Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
UPĖ TEKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Vaičiulaitis   
Apėmė ilgesys: gal paskutinį sykį prieš žiemą aplankyti Panemunės šilą, pavaikščioti jo takais ir takeliais, ir klausytis, kaip rudens vienatvėje švokščia pušis. Ten, medžių ramybėje, gal dar čirpsi maži paukšteliai, gal praplasnoja kovai, krunksėdami ir lėtai vasnodami sparnais,— taip kaip juos mačiau skaisčią vasaros dieną, žvelgdamas aukštyn iš kadugių tankmės.

Pažiūrėjau į dangų. Diena buvo giedri ir liūdna, ir traukte traukė į tolį. Taip, kaimuose garniai jau buvo išskridę. Gal tik varnėnai ten lakiojo tirštais pulkais, čia aukštyn mesdamiesi, čia puldami prie žemės, arba su klegėjimu sutūpdami į gluosnius anapus trobų. Gal tik moterys, sulinkusios vagoje, kasė tenai bulves ar klostė lankoje linus, kad jie išsišalvėtų.
Prabėgo šviesioji vasaros diena — su upe ir šilais, su nunokusių kviečių laukais ir vyturėlio daina.
Nūnai teliko ilgesys.

Sėdau į pirmutinį autobusą ir nuvažiavau į Panemunę.
Giria buvo tuščia ir nyki. Dingo iš čia vasaros klegėjimas, jauni šauksmai ir eiklūs žingsniai. Pūtė šalti vėjai. Jų siūbuojamos, gūdžiai ir vienodai ošė medžių viršūnės, — kažkokią ilgesio ir nerimo pilną giesmę, ateinančią iš anapus Nemuno, iš kitų laukų ir šilų. Ir vaidenos, kad toji giesmė lekia per Lietuvos žemę, per kaimus ir laukus, kažkokį neramų gandą nešdama.

Pasukau į Nemuno pusę. Tenai, prie pat vingio, gali matyti Pažaislio bažnyčią — kaip ji kyla iš žaliuojančių girių, iškilniai pasirėmusi ant medžių viršūnių. Upė tekėjo didelė ir ori, drumsdžiama rudeninių vėjų. Nuo pat tilto ji buvo pilna sielių. Rudi ir apsilaupę, jie plūduriavo srovėje, privaryti prie kairiojo kranto. Ir jie buvo tušti — be jokio žmogaus, be sielininkų šauksmo ir jų dainos. Tik vienoj vietoj, kur upė duoda vingį, ant sielių tupėjo pagautas vanagas. Jis buvo už kojos pririštas prie kartaitės ir retkarčiais mušė sparnais.
Daugiau nieko gyvo aplinkui nebuvo.

Betgi aš klydau . . . Beveik tuo pat metu, kai išvydau vanagą, pajutau dūmus: kas nors čia buvo susikūręs ugnį.
Ir tikrai — už šlaito, kuris gynė nuo vėjų, sėdėjo žmogus, o prie jo kojų smagiai spragėjo žabų krūva. Jis buvo kažkaip susikūprinęs, lyg susigūžęs savyje, ir aš negalėjau matyti jo veido.
Valandėlę laukiau, ar jisai neatsigręš į mano pusę. Tačiau jis rymojo, kaip rymojęs, rankomis susiėmęs galvą ir nugrimzdęs savo klajonėse.

Aš vis stovėjau ir laukiau, o jisai nepajudėjo. Tik šakos, degdamos, traškėjo ir vanagas kandžiojo grandinę, kuri laikė jo koją. Ties mano galva nukero j usią savo viršūnę kėlė pušis — tokia didelė, lyg išbėgusi į padanges.
Žmogus pakibirkštino ugnelę ir vėl susigūžė, toks ramus, kaip ir anksčiau, lyg jam niekas būtų daugiau nerūpėję, tik jo mintys ar gėla.

Ūmai aš krūptelėjau. Man pasirodė, kad sielininką lyg kažkas tąso. Ne, tai nebuvo kosulys, bet lyg kokis mėšlungis, ar didelė rauda, kurią stengiesi pridusinti, kad ji neprasiveržtų. Jis laikė susiėmęs galvą, linksėdamas į ugnies pusę, tarsi ko gailaudamas, o jo pečiai trūkčiojo, lyg jis verktų.
Dabar man toptelėjo galvon: o gal jisai serga, gal koki skausmai surėmė . . . Prisiartinau prie jo.
Jis išgirdo mano žingsnius ir pakėlė akis.

Tos akys buvo labai mėlynos, tokios žydros — ir lyg paklaikusios. Į mane jos žiūrėjo baukš-čios, didžiai gailingos ir lyg priekaištaudamos, kam štai aš sudrumsčiau jo svajonę. Jis žvelgė, lyg pakirdęs iš savo sapnų, lyg atėjęs iš kažkur toli, toli — iš ten, kur nešvilpavo liūdni rudens vėjai.
Taip jisai į mane žiūrėjo nė nekrustelėjęs, lyg apžavėtas, ir man buvo nesmagu, tartum aš būčiau šiam žmogui nusikaltęs, jį pažadindamas iš jo minčių.

Kažkaip nevykusiai suveblenau:
—    Visai netyčia užėjau .. . Pro šlaitą nė nepastebėjau — vos neužlipau . . . Atsiprašau, jei sutrukdžiau.
Jisai dar valandėlę stebėjo mane. Aš sau tariau, kad niekados nebuvau dar matęs šitokių žydrų ir gailių akių — iš kur jose galėjo tiek graudžio ir ilgesio pritvinkti!

Paskui jisai, pakišdamas ranką po kepure, perbraukė sau per plaukus ir prisimerkė, žvelgdamas į mane, lyg į ką labai skaistų. Dabar jo paakiai buvo pilni raukšlių — ir visas jo apysenis, smulkus ir liesas, vėjų nugairintas veidas.

Sielininkas apsilaižė lūpas ir pratarė:
—    Ne, ne . . . Aš tik sėdžiu ir laukiu . . . Rąstus saugoju . . .
Ir jis pamojo į upę, kurioje plūduriavo sieliai-
Jo gi balsas buvo ramus ir geras, tik toks tolimas, lyg seniai dingusiose vasarose klydinė-
jęs.
—    Ko laukiate? — užsikabinau už jo žodžių.
 
—    Kitų sielininkų . . . Jie nuėjo į miestą — reikalų turi. . .
—    O jūs sėdite sau vienas . . .

Jis nuleido galvą. Aš pajutau, kad jam ar labai skaudu, ar nesmagu. Ant liepsnos uždėjęs naujų žagarų, jis ilgai žiūrėjo į žemę, kol vėl prabilo, šį sykį visai nežvelgdamas į mane:
—    Gal ir ne vienas . . .
Ūmai jį vėl apėmė anas graudulys, kaip ir pirma. Jo pečiai ėmė krūpsėti, ir jis laikėsi, kad nepravirktų.
Neišmaniau, kaip jį beapraminti, ir paklausiau:
—    Gal jums labai skauda . . .
Nė kiek nesidrovėdamas, lyg jau jis būtų pripratęs prie savo gėlos, sielininkas atsakė:
—    Sugniaužia kai kada čionai. . . Ir jis parodė sau į širdį.
Norėjau kažką sakyti, bet jisai nutraukė:
—    Suprask gi, aš su Juozuku buvau .. . Mudu šnekėjovasi, ir per lanką bėgdami siautėva. Ir jis taip švelniai, kaip tik jis mokėjo, buvo prie manęs prisiglaudęs . . . Va, čia jisai sėdėjo . . .
Ir jisai kumštimi niukstelėjo šalia savęs.

—    Gerą valandėlę į jus žiūrėjau, o jokio vaikiuko nebuvau pastebėjęs, — pratariau, visas surizgęs.
Jis parodė man vietą šalia savęs ir pasakė:
—    Sėskis. Paporinsiu tau viską . . . Kai sielininkams pasakoju, jie juokiasi, — jau taip pripratę prie mano skundų . . . Tad ir neturiu kam pasiguosti. Kai liūdna esti, rymau sau vienas ir mąstau- Ir tada prie manęs vėl atbėga Juozukas, toks mažytis.

Aš sėdėjau šalimais ir klausiausi, ne ką be-nutuokdamas. O jisai, matyti, buvo taip prijun-
 

Pavasarėjant    Vyt. Maželio nuotrauka

kęs prie savo atsitikimų, jog jam nė dabon neatėjo, kad kitas gali nesusivaikyti. Ėmiau ir pasiteiravau, taip stačiai:
—    Tai kurgi Juozukas?. . . Ar nubėgo į miestą su sielininkais?
Žmogus nieko neatsakė. Jis tylėjo labai ilgai, į vieną daiktą įsižiūrėjęs — į ten, kur liūliavo Nemuno vilnis. Štai per jo veidą perbėgo lyg kokia šviesa. Nusigiedrijęs, jisai žvelgė ten, kur upė teka. Tačiau jo skruostai pamažėle vėl niaukėsi, raukšlės sušoko aplink akis. Mačiau, kad jam vėl buvo graudu ir vieniša.
Galop jisai prašneko, kaip žmogus, kuris tau atveria savo paslaptį:
—    Taigi žinoki: Juozukas mirė ... Jo jau nėra ...
Ir jis papurtė galvą, lyg pats netikėdamas, kad Juozuko jau nėra.
Netikėjau ir aš: jau man buvo besirodą, kad berniukas buvo kur pabėgėjęs į šilą tarp medžių, ar su vyrais nuėjęs į miestą — ir štai jo jau nėra . ..
Sielininkas dabar norėjo šnekėti — išsipasakoti savo skausmus ir atminimus.
Jisai kalbėjo, įsižiūrėjęs į ugnį, kuri kaitino mudu, ir linksėdamas galva, lyg pats pritardamas savo žodžiams:
—    Aš visados norėjau būti sielininkas -— plauki sau Nemunu, matai kaimus, girias, krantus. Matai, kaip upės įteka ir kaip vaga kaskart platėja. Aure, tenai karvės ganosi panemuniais, tenai šienpjūviai pievose švytruoja. Praplauki pro Punią, regi bažnyčių bokštus- Tai lyg seni draugai — per tiekos metų prie kiekvieno medžio pripranti ir pažįsti!

Jisai pakėlė galvą ir nusišypsojo:
—    Taip beplaukiodamas, kartą susitikau Agotėlę, ir mudu susituokėva. Ką gi, linksmai ir gražiai pagyvenova. Netrukus Dievulis davė ir sūnelį. Pakrikštijom Juozuku — pagal mano tėtį, amžinatilsis jam. Ir koks mielas vaikelis! Dailiai augo, buvo geras kaip avinėlis — nors prie širdies dėk. Vos tik grįždavau iš kelionių, jis paskui mane sekiodavo nuo ryto ligi vakaro, lyg uodegėlė. Jis man tarškėdavo, ką bežinodamas: kad voverę matęs, kad šarka buvo atskridusi, kad angeliukus sapnavo, kad kaimynų Viktorėlis negeras, kad mamytei dantį skaudėjo, kad jis užaugsiąs didelis, didelis ir plaukiosiąs Nemunu, kaip tėtukas. O savo trobelę turėjome už ąžuolyno — perbėgus per jį, jau ir Nemuno skardžiai.

—    Vos tik jis pradėjo vaikščioti, Juozuką ėmė traukti upė. Būdavo, jis prašosi, kad nuvesčiau ten, iš kur jau matyti vanduo. Jis stovėdavo ir žiūrėdavo. "Upė teka", jis sakydavo ir rodydavo į srovę. Grįžęs namo, jisai vis kartodavo "upė teka" — tada jis dar ir ne per daugiausia mokėjo kalbėti. "Lyg užkerėjo Nemunas vaikiuką", tarpais skųsdavosi Agotėlė: — Dar ims ir pavilios". Aš ją suniekindavau: "Ką čia, motin . . . Žinia, kad suvilios — plaukios sieliais, kaip ir ašai". Jinai vistiek nerimaudavo, bet paskui aptildavo — ir būdavo gerai.

—    Agotėlė nujausdavo, kada maždaug aš galiu su sieliais praplaukti. Tada ji atsivesdavo vaikelį ant pakriaušių, už ąžuolų — ir aš matydavau, kaip abu ten stovi — Agotėlė ir Juozukas. Jisai buvo toksai mažytis, bet aš pažindavau: ten buvo mano sūnus. O paskui vieną dieną jų jau nebuvo. Juozukas ėmė ir prigėrė Nemune. Nusekė paskui piemenis, kurie ėjo maudytis, įsibrido į srovę, ir pagavo jį verpetas. Man viską papasakojo. Jis ne išsyk nugrimzdo, — verpetas jį traukė pamažėle, suko gilyn ir gilyn, kol tik jo rankutės tekyšojo. Kai į piemenų riksmą subėgo vyrai, Juozuko jau nebuvo. Nunešė jį upė ..- Ir niekur neišmetė . . . Va, šitoji. . .
Ir jis mostelėjo į Nemuną, kurį drumstė rudens vėjai.

—    Plaukiu aš dabar, — vėl pasakojo sielininkas, — ir žiūriu, ar iš vandens nepamatysiu kyšteliant rankelės. Ar gal mažytis balsas pašauks mane— aš pažinosiu Juozuko balsą. Niekad nemačiau ir negirdėjau, nebent tik sapnuose, arba kada vienas lieku, kaip nūnai. Tada pasišneku su juo, pabūname mudu kartu — ir lyg nurimsta širdis. O paskui vėl taip gailu, taip gailu. Praplauki pro ąžuolyną. Aure skardžius, ant kurio Juozukas stovėdavo ir man pamodavo — ir nieko nebėra. Nebent tik Agotėlė kai kada praleidžia. Juozuko nėra. Sakiau gi — jis mirė, upė nusinešė jį. Gerai nujautė motina — apžavėjo vaikelį.
—    Tai jau nubaudė mane Dievulis — ir kodėl taip smarkiai . . . Nė vaikelių daugiau nedavė — taip ir likova vieni, kaip du pirštai. O štai, rodos, ištiestum ranką ir paglostytum: taip arti kažkur čia Juozukas stovi ir žiūri į mane. Bet paskui ir vėl žinai — čia jo nėra ir neprisišauksi, ir tada skauda širdis . . . Vai, kad gailu, kad gailu, Dievulėliau tu mano . . . Kad nors kapelis kur būtų: aplankytum, pasiguostum . . .

Dabar sielininkas, sakė ne tiek man, kiek kalbėjosi patsai su savimi. Jį vėl pagavo jo aimana, ir iš tos didelės gailystos ašara suvilgė jam akis. Nusibraukė ją rankove ir pridėjo, atsidūsėjęs:
—    Tai ir gyveni taip žmogus. Nedrąsiai paklausiau:
—    O kada mirė Juozukas?
Lėtai apsigalvodamas, sielininkas man atsakė:
—    Per šventą Oną tai jau suėjo dvidešimt treji metai.
Tai taręs, jis kurį laiką žiūrėjo į mane, lyg teiraudamasis, ar viską supratau.
Paskui jis nusigręžė į ugnį ir vėl susigūžė, taip kaip jį buvau radęs. Jis daugiau nė neatsisuko į mane, paskendęs savo regėjimuose.

Taip ir palikau jį, budintį prie sielių, prie upės vandenų ir prie atsiminimų, kuriuose, toks šviesus ir brangus, bėgiojo ir žaidė jo Juozukas, ar gal jam nuo skardžiaus mojo savo mažyte rankele.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai