Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Ai būdavo (Ištrauka iš "Anykščių ši lelio") PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vysk. Antanas Baranauskas   
AI   BŪDAVO

Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio
Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!
Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias,
Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trųšias,
Plaukydamas lingavo, tamsiom vilnim tvino:
Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.
Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,
Ė tik pilna pajautų labai ramiai graudžia;
Ir lyg rasos žemčiūgais gausiai atgaivinta,
Ir lyg rasa per veidą ašarėlės krinta.
Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja;
Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja.
Lyg tarytum ramumas taip dūšion įslinko,
Kad net dūšia, kaip varpa pribrendus, nulinko.
Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,
Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.
Dabar visa prapuolę . . . tik ant lauko pliko
Kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko . . .
Jei ant šio išsvilusio po kalnus lydimo

Taip daug širdy išželia ramaus atminimo:
Tartum kelmai supuvę atgyja, žaliuoja,
Susipynusias viršūnes vėjas plevėsuoja;
Tartum pliki, išdegę dirvonai šiškuoti
Pasipučia samanom nuo grybų taškuoti;
Tartum iš tarpu puirių tokie kvapai kilo,
Lyg kad giria pratrūksta ar pučia iš šilo;
Tartum visa sušlamo, sučiulbo, supyško,
Lyg, dienai brėkštant, viduj paniurusio miško;
Jei ant šių plikų plotų, kai mintis užlyja,
Paminklais užvaisytas šilelis atgyja, —
Tai kokio bebūdavo iš seno šilelio
Meilingo atminimo, gražaus ramumėlio,
Kai šie plotai apžėlę, apgriūti, aptemę
Matydavo kelmuotą apylinkėj žemę;
Kai stuobriai, sieksniais drūti, amžiais įrietėję,
Sulig kalbos senelių, parejos kyšėję,
Iš kurių žymu buvę, kad girių čia snausta,
Tankus iš viršaus stogas viršūnėm suausta,
Ir ne tik pulkais meškos ir šernai perėta,
Bet tankumos tarp raistų ir žebriai turėta!

E kur dabar šilelis, buvę miškai šventi,
Kažin kodėl senovėj visiškai išskinti.
Maž tikėjimą įvedęs Jogėla išskynė,
Kad jau nebetarnautų dievaičiams tėvynė.
Paskum po šias pakalnes ant seno stuobryno
Buvę pušys suaugę nuo metų šimtyno;
Tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės;
Viršūnės esą ūžė ir liemenys plakės.
Dar atmeną seneliai po šituos smėlynus
Senovių paskuilakas — gražius ąžuolynus.
Liekni augę kaip nendrės, žaliavę kaip rūtos,
Šaknys, liemenys, šakos ir viršūnės drūtos.
Švęsti Lietuvos medžiai nejautę nuogalio;
Rausvasai žiemos lapas sulaukdavęs žalio.
Žili buvę kaip seniai, samanoms apaugę,
Stiprūs buvę ir stambūs kaip vyrai suaugę,
E viežlyvi ir gražūs kaip mūsų jaunimas.
Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę,
Nuo Puntuko lig Šlavei ąžuolų daugybę
Laikę žmonės lyg kokią didžią šventenybę.
                     Iš "Anykščių Šilelio"
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai