Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELIONĖ Į EŽERIETĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Julius Baniulis   
Julius Baniulis (1880-1943) tarp savo rankraščių paliko ir pora beletristinių dalykų. Vieno jų dalį čia duodame skaitytojams. Jo paliktoji poezija yra sutvarkyta į vieną rinkinį, kuris, neatsirandant leidėjų, vis dar negali pasirodyti. — Red.

Mudu su Jonu Brazaičiu jau seniau tarėmės eiti pas Ežeriečio ežerą pasižiūrėti lydžių. Vasaros metu nueiti pas Ežerietį ne taip lengva, bet pagunda kuso ir gana.
—    O kada mudu, Brazaiti, eisime pas Ežerietį stebėti, kaip lydžiai plaukioja po vandenį arba kur nors netoli pakraščio arti vandens paviršiaus šildosi?
—    Galim eiti, ponuli, kad ir šiandien.
—    Eiva. Kai tik aš pabaigsiu pusryčius valgyti, tai ir eisiva.
—    Saugokitės! Netoli ežero yra žemėje plyšių — dar Įsmuksite ir prilaksite, — grasino Roze.
—    Eik jau, eik, Rožele! Kiek aš kartų ten buvęs, o vis tik nei prigėriau nei ką, — aiškino Brazaitis.
—    Didelio čia daikto, kad tu būtum ir prilakęs, — erzino Brazaitį Rožė. — O jei ir neprilaksite, tai Gairėse tikrai išsimaudysite! Gairėse tik žiemos metu galima vaikščioti, o vasarą — nė nebandyk.
—    O ar daug kartų, poniute, buvai ten nuėjusi? — akis įbedęs į Rožę, su sarkazmu klausė Brazaitis. — Tu ir į Rudnikiškę nenueini . . .
—    Ko man ten eiti? Lyg aš neturėčiau kur eiti, kad valkiočiaus po Gaires, kaip nekrikštyta vėlė •. . Ten tik tokiems kaip tu vieta valkiotis...
Rožė, paprastai, labai užpykdavo ant to asmens, kuris jai prikišdavo Rudnikiškę, patį raisto pakraštį, kur augdavo lapukai ir per visą vasarą kačenikai, kuriuos apylinkės moterys skin-davo ir šerdavo jais kiaules. Bet ar ji, vargšė, kalta, kad ji taip bijodavo žalčių? Juk labai retas atsitikimas, kad nuėjęs į paraistę nepamatysi nei vieno žalčio.

Šeimin'nkės šypsenos lydimi, išėjome pro duris. Praėję pro gyvenamojo namo, dviejų galų iš rąstų pastatytą, su dviem kaminais, šiaudiniu stogu pastatą, pro gale stovintį šulinį, patraukėme pro vartus į atšlaimą, kur Piškus mus pasveikino savo lojimu. Pro klojimą ir pro tvartą, kitus vartus atkėlę, pasukome į pievą, kurios pačiam viduryje, pačiam įdubime, plūduriavo lyg ežerėlis, — vanduo, paliktas neseniai lijusio smarkaus I'etaus. Iš pievos pro rugius atsidūrėme raisto pakraštyje ir tuojau dingome medžių tankmėje — juodalksnių, alksnių. Ten raiste augo kokia eglė, kai koks berželis, jievos, putinai. Jo paviršius daugiausia apžėlęs viksvomis, mo-nais, lapukais, kačenikais ir kitokia raistų augmenija.

Brazaičiui vadovaujant, traukiame tiesia linija Ežeriečio link. Po kokios valandos, lįsdami pro medžius, pro vilkdalgius, pro kupstus, kurie, kaip vainikais, apžėlę spanguolėmis, pasipuošusiomis mažais rausvais žiedeliais ir keturiais lapeliais, kurių virkščios apsupusios kupstus taip tankiai, kad paties kupsto—nė ženklo, buvome dabar Plynioje. Iš Plynios pasiekėme Vidušilę, kur nedidelis kalnelis, kur vasaros metu gyvena čigonai, kur pilna barsukų olų, kuriose jie praleidžia žiemą ir gyvena vasarą, kur auga baravykai, tie Lietuvos girių ir miškų grybų karaliai. Po arti valandos ėjimo, pagaliau, pasiekėme ir Gaires, kur augo visaip susisukusios, išsikraipiusios skurdžios pušelės. Gairės priaugusios viksvų ir nendrių, siekiančių aukščiau žmogaus galvos. Prisiartinę prie Gairių, valandėlę nutraukėme savo kelionę — truputį atsikvėpti ir pasiruošti pačiam sunkiausiam etapui, kurį vis dėlto reikia atlikti, kad pasiektume užsibrėžtą tikslą.
Visų pirma dingo nendrėse Brazaitis, o paskui ir aš. Ėjome lyg kokiu gamtos patiestu mat-rasu — kol vieną koją iškeli į viršų, kita nu-grimsta taip, kad atrodo, lyg kojos smuktų į bedugnę . .. Kartais atrodo, kad visas nugrimsi į kažin kokią bedugnę ir daugiau jau nebeiškop-si iš to gamtos patiesalo, kurį sudarė milijardai mirusios augmenijos, su durpių priemaiša. Sunkiai brisdamas, rankomis praskirdamas nendres, pradėjau mąstyti apie tai, kad čia, šioje vietoje, greičiausia liūliavo vanduo, čia buvo ežeras, kuris, anot žmonių pasakojimo, pasitraukė toliau, o čia susidarė žemės plotas, apylinkės žmonių pavadintas Gairėmis.
Staiga pajutau, kad aš vienas, dėl to šūkterėjau:
—    Ei, Brazaiti, kur jūs? O girioje atsiliepė:
—    Ei, Brazaiti, kur jūs . . .
—    Aš čia, ponuli, — atsakė Brazaitis, ir jo balsas nuaidėjo ir girioje pasikartojo:
—    Aš čia, ponuli . . .
Tuo momentu iš nendrių kyštelėjo galva, nudribę ūsai — ir vėl nendrės viską paslėpė.
Patraukiau aš truputį į šoną, pamatęs visą eilę kupstų, apžėlusių tik viksvomis. Nutariau geriau pabandyti šokti nuo vieno kupsto ant kito, negu eiti tuo įkyriu matrasu.

Šokau nuo vieno kupsto ant kito, ant trečio, ketvirto, taikydamas vis į viksvų vidurį, ir dar būčiau tęsęs tuo būdu savo kelionę, jeigu šokdamas ant penkto kupsto nebūčiau pastebėjęs gyvatės, kuri žaibo greitumu sumirgėjo ir pasislėpė žolėse. Laimei, man teko nušoKti ant kupsto kaip tik šalia gyvatės ir ją išgąsdinti. Na, o jeigu taip būčiau tiesiog ant jos pataikęs?. .

Dėl to, palyginti, menko įvykio savo sielos gilumoje nutariau tęsti kelionę matrasu, liumpuojančia žeme, negu turėti kitą panašų atsitikimą. Nendrėse bent gyvatės nemėgsta gyventi, aiškinau pats sau. Joms geriau patinka kupstai, kur jos susiraičiusios gali gulėti ir kaitintis saulės spinduliuose. Jas stebint atrodo, kad, anot tų Amerikos negrų pasakos, Dievas sukūrė naktis miegui, o dienas poilsiui . . .
Išėjęs iš nendryno, radau Brazaitį sėdintį ant kalnelio. Pažiūrėjau į jį ir tuo pačiu momentu į save. Abudu buvome ligi liemens šlapi.

—    Sesk, ponuli, atsikvėpsime.
Mielu noru priėmiau jo pasiūlymą ir atsisėdau prieš jį.
—    Seni žmonės sako, kad čia, kur mes tik ką ėjome, seniau buvęs Ežerietis, bet pasitraukęs iš čia.
—    Gal taip, o gal ir ne, — pridėjau aš prie jo pastabos ir savo.
—    Ten, už kokio kilometro nuo čia, — rodė dešine ranka Brazaitis vakarų link, — yra kitas ežeras, daug mažesnis — Meškadraskiu vadinamas. Bet ten visai nėra lydžių ir daug mažiau paukščių- Dėl to nei medžiotojo nei žuvautojo Meškadraskis taip netraukia, kaip Ežerietis.
—    Jūs sakote, kad Ežerietis pasitraukė toliau .. .
—    Taip žmonės sako, — tarė Brazaitis.
—    O gal kada nors tolimoje praeityje kai Gediminas kūrė mūsų sostinę Vilnių, ir Ežerietis ir tas plotas, dabar vadinamas Gairėmis, ir Meškadraskis buvo vienas ištisas vandenynas?. . .
—    Gal ponulis raštuose apie tai skaitei?
—    Ne, neteko skaityti. Tik taip samprotauju- Šitas kalnelis, ant kurio dabar sėdime, tai bus buvusi anais senais laikais to vandenyno sala .. .
Atsikvėpę, šiek tiek pradžiūvę, pradėjome patį paskutinį savo kelionės etapą, vedantį arčiau prie tikslo.
—    Dabar reikės saugotis, kad neįsmuktume į kokį plyšį. Arčiau ežero žemė vietomis pertrū-kusi, — įspėjo Brazaitis- — Sako, esą tokių plyšių, kur dugno negalima pasiekti. Sako, esą be dugno.
—    Ar bandė kas tiksliai išmatuoti? — paklausiau, abejingai pažvelgęs į Brazaitį.
Bet jis mano žvilgsnio prasmės nesuprato, dėl to į mano klausimą atsakė labai seniai įprastu mūsų žmonių paprastumu:
—    Bandė. Sako, suleido ilgą virvę — ir vis tiek dugno nepasiekė.
—    Gal ir be dugno . . . Žinote ką, jeigu tie plyšiai, kaip žmonės sako, būtų be jokio dugno, tai, turint ilgą virvę, galėtume su ja pasiekti Beringo jūras. Vadinas, mūsų leidžiama iš čia virvė atsidurtų kur nors Aliaskos, o gal Kanados vandenų apylinkėje.
—    Sakote, Kanados apylinkėje?. . .
—    Taip, kur nors Šiaurės Amerikos žemyno vandenyse. Tik klausimas, kaip didelis ir sunkus turėtų būti svambalas, kuris tą mūsų virvę ištrauktų į aną žemės pusę?
—    Kažin, kad pririšus didelį akmenį?
—    Nieko iš to nebūtų. Akmuo, pasiekęs tam tikrą gilumą, sakysim, pasiekęs sūrų vandenį, nebetemptų mūsų virvės- Bet geriau palikim tą klausimą inžinieriams išspręsti, o mudu traukim pas ežerą.
Brazaitis, nieko nesakęs, pasileido į žoles, dingo jose, o aš tuo tarpu sustojau ir pasilikau nustebęs dėl tokio staigaus ir netikėto jo poelgio.

Netrukus jis sugrįžo nešinas jaunu tilviku-čiu, kurį pastebėjo žolėse ir pagavo.
Prasiskverbdami pro smulkius medelius, pro kreivas susisukusias pušeles, pro berželius, pro kai kur prie pertrūkusios žemės plyšių sužėlusius aviečių krūmus ir uogoj us, traukėme ežero link.
Sustojome prie vieno plyšio, kuris buvo tirštai prižėlęs pliurių virkščiais. Įsikabindami į medelius, lenkėmės ir skynėme gražiai prinokusias pliures ir jas valgėme, visai pamiršę ežerą.

—    Pliurių uogos kuone tokio didumo, kaip laukiniai obuoliukai, viena pusė raudona, o kita gelsva. Kai visai prinoksta, pasidaro jų spalva visai geltona, — aiškina Brazaitis.
Pasisotinę ir pasistiprinę gardžiomis, bet truputį gaižiomis pliurėmis, baigėme savo kelionę.
Atėję į pačią paežerę, sustojome- Įsikabinęs į jauną berželį viena ranka, žiūrėjau į tviskantį saulės spinduliuose vandens plotą, kur vasaros metu gyvena žąsys, antys, narai, o jo artimoje apylinkėje — gervės, tilvikai, ir kur garniai lankydavosi, atskrisdami iš netolimų ūkių.

Brazaitis pasisupo su visu savo berželiu, į kurį taip pat buvo įsikabinęs. Žemė čia dar labiau liumpavo, negu Gairėse. Čia apačioje buvo daugiau vandens, negu ten, bet ir čia žolės ir žemė vedė kovą su vandeniu, nuolatinę neatlai-džią kovą, ir veržėsi į vandens ribas.

—    Seni žmonės pasakodavo, kad čia kadaise buvęs dvaras. Dvaro ponai gražiai gyvenę. Tik ponia buvusi labai šykšti- Vieną dieną nešusi kiaušinius virti. Benešant kiaušiniai iškritę iš lėkštės ir susidaužę. Tai ji perpykusi ir užkeikusi: "Nenoriu čia daugiau gyventi, kad tokia nelaimė atsitiko. Tegu eina dvaras skradžiai žemę!" Ir dvaras nugarmėjęs, o jo vietoje atsirado šitas ežeras. Iš apylinkių susirinkę kitą rytą dar-
 
PAULIUS   AUGIUS — Ganykla

bininkai, kurie tarnavo dvare, neberado dvaro, bet liūliuojantį ežerą, — pasakojo Brazaitis.
— O ana ten, ties ta pušele, buvo įkritęs Smailių Adomukas, kurį ištraukė jo podis Adomas Mitkus. Pavasarį, kovo mėnesį, Smailių Adomukas su Mitkum buvo atvykę lydžių gaudyti. Ledas jau buvo atšutęs. Kai tik Adomukas užėjo ant ledo, tas įlūžo — ir Adomukas palindo po ledu. Mitkus įkišo savo šautuvą, už kurio Adomukas pastvėrė, ir jį ištraukė. Dabar Smailių Adomukas — geras ūkininkas ir septynių vaikų tėvas, tik vargšas našlys.

Brazaitis valandėlę nutilo, susimąstė ir žiūrėjo į vandenį. Staiga paėmė tilvikutį į abu delnus, ištiesė rankas ir sviedė jį į Ežeriečio vandenį, sakydamas:
—    Na, eik ir mokykis plaukti.
Vargšelis tilvikutis vos pradėjo spurdėti savo padaigais apaugusiais, vos pradedančiomis dygti plunksnomis sparniukais, kaip štai ežero vilkas — lydys — tik gurkt! ir prarijo jį. Vanduo suburbuliavo, pasidarė ratas ir po trumpos valandėlės vėl išsilygino.
—    Tai didelių lydžių čia esama! — tariau, kreipdamasis į Brazaitį-
—    O, labai didelių. Užpernai pavasarį aš buvau nušovęs kokių dešimt-dvylikos kilogramų lydį. Ledui sulūžus, vieną rytą aš su Petru ir
 
Juozu atvykome pas Ežerietį anoje pusėje, ana, pas tas pušis. Ten yra kelias pro ežerą, ir geriau prieiti. Lydžiai tada neršė. Pamačiau didelį lydį tarp ledo lyčių. Šoviau jam tiesiai į galvą, ir kai jis išvertė pilvą į viršų, išsitraukiau jį iš vandens ir pakišau po eglės šakomis. Sugrįžau į pavandenį daugiau lydžių jieškoti. Dar vieną nušoviau, tik daug mažesnį. Nešu ir tą ten. Nagi žiūriu, kad didysis mano lydys spardosi, kaip pasiutęs, ir ritasi ežero link. Mečiau mažesnįjį tarp pušų ir raitas apsižergiau didįjį. Ir, žinote, vos išlaikiau! Sugriebiau abiem rankom už pažiaunių ir nunešiau į vežimą.

Pasigėrėję gražiais ežero vaizdais ir tomis mintimis, kurios savaime, kaip nekviesti, bet malonūs svečiai, gimsta žuvavimo sportą mėgstančio vaizduotėje, ruošėmės grįžti atgal, tik ne tuo pačiu keliu, kuriuo prieš pora valandų buvome atėję.
Brazaitis sakė:
—    Grįžkime atgal pro Meškadraskį. Nors kelionė ilgiau užtruks, bet smagiau bus eiti keliu-
Patraukėme vakarų link. Saulė buvo aukštai pakilusi. Šilta. Giria pilna visokių garsų ir kvapsnių. Visur dūzgia. Dūzgia bitės, rinkdamos medų. Paukščiai kur ne kur čiulbauja. Kvepia medžiai ir gėlės.
—    Čia. ponuli, netoli gyvena ūkininkas Maižiešius, kuris smarkiai girią vogdavo ir dėl to buvo patekęs į Kalvariją — į kalėjimą. Pareidavo iš kalėjimo ir vėl, apsisukęs, vagia.
—    Dar pauogaukime, — pasiūliau Brazaičiui, pamatęs pliures.
Jis mano pasiūlymą priėmė. Valgėme dideles ir gardžias uogas, kurios retai kur teauga.
Visai arti Meškadraskio, smėlio kalnelyje, prie pat kelio, tarp pušelių, susikuitusios smėlyje, ant šono pakrypusios tupėjo penkios tetervos. Raibos, diktos, kaip vištos, sunkiai pakilo į orą, mus pamačiusios, ir nesiskubindamos nulėkė.
—    O kas čia, Brazaiti? Kam tas griovis per kelią perkastas? Turbūt, kas nors norėjo Meškadraskį nusausinti, išleidžiant iš jo vandenį?-. .

—    Buvo tai jau gana seniai. Vienam mūsų kaimo ūkininkui prisisapnavo, kad šitame ežere yra trys skrynios aukso. Sapnavo jis tą patį sapną per tris naktis. Sapne ateidavo pas jį kažin koks senelis, žadindavo, keldavo jį ir liepdavo eiti pas Meškadraskį, iškasti griovį ir nuleisti vandenį. Sako, ežero dugne rasite tris skrynias pilnas aukso. Tas ūkininkas papasakojo sapną savo kaimynams. Susidarė būrys vyrų ir, atėję pas Meškadraskį, kasė griovį, bandydami nuleisti vandenį ir pasinaudoti ežero dugne gulinčiu auksu. Bet kiek nekasė, neprakaitavo, o vanduo vis nebėga. Kasė net per kelias dienas, norėjo vandenį išleisti į plynią, perkasė per kelią į žemumą, bet vanduo nė iš vietos nepajudėjo. Taip ir guli tas lobis, tos trys aukso skrynios Meškadraskio dugne.

Žiūrėdami į vandenį, užsimanėme gerti. Čia medžiai aukšti, pušys gražios ir lieknos, eglės šakotos. Užsistoję ant pušų šaknų, su sauja pa-sisėmėme šalto vandens ir atsigėrėme.
Dabar traukiame keliu. Čia visai kitoks ėjimas, negu Gairėmis. Vietomis žemiau, vietomis nedidelės kalvutės- Prisiartinome pas Liepų kalnelio, kuris, turbūt, tuo vardu pavadintas dėl to, kad čia auga daug liepų.

Įkopę į Liepų kalnelį, nutarėme truputį atsisėsti ir pailsėti. Susėdome. Giria net dūzgia nuo daugybės bičių, kurios čia lekioja nuo vieno žiedo prie kito ir renka medų. Čia čiulba daugybė visokių smulkių paukštelių. Melodijų melodijos susijungia į vieną didelę girios simfoniją. Žmogus čia jautiesi, kaip pasakoje, kur visa nepaprasta, visa ypatinga.

— Prieš apie keturiasdešimt metų, — pradėjo susimąstęs, lyg į praeitį žvelgdamas Brazaitis, — vieną naktį vežant malkas su kaimynu, prisivarę ligi Liepų kalnelio, nutarėme nulipti, kad arkliams būtų lengviau prieš kalną. Vienas ėjome viena puse vežimo, antras — kita. Buvo naktis. Mėnulis gražiai šviečia, žvaigždžių būriai padangėje mirga. Staiga arkliai pradėjo prunkšti ir karpyti ausis. Aš pagalvojau, kad gal koks kiškis ar kitoks smarkus žvėrelis perbėgo per kelią. Bet staiga pamačiau nuostabų reginį. Pirma mūsų arklių važiuoja vežimas, prikrautas nežinia ko. Kaip ir medžių šakos velkasi žeme- O pirma to vežimo joja pulkas raitelių, su didelėmis kepurėmis, su šautuvais, su pundais ant kuprų ir vis kažką šneka, bet negaliu suprasti. Ir tas reginys staiga vis keičiasi. Iš raitelių pasidarė pėstininkai, iš pėstininkų — būrys vyrų su naščiais ant pečių —- rodos, kad vandenį neša. Paskui pradėjo kraipytis tai į vieną, tai į kitą kelio pusę, kad mes tik tik ant jų neužvažiuojame. Buvau įsikarščiavęs ir jau norėjau sakyti jiems: — Traukitės iš kelio, kad ne — tai užvažiuosim. — Bet nepasakiau. Pavažiavus žemyn nuo kalnelio, jie suėjo į pušyną, kur auga labai senos, didelės pušys, ten nulenkę žemyn galvas ir suunkštę — u-u-u — dingo. O mudu su savo draugu nutarėme lipti ant vežimo ir važiuoti tolyn. Susėdę pradėjome kalbėtis apie keistą reginį. Visų pirma aš, nežinodamas, ar mano draugas matė tą reginį ar ne, paklausiau jo: — Dėde, ar tu nieko čia nematei? — O jis klausia manęs, ar aš mačiau ką nors. Atsakiau jam, kad mačiau. Vėliau išsikalbėję, patyrėme, kad abudu lygiai tokį pat reginį matėme. Net ir jis norėjęs surikti jiems, kad trauktųsi iš kelio.

"Kaimo žmonės kalbėdavo, kad ar tai tik nebuvo čia prancūzų kariuomenės pulkas, kurie senovėje čia žuvo. Pro šią vietą žmonės bijo važiuoti, nes čia dažnai vaidinasi. Tai, klausyk, vienas tą matė, kitas kitą, trečias trečią- Marytė, kuri buvo išėjusi pauogauti į Liepų kalnelį, beuogaudama pastebėjo, kad kokius dešimt žingsnių nuo jos stovi šarvais apsirengęs kažin koks kareivis, kurio veidas neaiškus — pilkas. Pamačius tą kareivį, jai nejauku pasidarė. Ji pradėjo eiti namo, o tas kareivis — paskui ją, kokia dešimt žingsnių atstu, kol ji išėjo iš girios. Mergaitė baisiai išsigando, parėjo visa šlapia, permirkusi, išblyškusi ir sirgo keletą dienų. Pasveikusi namiškiams pareiškė: "Daugiau jūs manęs nepasiųsite uogauti Liepų kalnelyje". Čia daug, labai daug žmonių yra išsigandę."

Pakilome ir pradėjome vėl traukti namų link. Galvojau apie Brazaičio pasakojimus, apie vaiduoklius ir jų santykį su tikrove. Gal tai buvo padavimai iš senovės įvykių, o gal tik vaizduotės padariniai. Greičiausia tiek padavimai, tiek vaizduotės padariniai, susiję į vieną bendrą vienetą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai