Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EMILE ZOLA PO 50 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. L.   
1952 metų rugsėjo 29 d. suėjo lygiai 50 metų, kai mirė garsusis eksperimentinio romano teoretikas ir prancūzų natūralizmo vadas Emile Zola. Jo mirtis buvo tragiškai natūralistinė: jis mirė apsinuodijęs smalkėmis.

Kaip žinoma, šis prancūzų romanistas į visuotinės literatūros istoriją įėjo dviem titulais: kaip natūralizmo vadas ir kaip eksperimentinio romano teoretikas Emile Zola pirmas teoretiškai pagrindė ir savo kūryboje ėme naudoti gamtos mokslų metodą, siekdamas ir pačią literatūrą paversti minėtų mokslų dalim. Zola metodo pagrinde stovi du momentai: vaizduojamos medžiagos ir ją liečiančios aplinkos išstudijavimas ir po to — pasirinkimas. Taigi, Zola estetika tėra pasirinkimo estetika.

Savo teoretinius samprotavimus Zola realizavo milžiniškos apimties kūryboje — romanuose, kurių reikšmingiausias yra 20 tomų ciklas — "Les Rougon - Macquart". Šiame didžiuliame cikle Emile Zola vaizduoja paveldėjimo misteriją šeimos genealoginio medžio organizme, viską statydamas ant savo teorijų pamato. "L'hérédité a ses lois comme la pesanteur", tvirtina Emile Zola.

Emile Zola kūryba, perėjusi per šimtus vadovėlių, suklasifikuota, suskirstyta, pasverta, sunkiai duodasi matuojama naujais požiūriais. Paties romanisto gyvenimo svarbesnieji etapai, kaip jo triukšmingas užsiangažavimas Dreyfusso bylos revizijos šalininkų stovykloje, išstojimas už Manėt ir t t. šiandien turi jau tik grynai istorinės reikšmės. Telieka vienas klausimas: kokia Emile Zola situacija dabartinės literatūros fone? Ar jis šiandien nebeturi jokios reikšmes literatūros pasaulyje?

Atsakant į šiuos klausimus, verta pažymėti, kad tiek naujosios rašytojų kartos, tiek publika visiškai nusisuko nuo šio rašytojo. Nauji autoriai nebenori pripažinti jam nė mažiausios reikšmes. Skaitytojų nebetraukia nei pikantiškos "Nana" ar "Thérèse Raquin" scenos, nei "Ventre de Paris" košmaras. Penkiasdešimtųjų mirties metinių proga Paryžiaus savaitraščio "Les Nouvelles Littéraires" surinktos jaunesniųjų prancūzų rašytojų nuomones yra žiaurios ir negailestingos šiam rašytojui. Beveik visi jį kategoriškai atmeta. Kai kurie ciniškai atvirai prisipažįsta neskaitę nė vienos jo knygos ir žiną tik iš vadovėlių. Senesnieji ir tebuvo mandagūs. Vienas tik Jules Romains autorius ryškiau pagerbė jo atminimą.

Šitokis dabarties nusistatymas prieš Emile Zola yra kiek perdaug griežtas ir kategoriškas. Tiesa, penkių dešimčių metų perspektyva parodė, kad jis nėra tokio masto rašytojas kaip Balzac, Stendhal ar Flaubert. Eksperimentinio romano teorija šiandien nebeturi jokios reikšmes. Psichologinis "natūralizmas" (Zola žmogus yra visiškai apspręstas aplinkos) daugumą romanų pavertė personažų kapinynais. Bet, pripažįstant šias tiesas, reikėtų pripažinti ir tai, kad šiandieniniame jo nepripažinime yra nemažas procentas baimes būti kuria nors prasme sugretintam su šiuo išėjusiu iš mados rašytoju. Mes netgi manytume, kad visa dabarties literatūra yra nemažai skolinga šiam žmogui. Piešiant paskutinio pusamžio literatūros genealoginį medį ir aiškinant, to paties Zola pavyzdžiu, literatūrinio paveldėjimo vingius, atsek-tumėm, kad tokių A. Camus, J.-P. Sartre, L. Guillon, ar Celine su Malraux kūrybos šaknys siekia Emile Zola. Milžiniškos Zola konstrukcijos, brutali ir kartu fantastiška tikrovės vizija (Germinal, L'Assomoir, L'Oeuvre j kartais atsimuša ir didžiųjų Amerikos realistų, fantastinių realistų — Dreizerio, John Dos Passos, Thomas Wolfe, John Steinbeck, W. Faulkner — kūryboje.

Pirmasis penkiasdešimtmetis šiam autoriui buvo tragiškas. Ar sekantis pusamžis grąžins jam prarastas pozicijas, parodys ateitis, šiandien jo kūryba primena milžiniškų miestų ir didingų katedrų griuvėsius saulėleidy.    A. L.

• Lapkričio 16 dieną netoli Tours mirė Charles Maurras, prancūzų rojalistų kovotojas ir L'Action Française ideologas, vienas iš stipriųjų klasikinės tradicijos šulų prancūzų literatūroje. Po karo jis buvo išmestas it Prancūzų Akademijos ir nuteistas ligi gyvos galvos kalėjiman, iš kurio buvo nugabentas į ligoninę. Ten ir mirė. Charles Maurras buvo gimęs 1868 metais.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai