Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJOJI PORTUGALŲ POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas
Kiekvienas, kas susipažįsta su portugalų literatūra, pastebi josios lyrinį pobūdį. Yra pasklidęs posakis, kad esą portugalai gyvena ir miršta iš meilės. Tačiau ta portugalų meilė yra tolima lytinei meilei. Kaip vienas portugalų literatūros kritikas pastebi, jų meilė — tai adoravimas su religinio jausmo priemaiša ir kančia.
 
Kitas būdingas portugalų lyrikos bruožas yra ilgesys (saudade), gilus ir neišsakomas jausmas, kuris neturi tikslaus atitikmens kitose kalbose. Ilgesys yra aukščiausia meilės išraiška. Iš čia Jos skausmingas pobūdis, dažnai Išvirstąs tikra meilės drama. Todėl suprantama ilgesio psichologinė galia,  kuri pasiekė savo viršūne.
 
Atradimų gadynėje, kai dideli nuotoliai ir pavojus jūrose nepaprastai suintensyvindavo ilgesio jausmą.

Trečias būdingas portugalų poezijos bruožas — jūra. Portugalai gyvena poetiškai, girdėdami ritmiškai ošiančią jūrą. Jūra — jų sielos formavimo mokykla. Jūra jiems nėra vien tik išorinė tikrovė, bet paslaptinga jų dvasios patirtis. Portugalų poezija išsako jūrą ne kaip kokią misteriją ar legendą, bet kaip išgyventą ir nugalėtą tikrovę.Visa portugalų jūrinės imperijos literatūra apdainuoja jūros užkariavimą.

Betgi yra balsų, tvirtinančių (ir ne be pagrindo), kad portugalų poezijai esanti labai būdinga ir satyrinė dvasia. Taip sakydami, jie nurodo į viduramžių dainynus, Ka-moensą, barokinius poetus, romantikus, vėlesniuosius Cesario, Nobre, Pascoaes, Pessoa, Sa-Carneiro, Jose Regio ir daugelį kitų. Kartu joje matoma ir moralizuojanti tendencija, kaip pas didžiuosius lyrikus Kamoensą, Antero, Pascoaes, Pessoa.

Kitą viršūnę portugalų lyrika pasiekė romantizmo laikais. Tasai laikotarpis yra iškiliausias ne tik portugalų lyrikoje, bet ir visoje jų literatūroje, o jo pradininku buvo Almeida Garret.

Jeigu renesanso portugalų lyrikos pagrindinį bruožą galima pavadinti sielos poezija, o romantizmo — gamtos poezija, tai naujajai portugalų poezijai yra būdingas šitų dviejų pradų suderinimas. Nors ji turi visas sielos poezijos žymes, ji tolydžio domisi gamta ir beveik išimtinai ieško įkvėpimo gamtoje. Iš jos intymaus sudėtingumo trykšta josios dvasinis grožis, o iš jos epigraminės formos gimsta josios pusiausvyra ir plastiškumas.

Iš to seka trys savybės. Pirma — jau minėta pusiausvyra. Antra, lygiai stipriai būdama subjektyvi ir objektyvi, ji yra sielos ir gamtos poezija. Kiekvienas iš tų elementų, įsiterpdamas į kitą, sudaro tą savitą naujosios portugalų poezijos originalumą — gamtos sudvasinimą ir kartu dvasios sumedžiaginimą. Iš to išrieda trečias bruožas: tasai josios sielos dviejų pusių interpretavimas ją paverčia grynai metaforine. Todėl ji neturi meilės poetų, ar "socialinių" poetų, ar kokių kitų, kurie nebūtų metaforiški. Naujoje portugalų poezijoje visa meilė nurodo į aukščiau už savęs, o visa gamta nurodo į antgamtį. Metafizinė poezija implikuoja metafizines emocijas, o šios laikomos religingumo sinonimu.

Tuo būdu naujoji portugalų poezija yra religinė poezija. Tačiau tas religingumas yra naujoviškas, sunkiai aptariamas, gana miglotas, šiaip ar taip, portugalų siela per savo dabartinę poeziją kuria naują emocinę Visatos sąvoką.

žymiausias šios poezijos ir iš viso XX a. poetas buvo Fernando Pessoa (1888 - 1935), turėjęs ir tebeturįs didelės įtakos vėlesnių kartų poetams. Jis gyveno užsidaręs savyje ir mirė beveik nežinomas. Jo raštai tebuvo išleisti tik 1943 m. Būdamas labai sudėtinga asmenybė, jis poezijoje reiškėsi trimis skirtingais būdais, kuriems atstovavo skirtingi pseudonimai (heteronimai), turėję savo atskiras biografijas ir savo atskirus stilius: Ričardo Reis buvo humanistinis stoikas, Aivaro de Campos — savo amžiaus technikos, mašinos, greičio dainius, pagaliau Alberto Caeiro — jungė abu pirmuosius ir buvo vienas iš pirmųjų mūsų amžiaus egzistencialistų.

Pessoa įtaigojo jaunosios kartos poetus ypač per gilius pėdsakus portugalų literatūroje palikusį žurnalą "Presenca" (1927 - 1940). Laikydamiesi Bergsono filosofinės doktrinos, kad intuicija yra pagrindinis kūrybos elementas, šio žurnalo įsteigėjai aukštino intelektualinį ir kartu mistinį poezijos pobūdį ir išugdė visą eilę poetų kritikų, reikalavusių iš poeto dvigubo sugebėjimo: aiškiaregiškumo ir sąmoningumo. Būdinga, kad tiek Pessoa, tiek kiti vėlesnieji poetai neišsižadėjo tradicinės metrikos. Pas tą patį poetą galima rasti ir tradicinio rimuojamo ir laisvo eiliavimo. Vienintelį pagrindinį skirtumą, palyginus su ankstesne poezija, randame metaforos panaudojime. Metafora iš statinės pavirto dinamine, pasiekdama tokią raidą, kad kartais identifikuojasi su pačiu eilėraščiu.

"Presencos" žurnalo dvasia portugalų literatūrai įkvėpė naują gyvybę, atnaujino poetines formas. Vieno iš "Presencos"  steigėjų ir svarbiausio ideologo, José Regio (g. 1901) rinkinys "Poemas do Deus e do Diabo" (1925 m. Dievo ir Velnio poemos) davė pradžią poezijos atsinaujinimui ir modernios poezijos suvokimui. Nors tai buvo pirmoji Regio knyga, ji atskleidė didelį autoriaus individualumą ir išraiškos originalumą. Tie bruožai dar labiau išryškėjo kitose jo knygose: "Encruzilhadas de Deus" (Dievo kryžkeliai), "Mas Deus é grande" (Tačiau Dievas yra didis), čia jis aistringai ieško dorinės pusiausvyros. Dievas ir Velnias — du ašigaliai, tarp kurių kovoja poetas. Regio pasižymėjo ne tik kaip poetas, bet taip pat ir kaip beletristas bei dramaturgas.

Kiti du "Presencos" steigėjai — Branquinho (sk. Brankinjo) da Fonseca (g. 1905), taip pat poetas, beletristas ir dramaturgas, labiausiai pasireiškė kaip poetas, mokėjęs ryškiai išsakyti paslapties ir nerimo sugestyvią prasmę. Adolfo Casais Monteiro (g. 1908) savo lyrikoj atspindi asmenybės skilimą, jausmų maišatį, sąžinės prieštaravimus ir visą mūsų laikų tragiką.

Taip pat "Presencos" grupei priklauso ir Carlos Queiros (1907 -1949), kuris, būdamas klasiškas, kartu yra ir modernus. Jis intelektualizuoja emocijas ir įvykdo intelektualinę modernios portugalų poezijos ir tradicinių elementų sintezę. C. Queiros laikomas tobuliausiu modernios portugalų grynosios poezijos atstovu.

Nors iš tos grupės išsiskiria, bet "Presencos" bendradarbiu buvo ir beletristas bei poetas Miguel Torga (g. 1907), daug didesnių poetinių gabumų už kitus savo amžininkus. Jo poezijoje žymią vietą turi ūkinės, pastoralinės temos, perpintos prašymais ir iššūkiais Dievui.

Iš kitų grupių žymesniųjų poetų minėtinas Vitorino Nemesio (g. 1901), pasižymįs nepaprasta vaizduote, spalvinga kalba, atspindinčia Azorų salas ir jūrą. Jo poezija alsuoja salos ir savo artimųjų ilgesiu ir išaukština mažus daiktus, kuriuos nuo šviesos apakusios vaikiškos akys parenka nusivylusiom suaugusio akim atminti.

Apie 1936 m. ispanų pilietinis karas iškėlė socialines bei politines problemas. Ryšium su tuo pradėjo įsigalėti pažiūra, kad literatūra negali būti tikslas savyje — dėsnis, kurį "Presenca" išpopuliarino ir gynė.

Tuo būdu 1940 m. šalia "Presencos" iškilo "Novo Cancioneiro" (Naujas Dainynas) poetų grupė, labiau linkusi nagrinėti socialines temas, o taip pat ir "Cadernos da poesia" (Poezijos sąsiuviniai) sąjūdis, atspindėjęs pokario krizę su surrealistiniu atspalviu.

Pirmosios srovės pradininkai buvo Fernando Namora, vėliau išgarsėjęs romanistas; Manuel da Fonseca (1911), pirmas neorealistas, apdainavęs tautą jai pačiai suprantama kalba; Carlos de Oli-veira (1921), vienas iš žymiausių neorealistų, liaudinių motyvų atnaujintojas, giliai išsakęs paslaptingą ir patetinę gimtosios šalies ir jos žmonių prasmę. Prie tų pradininkų netrukus prisidėjo J. Gomes Ferreira (1900), kuris stipriai įtaigojo ir tebeįtaigoja jaunuosius poetus. Jis kūrė šiurkščią, tiesioginę, žmogišką poeziją. Ne tik Gomes Ferreira, bet ir neorealizmas apskritai įspaudė gilias žymes į vėlesniųjų poetų kūrybą, kaip pvz. Aivaro Feijo (1916 - 1941), kurio lyrika su tradiciniu tikrumu ir jausmų elegantiškumu kelia tikrovės kontrastus. Feijo davė ne vieną iš gražiausių savo laikotarpio eilėraščių.

Neorealistai tiesiogiai gvildeno triūsiančios liaudies degančias problemas, duodami pirmenybę žmogui prieš stilių, niekindami konvencines formas, kurios tačiau rado prieglobstį pas daugelį meniškai apsileidusių jų sekėjų. Buvo netgi pradėta įtaigoti, kad, girdi, reikią rašyti prastai, vengti savistabos, subjektyvumo ir 1.1. Tautinė tikrovė, iškilusi poezijoje neorealistų dėka, ligi šiol pastoviai joje laikosi.

Su "Naujo Dainyno" poetais sugyvena heterogeniška grupė, iš kurios iškilo visa eilė skirtingų sąjūdžių, kaip pvz., žurnalo "Cadernos de poesia" (Poezijos sąsiuviniai), pradėjusio eiti Lisabonoje 1940 m. su šūkiu: "Poezija yra viena ir nedaloma". "C. de P." pradininkai įvedė į portugalų poeziją naują srovę, priešingą tautinės lyrikos tendencijomis. Ji atsisakė metrinių formalumų ir fiksavo tai, kas tiesiogiai buvo iškilę poeto sieloje. Šalia surrealistų, joje išsiskiria ar jungiasi su jos europinio tipo estetika visa eilė poetų, iš kurių minėtini: Jorge de Sena (1919), labai komplikuotas lyrikas, kuriame jungiasi surrealistiniai ir magiški elementai; Ruy Cinatti (g. 1915), kuriame spiritualistinė dvasia, artima Rytų poezijai, atskleidžia gamtos paslaptis ir išsisako portugalų poezijoje nauja abstrakčia kalba; Jose Blanc de Portugal (g. 1914), kuriąs uždarą ir labai savotišką (barokinį) pasaulį, norįs išsakyti naujųjų laikų tragiškus prieštaravimus; Sophia de Mello Breyner Andresen (g. 1919), kurios, sakytume, metafizinė lyrika persunkta giliom intuicijom, kur paveikslas ir žodis, glaudžiai susijungę, išsako jūros ir apskritai gamtos emociją, simbolizuojančią amžiną nerimą, ir visad aktualius meilės išgyvenimus; Natercia Freire (g. 1920), kurios kūryba atskleidžia jaudinantį lyriškumą nebūties, nusivylimų, bekūniškumo, su kuriuo josios moteriškumas išsako ją supančią tikrovę.

Be jų minėtini dar du poetai, kurių negalima priskirti jokiai grupei. Tai Eugenio de Andrade (g. 1923), kurio poezija yra belaikė, bet aktuali, beieškanti grožio prasmės ir sudaranti savotišką viso lyrinio laikotarpio ašį, artėjančią į baroką; ir Sebastiao da Gama (1921 - 1952), kuris apdainuoja religiją, gamtą ir meilę.

Iš surrealizmo žymiausių atstovų minėtini: Aleixandre O'Neill (g. 1924) ir Mario Cesarini de Vasconcellos (g. 1923), tobuliausiai interpretuojąs komplikuotą surrealizmo misiją. Nors pastarasis yra tipingiausias surrealistas su visomis savo klaidomis ir laimėjimais, A. O'Neill sugeba sujungti neorealizmą ir surrealizmą, kurdamas pilną grakštumo ir pusiausvyros eilėraštį.

Apie 1950 m. anksčiau minėtų sąjūdžių palankioje aplinkumoje iškyla naujų poetų karta, visai skirtingų bruožų. Juos galima suskirstyti į tris grupes: žurnalo "Tavola Redonda" (Apskrito stalo) neoklasinę ir konservatyvinę, žurnalo "Arvore" (Medis), kuriame bendradarbiauja skirtingi poetai ir kuris stengiasi rasti sintezę tarp poezijos  socialinių   tendencijų  ir tarp tų įnašų, kuriuos tautinės ir užsienio srovės buvo atnešusios į portugalų poeziją. Trečioje grupėje atsidūrė niekur nepriklausą poetai.

Iš "Apskrito stalo" poetų minėtini: David Mourao Ferreira (g. 1927), savo lyrikoje sugebėjęs harmonizuoti geriausias klasinio modernizmo ypatybes, ir Alberto de Lacerda (g. 1928), kuriąs simbolizmą be perdėtų žodinių dirbtinumų.

Iš "Medžio" grupės minėtini: Raul de Carvalho (g. 1920), pasižymįs galingu, iš kraštų besiliejančiu įkvėpimu, išsakančiu giliausias žmogaus sielos emocijas; Edito Goncalves (g. 1922), palinkęs į socialines temas, labai talentingai, nors šiurkščiai, keliąs meilės ir žmogaus laisvės problemas; Josė Terra (g. 1928), bekuriąs mitologinių būtybių pasaulį ir pasižymįs karšta jaunatve ir metafiziniu mąslumu.

Iš nepriklausomųjų grupės išsiskiria Vasco Miranda (1922) (kunigo Arnaldo Cardoso Ferreira pseudonimas), kurio karštas krikščioniškumas pasiekia biblinių pranašų garsą, aistringai išsakytą kai kuriuose iš gražiausių portugalų poezijoje eilėraščių.

Baigiant šią trumpą naujosios portugalų poezijos apžvalgą, tenka pažymėti, kad šiuo metu ji pergyvena nerimą, iš dalies panašų į tą, kokį išgyveno modernistai.

Jis yra skirtingas, kiek tai liečia susidūrimą su visuomene. Susidūrimas nėra toks stiprus, kaip kad buvo prieš 40 metų futurizmo atžvilgiu. Surrealizmas bei kitos naujovės vienų buvo priimtas, o kitų atmestas be didelio triukšmo. Tai turi gerą ir blogą pusę. Geroji rodo didesnį skaitytojų subrendimą ir didesnį portugalų domėjimąsi savo poetais, o blogoji liudija šių dienų visuomenės pasimetimą ir neviltį, idealų praradimą.

Tačiau, viso to nepaisant, portugalų poezijos ateitis atrodo šviesi, turint prieš akis jos geriausių poetų sąmoningas pastangas, literatūrinį bei socialinį nepasidavimą viską lyginančiom įtakom, ryžtingą palinkimą suvisuotinti portugalų kultūrą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai