| |
|
|
|
FRANCOIS MAURIAC NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS |
 |
 |
 |
|
Parašė Julius Banaitis
|
 Iš Europos mus pasiekė žinia, kad 1952 metų Nobelio literatūros premija paskirta prancūzų romanistui François Mauriac. Jau kiek anksčiau buvo manoma, kad šiais metais toji premija teks prancūzų literatūros atstovui. Buvo minimos Jules Romams, Georges Duhamel, André Malraux, François Mauriac ir net Ve-lérj. Larbaud kandidatūros, švedų Akademijos nuosprendis laurais apvainikuoti "Thérèse Desqueyroux" autorių ne tik kad oficialiai patvirtina šio rašytojo jau senokai įsigytą pasaulinį prestižą, bet ir pabrėžia jo aktualumą šių dienų chaose. Nedaug kas mo-kėjc taip objektyviai ir taip lojaliai pažvelgti į žmogų kaip François Mauriac. Nedaug kas sugebėjo būti taip ištikimas literatūrai ir išlaikyti ją aukščiau kasdienybes konfliktų.
François Mauriac kūryba yra didžiulė savo reikšme ir plati savo apimtim. Nuo 1920 iki 1930 metų jis išleido apie 10 romanų, kurie jam garantavo vieną iš vadovaujančių vietų naujausioje prancūzų literatūroje, šis romanistas, tarp kita ko, aiškiai apsisprendęs ir užsiangažavęs katalikas, dažnais atvejais turėjo atlaikyti sunkius savųjų ir svetimųjų puolimus. Garsus Jacques Maritain priekaištas, kad jis savo romanuose esąs priartėjęs prie bendradarbiavimo nusikaltime, šiandien atrodo visiškai nepagrįstas, net absurdiškas, nes to "bendradarbiavimo" François Mauriac būtų galėjęs išvengti tik savęs paties ir savo kūrybos žalojimo kaina. Vienos iš paskutinių savo knygų "Galigai" pabaigos žodyje François Mauriac dar kartą patvirtina savo ilgai ir sąžiningai gintą tiesą, kad rašytojas neturi teises pasaulėžiūriniais motyvais pateisinamu happy end falsifikuoti savąją tikrovę, šiam principui jis beveik niekur neprasilenkė. Net "Thérèse Desqueyroux" tęsinio "La Fin de la Nuit" istorija patvirtina šią tiesą, šios knygos laimingą pabaigą, kurioje Thérèse Desqueyroux miršta en bonne chrétienne, kaip nepateisinamą, autorius sunaikino, pastebėdamas, kad neradęs kunigo "qui devait recevoir la confession de Thérèse".
François Mauriac gimė 1885 metų spalio mên. 11 d. Bordeaux mieste. Jis buvo penktas vaikas šeimoje — silpnos sveikatos, mylimas ir lepinamas. Tėvas, stambus Girondos žemėvaldis, miré anksti, ir vaikui teko augti motinom globoje. Jo vaikyste ir jaunyste pit bėgo monotoniškoje buržuazines šeimcs atmosferoje, kurioje centrinę vietą užima šeimos ir turto reikalai. Maža betrūko, kad ir François Mauriac būtų nuskendęs rajos provincijom bangose, ir jos kaltinamasis aktas tikriausiai nebūtų buvęs parašytas. Tačiau Mauriac nuėjo tais keliais, kuriais eiti, konflikto su šeima ir visuomene kaina, bando eiti daugelis jc personažų. Mokėsi jis iš pradžių pas šventosios Šeimynos seseris, vė!iau Bordeaux liciejuje ir šio miesto universiteto literatūros fakultete, kurį baigęs, dalyvavo Paryžiaus Ecole des Chartes konkurse. Priimtas neilgai trukus rezignavo ir apsisprendė rašytojo karjerai. Debiutavo François Mauriac, kaip "Le Mystère Frontenac" romano Yves Frontenac, poezija. Pirmuosius savo bandymus jis paskelbė "Temps Présent" ir "Revue de Jeunesse". 1909 metais Mauriac savo lėšomis išleido pirmąjį eilių rinkinį "Les Mains Jointes", kuriuo at-kieipė į save kritikos dėmesį. Maurice Barrés ta proga paskelbė entuziastingą straipsnį apie naują ir iki tol niekam nežinomą poetą, "pusbalsiu dainuojantį savo vaikystes atsiminimus: mirusį draugą, gobtuvuotas mergaites, pirmuosius liūdesius". Vėliau pasirodė "Adieu à l'Adolescence" — antroji poezijos knyga. Toliau sekė "Orages" (1925) ir "Le Sang d'Alys" (1940), kuris vienintelis turi didesnes poetines vertes. Mauriac poezija yra šilta, intymi, patetiška, bet visur jai trūksta ne tik kūno ir kraujo, bet ir formos. Tai tos pačios temos, nuotaikos ir peizažai, kuriuos šiandien savo poezijoje rodo, aišku, nepalyginamai stipriau, Patrice de la Tour du Pin.
Romanisto kelią François Mauriac pradėjo 1912 metais. Pirmojo periodo romanai "La Robe Prétexte" (1914), "Lk Chair et le Sang" (1920), "Préséances" (1921) yra tipingi bandymai tiek idėjiniu, tiek stilistiniu požiūriu. Tik 1922 metais išėjusiame nedideles apimties romane "Le Baiser au Lépreux" Mauriac pasireiškia kaip neabejotino talento romanistas. Pats autorius savo "Oeuvres Complètes" pirmojo tomo įžangoje teigia, kad tik šiame romane jis susikūręs savo stilių ir laimėjęs skaitytojų palankumą.
Vėlesniuose romanuose Mauriac talentas išsiskleidė visu platumu ir gilumu. "Génitrix" (1923), išverstas ir į lietuvių kalbą, "Le Fleuve de Feu" (1923), taip pat išverstas į lietuvių kalbą, "Le Mal" (1924), "Le Désert do l'Amour" (1925), "Thérèse Desqueyroux" (1926), "Destins" (1927), "Trois Récits" (1928), "Ce qui était perdu" (1930), "Le Noeud de Vipères" (1932) (išverstas į lietuvių kalbą), "Le Mystère Frontenac" (1933), "La Fin de la Nuit" (1935), "Les Anges Noirs" (1936), "Plongées" (1938), "Les Chemins de la Mer" (1939), "La Pharisienne" (1941) etc. yra romanai, kuriais remiasi šio rašytojo prestižas.
šalia romanų François Mauriac yra parašęs nemaža kitų veikalų — biografijų, literatūrinių apybraižų, dramų. Jų tarpe labiausiai išsiskiria "La Vie de Jésus", "Dieu et Mammón", "Trois grand.s hommes devant Dieu", "Souffrances et Bohneur du chrétien", "Le Roman", "Le Romancier et ses personnages", "Le Cahier noir", "La vie de Sainte Marguerite de Cor-tone", keli tomai "Journal" ir dramos "Asmodée", "Les Mal Aimés", "Passage du Malin" ir "Le Feu sur la Terre".
Vokiečių okupacijos metu François Mauriac aktyviai įsijungė į rezistencinį sąjūdį, kur kartu su komunistais ir socialistais kovojo prieš bendrą priešą. Tačiau po išsilaisvinimo, atsiradus viešam politiniam gyvenimui ir pasaulėžiūrinėms problemoms vėl iškilus į pirmąjį planą, François Mauriac savo straipsniais "Figaro" dienraštyje vedė griežtą, nors ir džentelmenišką, kovą su buvusiais pogrindžio draugais komunistais.
François Mauriac nuo 1933 metų yra garsiosios Prancūzų Akademijos narys.
* * *
Kaip jau buvo aukščiau minėta, François Mauriac romanų fonas yra provincija, idiliškųjų "landes girondines" provincija, la pharisienne, kaip sake pats romanistas, ir ten po tradicijų priedanga vyksta šiurpios žmogaus žlugimo dramos. Kiekvieną jo romaną lengvai būtų galima pavadinti nuodėmės istorija, kurioje autorius ramiai ir ištikimai rodo, kaip aistringai daro žmogus pikta, kaip jis žlunga ir pūva po rausva, iš paviršiaus skrupulingai saugoma šeimos priedanga. François Mauriac savo laiku buvo apkaltintas šios šventos institucijos griovimu, ir tai buvo netiesa. François Maurias kūryba tėra protestas prieš tokią šeimą, kuri yra kalėjimas, kurios esmę sudaro "affaires" ir hipokrizija, kurioje, vietoje žmogiško ryšio, viešpatauja ekonomijos interesas. Kaip tik dėl to, taigi, nepakeldama tokios šeimos košmaro, Thérèse Desqueyroux kovos iki galo ir išsivadavimo sieks nusikaltimo keliu, bandydama nunuodyti savo vyrą. Tai vienas šeimos polių. Romanas "Le Mystère Frontenac" yra jau beveik himnas šeimai, tiesa, moriakiškas, su visomis tamsiomis pusėmis. Knygos pabaigoje randama akinanti jos apoteozė, imponuojanti poetine jėga, ñera besąlygine: tai yra iš šeimos išsivadavusio Yves Frontenac prarastos tikrovės vizija.
François Mauriac kūrybai suprasti ir įvertinti yra labai svarbus jo išsireiškimas "La Province est pharisienne". Tai toji provincija, kurioje viešpatauja Mamona su savo evangelijo-mis testamentais ir su savo kunigais notarais. Kone kiekviename Mauriac romane tenka susidurti su kieno nors mirties laukiančiais giminaičiais, turto paveldėjimu, mezalijansais ir t. t. Kai kuriuos randame žmogžudystę ("Les Anges noirs"), nusižudymą, šeimos turtą ir garbę sukompromitavus ("Les Chemins de la Mer"). Tokioje tamsoje kovoja ir žlunga François Mauriac žmogus. Bet esmėje Mauriac nėra pesimistas ir ypač toks, koki yra šių dienų prancūzų ir amerikiečių rašytojai (Faulkner, J. P. Sartre), kaip nėra ir optimistas. Jo vaizduojamieji žlugimai yra kažkokio.'.- visuotines prasmes pateisinti. Skaitydamas Mauriac, jautiesi kaip nudžiūvusių ir žaliuojančių medžių apsuptas. Rodydamas kartais ciniškai atvirai, kartais nesuvaldomos prigimties įtakoje nusikalstantį žmogų, autorius visuomet palieka gaivinančia užuominą, kad sekantis jo tikslas, kovai su Demonu pasibaigus, būtų buvęs prisikėlimas. Jei Mauriac krintančio nepakelia, tai ne dėl to, kad būtų už jo žlugimą, bet kad jis bijo sužaloti žmogų, kuriame visuomet pasilieka Dieve suradimo ir išgyvenimo galimybe, šiame momente slepiasi jo, kaip romanisto, didybe, nes žmogus estetinėje kūryboje gimsta iš autoriaus santuokos su tikrove, kaip sako pats François Mauriac savo knygoje "Le Romancier et ses personnages". Jei žmogus nusikalsta, tai jo motyvus randa tik jis pats. Tai yra jo likimas.
Šalia aibės gyvų personažų — Jean Pelouèyre, Xavier Frontenac, Pierre ir Robert Costadot, Bob Lagave, Maria Cross, Claude Fevereau, Thérèse Desqueyroux, Nicolas Plessac, Brigitte Piau, Daniel Trasis, Gradère — Mauriac kūryboje žymią vietą užima gamta Visi jo žmones ir jų aistros kažkaip įaugę gamtoje. "Thérèse Desqueyroux" peizažo melancholija — tos pušų viršūnes dangaus fone ir tos rudeniškos nuotaikos — sunkiai užmirštamos. Gamtos reiškiniai ir žmogaus gyvenimas François Mauriac kūryboje yra sujungti likimo ryšiais. Niekur Mauriac neduoda peizažo dėl paties peizažo. Gamta visur yra arba žmogaus išgyvenimų liudininkas, arba jų paryškintojas ir atspindys.
Julius Banaitis
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
