| |
|
|
|
Parašė P. Gaučys
|
Nelengva sukurti mažą pasauliuką. Gyvenimas apraizgo žmogų, sunkiai duodasi pagaunamas. Kaip įmanydamas priešinasi pastangoms jį apriboti ir įspausti į knygos rėmus. Dėl to yra kitaip, negu paprastai kad manoma: romanui parašyti reikalinga gan didelių pastangų. Neužtenka turėti talentą; reikia mokėti tą sunkų amatą. Tarp gausių kliūčių, kurias reikia nugalėti, neabejotinai viena pačių pavojingiausių yra paties rašytojo asmenybė. Reikia juk išsikišti pro langą ir žiūrėti, kaip eina gyvenimas, jį sulieti su savo paties patirtimi, visa tai apipinti vaizduote, o paskui jau statyti, suteikti stiprią ir atsakančią formą tam mažajam chaosui, kuriame kartu plaka tikras ir įsivaizduojamas gyvenimas.
Vienas ispanas tai padarė nepaprastai ryškiai. Visas pasaulis jį pažįsta. Didžiausi literatūros kūrėjai to ispano romaną laiko svarbiausiu, koks tik amžių bėgyje buvo sukurtas. Turėdami Cervantesą, ispanų rašytojai tarptautinės garbės forume nustojo daug savo vertės. Nors Juan Valeros, Perez Galdoso, Pala-cio Valdeso ir kitų romanai buvo išversti į daugelį kalbų ir turėjo didelį pasisekimą, vis dėlto reikėjo pasirodyti Blasco Ibanezui, kad jo romanai paplistų po visą platųjį pasaulį. Ispanų rašytojai mėgo savo meną paremti prozos grožiu, ir kaip tik tai apribojo jų plitimą užsieny. Pavyzdžiui, toks rašytojas kaip Ra-mon del Valle Inclan turi būti skaitomas originale, jeigu nenorime, kad pranyktų didesnė jo literatūrinės vertės dalis. Priešingai, Benito Perez Gaidos Europos 19 amžiaus romanų gausoj užima svarbią vietą, kaip kūrėjas personažų, kurie gali būti suprasti, mylimi ar nekenčiami bet kuriame pasaulio kampe.
Dabar pažiūrėkime, kaip atrodo šių dienų ispanų romanas. Apsižvalgę pamatysime jį einant tobulėjimo keliu.
Iš nepaprastos 1898 metų ispanų rašytojų kartos tebėra gyvi tik du: Pio Baroja ir Azorinas.
Pio Baroja (g. 1872 m.) nepailstas, ryškus, ištikimas sau. Jis puikus pasakotojas ir garbina veiklą, nes pats gyvena niekur nejudėdamas. Betgi jo vaizduotė yra nepaprasta, o tai romanistui daugiau reiškia, negu kad ilgos kelionės. Baroja viską padengia lengvu paslapties šydu. Jis yra puikus akstinas dabarties jauniems rašytojams. Jo maniera daug kas seka, tačiau kaikurie negali perprasti jo personažų veiklos ir galvosenos. P. Barojos personažai yra visiškai nepanašūs, pvz., į Pietų Amerikos dabarties romanus.
Barojos ideologija neturi objekty-vinės vertės. Jis knygose bando išspręsti savo asmenines problemas, noriai prisiima svetimų idėjų ir atitinkamai jas perdirba. Savo ideologiją jis dažniausiai išdėsto romano veikėjų lūpomis. Jo nuomonė apie žmogų nėra optimistinė. Jis netiki idealams, didiesiems idealams. Tikrumoje jis nieku netiki, netgi tuo, kuo jis sakosi tikįs. Šito netikėjimo išvadoje ryškėja jo idėja apie žmogų, kaip asmenį be prasmės, besišvaistantį po savo narvą. Tuo atžvilgiu jis primena prancūzų egzistencialistus.
P. Baroja yra vienintelis ispanų rašytojas, vartojąs tikrą romanų prozą. Ji, be to, turtinga lyrinėmis ir žmogiškomis savybėmis, įvairi, patraukli, maloni. Jo romanus reikėtų laikyti asmeninio išsisakymo priemone, lygiai tokia pat griežta ir sub-jektyvine, kaip lyrika. Nežiūrint to, jis sukūrė visiškai skirtingą savo pasaulį, turtingą personažais ir peisa-žais, įvairų, nors savo esmėje monotonišką.
Jo menas stengiasi būti natūralus, kitaip tarus, nenori atrodyti menu. Rašant romanus, jo metodas yra štai koks: beveik visados iš* knygų paimtą, išgalvotą personažą patalpinti į tam tikrą aplinkumą, kurioje patirties bruožai persveria literatūrinius. Tie personažai veikia ir galiausiai dėl sentimentalinių motyvų nustoja veikę. Nors dauguma veikėjų paimta iš žemųjų sluogsnių, bet gausu jų ir iš kitų socialinių klodų.
Įdomios jo pažiūros į stilių. Jo knygoje "Intuicija ir stilius" randame tokių pasisakymų:
1. "Aš nelabai tesirūpinu stilium nuo tada, kai pamačiau, kad tėra tik dvi išeitys: dešinė ar kairė. Dešinė — tradicinė. Kairė — ekstravagantiška.
2. Kalboj labiausiai yra reikalingas tikslumas ir aiškumas; paskui, jeigu galima, elegantiškumas, bet pirmiausia — tikslumas.'
3. Kalba, kaip upė, kuri ima iš čia ir iš ten, iš visų intakų.
4. Aš labai abejoju, kad darbu būtų galima ištobulinti stilių, bent tam nėra įrodymų. Darbas teduos tik formules, kurios pataps bendrybėmis.
5. Literatūrinė forma ir stilius nėra apsiaustas . . . Jie yra kaip gyvulio oda, turinti savo vidinę prasmę.
6. Menas menui niekad nebuvo didelis dalykas. Didysis menas visados buvo paremtas žmogum, o ne meniškomis tobulybėmis.
7. Imant psichologiniu atžvilgiu, forma, kurią kiekvienas vartoja, yra jo rasės ir kultūros išdava.
8. Kai kalbos žodingumas yra priverstinis, išmoktas, tatai teturi maža vertės, sudaro dirbtinumo įspūdį. Bet jei esti savaimingas, natūralus, tai kitas dalykas. Rašytojas vartojąs girdėtus žodžius, ypačiai iš mažens, suteikia jiems ypatingą tikrovės prieskonį.
9. Dar vienas svarbus dalykas stiliaus srityje yra ilgo ar trumpo sakinio pasirinkimas ... Ilgas sakinys atrodo prigimtas ispanų kalbai. Jis viešpatavo ir tebeviešpatauja... Man gi — trumpas sakinys yra paprasčiausia išsireiškimo forma, nes aš esu tiesioginio, analitinio ir impresionistinio matymo būdo šalininkas.
10. Iš visų žanrų romanas mažiausiai tinka stiliaus bandymams."
Azorinas yra viena iš viršūnių vadinamosios 1898 metų kartos, plunksna sukėlusios revoliuciją, kurios anų dienų tauta negalėjo padaryti kardu. Jis sukūrė naują prozą, naują stilių, dar daugiau, — naują literatūros rūšį.
Azorinas (g. 1874) yra tikras literatūros vienuolis, nors savo jaunystėje buvo smarkus, kaip dinamitas. Tačiau vėliau jis pasuko į ramybę. Viena žymiausių jo savybių yra tai, kad jis nemėgsta herojinių formų, kaip kad daugumas pietiečių. Jis atrado kasdienybės poeziją; jis prisiartino prie smulkios, kasdieninės tikrovės, prie menkų dalykų ir visa tai apvelka poezijos rūbu. Daiktai, anksčiau atrodę vulgarūs, menkaverčiai, iš po jo plunksnos išeina pripildyti grožio. Ką tik jis paliečia, visa tuoj atsimaino.
Anksčiau ispanas abejingai praeidavo ir nepastebėdavo, kad menki ir smulkūs dalykai nenyksta ir turi amžiną grožį. Jis "atrado" tą senąjį, užmirštą pasaulį, kuris buvo už istorijos ribų, ir jį pažadino naujam gyvenimui.
Nors Azorinas yra savyje susikaupęs, gyvena intensyvų vidinį gyvenimą, vaizduotėje nejieško fantastinės medžiagos savo knygų temoms. Jam užtenka žvelgti į asmenis: Juaną, Mariją, Ines, Antonio; į miestelius — Argamasillą, Criptaną, Urberuagą, Loyolą ir ypatingai — į ispanišką gamtovaizdį, plokščiakalnius, šiaurės ūkanas, pietvakarių saulėkaitas. Bet visa tai, ką mato, jis nešiojasi savyje ir apvelka grožiu. "Peisažas — tai kaip mes patys, peisažas tai mūsų dvasia, mūsų liūdesys, malonumai, troškimai. Vienas šių dienų estetas tvirtina, kad peisažas neegzistuoja, ligi menininkas jo neperkelia į drobę ar į knygą. Vien tik tada, kai jis yra sukurtas mene — pradedame jį matyti tikrovėje. Iš tikrųjų tada matome tai, ką menininkas yra sukūręs.".
Tačiau viena didžiausių naujovių, kurioje, be galo, glūdi Azorino įtakos paslaptis, yra jo stilius. Stilius, kaip sako Ortega y Gasset, gali būti vidinis ir išorinis. Pirmasis pasireiškia temos pasirinkimu. Antrasis — žodžių pasirinkimu. Jo tema, kaip jau minėjau, — visa, kas nužeminta, užmiršta, menka. Savo žodžiu ar forma jo stilius nepaprastai gražus, gražiausias šių dienų ispanų literatūroj: ramus, tikslus, modernus ir archajinis. Jis sako: "Man stilius nėra formos, bet gyvenimo problema".
Kaip jis vaizduojasi romaną? "Pirmiausia neturi būti fabulos. Gyvenime nėra fabulos; jis yra įvairus, daugialytis, banguojąs, prieštaringas . .. viskas, kas norit, tik ne simetrinis, geometrinis, nelankstus, kaip kad romanuose vaizduojama . . . Ir dėl to broliai Goncourt'ai, mano manymu, yra labiausiai prisiartinę prie šio pageidavimo. Jie nevaizduoja gyvenimo, o tik jo nuotrupas, atskirus įspūdžius... Ir taip, tarp tų dviejų nuotrupų, personažai gyvens savo įprastu gyvenimu, kuris rašytojui nerūpi, o šis nebus priverstas, kaip senojo režimo romane, brūkš-nis po brūkšnio, nuo ryto ligi vakaro atpasakoti savo herojaus darbus ir stebuklus .. . Tai yra kvaila, nes "visas" gyvenimas negali būti įtalpintas į vieną tomą. Pakanka duoti dešimtį, dvidešimtį, keturiasdešimtį įspūdžių" . ..
Tokia Azorino pažiūra yra labai ginčytina, nes "visas" romanas, nuo paties klasiškiausio ligi Goncourt'ų impresionistinio — mažai kuo panašus į Azorino romanus — nepataisomai nutyli didesnę romano veikėjų gyvenimo dalį. Tačiau ši Azorino nuomonė mums atskleidžia jo estetinį credo: jis yra didysis momentų tapytojas, žmogus, personažas ir netgi pati veikla jam apsireiškia kaip nejudą ir artistinėje pozoje. Todėl jo romanai, nors pilni tyro grožio, sudaro visiškai ypatingą grupę šalia tikrųjų romanų.
Iš naujesnės kartos rašytojų paminėtini: Ramon Perez de Ayala, Con-cha Espina, W. Fernandez Florez, Benjamin Jarnės, Ramon Gomez de la Serna, Miguel Llor, Tomas Bor-ras.
Ramon Perez dė Ayala (g. 1881) yra vienas žymiausių dabarties ispanų rašytojų, žymiausias savo stiliaus tobulumu, kalbos žodingumu, formos grožiu, aprašomų temų įvairumu, savo personažų kūrybiniu pajėgumu, poetiškumu, kuriuo perkeitė tikrovę ir fantaziją, filosofijos mintim — ispaniška ir krikščioniška — besiveržiančia iš jo romanų, poemų ir kritikos raštų.
Ayala yra geriausias savo ir sekančios kartos romanistas. "Romanistas šventvagiškai stengiasi užimti dievų rūmus, nes pasišauna sukurti mažą pasauliuką, o romanas kaip tik to ir siekia." Ayala rašė, prisitaikydamas prie romano reikalavimų, kurie atsirado tada, kai Cer-vantes savuoju "Don Kichotu" sukuria šį literatūros žanrą.
Ligi tol romanas buvo pasakojimas, apysaka, anekdotas. Tai buvo išdėstymas įsidėmėtino įvykio, kurį pasakotojas pergyveno ar buvo girdėjęs. Pasakojime svarbiausias dalykas būdavo tas, kad tai, kas pasakojama, būtų "tikras ir nuostabus nuotykis". Kitaip tarus, dėmesys kreipiamas į įvykio smulkmenas, į turini, kuris eina pradiniu pasakojimo motyvu. Iš lėto pasakotojas, skatinamas susižavėjimo, kurį jo pasakojimas sukelia klausytojuose, persū-do įvykius, juos padidina ir užbaigia, įvesdamas savo fantazijos elementą. Tuo būdu tikrovė susimaišo su fantazija. Pasaulis, kurio nėra, įsiterpia į pasaulį, kuris yra. Tačiau romanas dar negimė, nes dar nesukurtas "mažas pasauliukas".
Romane autorius išjungia skaitytoją iš jo realaus akiračio ir prikala prie mažo ir įsivaizduoto hermetiško akiračio, kuriame gyvena jo sukurti personažai. Su jais gyvename, jiems simpatizuojame, tariant, džiaugiamės jų džiaugsmais, liūdime jų liūdesiu. Baigdami paskutinį knygos puslapį, ištrūkdami iš to irrealaus pasaulio, jaučiamės išsivadavę. Bet tučtuojau pastebime, kad mus buvo sudominusi ne tema, ne turinys, bet personažai, su kuriais mes nebenorime skirtis.
Taigi, reikalas eina ne apie įvykių atpasakojimą, bet apie autentinį personažų buvimą, nors Ayala neatsisako ir aprašymų, išvardinimų. Romanistas, jis sako, negali tapyti, jis turi aprašyti, išvardinti. Tuo būdu romanas, vaizduojamas irrealų pasaulį, mums leidžia pamatyti tikrovę. Maža tėra šiandien rašytojų, kurie būtų taip tobulai atlikę šį savo uždavinį, kaip kad Ayala.
Prieš mūsų akis kasdien praeina personažai, kurie pripildo mūsų realųjį gyvenimą, bet mes jų nematome ir nežinome, kas jie yra. Rašytojas ima tuos personažus ir mums juos parodo stilizuotus, t. y. juos pakelia į meno laipsnį. "Beliarminas ir Apolonijus tikrai gyveno ir aš juos mylėjau. Jie gyveno per mane ir man vienam". Tie Ayalos žodžiai primena mums Cervantesą: "Tik man vienam gimė Don Kichotas, ir aš jam; jis mokėjo veikti, aš rašyti. Abudu esame vienas kitam. "Don Kichotas buvo Cervanteso svajonė, kaip kad "pasaulis yra Dievo svajonė".
Ayalos romanuose yra centrine idėja, vadovaujama mintis. Ji eina iš ispaniškos minties šaltinio, iš Cer-vanteso, Calderono, Tirso de Molinos. Tai krikščioniška filosofija, palaikanti Don Kichoto chimeras, Segiz-mundo sapnus ("Gyvenimas tai sapnas"), Pedro Crespo garbės idėją. Ši filosofija remiasi teologinėmis dorybėmis: tikėjimu, viltimi, gailestingumu.
Concha Gspina (g. 1877), nepaisant ją apnykusio aklumo, vis dar intensyviai tebekuria. Josios romanai yra palenkti moralės dėsniams. Pažymėtini josios moteriški personažai, ryškios moterų psichologijos studijos— peisačai ir susirūpinimas liaudies socialine padėtim. "j.Iaragato sfinksas" ir "Mirusiųjų metalas" sudaro jos svarbiausius kūrinius ir ją parcdo kaip didelio talento romanų kjrėją, apdovanotą pastabumu ir išraiška.
Josios romanų technika laikosi 19 amžiaus realizmo ir maža ką pasisavino iš moderniesniųjų krypčių. Ji nuošaliai laikėsi nuo jų estetinių idėjų. Josios moderniškumą greičiau sudaro temos ir problemos. Kaip rašytoja, ji sugeba būti objektyvi, atsisakydama savo asmeninės patirties, kurios beveik neįvedė į savo romanus. Jos negalime priskirti prie tų moterų rašytojų, kurios esmėje nešiojasi vieną kūrinį, savąjį, ir vieną dramą, savąją, ir juos kartoja visoje savo kūryboje. Tuo atžvilgiu ji yra plataus akiračio rašytoja.
W. Fernandez Florez, žymus žurnalistas, kronikos ir straipsnio meisteris, yra parašęs keletą romanų ir nemaža novelių, bet kaip romanistas nėra pasiekęs reikiamo tobulumo. Jam trūksta aprašymo dovanos ir sugebėjimo sukurti gyvą personažą, kurį beveik visad jis aptaria, bet ne parodo. Jis dažniausiai vaizduoja vidutinį miestelėną, neturintį pamėgimo literatūrai ir labai siaurų reikalavimų. Jo žymesni veikalai: "Vol-voreta", "Užburtoji giria", "Septynios kolonos" turi daug gražių vietų, bet jis negali pagauti kaimiečių sielos paslapčių ir neturi priemonių aprašyti savo personažų vidiniam pasauliui.
Pastaruoju laiku jo kūryba vis daugiau krypsta į satyrą. Savo humoru jis paverčia personažus gyvais simboliais, kurie atspindi dideles ar mažas ydas, mūsų laikų prietarus, o taip pat — nors labai tolimai — žmogaus gyvenimo švelnumą.
F. Florezui geriausiai sekasi rašyti noveles. Maža tėra ispanų literatūroj tokios stiprios išraiškos novelių ir taip puikių savo struktūra, kaip kad jo "Moters žingsniai'.
Benjamin Jarnes, apie 1930 m. turėjęs didelės įtakos jaunajai kartai, neseniai sugrįžo iš tremties į Ispaniją. Deja, jo sveikata neleidžia jam dabar rašyti. Jo romanai atstovauja romantiniam poetiniam estetiz-mui, kuris vyravo po pirmojo pasaulinio karo Europos literatūroj. Tačiau kaip pasakotojas ir romanistas, jis turi daug trūkumų, kurie atsirado ne dėl talento stokos, bet dėl netiesioginių formulių piktnaudojimo. Personažų buvimas ir jų veikla negali būti romane vartodami kaip metaforos, kaip milžiniškos metaforos medžiaga. Antra vertus, iš tos turtingos medžiagos, kurią romanistui gali suteikti žmogus ar daugelis žmonių, Jarnes vien tik mažą dalelę panaudoja. Visa kita jis atmeta. Ir kaip tik toje nepanaudotoje medžiagoje glūdi patrauklumo, žavumo paslaptis.
Nemaža kenkia jo veikalams ir ironija, arba greičiau — neleidžia būti tikriems romanams. Jis nemoka prisiimti ironijos jos giliausia prasme, kuri yra humoras, arba leidžia jai sunaikinti kūrinio medžiagą.
šitie trūkumai jo kūryboje atsirado, netinkamai pritaikius ispanų filosofo Ortegos reikalavimą nužmoginti literatūrines formas. Romanas yra kaip tik toji literatūros rūšis, kuri jokiu būdu neprisiima nužmoginimo.
Ramon Gomez de la Serna yra parašęs daug romanų, tačiau jo ypatingas asmeniškumas ir beribis nepaprastųjų metaforų kiekis, nesulaikoma jo vaisingo talento griūtis išskiria tuos jo kūrinius iš tikrųjų romanų.
Visas jo menas pasireiškia vadi-mąja gregerija, kuri yra išdava intuicijos, atspėjančios absoliutinį daiktų skirtingumą ir jį išreiškiančios aforizmu, pasigaunant palyginimo, paveikslo, daiktavardinės ar būdvardinės metaforos, labiau už viską pabrėžiant humoristinį daikto atspalvį. Kartais tvirtinama, kad gregerija kartu esanti ir nužmoginimo proceso išdava. Tačiau atrodo, kad yra atbulai, nes jo intuicija be jokios išimties krypsta į sužmogintus daiktus, kurie ilgesniais ar trumpesniais santykiais susiliečia su žmogum. Ramono mene nuostabiausias dalykas yra kaip tik jo sugebėjimas atrasti žmoniškumą daiktuose, kurie laikomi mažiausia žmoniškais.
Miguel Llor yra švelnus ir gilus romanistas ir užima ypatingą vietą jauniausios kartos kūryboje. Dabartiniu metu jis paskelbė didelį romaną "Vaikų žaislas", kuriame smulkiai vaizduoja aštuntojo šimtmečio gyvenimą.
Bartolomė Soler, kiek seniau parašęs romaną "Marcos Villari", turėjusį didelį pasisekimą ir išverstą į svetimas kalbas, pastaruoju metu paskelbė "Negyvą lygumą", kur aprašo sunkias kovas su aplinka ir žiaurias savo personažų aistras. Jo knygose atsispindi platūs akiračiai ir naujos sąlygos.
Po pilietinio karo Ispanijoj pradėjo garsėti jauniausios kartos beletristai. Kai kurie jų, kaip Ledesma Mi-randa ar Zunzunegui, dar prieš tai buvo paskelbę savo pirmuosius romanus.
L. Miranda — pagarsėjo savo romanu "Almudena, senų veikėjų istorija". Iš jo daug laukiama, be to, jis yra vienas labiausiai išsilavinusių ispanų romanistų.
Juan Antonio Zunzunegui parašė keletą romanų, kuriuose daugiausia vaizduoja Bilbao ir apylinkės pajūrio žmonių gyvenimą. Kartais jis perkrauna, ir išeina nesimetriškas veikalas. Jis yra pesimistas gyvenimo ir žmonių atžvilgiu. Jo žmonės nepažįsta džiaugsmo ir vilties.
Kalbos srityje jis pasireiškė kaip revoliucionierius. Jis buvo pasišovęs sudaryti naują kalbą, kuri būtų reikšminga literatūriniu atžvilgiu. Įsitikinęs pastangų bergždumu, taip suprastino savo žodyną, jog pasiekė originalios, be jokio ekscentriškumo prozos.
lgnacio Augustin, paskelbdamas "Marijona Rebull" ir "Našlys Rius" — du pirmuosius tomus iš serijos "Pelenai buvo medis" — susilaukė nepaprasto, beveik Ispanijoj negirdėto pasisekimo. Jo personažų pasaulis — Barcelonos aplinka ir Katalo-nijos visuomenės įvairių luomų veikėjų grupė — yra taip puikiai sukonstruota, jog skaitytoją traukte traukia prie knygos. Jo sukurti personažai alsuoja tikru gyvenimu. Savo romanus jis rašo ilgai ir atsidėjęs, kaip geras meisteris. Neseniai Azorin yra prisipažinęs, kad Augustin romanai jam daro gilų įspūdį.
Camilo Jose Cela yra ispanų literatūros "enfant terrible". Jis yra dailininkas, kino artistas, toreadoras, rašytojas. Vieną dieną jis nori mus įtikinti, kad jo tapyba apvers aukštyn kojomis pasaulį, o kitą dieną kviečia į areną pamatyti jo "nepamėgdžiojamojo" toreadoro meno. Jis mėgsta kruvinas, liguistas ir šelmiškas temas. Jis pirmas Ispanijoj ėmėsi puoselėti vadinamąją "stipriąją literatūrą".
Carmen Laforet, šiuo metu teturinti apie 30 metų, parašė savo pirmąjį romaną "Niekas" ir iš karto pagarsėjo visame pasauly. Po to greit ištekėjo ir daugiau neberašo. Josios knyga ištryško nesulaikoma jėga. "Nieko" puslapiuose randame tikrą šių dienų pasaulio nerimo simbolį. Juan Ramon Jimanez šį kūrinį įvertino, kaip "didžiausią mūsų laikų romaną".
Sebastian Juan Arbo, rašąs kata-loniškai ir ispaniškai, stiprus pasakotojas, pagauna dramatiškiausius žmogaus likimo atžvilgius. Jo romanuose mes matome gilias psichologines prarajas. Jis yra vienas žymiausių šios kartos atstovų.
Be čia suminėtųjų reikėtų dar išvardinti Torrente Ballesrą, Pedro Al-varezą, Manuel Pombo Angelo, Jose Maria Pemaną ir daugybę kitų, bet tuo atveju ištįstų ši trumpa apžvalga.
Baigiant tenka pažymėti, kad ispanų romanas vystosi įvairiais stiliais, paliečia daugybę temų, o visuomenė labai gyvai juo domisi.
Taip pat pažymėtina, kad naujasis ispanų romanas didele dalimi yra palinkęs "baisėjimosi" kryptimi, ši kryptis, panaši į "juodąją literatūrą", šiandien vyrauja pasaulyje (egzistencializmas, anglai, kaip Graham Greene ar F. L. Greene, amerikiečiai Faulkner, Steinbeck, Caldwell, Hemingway) ir ugdo nepaprastai žiaurias ir beviltiškai dramatines temas, kurios griebia už širdies. Šį rūstų toną suteikia tragiška epocha, kurią dabar pasaulis gyvena. Tačiau ispanų romanas neapleidžia dvasinio ir poetinio prado, kuriais visad gaivinosi ispaniškoji mintis.
P. Gaučys
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
