas į Kauną. Jis buvo pakviestas skaityti savo kūrybą Blaivininkų draugijos suruoštame koncerte. Koncertas įvyko gražiojoje Trijų Milžinų salėje. Bet išskyrus Putiną, beveik nieko geresnio nebuvo: pora piano dalykėlių, kelios keturių jaunuolių padainuotos kupletiškos dainelės. Grįžę iš koncerto, ilgai kalbėjomės apie karo eigą, apie areštus, apie baisų suimtųjų B. Sruogos ir kitų likimą. Besikalbant apie prof. B. Sruogos areštą, aš negalėjau atsistebėti, už ką galėjo įkliūti toks tylus, ramus, rodos, visa aplinka mažai besidomįs žmogus. Brolio manymu, jis galėjo ką nors neatsargaus, vokiečiams nepatinkančio prasitarti. Po Stalingrado pralaimėjimo, vokiečių "kelias atgal" jau buvo prasidėjęs. Tačiau vokietis sudrebėdavo iš pykčio, jeigu kas išdrįsdavo šią teisybę pasakyti jam į akis.
Putinas, grįždamas į Vilnių, paliko man pasaugoti (kokiu nenumatytu atveju) vieną mašinėle parašytą egzempliorių savo eilėraščių rinkinio "Rūsčios dienos". Šiame rinkinyje radau ir antikomunistinių, ir antinacinių eilėraščių. Taip vieni, taip kiti man atrodė labai pavojingi šiuo neramiu laikotarpiu. Už antinaciškus autorius gali įkliūti tučtuojau, o antirusiški — gal netolimos ateities pavojus. Vokiečių frontas rytuose jau visiškai garsiai braškėjo. Guvesnieji mūsų strategai vokiečiams pranašavo liūdną pabaigą. Jeigu vokiečiai trauksis iš Lietuvos, paskui juos vėl įgrius komunistai. Iš antikomunistinių, prisimenu, "Rūsčiose dienose" buvo "Tremtiniai", "Birželio 15", "Saulėtekis". Visiškai naujas, taip savo stilium, taip forma, man atrodė eilėraštis "Marche Macabre". Nors šiame eilėrašty vaizduojamo siaubingojo maršo galantiškasis "darnių garsų išmokslintas magistras" -kapelmistras turėtų būti vokietis, bet pats eilėraštis visa savo apimtimi apibūdina bendrąją Lietuvos okupacinę padėtį — didžiąją nykumą.
1959 Vilniuje išleistame V. Mykolaičio Putino Raštų pirmame tome, kuriame turėtų būti, neva, visa iki tų metų Putino poezija, o iš tikrųjų sudėta tik Raštų Leidimo komisijos "aprobuoti" eilėraščiai, skyriuje "Išvakarės ir sutemos" atpažinau dalį eilėraščių iš anų "Rūsčių dienų". Sprendžiant iš skyriaus pavadinimo "Išvakarės ir sutemos", reikėtų prileisti, kad Putinas tokiu pavadinimu turėjo būti kada nors išleidęs atskirą eilėraščių rinkinį, nes tokiu pat šriftu, kaip "Išvakarės ir sutemos", Raštų pirmajame tome kiti skyriai pavadinti Putino poezijos išleistų knygų vardais. Taip pradedant "Rasoti daigai" (nors tokiu pavadinimu atskiro rinkinio nebuvo išleista, bet Putinas viename laiške paaiškino, kad tai eilėraščiai, surinkti iš ano tolimojo meto spaudos, kad kai kuriuos jis "buvo primiršęs"), toliau — "Raudonieji žiedai", "Tarp dviejų aušrų", "Keliai ir Kryžkeliai" ir kiti.
Perskaičius "Rūsčių dienų" rinkinį, supratau, kodėl ir tokį pavadinimą brolis pasirinko Iš visų eilėraščių dvelkė baisi, okupantų į Lietuvą atnešta nykuma. Eilėraštis "Marche Macabre" galėtų būti leitmotyvu visam rinkiniui: išdidi mirtis žengia per Lietuvos žemę . . .
Mačiau profesorius verkiant
Prieš pat 1943 metų Kalėdas gavau Putino laišką. "Kalėdų atostogas praleisti atvažiuok pas mus į Vilnių. Susitark kartu su Stanevičiais, — jie taip pat atvažiuos. Paskui visi bendrai sutiksime Naujuosius Metus. Sutikimą esame numatę rengti kiek didesnį, — pasikviesti kelis artimesnius pažįstamus. Iš jų vienas kitas ir Tau bus įdomu vėl sutikti". Labai apsidžiaugiau tokiu brolio kvietimu ir su Stanevičiais, apsirūpinę lauktuvėmis, prieš pat šventes ištraukėme į Vilnių.
Čia jau ir pačios Kalėdos buvo man įdomios. Su brolienės seserėčia studente Ortute (ji visą savo studijų laiką gyveno pas Putiną) kiekvieną dieną kur nors ėjome: tai į teatrą, tai bažnyčių apžiūrinėti, tai šiaip po miestą pavaikštinėti. Kažkurią dieną apypiečiui vienoje Gedimino gatvės kavinėje turėjome pasimatymą su J. Jurginių. Jis tada turėjo daug "šiltų" (ar "karštų") jausmų gražutei Ortenzijai. Iš kavinės jis mudvi abi pavadino užeiti į Liaudies meno krautuvę ir joje Ortenzijai nupirko nuostabiausios šv. Onos bažnyčios paveikslą (puikus grafikos darbas, autoriaus nebepamenu), o man — didelę, puikiai liaudies motyvais ornamentuotą vazą. Kągi! — tokiom kalėdinėm dovanom mudvi tikrai buvome labai patenkintos. Ortutė vazos man net pavydėjo.
Per Kalėdas mudvi su Ortute buvome pakviestos to paties Jurginio pas jį į vaišes. Svečių buvo nedaug, visi jauni, vyravo jaunesnieji Valstybinio teatro aktoriai. Pobūvio iniciatyvą laikė Monika Mironaitė, — visą laiką gyva, linksma, judri. Ji vis organizavo dainas — arijas iš įvairių operų: visos iš tos pačios operos, ir vis ta pati arija - valsas: "Andalūzijos mergelė, ta, kurią mylėjau aš". Padainuojame žemesniu tonu — tai arija iš vienos operos; tuos pačius žodžius vėl dainuojame aukštesniu tonu — tai arija iš kitos operos . . . Taip jaunatviškai linksmai žaidėme tomis arijomis.
Naujųjų, 1944, Metų išvakarėse Putino bute virė darbas. Ir Ly, ir Genutė (brolienės sesuo), ir mudvi su Ortute — visos turėjome savo uždavinius, savo darbą. Dengdamos stalą, apytikriai numatėme svečiams vietas: gale stalo — ponia V. Sruogienė, prie jos užstalėj — Biržiškos, Krėvės, Vaičiūnai; kitoj pusėj stalo — Vincas Šmulkštys, šeimininkai; "galiorkoje" (taip vadinome stalo galą arčiau durų) — paprastai jaunesnieji patys susimeta; čia laisviau, linksmiau . . . Tačiau šeimininkai visada duodavo laisvą valią svečiams patiems pasirinkti vietas prie stalo, laikantis principo, kad visos vietos vienodos. Ir taip, sakysim, V. Mickevičius-Krėvė beveik visada pasirinkdavo arčiau jaunimo. Čia jis dažnai tapdavo ir pats tikru jaunuoliu: giedriai besišypsąs, paprastas, linksmas; vaizdingai pasakojąs ilgesnes, vis nepaprastas, iš savo jaunystės ar iš vėlesnio gyvenimo patirties istori-jėles, — vis su humoru, vartodamas nemaža dzūkiškų žodžių.
Kai jau stalas buvo baigtas dengti, — pakraščiais išrikiuotas gražusis brolienės servizas, o viduryje sudėlioti patiekalai, — kaip tokiais vargo metais, atrodė neblogai. Čia ir kalakutas, atkeliavęs iš kaimo, ir šaltos užkandėlės, ir iš Kauno mano atvežta raudono vyno bonka — Naujųjų Metų pasveikinimui. Deja, kai vyną su-pilstėme į taureles, kiekvienam teko maždaug tik po pusę ...
Svečiams sėdantis prie stalo, nors Krėvė buvo paprašytas "slinktis aukščiau", ir šį kartą pasirinko kėdę prie jaunimo, šalia jaunesniosios Biržiškaitės (prof. Mykolo Biržiškos dukrelės).
Jau sustoję, su taurelėmis rankose, laukėme iki laikrodis savo dūžiais baigė atskaityti paskutines 1943 metų minutes. Nuaidėjus paskutiniajam, susilietėm taurelėmis, vieni kitiems linkėdami laimingų 1944 metų . . . Kai vėl susėdome, valandėlę truko tyla. Pirmasis pradėjo kalbėti Krėvė — pustyliu, prislėgtu balsu, žemyn palenkta galva. Profesorius, matyt, norėjo čia susirinkusiems draugams atidengti savo išgyvenimus primestose užsienių reikalų ministro ir ministro pirmininko pavaduotojo pareigose pirmajame 1940 m. komunistiniame kabinete, ar pakalbėti apie Liet. Laikinosios Vyriausybės laidojimą 1941 m.
... — Karo muziejaus sodely, prie Laisvės paminklo. . ., — suvirpėjęs balsas nutrūko. Aš akimis staigiai kryptelėjau į profesorių. Jo nulenkta galva beveik siekė stalo briauną. Maniau, profesorių ištiko staigi kokios ligos ataka. Žinojau jį turint nesveikus inkstus.
— Profesoriau ... — nespėjus pabaigti klausimo "kas Jums", pastebėjau iš jo nuleistų akių pro blakstienas besiskverbiančias ašaras. Lyg nesuprasdama, kas atsitiko su Krėve, greit mestelėjau žvilgsnį aplink stalą. Ir. . . jau ašarom sruvo Putino akys, jau nosinaitę prie akių spaudė ponia Vaičiūnienė, jau verkė ir kiti. Tarp svečių graudulys gilėjo. Niekas nerodė pastangų ašaras sulaikyti, graudulį sudrausti. Netgi pats šeimininkas Putinas neieškojo būdų nuotaikai prablaivinti, bet verkė visu atvirumu.
Tai iš viso pirmąkart pamačiau verkiantį brolį. . . Ne, aš tikrai nemačiau jo ašarų per motinos laidotuves, — nei prie seklyčioje pašarvotos, nei ją dedant į karstą, nei leidžiant į duobę Gudelių kapuose. . . Rodos, kas galėtų būti skaudesnio už savo tikros motinos netekimą ir graudesnio už jos šermenis? Bet dabar čia! Naujųjų Metų sutikimas! Kur tas linksmas klegesys ir džiaugsmas, kuris būdavo laisvosios, laimingosios Lietuvos laikais Naujuosius Metus sutinkant pas Putiną Kaune? Nustebusi žiūriu čia į savo brolį, čia į vieną, čia į kitą — į visus svečius. Profesoriai verkia kaip maži vaikai. . . Prof. V. Mickevičius - Krėvė savo pradėtos kalbos nebaigė. . .
Neverkėm tik mes jaunesnieji. Ypatingai geros nuotaikos buvo J. Jurginis. Tarp mūsų beveik tik jis vienas ir tekalbėjo. Iš jo tiesiog virste virto gausybė žodžių su humoru ir sąmojum. Mums jaunesniesiems vis vien buvo Naujųjų Metų sutikimo šventė. Kaip ir anksty ves-niaisiais metais tokioje šventėje, mumyse kilo iliuzijos, kad štai Naujieji Metai įžengia laime vedini, kad juos sutinkant reikia džiaugtis. Gi mūsų profesoriai tada tų iliuzijų neturėjo. Jie suprato, kokia baisia grėsme žvelgia įžengiantieji Naujieji 1944 Metai. Grįžtančio į mūsų žemę raudonojo teroro žingsniai jau buvo girdimi. Skaudu ir graudu buvo žvelgti į Naujus Metus, gęstant paskutinei vilties kibirkštėlei.
O kai kuriems iš jaunesniųjų vis vien buvo tradicinė, linksma Naujųjų Metų sutikimo šventė. Jie užsistatė patefoną, juokėsi ir šoko.
Iki šiol mano širdyje dažnai dar dunktelia anoji Putino svečių suskilusi nuotaika: matau besilinksminantį jaunimą ir skausmo prislėgtus beverkiančius profesorius, beverkiančias ponias Vaičiūnienę, Sruogienę. Ponia Sruogienė vis tramdė savo ašaras guosdamasi, kad jos vyras greit grįšiąs iš koncentracijos stovyklos. Už ką jį tenai turėtų kankinti, kad jis niekam nieko bloga nėra padaręs. ..
Anas liūdnasis Naujųjų Metų sutikimas buvo man kartu ir atsisveikinimas su mylimuoju broliu iki šiol ir . . . amžinai. Sparčiai beartėj antis į Lietuvą rytų frontas nešė mums naujų negerovių, kurios neleido mums daugiau susitikti.
Kratos, areštai, šnipai
Matyt, jau nuo 1943 metų, nuo areštavimo ir išvežimo į koncentracijos stovyklą Vytauto Stanevičiaus, vokiškasis erelis neatitraukė savo akies nuo mūsų kuklaus lizdelio — Putino namų Kaune. Sugrįžusi iš Vilniaus po Naujų Metų sutikimo, po kelių savaičių radau laiškų dėžutėj raščiuką, kad su mūsų namų gyventojų registracijos knyga tučtuojau atvykčiau į adresų įstaigą Laisvės Alėjoje. Mane priėmė elegantiška panelė. Nieko manęs neklausinėdama, ji pati vartė paimtą iš manęs namų knygą, atidžiai įsižiūrėdama į gyventojų sąrašą ir įsiregistravimo bei išsiregistravimo datas. Pagaliau panelė mane paklausė, ar mūsų name dabar nėra ir anksčiau nebuvo neregistruotų gyventojų. Ar pas mus negyvenąs toks ir toks (paminėjo kažkokią keistą pavardę) žmogus. Aš paaiškinau, kad mūsų namo gyventojai yra visi suregistruoti knygoje ir kad paminėtoji pavardė man niekad nėra girdėta. Tarnautoja atrodė mano atsakymu patenkinta.
Po namų knygos patikrinimo Adresų biure, kelioms savaitėms praslinkus, vėl laiškų dėžutėj radau vokiškai rašytą pakvietimą atvykti į Wohnungsamt. Čia, tik įėjus į raštinę, pirmam pasitaikiusiam tarnautojui pakišau tą pakvietimą. Tas, žvilgterėjęs į raščiuką, paskui į mane, paklausė:
— Wo ist ihr Vater?
— Gestorben, — atsakiau jam trumpai.
— Lügen Sie nicht! Ihr Vater wohnt in Wilna. Er ist Professor. Wir wissen Bescheid, — griežtai, bet gana mandagiai paaiškino man vokietis.
Savo ruožtu aš jam paaiškinau, kad Vilniuje gyvenantis Vincas Mykolaitis yra mano brolis, o ne tėvas. Tada vokietis dar paklausinėjo mane, ar mano brolis esąs namo Vaižganto g. 36 nr. tikrasis savininkas, ar aš to namo dabartinė valdytoja. Visa tai aš jam patvirtinau ir parodžiau brolio įgaliojimą, atsiųstą iš Vilniaus.
(Tą įgaliojimą štai ir dabar turiu prieš save. Man jis brangus atminimas, nes jame tikras brolio ranka įrašytas parašas, nes jis dokumentas iš mūsų mielosios sostinės Vilniaus. Čia į-dedu ir to dokumento nuorašą: "Įgaliojimas. Įgalioj u p-lę M. Mykolaitytę tvarkyti visus mano namo Kaune, Vaižganto g-vė 36 reikalus ir atstovauti bei pavaduoti mane ryšium su tais reikalais. (Parašas) Prof. V. Mykolaitis. Parašą tvirtinu (parašas), pavardė neišskaitoma), Akademijos Sekretorius. (Antspaudas) Lietuvos Mokslų Akademija. Vilnius, 1943.X.1". Kai Putinas man atvežė šį įgaliojimą, paaiškino, kad jo parašo patvirtinimas būtų buvęs geresnis, jei jis būtų duotas su Vilniaus universiteto antspaudu, bet tada universitetas jau buvo nacių uždarytas, todėl tvirtino Mokslų Akademija).
Wohnungsamte vokietis peržiūrėjęs mano tą įgaliojimą, nieko daugiau neklausinėjo, tik pareiškė, dabar jau gana gerokai pakeltu tonu, kad namas Vaižganto g. 36 nr. perimamas Wehr-machto reikalams, o aš turinti tuojau išsikelti iš Kauno, — ir pakišo man pasirašyti raščiuką su žodžiu "einverstanden". Aš, deja, pasirašiau.
Rytojaus dieną, parėjusi iš darbo, radau ant savo kambario durų priklijuotą didoką keturkampį gelsvą lapą su vokiškais antspaudais ir stambiomis raidėmis užrašu "Beschlagnahmt".
Nieko negalvodama apie pasekmes, aš tą "iškilmingą iškabėlę" piktai nuplėšiau ir įėjau vidun. Širdis daužėsi nerimu. Ilgai netrukus, grįžau atgal į darbovietę. Iš ten paskambinau Putinui į Vilnių. Visų tų negerovių smulkiai neaiškinau, tik įspėjau, kad jis šiuo laiku į Kauną neatvažiuotų dėl kai kurių įtartinų įvykių. Jis suprato ir už įspėjimą man padėkojo. Tada nenujaučiau, kad tai buvo paskutinį kartą girdėtas Putino balsas ...
Pasikalbėjusi su broliu, nuėjau pas įstaigos viršininką — uniformuotą Wehrmachto vokietį. Aš jam išdėsčiau visas mane netikėtai ištikusias bėdas. Mano viršininkas "bylą" laimėjo. Galėjau toliau gyventi Putino name.
Pavasariop, rytų frontui vis artėjant, ir žmonių nerimas didėjo. Kas galėdamas iš Kauno traukėsi į kaimą. Po universitetų uždarymo išsikėlė ir pas mus antrame aukšte gyvenusieji du studentai. Jų kambariai liko tušti. Pirmajame aukšte tebegyveno Stanevičiai (Tadas su žmona), o pusrūsio kambarėliuose — Vacius ir Kostas (abu buvę studentai). Iš jų nuomos mes neėmėme. Šie abu drąsūs jaunuoliai kažkur kažką dirbo . . . Vieną kartą jiedu man atnešė mažą rašomąją mašinėlę, ištraukė iš savo kišenių apveltų rankraščių pluoštelį ir paprašė tuos rankraščius perrašyti. Kartu paaiškino, kad tai bus įdėta antinaciškoj pogrindžio spaudoje. Aš mielai sutikau. Ir vėliau esu jiems dar pagelbėjusi.
Ilgai netrukus į tuščiuosius antro aukšto kambarius įsikraustė du vokiečiai — rudose partiečių uniformose. Jiedu, man prisistatydami, pasisakė pavardes: Pfeffer ir Eichelmann. Su tų dviejų vokiečių įsikraustymu, maniau, jau išspręstas ir mūsų namo klausimas. Iš tiesų, laimingai praleidome Velykas, kelias savaites ir po Velykų. Tačiau iš rytų fronto sklido dideli negandai. Didžiulės universiteto klinikos nebesutalpino nenutraukiama grandine į jas vežamus iš fronto sužeistuosius vokiečių kareivius. Jų priguldyta pasieniais lauke, net ir prie administracijos pastato. Kartais pro langą pasižiūriu į tuos karo mašinos baisiai sužalotus jaunus vyrus. Kai kurie iš jų be rankų, be kojų. Operacinės sesuo man pasakoja, kad jai bedirbant prie operacinio stalo pradėjo darytis bloga nuo nepaliaujamo piūklo brūžavimo, nupiaustant nebesutaisomas kareivių kojas ir rankas. Ypač tas nupiautos galūnės barkštelėj imas į kibirą . . . Patalogijos instituto iki aukščiausios įtampos įkaitintas pečius nespėja tų galūnių naikinti. . .
Sekminių pirmos dienos rytas. Gražus, saulėtas, šiltas. Giedrioje, ramioje nuotaikoje tvarkausi. Girdėjau, kaip abu vokiečiai išbildėjo iš namų. Dėl to visoje aplinkoje jaučiausi laisviau. Nuėjau į sodelį, pasiskyniau gėlių, džiaugiausi puikiais, neseniai pražydusiais, didžiuliais bijūnų žiedais.
Vos tik spėjus sugrįžti į kambarį, dar tebemerkiant gėles, kažkas stipriai pabeldė į mano duris ir tuo pačiu momentu jas atplėšė, man nesuspėjus nė "prašau" pasakyti. Tarpdury stovėjo apyjaunis vyriokas.
— Jūsų name darome kratą! Negalima išeiti iš kambario ir negalima žiūrėti pro langą! Jei žiūrėsite, šausime be įspėjimo. Sėskit ant sofos ir sėdėkit, kol aš grįšiu.
Užtrenkė duris, laiptais nubildėjo žemyn į pirmąjį aukštą. Valandėlę, kaip perkūno trenkta, pasėdėjau ant sofos vaikėzo nurodytoj vietoj. Kadangi ant mano langų kabojo ažūrinės užuolaidos, sumečiau, kad vis dėlto pro jas bus galima pasekti, kas vyksta žemai. Ir iš tikrųjų, prisispaudusi prie krašto lango, atsargiai sekiau. Tuojau pamačiau, kad pro vartelius į gatvę du vyriokai ištempė kažko prikrautą maišą, įrito į sunkvežimį ir protekine grįžo atgal. Apie pusvalandžiui praslinkus, į mano kambarį įėjo vėl tas pats vyriokas. Pirmiausia mane paklausė, ar savo kambaryje nelaikau kokio ginklo, paskui pareiškė pas mane kratos nedarysiąs ir piktai pridėjo:
— Areštavome abu jūsų pusrūsio gyventojus! Jūs pati, tur būt, nežinojote, kokias biaurybes savo name laikote! Man išėjus iš jūsų kambario, po dvidešimt minučių galite jaustis laisvai!
Vaikėzas kalbėjo klaipėdietišku akcentu. Kiek palaukus po jo išsinešdinimo, nubėgau pas Stanevičius. Radau tik vieną Stanevičienę — išsigandusią, sujaudintą. Laike kratos jos vyro nebuvę namie. Tame maiše, kurį gestapininkai išnešė, buvo Vytauto Stanevičiaus kariška uniforma ir kardas: likvidavus Lietuvos kariuomenę, Vytautas atnešęs tuos daiktus maiše ir užkišęs rūsyje — centrinio šildymo katilinėje. Kratą dariusieji vyrukai turėjo jau žinoti apie ten paslėptą maišą, nes įėję į namą, pirmiausia nunėrė į katilinę. Paskui krėtė pusrūsy gyvenančius studentus. Pas juos rado antinaciškos nelegalios spaudos, ją pasiėmė, o abu studentus areštavę išsivežė. Aš sugrįžusi į savo kambarėlį, pakėlusi nuo staliuko prie sofos kažkokius žurnalus ir knygas, radau po jais tos pačios nelegalios spaudos — rodos, "Atžalyno". "Jeigu tas gestapininkas būtų daręs kratą ir pas mane — būčiau įkliuvusi", pagalvojau, dabar jau labiau išsigandusi negu tuo momentu, kai tas įžūlus vyriokas staigiai įsibrovęs pranešė apie kratą.
Tuojau po Sekminių vieną dieną grįždama iš darbo, jau iš tolo pamačiau prie mūsų namo tvoros stovintį vyriškį. Jis mane pastebėjęs, pasitraukė nuo tvoros ir paėjėjo gatve tolyn. Aš įtariau, kad jis ko nors laukia ar ką seka. Kiek baimindamasi įėjau į savo kambarį ir atsistojau už užuolaidos. Tuojau tas pats vyriškis grįžo atgal ir, įėjęs pro vartelius, pasuko mūsų frontinių durų skambutį. Kai aš nubėgau pasiteirauti, paklausė, ar čia gyvenąs J. S. Į mano atsakymą, kad ne, jis dar paklausė, ar aš nežinanti, kur jis gyvenąs. Aš jam vėl atsakiau — ne.
Ir toliau beveik kiekvieną dieną pastebėdavau jaunų vyriokų slampinėjančių apie mūsų namą. Patyriau, kad ir abu pas mus apsigyvenę vokiečiai yra šnipai — gestapininkai. Jiedu beveik visą laiką dėvėjo civilinę aprangą. Vieną kartą Pfefferis, manydamas, kad aš dar negrįžusi iš darbo (o tai aš sąmoningai suvaidinau, norėdama juos pasekti), nubildėjo laiptais žemyn į rūsį ir ten ilgai baidėsi, vartydamas kažkokius sunkius daiktus. Dabar aš buvau tikra, kad jie — pas mus įsikraustę vokiečiai — surado katilinėje ir tą, jų manymu, labai vertingą grobį, paimtą laike anos kratos.
Putino namą perima Gestapas
Ir dar vieną kartą radau laiškų dėžutėje raščiuką, reikalaujantį su namų knyga prisistatyti į Saugumo departamentą. Man įėjus į nurodytą kambarį, už stalo sėdėjo apyjaunis vyriokas. Jam prašnekus, spėjau, kad jis irgi klaipėdietis. Jis, peržiūrėjęs iš manęs paimtą namų knygą, neva abejutiškai paklausė, kodėl neįregistruotas J. S.
— Kadangi toks asmuo mūsų name negyvena, todėl ir neįregistruotas, — atsakiau.
— Tai kur jis gyvena?! — staiga išraudęs pradėjo šaukti vyriokas. — Jūs turit apie jį žinoti! Jo brolis jūsų name gyveno! Jei dabar čia pat man nepasakysit, aš turiu teisę jus pasiųsti ten! — ir nykščiu parodė žemyn į grindis, atseit, į Saugumo departamento rūsį "geresniam" ištardymui. Nežinau ar aš labai išsigandau to pagrasinimo, ar nelabai, bet dar kartą patvirtinau savo teigimą, kad apie J. S. nieko nežinau, ir savo ruožtu priminiau, kad turiu skubėti į darbą. Buvau išleista.
Ir po šio mano "vizito" Saugumo departamente sekliai nebuvo nuo mūsų namo atitraukti. Aš vis juos matydavau gatvėje arba stovinėjančius prie mūsų namo.
Artėjant frontui, neramios nuotaikos kasdien didėjo. Jau nemaža Kauno gyventojų pradėjo keltis iš miesto. Iš Vilniaus gavau žinią, kad Putinas jau išsikėlęs į žmonos tėviškę (Gaižiūnų kaimas, Vabalninko valsčius).
Putino name dar vis tebesilaikėme mes trys merginos — dvi pusrūsio gyventojos ir aš — ir abu vokiečiai — šnipai. Patys abu vokimai po truputį atslūgo, tarsi draugiškesni tapo. Vieną kartą Eichelmannas net pakvietė mus visa, t n, pas jį išgerti arbatos. Eichelmannas mus sutiko labai draugiškai ir tuojau puolėsi mus vai .m ti. Besilankstydamas ant savo ilgų, plonų kojų, jis pilstinėjo į puodelius Ersatztee — vienai, antrai, trečiai. . .
— Sugar? — pakeldamas cukrinę, kreipėsi jis į mane angliškai.
Nustebusi pasižiūrėjau į jį. Jis, garsiai nusikvatojęs, paklausė ar aš tą žodį supratusi. Aš jam atsakiau, kad tiek supratusi, nes gimnazijoje teko mokytis anglų kalbos. Tada jis pradėjo berti daugiau angliškų žodžių, dirbtinai kraipydamas atkištą smakrą, aiškindamas tarimo techniką. Net ir pokalbį bandė užvesti angliškai. Tuoj man dingtelėjo mintis, ar jis čia tik nevykdo savotišką šnipinėjimą. Gal kurią nors įtaria anglų bendradarbe...
Kaune nerimastis didėjo jau ne dienomis, bet valandomis. Žmonės įvairiom kryptim skubėjo apsikrovę ryšuliais. Vieną pavakarę išgirdau mašinos burzgimą prie vartelių ir tuo pačiu momentu skubančius laiptais žemyn žingsnius. Prie vartelių stovėjo sunkvežimis, į kurį abu vokiečiai, įmetę savo lagaminus, įlindo patys, ir sunkvežimis nudūzgė. Supratau, kad tiedu gestapininkai galutinai išsinešdino, ir vyliausi — Putino namas bus paliktas ramybėje. Deja, neilgam.
Jau sekantį sekmadienį mane sodelyje užklupo du ginkluoti SS-ninkai ir vienas civiliškai apsirengęs vyriškis. Šis mane lietuviškai - klaipėdietiškai užklausė vėl apie tą patį "nuodėmingąjį" Plechavičiaus rinktinės karį J. S., nes aš tikrai turinti žinoti, kur tas J. S. prisilaiko. Man atsakius neigiamai, staiga abu SS-ninkai griebėsi už revolverių ir, atkišę į mane, vokiškai suriko, kad dėl mano melagysčių jie galį mane čia pat nušauti. Aš daugiau nė žodžio neištarusi, žiūrėjau į atkištus revolverius, kurie vis dėlto neiššovė ir vėl tuojau buvo įkišti į makštis. Vienas iš tų SS-ninkų, vis piktai teberėkdamas, pareiškė, kad nuo šio momento šis namas perimamas Gestapo žinion, ir išsinešdino.
Ir Gestapui Putino namas taip pat jau buvo nebereikalingas . . . Vokiškos įstaigos viena po kitos pradėjo likviduotis, trauktis iš Kauno. Po poros dienų nuo gestapininkų — SS-ninkų atsilankymo ir aš galutinai atsisveikinau su Putinėlio buveine. Lagaminais nešina, jau išėjusi į gatvę, dar kartą sugrįžau pro galą namo į sodelį ir iš jo išsinešiau kelias skaidrias, kaip dideles ašaras, agrastų uogas . . .
|
|
|
|