| |
|
|
|
Parašė JUOZAS MIKUCKIS
|
AUDRŲ SARGYBOJE
Ne man azalijos raudonos —
Nesiųsk azalijų man raudonų,
Kai vargšui trūksta kąsnio duonos
Laukuos derlingų purenu!
Baltų azalijų man krūmų
Nesiųsk. Nesiųsk azalijų baltų,
Kai nematau čionai taurumo —
Vien kančios vienišų ir užmirštų.
Nesiųski žodžių man paguodos,
Paguodos žodžių man nesiųsk gražių,
Kai išrinktiesiems vaisiai soduos,
Bedaliams — varputis siauru rėžiu.
Man siųsk naikinančiąja ugnį,
Man ugnį tu įbruki į rankas:
Liepsnom paverst skriaudos bedugnę,
Dienas nuskaidrinti, dienas pilkas!
Perkūnijų įžiebki žaibą, —
Perkūnijos tiraniją sugrūs!
šviesos, kad akyse būt raiba —
Pašvaistėm nužymėt kovų barus!
Man veją siųski, siųski vėją, —
Pasėjęs jį — nokinsiu aš audras!
Audrų sargyboj Išstovėję,
Laukus gimtuosius, savo žemę ras.
BŪRIMAS
Gegutė kukuoja: ku-ku, ku-ku ...
Skaičiuoju, kiek kartų.
Viens, du ... Nusijuokusi tarpe šakų,
Nutilo iš karto.
Kad budo jaunystė žiedų kupina,
Atskridus į sodą,
Gegutė kukavo... šaukiau aš: gana,
Skaičiuot nusibodo!
Pavasariai skubo... Vienatvės taku
Kančia išsiraičius,
Ir metų paunksny gegutės ku-ku
Trumpesnis vis skaičius ...
NEGRĮŠ JAU MEILĖ TOJI
Tu apie meilę man kartoji,
Dienų gailiesi praeitų ...
Veltui, negrįš jau meilė toji,
Visvien kas kaltas: aš ar tu.
Pavasarį, pražydus jievoms,
Kai veržėsi daina garsiau, —
Tada nei motinos, nei tėvo —
Tiktai širdies aš paklausiau.
Nūn akyse žėrėjims dingo
Ir po dienų našta lenkiuos.
Kadaise atkaklus, maištingas —
Ramybėj atvangos tikiuos.
Stovėdamas prieš kapo angą, —
Jon žiedus pastarus metu ...
šiandien tikrovės grandim žvangant,
Jau gestu aš, nurimsi tu...
RAMUNĖLĖ
Auginau aš liekną gėlę, —
Ji vadinos — Ramunėlė,
Kad primintų man ramunę
Mūsų krašto — panemunes.
Dienomis likimo juodo
Buvo mano ji paguoda: —
Kad tik būtų ji laiminga —
Kūdikio sapnai nedingę.
Riksmas — pelei kur sucypus,
Visos vištos — ponios cypos,
Kalakutai — buldu daro,
Į raudoną kimba skarą.
Apie Jūrą ir Bangpūtį,
Apie vilką ir laputę
Ir kaip senis ropę rovė —
Jai sekiau dienų tikrovėj.
Su nuvytusiom našlaitėm,
Savo burtų karalaitės, —
Netekau aš Ramunėlės,
Kai atėjo rudenėlis.
Kad sapnai atskrieja blankūs,
Rodos, tiesias man jos rankos,
Juoką jos girdžiu — skambutį...
Grįžo, grįžo jau, gal būti?
Pasiskusti aš nedrįstu —
Sielvartas juk nenukristų.
Skirtu man keliu žingsniuoju:
Besiguosdamas niūniuoju:
Auqinaui aš liekna gėla, —
Ji vadinos Ramunėlė.
Jai audringi žemės plotai,
Man — dainelė skausmo klota.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
